2005 04 03

Brangūs broliai kunigai, brangūs tikintieji,

Iš Apaštalų Sosto mus visus pasiekė sukrečianti žinia – Šventasis Tėvas Jonas Paulius II iškeliavo susitikti su Dievu. Milijonai pasaulio katalikų buvo su Popiežiumi maldos vienybėje paskutines Jo žemiškojo gyvenimo valandas ir dabar graudulio kupina širdimi apgaili šią netektį pavesdami Ganytojo sielą ir gedulo rimtyje skendinčią tikinčiųjų bendruomenę Gailestingajam Viešpačiui. Tai didžiulė netektis Bažnyčiai ir asmeniškai kiekvienam jos nariui, tačiau žmogiško liūdesio akivaizdoje neturime apleisti savo krikščioniškojo tikėjimo centro – Velykų slėpinio, Kristaus Prisikėlimo mums suteiktos vilties. Mes karščiausiai tikime, kad Šventojo Tėvo siela jau džiūgauja Dievo artumoje, kad Jono Pauliaus II užtarimu sulauksime Viešpaties atlaidumo ir begalinių malonių.

Ilgus dvidešimt šešerius metus Jonas Paulius II buvo regimasis Bažnyčios vadovas ištikimai tarnaudamas atpirktajai žmonijai Kristaus vardu. Mūsų Išganytojo, tikrosios Bažnyčios Galvos rankose Šventasis Tėvas buvo išties nuostabus įrankis. Jo gyvenimą šiandien apmąstome kaip mums suteiktą Viešpaties dovaną. Jo žodžius ir darbus prisimename ir priimame kaip be galo įtikinantį Kristaus vietininko liudijimą apie Viešpaties gailestingumą, apie nuodėmės tamsą nušviečiantį Amžinojo Gyvenimo pažadą.

Šventojo Tėvo liudijimas toks tikras todėl, kad Jo žodžiai ir darbai buvo viena, kad Jis buvo tas be galo retas žmonių pasaulyje pavyzdys, kai skelbimas ir gyvenimas, kiekviena ištarmė ir kiekvienas poelgis visiškai sutampa, kai asmuo gyvena tuo, ką šlovina, ko moko ir kam kviečia. Jono Pauliaus II senatvės metai, ligos ir kančios valandos tapo pačiu iškalbingiausiu ženklu, kaip tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu suvienija gyvenimą ir mirtį į visiems regimą, nepaprastai veržlų Gerosios Naujienos skleidimąsi pasaulyje. Popiežiaus atvirumas ir atidumas įvairiausiems keliams, kuriais nuoširdžiai tikintys artėja prie Kristaus Kryžiaus papėdės, leido išaušti visų krikščionių geresnio tarpusavio supratimo dienoms.

Šventasis Tėvas niekuomet nepristigo valios, drąsos, išminties bei įkvėpimo ginti tikėjimą ir autentišką krikščionišką žmogaus supratimą. Teigdamas, kad žmogus yra Žemės veido puošmena ir pasididžiavimas, Jis ragino visokeriopai puoselėti asmens orumą, idant nebūtų darkoma tai, kas sukurta pagal Dievo paveikslą. Atmesdamas išlygas dėl gyvybės vertės, Jonas Paulius II daugeliui motinų ir tėvų, senelių ir ligonių, medikų ir slaugytojų suteikė pasitikėjimo savimi ir Dievu, kurio dėka išsaugoti tūkstančiai gyvenimų. Gausios Popiežiaus enciklikos, apaštališkieji paraginimai ir laiškai, 124 šalyse sakytos homilijos ir kalbos tiesė Bažnyčios kelią į žmogų, ypač kenčiantį, prislėgtą, abejonių kamuojamą žmogų, apglėbė visas žemės tautas meile ir rūpesčiu. Jis nuolat ragino – nebijokite! Nebijokite tikėti, nebijokite išpažinti, nebijokite liudyti, nebijokite džiūgauti, nes prisikėlęs Kristus yra su mumis.

