I. Įvadas

1. Pasitelkdami seną ir naują [Antiqua et nova] išmintį (plg. Mt 13, 52), esame kviečiami atsiliepti į šiandienos iššūkius bei galimybes, kylančias dėl mokslo ir technologijų pažinimo, ypač dėl pastaruoju metu plėtojamo dirbtinio intelekto (DI). Pagal krikščioniškąją tradiciją intelekto dovana laikoma esminiu aspektu, atspindinčiu žmogaus sukūrimą „pagal Dievo paveikslą“ (plg. Pr 1, 27). Bažnyčia, remdamasi integraliu požiūriu į žmogų ir suvokdama pašaukimą „dirbti“ ir „rūpintis“ žeme (plg. Pr 2, 15), pabrėžia, kad intelekto dovana turėtų reikštis atsakingu naudojimusi racionalumu ir techniniais gebėjimais tarnaujant sukurtajam pasauliui.

2. Bažnyčia skatina mokslo, technikos, menų ir visų kitų žmogiškosios veiklos sričių pažangą ir laiko, kad visa tai iš dalies išreiškia „vyro ir moters bendradarbiavimą su Dievu tobulinant regimąją kūriniją“ [1]. Pasak Siracido, Dievas „suteikia mirtingiesiems žinojimą, kad būtų pašlovintas savo nuostabiais darbais“ (Sir 38, 6). Žmogiškieji gebėjimai ir kūrybiškumas kyla iš Dievo ir, tinkamai naudojami, šlovina Dievą, atspindėdami jo išmintį ir gerumą. Todėl, kai keliame klausimą, ką reiškia „būti žmogumi“, dera apsvarstyti ir mūsų mokslinius bei technologinius gebėjimus.

3. Būtent tokiu požiūriu šioje Notoje aptariami DI keliami antropologiniai ir etiniai klausimai; šie klausimai ypač aktualūs, nes vienas iš šios technologijos tikslų yra imituoti ją sukūrusio žmogaus intelektą. Skirtingai nei daugelį kitų žmogaus kūrinių, dirbtinį intelektą galima apmokyti pasitelkiant žmogaus kūrybos produktus ir tokiu būdu generuoti naujus „artefaktus“ taip greitai ir meistriškai, kad tai dažnai prilygsta žmogaus gebėjimams arba juos pranoksta. Pavyzdžiui, DI gali kurti tekstą ar vaizdus, kurių neįmanoma atskirti nuo žmogaus sukurtų kompozicijų, todėl tai kelia rūpestį dėl galimos DI įtakos didėjančiai tiesos krizei viešajame diskurse. Be to, DI technologijos sukurtos taip, kad savarankiškai mokytųsi ir priimtų tam tikrus pasirinkimus, prisitaikydamos prie naujų situacijų ir pateikdamos sprendimus, kurių nenumatė jų programuotojai, taigi iškyla esminių etinės atsakomybės ir saugumo problemų, turinčių platesnių pasekmių visai visuomenei. Ši nauja situacija verčia žmoniją susimąstyti apie savo tapatybę ir vaidmenį pasaulyje.

4. Visuotinai sutariama, kad dirbtinis intelektas žymi naują ir reikšmingą žmonijos santykio su technologijomis etapą, nes yra epicentre to, ką popiežius Pranciškus pavadino „epochiniu virsmu“ [2]. DI įtaka visame pasaulyje jaučiama įvairiose srityse, įskaitant tarpasmeninius santykius, švietimą, darbą, meną, sveikatos priežiūrą, teisę, karybą ir tarptautinius santykius. Kadangi dirbtinis intelektas ir toliau daro sparčią pažangą, labai svarbu apsvarstyti jo antropologines ir etines pasekmes. Siekiama ne tik sumažinti riziką ir užkirsti kelią žalai, bet ir užtikrinti, kad jo taikymas skatintų žmonijos pažangą ir bendrąjį gėrį.

5. Siekdama pozityviai prisidėti prie svarstymų apie dirbtinį intelektą ir atsiliepdama į popiežiaus Pranciškaus raginimą atnaujinti „širdies išmintį“ [3], Bažnyčia dalijasi savo patirtimi ir Notoje pateikia apmąstymus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama antropologinei ir etinei sritims. Bažnyčia yra įsipareigojusi aktyviai dalyvauti bendrose diskusijose šiais klausimais ir ragina tuos, kuriems patikėta užduotis perduoti tikėjimą (tėvus, mokytojus, ganytojus ir vyskupus), rūpestingai ir dėmesingai nagrinėti šiuos neatidėliotinus klausimus. Nors šis dokumentas skirtas pirmiausia jiems, jis taip pat turėtų būti prieinamas platesnei visuomenei, ypač tiems, kurie pritaria įsitikinimui, kad mokslo ir technikos pažanga turėtų būti nukreipta į tarnavimą žmogui ir bendrajam gėriui [4].

6. Šiuo tikslu pirmiausia verta išskirti, kaip „intelekto“ sąvoka taikytina DI ir žmogaus atžvilgiu. Pirmiausia apsvarstoma krikščioniškoji žmogaus intelekto perspektyva ir siūlomas bendras apmąstymų pagrindas, grindžiamas Bažnyčios filosofine ir teologine tradicija. Po to pateikiamos tam tikros gairės siekiant užtikrinti, kad plėtojant ir naudojant dirbtinį intelektą būtų gerbiamas žmogaus orumas ir skatinamas visapusiškas žmogaus ir visuomenės vystymasis.

 

II. Kas yra dirbtinis intelektas (DI)?

7. Intelekto sąvokos taikymas DI kontekste ilgainiui vystėsi, remtasi įvairių disciplinų idėjomis. Nors šios raidos ištakos siekia praėjusius šimtmečius, svarbus jos momentas buvo 1956 m., kai JAV informatikas Johnas McCarthy Dartmuto universitete surengė vasaros seminarą „dirbtinio intelekto“ problemai nagrinėti, šią problemą jis apibrėžė kaip „siekį priversti mašiną elgtis taip, kad tai būtų laikoma protinga elgsena, jei taip elgtųsi žmogus“ [5]. Šiuo seminaru buvo pradėta mokslinių tyrimų programa, kurios tikslas – panaudoti mašinas, kad jos galėtų atlikti užduotis, paprastai siejamas su žmogaus intelektu ir protingu elgesiu.

8. Nuo to laiko šios srities tyrimai sparčiai vystėsi, buvo sukurtos sudėtingos sistemos, galinčios atlikti labai sudėtingas užduotis [6]. Šios vadinamosios „siaurojo DI“ (narrow AI) sistemos paprastai skirtos konkrečioms ir ribotoms užduotims atlikti, pavyzdžiui, versti iš vienos kalbos į kitą, prognozuoti audros eigą, klasifikuoti atvaizdus, siūlyti atsakymus į klausimus arba generuoti vaizdus pagal vartotojo pageidavimą. Nors DI studijų srityje yra įvairių „intelekto“ apibrėžčių, dauguma šiuolaikinių sistemų, ypač tų, kuriose naudojamas mašininis mokymasis, remiasi statistinėmis išvadomis, o ne logine dedukcija. Analizuodamas didelius duomenų rinkinius ir ieškodamas dėsningumų, dirbtinis intelektas gali „nuspėti“ [7] jų poveikį ir pasiūlyti naujų tyrimo krypčių, taip imituodamas tam tikrus kognityvinius procesus, būdingus žmogaus gebėjimui spręsti problemas. Tai tapo įmanoma dėl kompiuterinių technologijų (pavyzdžiui, neuroninių tinklų, neprižiūrimo mašininio mokymosi ir evoliucinių algoritmų) pažangos ir įrangos (pavyzdžiui, specializuotų procesorių) naujovių. Šios technologijos leidžia dirbtinio intelekto sistemoms reaguoti į skirtingus žmogaus įvedamus stimulus, prisitaikyti prie naujų situacijų ir net pasiūlyti naujoviškų sprendimų, kurių pirminiai programuotojai nebuvo numatę [8].

