Romiai dalykitės viltimi, esančia jūsų širdyse (plg. 1 Pt 3, 15–16)

Brangūs broliai ir seserys!

Šiais dezinformacijos ir poliarizacijos paženklintais laikais, kai keli galios centrai kontroliuoja iki šiol neregėtą duomenų ir informacijos gausybę, kreipiuosi į jus, žurnalistus ir komunikuotojus, žinodamas, koks reikalingas jūsų darbas – dabar labiau nei bet kada anksčiau. Mums reikia jūsų drąsaus angažavimosi, kad komunikavimas būtų esmingai grindžiamas asmenine ir kolektyvine atsakomybe už artimą.

Mąstydamas apie Jubiliejų, kurį šiemet, tokiais neramiais laikais, švenčiame kaip malonės metą, norėčiau šia Žinia pakviesti jus būti vilties skleidėjais ir Evangelijos dvasia atnaujinti savo darbą bei misiją.

Komunikavimo srities nuginklavimas

Šiandien komunikavimas pernelyg dažnai sukelia ne viltį, bet baimę ir neviltį, išankstinį nusistatymą ir apmaudą, fanatizmą ir net neapykantą. Pernelyg dažnai supaprastinama tikrovė, siekiant išprovokuoti instinktyvią reakciją; žodžiai vartojami kaip peilio ašmenys; netgi pasinaudojama melaginga ar meistriškai iškraipyta informacija, kad siunčiamos žinios žmones erzintų, provokuotų, žeistų. Jau ne kartą esu pareiškęs, jog reikia „nuginkluoti“ komunikavimą, pašalinti iš jo agresyvumą. Tikrovę supaprastinant iki šūkių niekada nebūna gerų rezultatų. Visi matome, kaip – pradedant televizijos pokalbių laidomis ir baigiant žodiniais karais socialinėse medijose – kyla pavojus, kad įsivyraus tokios paradigmos kaip konkurencija, priešprieša, noras dominuoti bei savintis, taip pat manipuliuoti viešąja nuomone.

Taip pat yra ir kitas nerimą keliantis reiškinys: tai, ką galėtume pavadinti „programuojamu dėmesio išsklaidymu“ per skaitmenines sistemas, kurios, profiliuodamos mus pagal rinkos logiką, keičia mūsų tikrovės suvokimą. Atsitinka taip, kad mes, dažnai bejėgiškai, stebime savotišką interesų atomizaciją, o tai galiausiai pakerta mūsų bendruomeniškumo pagrindus, gebėjimą kartu darbuotis dėl bendro gėrio, išklausyti vienas kitą, suprasti vienas kito motyvus. Atrodo, kad norint įsitvirtinti, reikia surasti „priešą“, kurį būtų galima užsipulti. O kai kitas tampa „priešu“, kai užtemdomas jo veidas ir orumas siekiant iš jo pasityčioti ir pasišaipyti, sumenkėja ir galimybė kurti viltį. Kaip mokė kunigas Tonino Bello, visi konfliktai „kyla iš to, kad išblunka veidai“ [1]. Nevalia pasiduoti šiai logikai.

Iš tikrųjų gyventi viltimi nėra lengva. Georgesas Bernanosas yra pasakęs, kad „viltis gali tik tie, kurie turi drąsos nusivilti iliuzijomis ir melu, kuriuose buvo radę saugumą ir kuriuos buvo klaidingai priėmę kaip savo viltį. [...] Viltis yra rizika, kurią reikia prisiimti. Ji yra rizikų rizika“ [2]. Viltis – tai paslėpta, atkakli ir kantri dorybė. Vis dėlto krikščionims viltis yra ne galimas pasirinkimas, bet būtina sąlyga. Kaip popiežius Benediktas XVI pabrėžė enciklikoje Spe salvi, viltis nėra pasyvus optimizmas, bet, priešingai, „performatyvi“ dorybė, galinti pakeisti gyvenimą: „Turintis viltį gyvena kitaip; jam dovanotas naujas gyvenimas“ (Spe salvi, 2).

