2025 m. spalio 19 d. 

Vilties misionieriai tarp tautų

Brangūs broliai ir seserys!

Jubiliejiniais 2025 metais, kurių pagrindinė žinia yra viltis (plg. Bulė Spes non confundit, 1), Pasaulinei misijų dienai pasirinkau šūkį „Vilties misionieriai tarp tautų“. Jis primena kiekvienam krikščioniui ir Bažnyčiai, pakrikštytųjų bendruomenei, skirtą pamatinį pašaukimą – Kristaus pavyzdžiu būti vilties pasiuntiniais ir ugdytojais. Linkiu visiems malonės laiko su ištikimuoju Dievu, kuris prisikėlusiame Kristuje atgimdė mus „gyvai vilčiai“ (plg. 1 Pt 1, 3–4). Norėčiau priminti kai kuriuos svarbius krikščioniškosios misionieriškos tapatybės aspektus, kad atsiduotume Dievo Dvasios vedimui ir degtume šventu uolumu naujame Bažnyčios vykdomos evangelizacijos etape, – Bažnyčia siunčiama atgaivinti vilties pasaulyje, virš kurio tvyro tamsūs šešėliai (plg. Enciklika Fratelli tutti, 9–55).

1. Kristaus, mūsų vilties, pėdomis

Po 2000-ųjų metų Jubiliejaus trečiajame tūkstantmetyje švęsdami pirmąjį eilinį Jubiliejų, žvilgsnį kreipiame į Kristų, kuris yra istorijos centras, „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Jis Nazareto sinagogoje paskelbė, kad Raštas išsipildė jo istorinio buvimo „šiandienoje“. Taip jis pasirodė esąs Tėvo Siųstasis, pateptas Šventąja Dvasia nešti Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę ir skelbti visai žmonijai „Viešpaties malonės metus“ (plg. Lk 4, 16–21).

Šiame mistiniame „šiandien“, kuris tęsis iki pasaulio pabaigos, Kristus yra išganymo pilnatvė visiems, ypač tiems, kurių vienintelė viltis – Dievas. Jis savo žemiškajame gyvenime „vaikščiojo darydamas gera ir visus gydydamas“, saugodamas nuo blogio ir Piktojo (plg. Apd 10, 38), grąžindamas vargstantiesiems ir visiems žmonėms Dievo laiduojamą viltį. Be to, jis patyrė visą žmogiškąjį trapumą, išskyrus nuodėmę, net kritinių momentų, kurie galėjo vesti į neviltį, kaip Getsemanės agonijoje ir ant kryžiaus. Tačiau Jėzus viską patikėjo Dievui Tėvui, su visišku pasitikėjimu paklusdamas jo numatytam žmonijos išganymo planui, taikos planui dėl ateities, sklidinos vilties (plg. Jer 29, 11). Taip jis tapo dieviškuoju vilties Misionieriumi, iškiliausiu pavyzdžiu tiems, kurie per amžius vykdo iš Dievo gautą misiją net ir sunkiausiuose išbandymuose.

Viešpats Jėzus tęsia savo vilties tarnystę žmonijai per savo mokinius, kuriuos siunčia į visas tautas ir mistiškai juos lydi. Ir šiandien jis pasilenkia prie kiekvieno vargšo, kenčiančio, nevilties ir blogio prispausto žmogaus, kad išlietų „ant jo žaizdų paguodos aliejaus ir vilties vyno“ (prefacija „Jėzus –Gerasis Samarietis“). Bažnyčia, Kristaus mokinių misionierių bendruomenė, paklusdama savo Viešpačiui ir Mokytojui, vadovaudamasi ta pačia tarnystės dvasia, tęsia šią misiją tarp tautų, aukodama gyvenimą už visus. Viena vertus, jai tenka patirti persekiojimų, vargų ir sunkumų, kita vertus, susidurti su savo netobulumais bei nuopuoliais dėl atskirų jos narių silpnybių, tačiau Kristaus meilė nuolat skatina Bažnyčią vienybėje su juo tęsti šią misionierišką kelionę ir, kaip jis ir su juo, įsiklausyti į žmonijos šauksmą, į kiekvieną dejuojantį kūrinį, laukiantį galutinio atpirkimo. Tai Bažnyčia, kurią Viešpats nuo amžių ir visada kviečia sekti jo pėdomis: „Ne statiška Bažnyčia, [bet] misionieriška Bažnyčia, keliaujanti su Viešpačiu pasaulio keliais“ (Homilija per Vyskupų sinodo eilinės generalinės asamblėjos baigiamąsias Mišias, 2024 m. spalio 27 d.).

Todėl ir mes pajuskime įkvėpimą leistis Viešpaties Jėzaus pėdomis, kad kartu su juo ir jame taptume vilties ženklais ir pasiuntiniais visiems tomis aplinkybėmis ir ten, kur Dievas mums duoda gyventi. Tegul visų pakrikštytųjų, Kristaus mokinių misionierių, veikimu jo viltis suspindi kiekviename žemės kampelyje!