9. Dėl tokios sparčios pažangos daugelis darbų, kuriuos anksčiau atlikdavo tik žmonės, dabar patikėti dirbtiniam intelektui. Tokios sistemos gali papildyti ar net pakeisti žmogaus gebėjimus daugelyje sričių, ypač atliekant tokias specializuotas užduotis kaip duomenų analizė, vaizdų atpažinimas ir medicininė diagnostika. Nors kiekviena „siauroji“ DI taikymo sritis yra skirta konkrečiai užduočiai atlikti, daugelis mokslininkų tikisi sukurti vadinamąjį dirbtinį bendrąjį intelektą (Artificial General Intelligence, AGI), t. y. vieną sistemą, kuri, veikdama visose pažinimo srityse, galėtų atlikti bet kokią žmogaus proto galimybes atitinkančią užduotį. Kai kurie teigia, kad toks DI kada nors galėtų pasiekti „superintelekto“ lygį, pranokti žmogaus intelektinius gebėjimus arba dėl biotechnologijų pažangos prisidėti siekiant „superilgaamžiškumo“. Kiti baiminasi, kad dėl šios galimybės, nors ir hipotetinės, vieną dieną gali būti nustelbtas pats žmogus, o dar kiti palankiai sveikina šią galimą transformaciją [9].

10. Šis ir daugelis kitų požiūrių šia tema grindžiamas netiesiogine prielaida, kad žodis „intelektas“ turėtų būti vartojamas vienodai ir kalbant apie žmogaus intelektą, ir apie dirbtinį intelektą. Vis dėlto atrodo, jog tai neatspindi šios sąvokos prasminės apimties. Iš tiesų žmogaus intelektas yra gebėjimas, susijęs su žmogumi kaip visuma, o DI kontekste jis suprantamas kaip funkcija, dažnai darant prielaidą, kad žmogaus protui būdingą veiklą galima išskaidyti į skaitmeninius veiksmus, kuriuos mašinos irgi galėtų atkartoti [10].

11. Šią funkcinę perspektyvą iliustruoja Turingo testas, pagal kurį mašinai pripažįstama „intelekto“ savybė, jei žmogus nesugeba atskirti jos elgesio nuo kito žmogaus elgesio [11]. Tačiau šiame kontekste sąvoka „elgesys“ siejamas su konkrečiomis intelektinėmis užduotimis, o neatsižvelgiama į visą žmogiškosios patirties platumą, apimantį ir gebėjimą abstrahuoti, ir emocijas, kūrybiškumą, estetinį, moralinį bei religinį jausmą; taip pat nepaisoma žmogaus protui būdingos raiškos įvairovės. Taigi DI atveju sistemos „intelektas“ – metodologiškai, bet kartu ir redukcionistiškai – vertinamas pagal jos gebėjimą generuoti atitinkamus, su žmogaus intelektu siejamus atsakymus, neatsižvelgiant į tai, kaip tie atsakymai generuojami.

12. Ištobulintos DI funkcijos suteikia jam sudėtingų gebėjimų atlikti užduotis, bet ne gebėjimą mąstyti [12]. Šis skirtumas yra labai svarbus, nes tai, kaip apibrėžiamas „intelektas“, neišvengiamai lemia, kaip suprantame žmogaus mąstymo ir šios technologijos santykį [13]. Norint tai suvokti, verta prisiminti, kad filosofinės tradicijos ir krikščioniškosios teologijos turtingas paveldas siūlo gilesnį ir visapusiškesnį požiūrį į intelektą, kuris savo ruožtu yra labai svarbus Bažnyčios mokymui apie žmogaus prigimtį, orumą ir pašaukimą [14].

 

III. Intelektas filosofinėje ir teologinėje tradicijoje

Protingumas (racionalumas)

13. Nuo pat ankstyvųjų žmonijos apmąstymų apie save protui teko pagrindinis vaidmuo siekiant suprasti, ką reiškia būti „žmogumi“. Aristotelis teigė, kad „visi žmonės iš prigimties trokšta pažinti“ [15]. Šis žmogaus pažinimas, kuriam būdingas gebėjimas abstrahuoti suvokiant daiktų prigimtį ir prasmę, skiria jį nuo gyvūnų pasaulio [16]. Filosofai, teologai ir psichologai, norėdami tiksliai užčiuopti intelekto prigimtį, taip pat nagrinėjo, kaip žmogus supranta pasaulį drauge būdamas jo dalimi, tiesa, užimdamas jame savitą vietą. Šių tyrimų dėka susiformavo krikščioniškosios tradicijos samprata, pagal kurią žmogus suvokiamas kaip būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos: abu sandai orientuoti į juos pranokstančią tikrovę [17].

14. Klasikinėje tradicijoje intelekto sąvoka dažnai nusakoma viena kitą papildančiomis sąvokomis: „protas“ (ratio) ir „intelektas“ (intellectus). Tai nėra atskiri gebėjimai, bet, kaip aiškina šventasis Tomas Akvinietis, du to paties intelekto veikimo būdai: „sąvoka intelektas (supratingumas) išreiškia vidinį skverbimąsi į tiesą, o protas nusako tyrimą ir diskursyvų procesą“ [18]. Šis glaustas apibūdinimas atskleidžia du esminius ir viena kitą papildančius žmogaus intelekto aspektus: intellectus reiškia tiesos intuiciją, t. y. jos užčiuopimą proto „akimis“, kuris yra pirmesnis už argumentaciją ir ją pagrindžia; o ratio susijęs su pačiu samprotavimu, t. y. diskursyviu ir analitiniu procesu, vedančiu prie sprendimo. Intelektas ir protas kartu sudaro du aspektus viename intelligere akte, kuris būdingas „žmogaus, kaip tokio, veikimui“ [19].

15. Apibūdinti žmogų kaip „protingą“ (racionalią) būtybę nereiškia apriboti jį konkrečiu mąstymo būdu; veikiau tai reiškia pripažinti, kad gebėjimas intelektualiai suprasti tikrovę formuoja ir persmelkia visą jo veiklą [20]. Nepriklausomai nuo to, ar šiuo gebėjimu naudojamasi geru ar blogu tikslu, jis yra neatsiejamas žmogaus prigimties aspektas. Šia prasme „žodis rationalis aprėpia visus žmogaus gebėjimus: tiek pažinimą ir supratimą, tiek norą, meilę, pasirinkimą ir troškimą. Sąvoka rationalis taip pat žymi visus kūno gebėjimus, glaudžiai susijusius su minėtaisiais“ [21] Tokia plati perspektyva išryškina, kad žmoguje, sukurtame „pagal Dievo paveikslą“, racionalumas integruojamas taip, kad išaukština, formuoja ir perkeičia tiek žmogaus valią, tiek veiksmus [22].

 

Įkūnijimas

16. Krikščioniškajame mąstyme intelektiniai gebėjimai suvokiami atsižvelgiant į integralios antropologijos kontekstą, kuriame žmogus suprantamas kaip iš esmės kūne esanti būtybė. Žmoguje dvasia ir materija „nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“ [23]. Kitaip tariant, siela nėra tik kūne esanti nemateriali asmens „dalis“, kaip ir kūnas nėra subtilios ir neapčiuopiamos „šerdies“ išorinis apvalkalas; visa žmogiškoji būtybė tuo pat metu yra ir materiali, ir dvasinė. Toks mąstymas atspindi Šventojo Rašto mokymą, kuriame žmogaus asmuo suvokiamas kaip būtybė, išgyvenanti santykį su Dievu ir kitais žmonėmis – grynai dvasinės plotmės santykį – įkūnytame būvyje ir per jį [24]. Gilią šio būvio prasmę dar labiau nušviečia Įsikūnijimo slėpinys, per kurį pats Dievas prisiėmė mūsų kūną, kuris „tapo be galo sukilnintas“ [25].

17. Nors ir giliai įsišaknijęs kūniškame būvyje, žmogus pranoksta materialųjį pasaulį dėl savo sielos, kuri „yra tarsi horizonte, kur susilieja amžinybė ir laikas“ [26]. Sielos plotmei priklauso intelekto gebėjimas siekti transcendencijos ir laisvos valios savivoka, dėl kurių žmogus yra „dieviškojo proto šviesos dalininkas“ [27]. Nepaisant to, žmogaus dvasia savo įprastinio pažinimo būdo neįgyvendina be kūno [28]. Taigi žmogaus intelektiniai gebėjimai yra neatsietini nuo antropologijos, suvokiančios žmogų kaip „sielos ir kūno vienovę“ [29]. Toliau bus plėtojami kiti šio požiūrio aspektai.