Romiai paaiškinti mumyse esančią viltį

Pirmajame Petro laiške (3, 15–16) randame nuostabų apibendrinimą, kur viltis susiejama su krikščioniškuoju liudijimu ir komunikavimu: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai.“ Norėčiau sutelkti dėmesį į tris mintis-žinias, kurias galime įžvelgti šiuose žodžiuose. 

„Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų“: krikščionių viltis turi veidą – prisikėlusio Viešpaties veidą. Jo pažadas visada būti su mumis per Šventosios Dvasios dovaną įgalina mus viltis net nematant jokios vilties ir įžvelgti paslėptus gėrio trupinius net tada, kai viskas atrodo prarasta.

Antroji žinia ragina mus būti pasirengusius pagrįsti mumyse glūdinčią viltį. Įdomu tai, kad apaštalas kviečia paaiškinti „kiekvienam klausiančiam“ apie mūsų viltį. Krikščionys pirmiausia yra ne tie, kurie „kalba“ apie Dievą, bet tie, kurie atspindi jo meilės grožį, įgalinantį viską išgyventi naujaip. Meilė, kuria gyvenama, skatina klausti ir reikalauja atsakymo: kodėl taip gyvenate? Kodėl jūs esate tokie?

Galiausiai šventojo Petro pamokyme įžvelgiame trečiąją žinią: į šį klausimą reikia atsakyti „švelniai ir atsargiai [romiai ir pagarbiai]“. Krikščioniškasis komunikavimas – taip pat, sakyčiau, komunikavimas apskritai – turėtų pasižymėti romumu, artumu: jis turi būti panašus į bendrakeleivių pokalbį, sektiną pavyzdį, parodytą didžiausio visų laikų Komunikuotojo, Jėzaus iš Nazareto, kuris kelyje kalbėjosi su dviem Emauso mokiniais, uždegdamas jų širdis įvykių paaiškinimu Šventojo Rašto šviesoje. 

Svajoju apie komunikavimą, kuris paverstų mus daugelio mūsų brolių ir seserų bendrakeleiviais ir padėtų atgaivinti juose viltį šiais neramiais laikais. Tai komunikavimas, gebantis prabilti į širdį, sužadinti ne aistringas uždarumo ar pykčio reakcijas, bet atvirumo ir draugiškumo nuostatas; gebantis atkreipti dėmesį į grožį bei viltį net iš pažiūros beviltiškiausiose situacijose; sužadinti įsipareigojimą, empatiją, domėjimąsi kitais. Tai komunikavimas, padedantis mums „pripažinti kiekvieno žmogaus orumą ir kartu rūpintis mūsų bendrais namais“ (Enciklika Dilexit nos, 217).

Svajoju apie komunikavimą, kuris nepardavinėtų iliuzijų ar baimių, bet suteiktų pagrindo vilčiai. Martinas Lutheris Kingas sakė: „Jei eidamas pro šalį galiu kam nors padėti, jei galiu ką nors nudžiuginti žodžiu ar giesme... tuomet mano gyvenimas nebus praėjęs veltui“ [3]. Kad tai padarytume, turime išsigydyti susireikšminimo ir autoreferentiškumo „ligas“, vengti tuščiakalbystės pavojaus: geras komunikuotojas rūpinasi, kad jo klausytojai, skaitytojai ar žiūrovai galėtų įsitraukti, tapti artimi, atrasti savyje tai, kas geriausia, ir su tokia nuostata įsigyventų į pasakojamas istorijas. Toks komunikavimas padeda tapti „vilties piligrimais“, kaip skelbiama Jubiliejaus šūkyje.