2. Krikščionys, vilties nešėjai ir puoselėtojai tarp tautų

Sekdami Viešpačiu Kristumi, krikščionys yra pašaukti perduoti Gerąją Naujieną, su sutiktais žmonėmis dalydamiesi konkrečiomis jų gyvenimo sąlygomis ir taip tapdami vilties nešėjais ir puoselėtojais. „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse“ (Gaudium et spes, 1). 

Šis garsusis Vatikano II Susirinkimo teiginys, išreiškiantis visų laikų krikščionių bendruomenių jauseną ir bruožus, ir toliau įkvepia jų narius ir padeda jiems keliauti pasaulyje kartu su savo broliais ir seserimis. Ypač galvoju apie jus, ad gentes misionieriai, kurie, sekdami dieviškuoju pašaukimu, išvykote į kitas tautas skelbti Dievo meilės Kristuje. Dėkoju jums iš visos širdies! Jūsų gyvenimas yra konkretus atsakas į prisikėlusio Kristaus, siuntusio savo mokinius evangelizuoti visų tautų, paliepimą (plg. Mt 28, 18–20). Taip jūs primenate visuotinį pakrikštytiesiems skirtą pašaukimą – Dvasios galia ir kasdieniu atsidavimu tapti Viešpaties Jėzaus mums dovanotos didžiosios vilties misionieriais tarp tautų.

Šios vilties horizontas pranoksta praeinančią žemiškąją tikrovę ir atsiveria dieviškajai tikrovei, kurios nuojautą iš anksto patiriame dabartyje. Šventasis Paulius VI pabrėžė, kad, išganymas Kristuje, kurį Bažnyčia visiems siūlo kaip Dievo gailestingumo dovaną, nėra tik vidinis, „kai patenkinami materialiniai ar net dvasiniai poreikiai [...], visiškai sutampantys su laikinais troškimais, viltimis, reikalais ir kovomis; tai išganymas, peržengiantis visas šias ribas, kad būtų įgyvendintas bendrystėje su vieninteliu Absoliutu, t. y. Dievu: transcendentinis, eschatologinis išganymas, kurio pradžia, be abejo, yra šiame gyvenime, bet kuris išsipildo amžinybėje“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 27).

Tokios didžios vilties gaivinamos krikščionių bendruomenės gali ženklinti naująjį žmogiškumą pasaulyje, kuriame labiausiai „išsivysčiusiose“ srityse reiškiasi rimti žmogiškumo krizės simptomai: plačiai paplitusi sumišimo jausena; vyresnio amžiaus žmonių vienatvė ir apleistumas; tarp gyvenančių kaimynystėje sunku rasti tokių, kurie būtų pasirengę pagelbėti. Labiausiai technologiškai pažengusiose šalyse nyksta žmogiškasis artumas: visi esame tarpusavyje susiję, bet nelieka žmogiškojo santykio. Efektyvumo vaikymasis, prisirišimas prie daiktų ir ambicijų lemia mūsų susitelkimą į save ir negebėjimą būti altruistais. Evangelija, išgyvenama bendruomenėje, gali mums grąžinti integralų, sveiką, atpirktą žmogiškumą.

Todėl iš naujo raginu imtis Jubiliejaus paskelbimo bulėje (7–15) nurodytų veiksmų, ypatingą dėmesį skiriant vargingiausiems ir silpniausiems, ligoniams, seneliams, išstumtiems iš materialistinės ir vartotojiškos visuomenės žmonėms. Ir tai daryti Dievo stiliumi: su artumu, užuojauta ir švelniai, rūpinantis asmeniniu santykiu su broliais ir seserimis jų konkrečioje situacijoje (plg. apaštališkąjį paraginimą Evangelii gaudium, 127–128). Dažnai būtent jie mus pamokys, kaip gyventi neprarandant vilties. O per asmeninį bendravimą galėsime perteikti gailestingosios Viešpaties Širdies meilę. Patirsime, kad „Kristaus Širdis [...] yra gyvas pirminio [Evangelijos] skelbimo branduolys“ (Enciklika Dilexit nos, 32). Semdamiesi iš šios versmės, galime paprastai perteikti iš Dievo gautą viltį (plg. 1 Pt 1, 21), nešdami kitiems tą pačią paguodą, kuria mus guodžia Dievas (plg. 2 Kor 1, 3–4). Žmogiškąja ir dieviškąja Jėzaus Širdimi Dievas nori prabilti į kiekvieno žmogaus širdį, visus patraukdamas prie savo Meilės. „Esame pasiųsti tęsti šios misijos: apkabindami visą pasaulį, būti Kristaus Širdies ir Tėvo meilės ženklu“ (Kalba Popiežiškųjų misijų draugijų generalinės asamblėjos dalyviams, 2023 m. birželio 3 d.).

