Keliaukime drauge su viltimi

Brangūs broliai ir seserys!

Atgailos dvasia, pelenais paženklinta galva pradedame kasmetinę šventosios Gavėnios piligrimystę su tikėjimu ir viltimi. Bažnyčia, motina ir mokytoja, kviečia mus paruošti savo širdis ir atsiverti Dievo malonei, kad galėtume su dideliu džiaugsmu švęsti Viešpaties Kristaus velykinę pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, kaip skelbė šventasis Paulius: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 54–55). Miręs ir prisikėlęs Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo centras ir vilties laidas dėl didžio Tėvo pažado, jau įgyvendinto jame, mylimajame Sūnuje, – amžinojo gyvenimo (plg. Jn 10, 28; 17, 3) [1].

Per šią Gavėnią, praturtintą Jubiliejinių metų malonės, norėčiau pasiūlyti keletą minčių apie tai, ką reiškia keliauti drauge su viltimi, ir kaip atsiliepti į kvietimą atsiversti: šį kvietimą Dievo gailestingumas skiria mums visiems – ir kiekvienam asmeniškai, ir bendruomenėms.

Pirmiausia, keliauti. Jubiliejaus šūkis „Vilties piligrimai“ primena ilgą Izraelio tautos kelionę į Pažadėtąją žemę, apie kurią pasakojama Išėjimo knygoje: sunkus keliavimas iš vergijos į laisvę, kurio norėjo ir kuriam vadovavo Viešpats, mylintis savo tautą ir visada jai ištikimas. Atmindami biblinį egzodą negalime negalvoti apie daugybę brolių ir seserų, kurie šiandien bėga nuo vargo bei smurto ir eina ieškoti geresnio gyvenimo sau ir savo artimiesiems. Čia iškyla pirmasis raginimas atsiversti, nes visi gyvenime esame piligrimai, tačiau kiekvienas iš mūsų gali savęs paklausti: kaip priimu tokios situacijos man keliamą iššūkį? Ar iš tiesų keliauju, ar veikiau esu paralyžiuotas, statiškas, apimtas baimės ir nevilties, įsitaisęs savo komforto zonoje? Ar ieškau išlaisvinimo būdų situacijose, kurios paženklintos nuodėmės ir žemina orumą? Gera Gavėnios pratybų užduotis būtų susidurti su konkrečia kokio nors migranto ar piligrimo tikrove ir įsitraukti į ją, idant suvoktume, ko Dievas iš mūsų prašo, kad būtume geresni keliautojai į Tėvo namus. Tai geras „egzaminas“ keliautojui.

Antra, leiskimės į šią kelionę drauge. Keliauti drauge, pasižymėti sinodiškumu – tai Bažnyčios pašaukimas [2]. Krikščionys pašaukti keliauti kartu, niekada nebūti vieniši keliautojai. Šventoji Dvasia ragina peržengti save ir eiti link Dievo bei savo brolių, niekada neužsisklęsti savyje [3] . Eiti drauge reiškia austi vienybę, grindžiamą mūsų, Dievo vaikų, bendru orumu (plg. Gal 3, 26–28); tai reiškia eiti greta vienas kito, nelipant kitam ant kulnų ir neužgožiant kito, nelaikant širdyje pavydo ar veidmainystės, neleidžiant niekam atsilikti ar jaustis atstumtam. Eikime ta pačia kryptimi, link to paties tikslo, klausydamiesi vieni kitų su meile ir kantrybe.

Per šią Gavėnią Dievas prašo pasitikrinti, ar savo gyvenime, šeimoje, darbovietėje, parapijoje ar vienuolinėje bendruomenėje gebame keliauti drauge su kitais, klausytis, atsispirti autoreferentiškumo pagundai užsisklęsti savyje ir rūpintis tik savo poreikiais. Paklauskime savęs Viešpaties akivaizdoje, ar gebame kaip vyskupai, kunigai, pašvęstieji ir pasauliečiai drauge tarnauti Dievo karalystei; ar konkrečiais gestais svetingai priimame tuos, kurie prie mūsų artinasi, ir tuos, kurie yra toli; ar padedame žmonėms jaustis bendruomenės dalimi, ar paliekame juos nuošalyje [4]. Tai antrasis raginimas: kvietimas į sinodinį atsivertimą.

Trečia, keliaukime drauge su viltimi dėl mums duoto pažado. Tegul viltis, kuri nenuvilia (plg. Rom 5, 5), pagrindinė Jubiliejaus žinia [5], būna mums siekiamas horizontas Gavėnios kelionėje Velykų pergalės link. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Spe salvi mus mokė, kad žmogui „reikia besąlygiškos meilės. Reikia tikrumo, leidžiančio ištarti: „Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39)“ [6]. Jėzus, mūsų meilė ir viltis, prisikėlė [7], jis gyvas ir šlovingai viešpatauja. Mirtis virto pergale, ir čia glūdi krikščionių tikėjimas ir didžioji viltis: Kristaus prisikėlime!

Štai trečiasis raginimas atsiversti – kvietimas puoselėti viltį, pasitikėti Dievu ir jo didžiuoju pažadu – amžinuoju gyvenimu. Paklauskime savęs: ar esu įsitikinęs, kad Dievas atleidžia mano nuodėmes? O gal elgiuosi taip, tarsi pats galėčiau išsigelbėti? Ar trokštu išgelbėjimo ir šaukiuosi Dievo padėti man jį pasiekti? Ar konkrečiai gyvenu viltimi, kuri man padeda skaityti istorijos įvykius ir skatina įsipareigoti siekti teisingumo, brolybės, rūpintis bendrais namais ir kad niekas nebūtų paliktas nuošalyje?

Seserys ir broliai, Dievo meilės Jėzuje Kristuje dėka esame išsaugomi viltyje, kuri neapgauna (plg. Rom 5, 5). Viltis yra saugus ir tvirtas „sielos inkaras“ [8]. Ji skatina Bažnyčią melstis, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4), ir laukti susivienijimo su Sužadėtiniu Kristumi dangaus šlovėje. Šventoji Jėzaus Teresė tai išreiškė taip: „Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu“ (Exclamationes del alma a Dios, 15, 3) [9].

Tegul Mergelė Marija, Vilties Motina, užtaria mus ir lydi Gavėnios kelionėje.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2025 m. vasario 6 d., Šventųjų kankinių Pauliaus Mikio ir jo draugų minėjimas.

Pranciškus

_____________________

[1] Plg. enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 220.

[2] Plg. homilija per Mišias kanonizuojant palaimintuosius Joną Krikštytoją Scalabrini ir Artemidą Zatti, 2022 m. spalio 9 d.

[3] Plg. ten pat.

[4] Plg. ten pat.

[5] Plg. bulė Spes non confundit, 1.

[6] Enciklika Spe salvi (2007 m. lapkričio 30 d.), 26.

[7] Plg. Velykų sekmadienio sekvencija.

[8] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1820. 

[9] Ten pat, 1821.