 

Grindžiamas santykiu

18. Žmonės „iš prigimties yra skirti tarpasmeninei bendrystei“ [30]: jie turi gebėjimą pažinti vienas kitą, dovanoti save iš meilės ir bendrauti su kitais. Todėl žmogiškasis intelektas nėra izoliuotas gebėjimas, jis įgyvendinamas santykiuose, visapusiškai pasireiškia per dialogą, bendradarbiavimą ir solidarumą. Mokomės kartu su kitais, mokomės per kitus.

19. Žmogaus nukreiptumas į santykį galiausiai remiasi vieno ir trejybinio Dievo amžinąja savidava –Jo meilė atsiskleidžia ir per kūrimą, ir per atpirkimą [31]. Žmogus pašauktas „pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime“ [32].

20. Toks kvietimas į bendrystę su Dievu neišvengiamai susijęs su kvietimu į bendrystę su kitais. Meilės Dievui nevalia atskirti nuo meilės artimui (plg. 1 Jn 4, 20; Mt 22, 37–39). Malonės dėka krikščionys dalyvauja Dievo gyvenime, taip pat seka Kristumi, dosniai dalijančiu dovanas (plg. 2 Kor 9, 8–11; Ef 5, 1–2), laikydamiesi jo įsakymo: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34) [33]. Meilė ir tarnystė atkartoja dieviškojo gyvenimo vidinę savidavą, o per tai pranoksta savanaudiškumo ribas ir siekia visapusiškiau atsiliepti į žmogaus pašaukimą (plg. 1 Jn 2, 9). Įsipareigojimas rūpintis vienas kitu yra kilnesnis dalykas už daugybę žinių, nes „jei pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą [...], bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 2).

 

Santykis su tiesa

21. Žmogaus intelektas galiausiai yra „Dievo dovana tiesai suvokti“ [34]. Dvejopai, kaip intellectus ir kaip ratio, jis įgalina žmogų įsiskverbti į tikrovės apraiškas, pranokstančias paprastą juslinę patirtį ar naudingumą, nes „tiesos troškimas yra neatsiejama žmogaus prigimties dalis. Žmogaus protui įgimta klausti, kodėl daiktai yra tokie, kokie yra“ [35]. Žmogaus intelektas, pranokdamas  empirinių duomenų ribas, „įstengia su tikrumu pasiekti mąstomąją realybę“ [36]. Net jei tikrovė lieka pažįstama tik iš dalies, „tiesos troškimas ragina protą eiti dar toliau; atrodytų, protas net stebisi, kad jo gebėjimai visada yra didesni nei tai, ką jis jau yra pasiekęs“ [37]. Nors pati Tiesa pranoksta žmogaus intelekto ribas, vis dėlto ji nenugalimai jį traukia [38], ir šios traukos skatinamas žmogus ieško „gilesnės tiesos“ [39].

22. Šis įgimtas potraukis ieškoti tiesos ypatingu būdu reiškiasi per žmogui tipingus semantinio suvokimo ir kūrybiškumo gebėjimus [40], per kuriuos ši paieška vykdoma „žmogaus asmens orumą ir visuomeninę jo prigimtį atitinkančiu būdu“ [41]. Be to, kad artimo meilė būtų autentiška ir visuotinė, būtina stabili orientacija į tiesą [42].

23. Tiesos ieškojimas iškiliausiu būdu pasirodo tuomet, kai atsiveriama tikrovės apraiškoms, pranokstančioms fizinį ir sukurtąjį pasaulį. Dieve visos tiesos įgyja savo aukščiausią ir pirminę prasmę [43]. Patikėti save Dievui yra „esminio apsisprendimo momentas, įpareigojantis visą asmenį“ [44]. Taip asmuo iki galo įgyvendina savo pašaukimą: „protas ir valia aiškiausiai parodo savo dvasinę prigimtį, įgalindami subjektą įvykdyti aktą, kuriuo būtų visiškai įkūnyta jo asmeninė laisvė“ [45].

 

Prižiūrėti pasaulį

24. Pagal krikščioniškąjį tikėjimą kūrinija laikoma laisvu trejybinio Dievo aktu; šventasis Bonaventūra Banjoredžietis aiškino, kad Dievas visus dalykus sukūrė „ne savo garbei didinti, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“ [46]. Kadangi Dievas kuria pagal savo Išmintį (plg. Išm 9, 9; Jer 10, 12), sukurtajam pasauliui būdinga vidinė tvarka, atspindinti Jo planą (plg. Pr 1; Dan 2, 21–22; Iz 45, 18; Ps 74, 12–17; 104) [47], kuriame žmonės pašaukti atlikti ypatingą vaidmenį: prižiūrėti pasaulį ir juo rūpintis [48].

25. Dieviškojo Kūrėjo rankomis suformuotas, pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus išgyvena savo tapatybę „prižiūrėdamas“ ir „puoselėdamas“ (plg. Pr 2, 15) kūriniją, naudodamasis savo protu ir įgūdžiais, pagelbėdamas ir padėdamas jai vystytis pagal Tėvo planą [49]. Taip žmogaus intelektas atspindi dieviškąjį Intelektą, kuris sukūrė visus dalykus (plg. Pr 1–2; Jn 1) [50], nuolat juos palaiko ir veda į galutinį tikslą Jame [51]. Be to, žmonės pašaukti plėtoti savo gebėjimus mokslo ir technikos srityje, nes per juos šlovinamas Dievas (plg. Sir 38, 6). Todėl žmonės, palaikydami tinkamą santykį su kūrinija, viena vertus, pasitelkia savo protą ir įgūdžius, kad bendradarbiautų su Dievu vedant kūriniją į tikslą, kuriam Jis ją pašaukė [52], kita vertus, pats sukurtasis pasaulis, kaip pastebi šventasis Bonaventūra, padeda žmogaus protui pamažu, „tarsi pakopomis, kilti į aukščiausiąjį principą, kuris yra Dievas“ [53].

 

Integralus žmogaus intelekto supratimas

26. Šiame kontekste žmogaus intelektas aiškiau atsiskleidžia kaip gebėjimas, integraliai susijęs su viso žmogaus dalyvavimu tikrovėje. Autentiškas dalyvavimas reiškia visapusišką įsitraukimą visais žmogaus būties aspektais: dvasiniu, pažintiniu, kūniškuoju ir santykiškumo pagrindu.

27. Šis domėjimasis tikrove pasireiškia įvairiais būdais, nes kiekvienas žmogus, būdamas daugialypis ir unikalus [54], stengiasi suvokti pasaulį, bendrauja su kitais, sprendžia problemas, išreiškia savo kūrybiškumą ir siekia visapusiškos gerovės, sinergiškai pasitelkdamas įvairius intelekto aspektus [55]. Tai apima loginius ir kalbinius gebėjimus, taip pat kitus sąveikos su tikrove būdus. Prisiminkime amatininko darbą – jis „turi gebėti negyvoje materijoje įžvelgti ypatingą formą, kurios kiti neįstengia pamatyti“[56], po to ją išryškinti naudodamasis savo intuicija bei įgūdžiais. Autochtonų tautoms, gyvenančioms arti žemės, dažnai būdingas gilus gamtos ir jos ciklų pajautimas [57]. Panašiai ir draugas, mokantis rasti tinkamą žodį, arba žmogus, gebantis gerai plėtoti žmogiškuosius santykius, pateikia pavyzdį tokio intelekto, kuris yra „apmąstymų, dialogo ir dosnaus asmenų susitikimo vaisius“ [58]. Kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, „dirbtinio intelekto laikais negalime pamiršti, kad žmogui išgelbėti reikia poezijos ir meilės“ [59].