Lietuvoje gyvas Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į mūsų šalį atminimas, tačiau dar turime kantriai mokytis iš mums tartų Jo Šventenybės žodžių, idant jie augintų mus kaip krikščionis, stiprintų tikėjimą dvasiniu valstybės ir visuomenės prisikėlimu. Mums dar reikia visa širdimi priimti ir įgyvendinti Jo linkėjimą, kad Evangelijos šviesos dėka „lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi“. Šventasis Tėvas šaukte šaukė Lietuvos jaunimui: „Atidarykite duris Kristui! Būkite pirmieji šaukliai naujosios evangelizacijos, kurios dabar taip stinga jūsų Tėvynei, Europai ir pasauliui!“ Kviesdamas „kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją“, Popiežius išskirtinį dėmesį rodė šeimai, vadindamas ją „pirmąja namų Bažnyčia“, kurios darna padeda nesugriaunamus pamatus žmogui ugdyti ir suteikia jėgų atsilaikyti prieš visas pasaulio negeroves.

Jono Pauliaus II padrąsinimą ir pagalbą nuolat jautė persekiojami krikščionys. Sovietinės priespaudos metais Jis buvo tylinčios Bažnyčios balsas, be kompromisų skelbęs apie ateistinio totalitarizmo, kuris trypia žmogaus orumą, nuodėmingą prigimtį. Ne mažiau ryžtingai Popiežius kalbėjo ir apie dvasinę nedarną, iš vidaus ardančią turtingas Vakarų valstybes, vartotojiškas visuomenes. Atvirai prabildamas apie pačias įvairiausias šiuolaikiniame pasaulyje suvešėjusio blogio apraiškas, Šventasis Tėvas kur kas labiau sielojosi dėl gėrio stokos. Dvasininkams ir pasauliečiams katalikams, visuomenės ir kultūros veikėjams, kiekvienam žmogui išganinga Jo Šventenybės pamoka, kad tik gausindami gėrį galime pakeisti save ir pasaulį.

Ypatingai paveikus, gaivinantis ir gydantis buvo Šventojo Tėvo žodis jauniems žmonėms. Milijonai jaunuolių, šeimų, atsinaujinimo judėjimų dalyvių pasauliniuose susitikimuose, per televiziją, radiją, internetą išgirdo, suprato ir giliai į širdį priėmė Popiežiaus skelbimą, kad pasauliečiai yra pašaukti šventumui – tobulumui meilėje. Jie atsivėrė Šventosios Dvasios veikimui ir įsiliejo į Gyvąją Bažnyčią. Eucharistijos metai, kuriuos paskelbė Jonas Paulius II, ir Evangelijos pagal Luką žodžiai, kuriuos Jis šia proga parinko, mus ragina nuolat būti Kristaus artumoje, prašyti drauge su jo mokiniais: Pasilik su mumis, Viešpatie! Jau vakaras arti (plg. Lk 24, 29).

Šventoji Dvasia vedė Bažnyčią nuo Sekminių dienos jau dvidešimt amžių. Ji išganingai nutvieskė Jono Pauliaus II pontifikato metus, įkvėpė Šventojo Tėvo žodžius ir darbus. Kviečiame visus tikinčiuosius melstis ir visus brolius kunigus aukoti šv. Mišias prašant, kad ir šiomis netekties dienomis Dievo atsiųstoji dangaus liepsna mus, visą pasaulinę katalikų bendruomenę nepaliaujamai lydėtų ir saugotų. Dar gyviau ir karščiau švęskime Eucharistiją, iš kurios gimsta meilės perkeistas krikščioniškasis gyvenimas. Maldaukime, kad nuskaistinanti Šventosios Dvasios galia laikytų Bažnyčią vieningą ir susitelkusią. Puoselėkime Jono Pauliaus II paveldą, kantriai mokykimės iš Jo ištikimybės Kristui ir atsidavimo Švenčiausiajai Dievo Motinai. Prašykime, kad Dievas suteiktų Šventosios Dvasios išminties kardinolams, kurie netrukus rinks naują Vyriausiąjį Ganytoją.

Jono Pauliaus II romumas ligos ir mirties akivaizdoje mus persmelkia šventa nuostaba. Iškeliaudamas Šventasis Tėvas mus dar kartą pakvietė: „nebijokite“. Jis mums dar kartą bylojo, kad tik sekdami Kristų išties įprasminsime savo laikiną viešnagę šioje žemėje.

Lietuvos vyskupai