3. Atnaujinti vilties misiją

Šiandien, kai vilties misija tokia neatidėliotina, Kristaus mokiniai pirmiausia kviečiami ugdytis ir tapti vilties „kūrėjais“, atnaujinančiais dažnai išsiblaškiusią ir nelaimingą žmoniją.

Todėl dera atnaujinti velykinį dvasingumą, kurį išgyvename per kiekvieną Eucharistijos šventimą ir ypač per Velykų tridienį, liturginių metų centrą ir viršūnę. Krikštu esame panardinami į Kristaus atperkamąją mirtį ir prisikėlimą, į Viešpaties Velykas, žyminčias amžinąjį istorijos pavasarį. Esame „pavasario žmonės“, kurių žvilgsnis visada kupinas vilties, šia viltimi galime dalytis su visais, nes Kristuje „tikime ir žinome, kad mirtis ir neapykanta netaria paskutinio žodžio“, kai kalbama  apie žmogiškąją egzistenciją (plg. Katechezė, 2017 m. rugpjūčio 23 d.). Todėl iš velykinių slėpinių, kurie sudabartinami per liturgines apeigas ir sakramentus, nuolat semiamės Šventosios Dvasios stiprybės, uolumo, ryžto ir kantrybės darbuotis plačiame pasaulio evangelizacijos lauke. „Prisikėlęs ir pašlovintas Kristus yra gilioji mūsų vilties versmė, ir jo pagalbos vykdant jo patikėtąją misiją niekada nestigs“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 275). Jame gyvename ir liudijame tą šventąją viltį, kuri yra „dovana ir užduotis kiekvienam krikščioniui“ ((La speranza è una luce nella notte, Città del Vaticano 2024, p. 7).

Vilties misionieriai – maldos vyrai ir moterys, nes „žmogus, kuris puoselėja viltį, yra besimeldžiantis žmogus“, tai pabrėžė garbingasis kardinolas Van Thuanas, kuris per ilgo kalinimo vargus išsaugojo viltį semdamasis jėgų iš atkaklios maldos ir Eucharistijos (plg. F. X. Nguyen Van Thuan. Il cammino della speranza, Roma 2001, Nr. 963). Nepamirškime, kad malda yra pirmoji misionieriška veikla ir kartu „pirminė vilties galia“ (Katechezė, 2020 m. gegužės 20 d.).

Todėl atnaujinkime vilties misiją, pradėdami nuo maldos, pirmiausia Dievo žodžiu grindžiamos maldos, ypač melsdamiesi psalmėmis, kurios yra didžioji maldos simfonija, sukomponuota Šventosios Dvasios (plg. Katechezė, 2024 m. birželio 19 d.). Psalmės moko mus laikytis vilties patiriant priešiškumą, atpažinti vilties ženklus ir nuolat „misionieriškai“ trokšti, kad Dievą šlovintų visos tautos (plg. Ps 41, 12; 67, 4). Melsdamiesi palaikome mumyse Dievo įžiebtą vilties kibirkštį, idant ji taptų didžiule liepsna, apšviečiančia ir šildančia visus aplinkui, reikšdamasi taip pat maldos įkvėptais veiksmais bei konkrečiais gestais. 

Galiausiai evangelizacija visada yra bendruomeninis procesas, o tai būdinga ir krikščioniškajai vilčiai (plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 14). Šis procesas nesibaigia pirminiu skelbimu ar krikštu: jis tęsiasi kuriant krikščionių bendruomenes, lydint kiekvieną pakrikštytąjį Evangelijos keliu. Šiuolaikinėje visuomenėje priklausymas Bažnyčiai niekada nėra kartą ir visiems laikams įgytas dalykas. Todėl misionieriška veikla perduodant ir formuojant brandų tikėjimą į Kristų yra „viso Bažnyčios darbo paradigma“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 15), tai darbas, reikalaujantis maldos ir veiklos bendrystės. Dar kartą primygtinai pabrėžiu šį Bažnyčios misionierišką sinodiškumą, taip pat Popiežiškųjų misijų draugijų tarnystę skatinant pakrikštytųjų misionierišką atsakomybę ir remiant naujas dalines Bažnyčias. Raginu jus visus – vaikus, jaunuolius, suaugusiuosius, pagyvenusius žmones – aktyviai dalyvauti bendroje evangelizacinėje misijoje prisidedant savo gyvenimo ir maldos liudijimu, aukomis ir dosnumu. Nuoširdžiai už visa tai dėkoju! 

Brangūs seserys ir broliai, atsigręžkime į Mariją, Jėzaus Kristaus, mūsų vilties, Motiną. Jai patikime šį Jubiliejų ir ateinančius metus linkėdami: „Tegul krikščioniškosios vilties šviesa pasiekia kiekvieną žmogų kaip visiems skirta Dievo meilės žinia! Ir tegul Bažnyčia būna ištikima šios žinios liudytoja visuose pasaulio kraštuose!“ (Bulė Spes non confundit, 6).

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2025 m. sausio 25 d., Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo šventė.

Pranciškus