28. Krikščioniškosios intelekto vizijos pagrindas yra tiesos integravimas į žmogaus moralinį ir dvasinį gyvenimą, orientuojant jo veiksmus Dievo gerumo ir tiesos šviesoje. Pagal Dievo planą visybiškai suprantamas intelektas taip pat apima galimybę gėrėtis tuo, kas tikra, gera ir gražu, todėl, pasak XX a. prancūzų poeto Paulio Claudelio, galima sakyti, kad „intelektas yra niekas be pasimėgavimo“ [60]. Panašiai ir Dantė Aligjeris, pasiekęs aukščiausią dangų „ Rojuje“, gali paliudyti, jog šio intelektinio malonumo viršūnė yra „pažinimo šviesa, kupina meilės; / tikrojo gėrio meilė, džiaugsmo sklidina; / saldybę pranokstantis džiaugsmas“ [61].

29. Todėl siekiant teisingos žmogaus intelekto sampratos, nevalia jos susiaurinti iki paprasto faktų įsisavinimo ar gebėjimo atlikti tam tikras konkrečias užduotis; priešingai, ji reiškia žmogaus atvirumą galutiniams gyvenimo klausimams ir atspindi orientaciją į Tiesą ir Gėrį [62]. Intelektas išreiškia žmoguje glūdintį Dievo paveikslą, jis geba siekti prieigos prie būties visumos, t. y. apmąstyti egzistenciją visa apimtimi, pranokstančia tai, kas išmatuojama, ir šitaip suvokti suprastų dalykų prasmę. Tikintiesiems šis gebėjimas ypatingu būdu duoda galimybę augti Dievo slėpinių pažinimu racionaliai gilinantis į apreikštąsias tiesas (intellectus fidei) [63]. Tikrąjį išmanymą (intelligentia) formuoja dieviškoji meilė, kuri „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Iš to išplaukia, kad žmogiškajam intelektui būdingas esminis kontempliatyvusis matmuo, t. y. nesuinteresuotas atvirumas tam, kas yra Tiesa, Gėris ir Grožis ir kas pranoksta bet kokį dalinį naudingumą.

 

Dirbtinio intelekto ribos

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, skirtumai tarp žmogaus intelekto ir dabartinių dirbtinio intelekto sistemų atrodo akivaizdūs. Nors dirbtinis intelektas yra nepaprastas technologinis pasiekimas, gebantis imituoti tam tikras su racionalumu susijusias operacijas, DI veikia tik atlikdamas užduotis, siekdamas tikslų ar priimdamas kiekybiniais duomenimis ir skaičiavimo logika pagrįstus sprendimus. Dirbtinio intelekto analitinė galia leidžia puikiai integruoti įvairių sričių duomenis, modeliuoti sudėtingas sistemas ir moderuoti tarpdisciplininius ryšius. Taip DI galėtų palengvinti ekspertų bendradarbiavimą sprendžiant problemas, kai dėl jų sudėtingumo nevalia vadovautis „tik viena perspektyva ar tik vienos rūšies interesais“ [64].

31. Vis dėlto nors DI apdoroja ir imituoja tam tikras [žmogiškojo] intelekto apraiškas, jį iš esmės įrėmina loginė-matematinė sistema, o tai lemia jo vidinius apribojimus. Žmogaus intelektas nuolat organiškai vystosi žmogui fiziškai ir psichologiškai augant ir yra formuojamas daugybės per kūną išgyventų patirčių, o dirbtinis intelektas neturi gebėjimo vystytis šia prasme. Nors pažangios sistemos gali „mokytis“ per tokius procesus kaip mašininis mokymasis, toks lavinimasis iš esmės skiriasi nuo žmogaus intelekto augimo raidos, nes jai poveikį daro kūniška patirtis: jutiminiai dirgikliai, emocinės reakcijos, socialinė sąveika ir unikalus kiekvienam momentui būdingas kontekstas. Šie elementai modeliuoja ir formuoja individualų žmogų per jo asmeninę istoriją. Priešingai, dirbtinis intelektas, neturintis fizinio kūno, remiasi kompiuteriniu samprotavimu ir mokymusi iš didžiulių duomenų rinkinių, apimančių žmonių surinktas patirtis ir žinias.

32. Nors dirbtinis intelektas gali imituoti kai kuriuos žmogaus samprotavimo aspektus ir neįtikėtinai greitai ir veiksmingai atlikti tam tikras užduotis, jo skaičiavimo gebėjimai sudaro tik mažą dalį, palyginti su platesnėmis žmogaus proto galimybėmis. Pavyzdžiui, šiuo metu DI negali atkartoti moralinės įžvalgos ir gebėjimo palaikyti autentiškus santykius. Be to, žmogaus intelektas yra susijęs su asmeniškai patirta intelektinio ir moralinio ugdymosi istorija, kuri iš esmės formuoja jo individualią perspektyvą, apimančią fizinius, emocinius, socialinius, moralinius ir dvasinius jo gyvenimo aspektus. Kadangi dirbtinis intelektas negali pasiūlyti tokio plačios apimties supratimo, vien šia technologija grindžiamos prieigos, besivadovaujančios ja kaip pagrindiniu pasaulio aiškinimo raktu, gali neigiamai atsiliepti „visumos, tarp daiktų egzistuojančių ryšių, erdvaus horizonto suvokimui“ [65].

33. Žmogaus intelektas pirmiausia sietinas ne su funkcinių užduočių atlikimu, bet veikiau su tikrovės supratimu ir aktyviu įsitraukimu į visas jos plotmes; intelektas taip pat pasižymi stebinančiais intuityviais gebėjimais. Kadangi dirbtinis intelektas nedisponuoja ta turtinga tikrove, kurią išreiškia kūniškumas, santykių reikšmingumas ir žmogaus širdies atvirumas tiesai bei gėriui, DI gebėjimai, nors ir atrodo begaliniai, yra nelygintini su žmogaus gebėjimu suvokti tikrovę. Labai daug galima išmokti iš ligos, panašiai galima pasimokyti iš susitaikymą reiškiančio apsikabinimo ir net iš paprasto saulėlydžio. Daugybė mūsų žmogiškųjų patirčių atveria mums naujus horizontus ir suteikia galimybę įgyti naujos išminties. Joks prietaisas, veikiantis tik duomenų pagrindu, negali prilygti šiai ir daugeliui kitų mūsų gyvenimo patirčių.

34. Pernelyg akcentuojant žmogaus intelekto ir DI ekvivalentiškumą rizikuojama persiimti funkcionalistiniu požiūriu, pagal kurį žmonės vertinami pagal tai, kokius darbus jie sugeba atlikti. Tačiau žmogaus vertė priklauso ne nuo ypatingų gebėjimų, kognityvinių ir technologinių pasiekimų ar individualaus sėkmingumo, bet nuo jo vidinio orumo, grindžiamo tuo, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą [66]. Todėl toks orumas yra neliečiamas jokiomis aplinkybėmis, net ir tais atvejais, kai žmogus nepajėgia naudotis savo gebėjimais, nesvarbu, ar tai būtų negimęs vaikas, ar nesąmoningos būklės žmogus, ar kenčiantis senolis [67]. Šiuo orumu grindžiama žmogaus teisių tradicija – tarp jų ypač tų, kurios dabar vadinamos „neuroteisėmis“, – tai laiduoja „svarbų sąlyčio tašką ieškant bendro sutarimo nuostatų“ [68] ir todėl gali būti esminis etinis orientyras diskusijose dėl atsakingo dirbtinio intelekto vystymo ir naudojimo.

35. Šiame kontekste, kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, kalbant apie DI, „žodžio intelektas vartojimas yra klaidinantis“ [69], ir čia glūdi grėsmė nepamatyti to, kas žmoguje vertingiausia. Žvelgiant iš šios perspektyvos, DI turėtų būti laikomas ne dirbtine intelekto forma, bet vienu iš jo produktų [70].

 

IV. Etikos vaidmuo teikiant orientyrus DI plėtrai ir naudojimui

36. Remiantis šiais svarstymais galima klausti, kaip DI suvoktinas Dievo plane. Techninė ir mokslinė veikla nėra neutrali, nes tai yra žmogiška veikla, susijusi su humanistiniais ir kultūriniais žmogaus kūrybinės išmonės aspektais [71].

