Vilnius, 2025 m. gegužės 7 d.
Katalikų, Liuteronų ir Ortodoksų Bažnyčių Lietuvoje vadovai primena, kad šiandienos mokslas, nors ir pasiekęs neregėtas aukštumas, negali priskirti sau gyvybės kūrėjo vaidmens, o tai tik dar labiau patvirtina, kad bet kurios gyvybės šaltinis yra Dievas. Šiandien mokslui nekyla abejonių, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susikūrus embrionui, pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Kiekvienas iš mūsų praėjo šį savo gyvenimo etapą.
Pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei yra neatsiejama nuo pagarbos jo orumui. Tai pripažino ir Konstitucinis Teismas konstatuodamas, kad „gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. […] žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei“ (1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Todėl su dideliu nerimu stebime bandymus įteisinti taip vadinamas „reprodukcines teises“, kurios ne tik paneigtų žmogaus orumą, bet ir prieštarautų prigimtinėms žmogaus teisėms bei geriausiems vaiko interesams. Valstybė neturėtų kurti įstatymų, kurie vieniems asmenims sukuria teises tenkinti jų interesus kitų asmenų prigimtinių teisių ir laisvių sąskaita.
Ir toliau solidarizuodamiesi su asmenimis, kurie išgyvena dėl nevaisingumo, norime priminti, kad pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, vaiko orumui bei šeimai ribų. Net jei procedūra gali būti moksliškai ir mediciniškai įmanoma, tai nepateisina žmogaus gyvybės pavertimo „gydymo“ priemone ar priemone suaugusiųjų interesams tenkinti. Vaiko gyvybės pradėjimo ar nutraukimo įteisinimas ne dėl paties vaiko, bet dėl kitų asmenų interesų neišvengiamai instrumentalizuoja žmogaus gyvybę. Tai iš esmės prieštarauja pamatiniam pagarbos žmogaus orumui principui.
Net jei valstybės įstatymai nedraudžia aborto, abortas neturi ir negali būti paverstas teise, sukuriančia pareigas valstybės institucijoms, medikams, kitiems asmenims. Teisinių pareigų sukūrimas dalyvauti gyvybės atėmime ar kitose procedūrose, kurios naikina žmogaus gyvybę, yra nesuderinamas su žmogaus sąžinės laisve ir tuo pačiu šiurkščiai pažeidžia kiekvieno žmogaus orumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 26 straipsniai visiems piliečiams garantuoja minties, tikėjimo, sąžinės laisvę bei pripažįsta žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, todėl visi piliečiai, tarp jų – ir visi tikintieji krikščionys turi ir teisę, ir svarbią pareigą kalbėti visais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais, taip pat visais įstatymų numatytais būdais skleisti bei aiškinti krikščioniškąjį mokymą. Šitai ypač pasakytina apie situacijas, kai svarstomi su žmogaus gyvybe – šia viena iš pamatinių vertybių, kurią saugoti kviečiami visi geros valios žmonės – susiję klausimai.
Moralinė pareiga kviečia kiekvieną krikščionį pažvelgti į savo sąžinę, kuri yra Dievo balsas žmoguje. Kiekvienas turime pareigas visuomenėje, jai vienu ar kitu būdu tarnaujame ir esame atsakingi prieš gyvybės Kūrėją.
Arkivyskupas Gintaras GRUŠAS
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas
Vyskupas Mindaugas SABUTIS
Liuteronų Bažnyčios vyskupas
Kunigas Justinas KIVILOO
Visuotinio patriarcho egzarchas Lietuvoje