Gyventi viltimi kartu

Viltis visada yra bendruomeniškas siekis. Trumpam apmąstykime šių malonės metų didingą žinią: esame kviečiami visi – iš tikrųjų visi! – pradėti iš naujo, leistis, kad Dievas mus pakeltų, apkabintų ir užlietų gailestingumu. Visame tame susipina asmeninės ir bendruomeninės plotmės dalykai. Drauge leidžiamės į kelionę, su daugeliu brolių ir seserų atliekame piligrimystę, kartu žengiame pro Šventąsias duris.

Jubiliejus turi daug socialinių pasekmių. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie gailestingumo ir vilties žinią gyvenantiems kalėjimuose arba apie raginimą rodyti artumą bei švelnumą kenčiantiems ar gyvenantiems visuomenės paribiuose. 

Jubiliejus mums primena, jog tie, kurie tampa taikdariais, „bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9); jis atveria mums viltį, parodo, kad reikia dėmesingo, švelnaus, mąslaus komunikavimo, gebančio nurodyti dialogo kelius. Todėl raginu jus atrasti ir papasakoti daugybę gerų istorijų, užsimetusių tarp kasdienių naujienų pranešimų; mėgdžioti aukso ieškotojus, kurie nenuilstamai sijoja smėlį ieškodami mažyčio grynuolio. Gera atrasti šias vilties sėklas ir apie jas pranešti. Tai padeda pasauliui būti šiek tiek mažiau kurčiam mažiausiųjų šauksmui, šiek tiek mažiau abejingam, šiek tiek mažiau užsisklendusiam. Visada mokėkite rasti gėrio kibirkštėlių, leidžiančių mums turėti viltį. Toks komunikavimas gali padėti megzti bendrystę, padėti jaustis mažiau vienišiems, iš naujo atrasti keliavimo kartu svarbą.

Nepamiršti širdies

Brangūs broliai ir seserys, svaiginančių technologijų pasiekimų akivaizdoje kviečiu jus rūpintis savo širdimi, tai yra vidiniu gyvenimu. Ką tai reiškia? Pateikiu keletą gairių.

Būkite romūs ir niekada nepamirškite kito žmogaus veido; kalbėkite į širdį moterims ir vyrams, kuriems tarnaujate atlikdami savo darbą.

Neleiskite, kad jūsų komunikavimui įtakos turėtų instinktyvios reakcijos. Visada sėkite viltį, net jei tai sunku, net jei kainuoja, net jei atrodo, kad tai neduos vaisių.

Skatinkite tokį komunikavimą, kuris gydytų mūsų žmogiškumo žaizdas.

Kurkite erdvę širdies pasitikėjimui, kuris, kaip gležna, bet atspari gėlė, nepasiduoda gyvenimo negandoms, bet pražysta ir auga pačiose netikėčiausiose vietose: viltyje motinų, kurios kasdien meldžiasi, kad jų vaikai grįžtų iš apkasų; viltyje tėvų, kurie, ieškodami geresnės ateities, renkasi migrantų kelią, paženklintą tūkstančių pavojų ir išbandymų; viltyje vaikų, gebančių žaisti, šypsotis ir tikėti gyvenimu net tarp karo griuvėsių ir skurdžių lūšnynų gatvių.

Liudykite ir skatinkite nepriešišką komunikavimą, skleiskite rūpinimosi kultūrą, tieskite tiltus ir įveikite regimas ir neregimas mūsų laikų sienas.

Pasakokite vilties kupinas istorijas, širdimi išgyvendami mūsų bendrą likimą ir drauge rašydami ateities istoriją.

Jūs ir mes visa tai galime padaryti su Dievo malone, kurią Jubiliejus padeda mums gausiai priimti. Meldžiuosi už tai ir laiminu kiekvieną iš jūsų bei jūsų darbą. 

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2025 m. sausio 24 d., šventojo Pranciškaus Salezo minėjimas.

Pranciškus

[1] „La pace come ricerca del volto“, in: Omelie e scritti quaresimali, Molfetta 1994, 317.
[2] Georges Bernanos, La liberté, pour quoi faire?, Paris 1995.
[3] Pamokslas The Drum Major Instinct, 1968 m. vasario 4 d.