37. Moksliniai tyrinėjimai ir techninių galimybių plėtra vertintini kaip žmogaus intelekte įrašytų galimybių vaisius [72] ir dalyvauja „vyro ir moters bendradarbiavime su Dievu tobulinant regimąją kūriniją“ [73]. Sykiu visi mokslo ir technikos laimėjimai galiausiai yra Dievo dovanos [74]. Todėl žmonės savo dovanas visada turi naudoti žvelgdami į aukštesnį tikslą, dėl kurio jos buvo suteiktos [75].

38. Galime su dėkingumu pripažinti, kad technologijos „padėjo įveikti nesuskaičiuojamas blogybes, kamavusias ir ribojusias žmogų“ [76], ir dėl to visi galime tik džiaugtis. Vis dėlto ne visos technologinės naujovės savaime reiškia tikrą pažangą [77]. Todėl Bažnyčia ypač priešinasi tiems technologijų taikymo atvejams, kurie kelia grėsmę gyvybės šventumui ar asmens orumui [78]. Kaip ir bet kuri kita žmogiškoji veikla, technologinė plėtra turi būti nukreipta į tarnavimą žmogui ir prisidėti prie pastangų, kuriomis siekiama „didesnio teisingumo, glaudesnės brolybės ir žmoniškesnės visuomeninių santykių tvarkos“, o tai yra „vertingiau už technikos pažangą“ [79]. Susirūpinimą dėl technologinės plėtros etinių padarinių reiškia ne tik Bažnyčia, bet ir mokslininkai, technologijų tyrinėtojai bei profesinės asociacijos, kurie vis dažniau ragina etiškai apmąstyti, kaip atsakingai nukreipti tokią pažangą.

39. Siekiant įveikti šiuos iššūkius, būtina atkreipti dėmesį į moralinės atsakomybės, grindžiamos asmens orumu ir pašaukimu, svarbą. Šis principas taikytinas ir su dirbtiniu intelektu susijusiems klausimams. Šiuo atveju etinis aspektas yra itin svarbus, nes būtent žmonės kuria sistemas ir nustato jų naudojimo tikslus [80]. Svarstant apie mašiną ir žmogų – tik žmogus yra moralinis veikėjas, t. y. moraliai atsakingas subjektas, kuris naudodamasis savo laisve priima sprendimus, taip pat ir jų pasekmes [81]; tik žmogus išgyvena santykį su tiesa ir gėriu, vadovaudamasis moraline sąžine, raginančia „mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga“ [82], liudijančia tiesą, paremtą „aukščiausiuoju Gėriu – Dievu; žmogus jaučia Jo trauką“ [83]; tik žmogus gali turėti pakankamą savivoką, kad gebėtų įsiklausyti į sąžinės balsą ir juo sekti, apdairiai įžvelgdamas ir ieškodamas galimo gėrio kiekvienoje situacijoje [84]. Visa tai taip pat priklauso žmogaus naudojimosi asmeniniu intelektu plotmei.

40. Kaip ir bet kuris žmogaus išmonės produktas, dirbtinis intelektas taip pat gali būti nukreiptas į teigiamus arba neigiamus tikslus [85]. Jei DI naudojamas gerbiant žmogaus orumą ir skatinant atskirų žmonių bei bendruomenių gerovę, jis gali palankiai prisidėti prie žmogaus pašaukimo. Vis dėlto, kaip ir visose srityse, kur žmogui tenka priimti sprendimus, čia taip pat driekiasi blogio šešėlis. Ten, kur žmogaus laisvė suteikia galimybę pasirinkti blogį, moralinis šios technologijos vertinimas priklauso nuo to, kaip ji nukreipiama ir panaudojama.

41. Tačiau etiškai reikšmingi yra ne tik siekiami tikslai, bet ir jiems pasiekti naudojamos priemonės; svarbus taip pat ir bendras į tokias sistemas įtraukto žmogaus požiūris bei supratimas. Technologiniai produktai atspindi jų vystytojų, savininkų, naudotojų ir reguliuotojų pasaulėžiūrą [86], o savo galia jie „formuoja pasaulį ir angažuoja sąžines vertybių sferoje“ [87]. Visuomenės lygmeniu kai kurie technologiniai pasiekimai taip pat gali sustiprinti neatitinkančius teisingo požiūrio į žmogų ir visuomenę santykius ir netinkamas galios apraiškas.

42. Todėl reikia įvertinti tiek tikslus, tiek priemones, siejamus su konkrečiu DI pritaikymu, taip pat apsvarstyti bendrą jo taikymo viziją, pagal kurią būtų laiduojama pagarba žmogaus orumui ir skatinamas bendrasis gėris [88]. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „esminis kiekvieno vyro ir moters orumas“ turi būti „pagrindinis kriterijus vertinant naująsias technologijas, parodančias savo etinį pozityvumą tiek, kiek jos padeda atskleisti tą orumą ir didinti jo raišką visais žmogaus gyvenimo lygmenimis“ [89], įskaitant socialinę ir ekonominę sritis. Šia prasme žmogiškasis intelektas atlieka lemiamą vaidmenį ne tik projektuojant ir gaminant technologijas, bet ir nukreipiant jų naudojimą į tikrojo žmogaus gėrio siekimą [90]. Atsakomybė už išmintingą šių dalykų valdymą tenka kiekvienam visuomenės lygmeniui vadovaujantis subsidiarumo principu ir kitais Bažnyčios socialinio mokymo principais.

 

Pagalba žmogaus laisvei ir priimant sprendimus

43. Įsipareigojimas užtikrinti, kad DI visada palaikytų ir skatintų aukščiausią vertybę – kiekvieno žmogaus orumą ir jo pašaukimo pilnatvę, yra įžvalgos kriterijus, skirtas DI vystytojams, savininkams, operatoriams ir reguliuotojams, taip pat naudotojams; šis įpareigojantis kriterijus galioja naudojant DI technologijas visais lygmenimis.

44. Šio principo implikacijų analizę galime pradėti apsvarstydami moralinės atsakomybės svarbą. Kadangi moralinė atsakomybė už pasekmes iš esmės saisto tik asmeninius, o ne dirbtinius veikiančiuosius subjektus, labai svarbu gebėti nustatyti ir apibrėžti, kas yra atsakingas už dirbtinio intelekto procesus, ypač tuos, kurie apima mokymosi, koregavimo ir perprogramavimo galimybes. Empiriniai (bottom-up) metodai ir labai gilūs neuroniniai tinklai, viena vertus, leidžia dirbtiniam intelektui spręsti sudėtingas problemas, kita vertus, dėl jų tampa sunku suprasti procesus, kurie lemia priimamus sprendimus. Dėl to sudėtinga nustatyti atsakomybę, nes jei dirbtinio intelekto taikymas duotų nepageidaujamų rezultatų, būtų sunku rasti, kuriam asmeniui juos priskirti. Sprendžiant šią problemą, reikia atkreipti dėmesį į atsakomybės nustatymo arba atskaitomybės (accountability) procesų pobūdį sudėtingose ir labai automatizuotose aplinkose, kuriose rezultatus dažnai galima stebėti tik vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. Todėl svarbu, kad asmuo, kuris priima sprendimus remdamasis dirbtiniu intelektu, būtų už juos atsakingas ir kad atskaitomybė dėl dirbtinio intelekto naudojimo būtų galima kiekviename sprendimų priėmimo proceso etape [91].

45. Reikia ne tik nustatyti atsakomybę dėl DI naudojimo, bet ir apibrėžti dirbtinio intelekto sistemoms programuojamus tikslus. Nors šios sistemos gali naudoti neprižiūrimo autonominio mokymosi mechanizmus ir kartais eiti keliais, kurių neįmanoma atsekti, galiausiai jos siekia tikslų, kuriuos joms iškėlė žmonės, ir vadovaujasi jų projektuotojų ir programuotojų nurodytais procesais. Tai kelia iššūkį, mat dirbtinio intelekto modeliams vis labiau gebant savarankiškai mokytis, gali sumažėti galimybė juos kontroliuoti ir užtikrinti, kad DI taikymas tarnautų humaniškiems tikslams. Todėl kyla esminis klausimas: kaip laiduoti, kad dirbtinio intelekto sistemos būtų subordinuotos žmonių labui, o ne prieš juos.

46. Nors atsakomybė dėl etiško DI sistemų naudojimo pirmiausia taikytina jų vystytojams, gamintojams, valdytojams ir prižiūrėtojams, ji tenka ir naudotojams. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, jog „mašina daro techninį pasirinkimą iš kelių galimybių, ir jis grindžiamas arba aiškiai apibrėžtais kriterijais, arba statistinėmis išvadomis. O žmogus ne tik renkasi, bet ir širdyje geba apsispręsti“ [92]. DI naudotojas, taikantis jį savo darbe užduotims atlikti ir sekantis jo rezultatus, sukuria kontekstą, kuriame galiausiai pats atsako už savo deleguotą galią. Todėl tiek, kiek dirbtinis intelektas gali padėti žmogui priimti sprendimus, jį valdantys algoritmai turėtų būti patikimi, saugūs, pakankamai atsparūs, kad galėtų susidoroti su nenuoseklumais, ir skaidriai veikiantys, kad sumažintų šališkumą (bias) ir nepageidaujamą šalutinį poveikį [93]. Teisinio reguliavimo normos turėtų laiduoti visų teisės subjektų galimybę atsiskaityti už dirbtinio intelekto naudojimą ir visas jo pasekmes taikant tinkamas skaidrumo, konfidencialumo ir atskaitomybės (accountability) užtikrinimo priemones [94]. Be to, DI naudotojai turėtų būti atsargūs, kad priimdami sprendimus netaptų pernelyg nuo jo priklausomi, nes tai sustiprintų šiuolaikinei visuomenei būdingą ir taip didelį pasikliovimą technologijomis.

47. Bažnyčios moralinis ir socialinis mokymas padeda pasirengti taip naudoti DI, kad būtų išsaugotas žmogaus gebėjimas veikti. Pavyzdžiui, svarstant teisingumo klausimą, reikėtų atsižvelgti į tokius klausimus kaip teisingos socialinės dinamikos puoselėjimas, tarptautinio saugumo gynimas ir taikos skatinimas. Atskiri žmonės ir bendruomenės su apdairumu gali įžvelgti būdus, kaip naudoti dirbtinį intelektą žmonijos labui, taip pat vengti tokio DI taikymo, kuris galėtų pažeminti žmogaus orumą ar pakenkti planetai. Šiomis aplinkybėmis sąvoką „atsakomybė“ reikėtų suprasti ne tik siaurąja prasme, bet ir kaip „rūpinimąsi kitu, o ne tik [...] ataskaitą už tai, kas nuveikta“ [95].

48. Taigi dirbtinis intelektas, kaip ir bet kuri kita technologija, gali dalyvauti sąmoningame ir atsakingame atliepe į žmonijos pašaukimą siekti gėrio. Tačiau, kaip aptarta pirmiau, žmogiškasis intelektas turi nukreipti DI, kad jis atitiktų tą pašaukimą ir užtikrintų pagarbą žmogaus orumui. Vatikano II Susirinkimas, pripažindamas šį „visa pranokstantį orumą“, teigia, kad „visuomenės santvarka ir jos pažanga visada turi būti orientuota į asmens gėrį“ [96]. Atsižvelgiant į tai, dirbtinio intelekto naudojimą, pasak popiežiaus Pranciškaus, turi lydėti „etika, grindžiama bendrojo gėrio vizija, laisvės, atsakomybės ir brolybės etika, gebanti skatinti visapusišką žmogaus vystymąsi, jo santykius su kitais žmonėmis ir kūrinija“ [97].

 

V. Specifiniai klausimai

49. Atsižvelgiant į šią bendrąją perspektyvą, toliau bus parodyta, kaip išdėstyti argumentai gali padėti orientuotis konkrečiose situacijose pagal popiežiaus Pranciškaus pasiūlytą „širdies išmintį“ [98]. Nors šie pasiūlymai nėra išsamūs, jie gali pasitarnauti dialogui randant būdus, kuriais dirbtinis intelektas gali apsaugoti žmogaus orumą ir skatinti bendrąjį gėrį [99].

 

Dirbtinis intelektas ir visuomenė

50. Kaip sakė popiežius Pranciškus, „kiekvieno asmens prigimtinis orumas ir brolybė, siejanti mus kaip vienos žmonių šeimos narius, turi būti naujų technologijų kūrimo pagrindas ir sudaryti neginčijamus jų vertinimo kriterijus dar prieš pradedant jas naudoti“ [100].

51. Taip žvelgiant, dirbtinis intelektas galėtų „įnešti esminių naujovių į žemės ūkį, švietimą ir kultūrą, pagerinti ištisų šalių ir tautų gyvenimo lygį, ugdyti žmonių brolybę ir socialinę draugystę“ ir taip „būti naudojamas integraliam žmogaus vystymuisi skatinti“ [101]. DI taip pat galėtų padėti suieškoti žmones, kuriems reikia pagalbos, ir kovoti su diskriminacijos bei marginalizacijos atvejais. Šiais ir panašiais būdais dirbtinis intelektas galėtų prisidėti prie žmogaus vystymosi ir bendrojo gėrio [102].

52. Tačiau, nors dirbtinis intelektas turi daug galimybių pasitarnauti gėriui, jis taip pat gali trukdyti žmogaus vystymuisi ir bendrajam gėriui ar net jiems prieštarauti. Popiežius Pranciškus pabrėžė: „Remiantis ligšioliniais duomenimis, atrodo, kad skaitmeninės technologijos prisidėjo prie nelygybės pasaulyje didinimo. Tai apima ne tik materialinės gerovės skirtumus, kurie taip pat yra reikšmingi, bet ir skirtingos politinės bei socialinės įtakos galimybes“ [103]. Šia prasme dirbtinis intelektas gali būti naudojamas marginalizacijos ir diskriminacijos situacijoms įtvirtinti, naujoms skurdo formoms kurti, „skaitmeninei atskirčiai“ didinti ir socialinei nelygybei gilinti [104].

53. Be to, didelį etinį susirūpinimą kelia tai, kad šiuo metu didžioji dalis DI taikymo galių yra sukoncentruota kelių galingų bendrovių rankose. Šią problemą aštrina ir esminė ypatybė, būdinga DI sistemoms, kai nė vienas asmuo nepajėgia visybiškai prižiūrėti didžiulių ir sudėtingų skaičiavimams naudojamų duomenų rinkinių. Dėl aiškiai apibrėžtos atskaitomybės (accountability) trūkumo kyla rizika, kad dirbtiniu intelektu gali būti manipuliuojama siekiant asmeninės ar įmonių naudos arba nukreipiant viešąją nuomonę vieno sektoriaus interesų naudai. Tokie subjektai, motyvuojami savo interesų, geba vykdyti „tiek subtilų, tiek invazinį kontroliuojantį poveikį, kurti manipuliacijos mechanizmus, veikiančius individų sąžinę bei demokratinį procesą“ [105].

54. Be to, kyla grėsmė, kad dirbtinis intelektas gali būti naudojamas skatinti tai, ką popiežius Pranciškus pavadino „technokratine paradigma“, kai visas pasaulio problemas linkstama spręsti vien technologinėmis priemonėmis [106]. Vadovaujantis šia paradigma, žmogaus orumas ir brolybė dažnai nustumiami į šalį siekiant efektyvumo, „tarsi tikrovė, gėris ir tiesa spontaniškai rastųsi iš technologijos ir ekonomikos galios“ [107]. Priešingai, niekada nevalia nepaisyti žmogaus orumo ir bendrojo gėrio dėl efektyvumo [108], nes „technologijų plėtra, kuri nepadeda gerinti visos žmonijos gyvenimo kokybės, bet, priešingai, didina nelygybę ir konfliktus, niekada negali būti laikoma tikra pažanga“ [109]. Dirbtinis intelektas veikiau turėtų tarnauti „kitokiai, žmogiškesnei, socialesnei ir visapusiškesnei pažangai“ [110].

55. Šiam tikslui pasiekti reikia nuodugniau apmąstyti autonomijos ir atsakomybės santykį, nes didesnė autonomija drauge reiškia didesnę kiekvieno žmogaus atsakomybę įvairiais bendro gyvenimo aspektais. Krikščionims šios atsakomybės pagrindas yra pripažinimas, kad kiekvienas žmogaus gebėjimas, įskaitant asmens autonomiją, yra kilęs iš Dievo ir skirtas tarnauti kitiems [111]. Todėl, užuot apsiribojus ekonominių ar technologinių tikslų siekimu, dirbtinis intelektas turėtų būti naudojamas „visos žmonijos bendrajam gėriui“, kuris yra „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ [112].

 

Dirbtinis intelektas ir žmonių santykiai

56. Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad žmogus „giliausia savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų“ [113]. Šiuo įsitikinimu pabrėžiama, jog gyvenimas visuomenėje neatsiejamas nuo žmogaus prigimties ir pašaukimo [114]. Būdami socialinės būtybės, žmonės siekia santykių, apimančių abipusius mainus ir tiesos ieškojimą, o per tai „vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti“ [115].

57. Toks ieškojimas, kaip ir kiti žmonių bendravimo aspektai, suponuoja jų susitikimą ir tarpusavio dalijimąsi, paženklintą jų unikalia istorija, mintimis, įsitikinimais ir santykiais. Negalima pamiršti ir to, kad žmogaus intelektas yra daugialypė, daugiaformė ir sudėtinga tikrovė: individuali ir socialinė; racionali ir afektyvi; konceptuali ir simbolinė. Popiežius Pranciškus pabrėžia šią dinamiką pažymėdamas, kad „galime kartu ieškoti tiesos dialoge, ramiame pokalbyje ar aistringoje diskusijoje. Tai ištvermės reikalaujantis kelias, susidedantis ir iš tylos, ir iš kančios, gebantis kantriai kaupti didžiulę atskirų žmonių ir tautų patirtį. [...] Problema ta, kad brolybės, vietinės ir visuotinės, keliu gali eiti tik laisvos dvasios žmonės, pasirengę įsitraukti į tikrus susitikimus“ [116].

58. Būtent šiame kontekste galima svarstyti, kokius iššūkius žmonių santykiams kelia dirbtinis intelektas. Panašiai kaip ir kitos technologinės priemonės, DI apima galimybę skatinti ryšius žmonijos šeimoje. Tačiau DI taip pat gali trukdyti autentiškam susitikimui su tikrove ir galiausiai vesti žmones į „gilų ir melancholišką nepasitenkinimą tarpasmeniniais santykiais arba žalingą izoliavimąsi“[117]. Tačiau autentiškiems žmonių santykiams reikia turtingos žmogiškosios išraiškos – mokėti būti su kitais, dalytis jų skausmu, poreikiais ir džiaugsmu [118]. Kadangi žmogaus intelektas reiškiasi ir turtėja taip pat per tarpasmeninius santykius ir kūniškumo patirtis, žmogui autentiški ir spontaniški susitikimai su kitais yra būtini norint visybiškai įsitraukti į tikrovę.

59. Būtent dėl to, kad „tikroji išmintis reikalauja susitikimo su tikrove“ [119], dirbtinio intelekto plėtotės kelia dar vieną iššūkį: kadangi DI gali veiksmingai imituoti žmogiškojo intelekto raiškas, gebėjimas suprasti, ar bendraujama su žmogumi, ar su mašina, nebelaikytinas savaime suprantamu dalyku. Nors „generatyvinis“ dirbtinis intelektas gali gaminti tekstą, kalbą, vaizdus ir kitus rafinuotus išvedinius (output), kurie paprastai kyla iš žmogaus darbo, DI reikėtų laikyti tuo, kas jis yra: priemonė, o ne asmuo [120]. Šį skirtumą dažnai nudildo šiame sektoriuje paplitusi kalbos vartosena, kuria linkstama antropomorfizuoti DI ir taip nutrinti ribą tarp to, kas žmogiška, ir to, kas dirbtina.

60. Dirbtinio intelekto antropomorfizavimas kelia ypatingų su vaikų raida susijusių problemų, nes jis gali paskatinti juos išsiugdyti sąveikos modelius, pagal kuriuos žmonių santykiai traktuojami utilitariai, kaip bendraujant su pokalbių robotu (chatbot). Toks požiūris kelia grėsmę, kad jaunuoliai mokytojus suvoks kaip informacijos perteikėjus, o ne kaip mokytojus-ugdytojus, kurie juos veda ir palaiko jų intelektinį ir moralinį augimą. Autentiški santykiai, pagrįsti empatija ir ištikimu įsipareigojimu kito labui, yra būtini ir nepakeičiami skatinant visapusišką asmenybės vystymąsi.

61. Šiame kontekste svarbu paaiškinti, kad, nepaisant vartojamos antropomorfinės kalbos, jokia dirbtinio intelekto programa negali iš tiesų patirti empatijos. Emocijų negalima supaprastinti iki veido išraiškų ar frazių, generuojamų reaguojant į naudotojo užklausas; atvirkščiai, emocijos išreiškia žmogaus, kaip visumos, santykį su pasauliu ir savo gyvenimu, o šioje raiškoje esminis vaidmuo tenka kūnui. Empatija reikalauja gebėjimo įsiklausyti, pripažinti kito žmogaus nepakartojamą unikalumą, priimti jo kitoniškumą ir net suvokti jo tylėjimo prasmę [121]. Tikroji empatija egzistuoja santykių sferoje, o analitinių sprendimų sferoje, priešingai, pirmauja DI galimybės. Empatija reiškia gebėjimą suvokti kito žmogaus patirtį ir paversti ją savastimi, išlaikant kiekvieno individo skirtingumą [122]. Nors DI gali imituoti empatines reakcijas, dirbtinės sistemos negali atkartoti esminės tikrosios empatijos ypatybės – jai būdingo asmeniškumo ir santykiu grindžiamo pobūdžio [123].

62. Todėl visada reikėtų vengti klaidinančiai pristatyti dirbtinį intelektą kaip asmenį; o tai daryti sukčiavimo tikslais yra rimtas etikos pažeidimas, galintis pakirsti socialinį pasitikėjimą. Panašiai nepriimtina naudoti DI apgaulei kituose kontekstuose, pavyzdžiui, švietimo ar žmogiškųjų santykių srityje, įskaitant lytiškumo sferą, – tai laikytina nemoraliu dalyku, ir dėl to reikia atidžiai budėti, kad būtų išvengta galimos žalos, išlaikytas skaidrumas ir užtikrintas visų orumas [124].

63. Vis labiau individualistiniame pasaulyje kai kurie žmonės kreipiasi į DI ieškodami giluminių žmogiškų santykių, paprastos draugijos ar net emocinių ryšių. Dera pripažinti, jog žmonės yra sukurti patirti tikrus santykius, tačiau taip pat reikia pakartoti, kad DI gali juos tik imituoti. Santykiai su kitais žmonėmis yra neatsiejama žmogaus augimo dalis, kai asmuo tampa tuo, kuo jam skirta būti. Todėl, jei dirbtinis intelektas naudojamas autentiškiems ryšiams tarp žmonių puoselėti, jis gali teigiamai prisidėti prie visapusiško asmens išsiskleidimo; priešingai, jei žmogiškuosius santykius ir santykį su Dievu pakeisime sąveika su technologinėmis priemonėmis, kyla grėsmė autentišką, santykiais pagrįstą buvimą pakeisti negyvu simuliakru (plg. Ps 160, 20; Rom 1, 22–23). Užuot pasitraukę į dirbtinius pasaulius, esame kviečiami rimtai ir angažuotai įsitraukti į pasaulio tikrovę, tapatintis su vargšais ir kenčiančiaisiais, guosti sielvartaujančius ir kurti bendrystės ryšius su visais.

 

Dirbtinis intelektas, ekonomika ir darbas

64. Dėl savo daugeriopo taikomumo dirbtinis intelektas vis labiau integruojamas į ekonomikos ir finansų sistemas. Šiuo metu daug investuojama ne tik į technologijų, bet ir į energetikos, finansų ir medijų sektorių, ypač į rinkodaros ir pardavimo, logistikos, technologinių inovacijų, atitikties (compliance) ir rizikos valdymo sritis. DI taikymas šiose srityse taip pat išryškino jam būdingą ambivalentiškumą, jo atveriamas didžiules galimybes, tačiau kartu ir su tuo siejamą didelę riziką. Pirma reali problema susijusi su DI programų pasiūlos sutelkimu keliose korporacijose, – taigi su galimybe, kad tik šios įmonės gaus naudos iš dirbtinio intelekto kuriamos vertės, o ne tos įmonės, kuriose tik naudojamasi DI.

65. Be to, ekonomikos ir finansų srityje yra bendresnių, rūpestingai įvertintinų DI galimo poveikio aspektų, kurie visų pirma susiję su konkrečios tikrovės ir skaitmeninio pasaulio sąveika. Pirmasis svarstytinas klausimas yra dėl tam tikrame kontekste įvairiomis ir alternatyviomis formomis egzistuojančių ekonominių ir finansinių institucijų sambūvio. Tai skatintinas veiksnys, nes jis gali būti naudingas ir remti realiąją ekonomiką, skatindamas jos vystymąsi ir stabilumą, ypač krizės metu. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad skaitmeninės tikrovės apraiškos, neturinčios erdvinių apribojimų, paprastai būna labiau homogeniškos ir beasmenės negu bendruomenė, susieta su konkrečia vieta ir konkrečia istorija, turinti bendrą kelią, kuriam būdingos bendros vertybės ir viltys, bet taip pat neišvengiami nesutarimai ir skirtumai. Ši įvairovė yra neabejotinas bendruomenės ekonominio gyvenimo privalumas. Visiškai perdavus ekonomiką ir finansus skaitmeninėms technologijoms, ši įvairovė ir jos turtingumas sumažėtų; todėl daugelis ekonominių problemų sprendimų, pasiekiamų per natūralų dalyvaujančių šalių dialogą, gali būti nebeįgyvendinami pasaulyje, kuriame dominuoja tik procedūros ir tariami artumo ryšiai.

66. Kita sritis, kurioje jau dabar jaučiamas didelis dirbtinio intelekto poveikis, yra darbo pasaulis. Kaip ir daugelyje kitų sričių, DI atneša esminių permainų daugelyje profesijų, ir tai reiškiasi įvairiopais padariniais. Viena vertus, dirbtinis intelektas gali padidinti kompetenciją ir našumą, sukurti naujų darbo vietų, suteikti darbuotojams galimybę sutelkti dėmesį į novatoriškesnes užduotis ir atverti naujus kūrybiškumo ir inovacijų horizontus.

67. Nors DI taikymas žada didinti našumą perimdamas įprastines užduotis, darbuotojai dažnai būna verčiami prisitaikyti prie mašinų greičio ir reikalavimų, o ne mašinos projektuojamos taip, kad jos padėtų dirbantiesiems. Priešingai tam, kas viešinama apie DI privalumus, dabartinis požiūris į technologijas gali paradoksaliai nulemti darbuotojų kvalifikacijos menkinimą, jų automatizuotą priežiūrą, pavedimą vykdyti fiksuotas bei pasikartojančias užduotis. Būtinybė neatsilikti nuo technologijų tempo gali pakirsti darbuotojų savarankiškumo suvokimą ir slopinti jų inovacinius gebėjimus, kuriuos jie galėtų pritaikyti savo darbe [125].

68. Dėl dirbtinio intelekto tampa nebereikalingos kai kurios anksčiau žmonių vykdytos veiklos. Jei DI bus naudojamas juo pakeičiant žmones, o ne kaip darbuotojus lydinti pagalba, kyla „didelis pavojus, kad nedaugelis gaus neproporcingai didelę naudą, o daugybė žmonių bus nuskurdinti“ [126]. Be to, dirbtiniam intelektui tampant vis galingesniam, rizikuojama, jog žmogaus darbas gali prarasti savo vertę ekonomikos sistemoje. Tai logiška technokratinės paradigmos pasekmė: pasaulyje, kuriame žmoniją pavergia efektyvumas, galiausiai turi būti mažinamos žmogiškųjų išteklių sąnaudos. Žmogaus gyvenimas yra vertingas pats savaime, ne tik dėl ekonominės naudos. Anot popiežiaus Pranciškaus, dėl šios paradigmos šiandien atrodo „beprasmiška dėti pastangas, kad atsilikusieji, silpnieji ar mažiau apdovanotieji irgi ko nors pasiektų gyvenime“ [127]. Turime kartu su juo daryti išvadą: „negalime leisti, kad šitokia galinga ir nepakeičiama priemonė kaip dirbtinis intelektas sustiprintų šią paradigmą, bet, priešingai, privalome dirbtinį intelektą paversti užkarda, apsaugančia nuo tokios paradigmos plėtros“ [128].

69. Taigi pravartu visada prisiminti, kad „daiktai privalo būti palenkti asmenims, o ne atvirkščiai“ [129]. Todėl žmogaus darbas turi tarnauti ne tik pelnui, bet ir „žmogui – pilnatviškam, derama tvarka atsižvelgiant į jo materialines būtinybes ir intelektinio, moralinio, dvasinio bei religinio gyvenimo reikmes“ [130]. Šiame kontekste Bažnyčia pripažįsta, kad darbas „ne vien sudaro galimybę užsidirbti duoną“, bet ir yra „būtinas socialinio gyvenimo aspektas“ bei būdas, kaip „siekti asmeninio augimo, užmegzti sveikus santykius, išreikšti save, dalintis dovanomis, jausti atsakomybę už pasaulio tobulinimą ir galiausiai – gyventi kaip tauta“ [131].

70. Kadangi darbas yra „gyvenimo prasmės šioje žemėje dalis, žmogaus brendimo, vystymosi ir asmeninės saviraiškos būdas“, „nevalia siekti žmogaus darbą vis labiau pakeisti technologiniu procesu: taip elgdamasi žmonija kenkia sau pačiai“ [132], – veikiau reikėtų skatinti žmogaus darbą. Šiuo požiūriu dirbtinis intelektas turėtų ne pakeisti žmogaus gebėjimą spręsti, bet jam padėti, taip pat DI niekada neturėtų menkinti kūrybiškumo ar paversti darbuotojus paprastais „mašinos sraigteliais“. Todėl „pagarba darbuotojų orumui ir užimtumo svarba asmenų, šeimų ir visuomenių ekonominei gerovei, darbo vietų saugumas ir teisingas darbo užmokestis privalo būti vienas svarbiausių tarptautinės bendruomenės prioritetų, nes šios technologijų formos vis labiau skverbiasi į darbo aplinką“ [133].

 

Dirbtinis intelektas ir sveikatos priežiūra

71. Sveikatos priežiūros darbuotojai, dalyvaudami Dievo gydomajame darbe, turi pašaukimą bei atsakomybę būti „žmogaus gyvybės tarnais ir sargais“ [134]. Dėl to sveikatos priežiūros profesijai būdingas „nepaneigiamas vidujis etinis matmuo“, kaip pripažįstama Hipokrato priesaikoje, reikalaujančioje iš gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų „absoliučios pagarbos žmogaus gyvybei ir jos šventumui“ [135]. Sekdami gerojo samariečio pavyzdžiu, šį įsipareigojimą turėtų prisiimti vyrai bei moterys ir neleisti „rastis atskirties visuomenei“: jie „tampa artimais, tais, kurie pakelia ir reabilituoja parpuolusį žmogų, kad gėris būtų visų“ [136].

72. Žvelgiant į tai, atrodo, kad dirbtinis intelektas turi didžiulį potencialą taikant jo programas įvairiose medicinos srityse, pavyzdžiui, padedant sveikatos priežiūros specialistams atlikti diagnostiką, palengvinant pacientų ir medicinos personalo santykius, siūlant naujus gydymo būdus ir išplečiant kokybiškos sveikatos priežiūros prieinamumą net ir tiems, kurie kenčia dėl izoliacijos ar atskirties. Taip technologijos galėtų sustiprinti sveikatos priežiūros darbuotojų rodomą „atjautos ir švelnumo kupiną artumą“ [137] ligoniams ir kenčiantiesiems.

73. Tačiau jei dirbtinis intelektas būtų naudojamas ne pacientų ir sveikatos priežiūros darbuotojų santykiams stiprinti, bet perimtų santykių funkciją, paliekant pacientus bendrauti su mašina, o ne su žmogumi, tokiu atveju labai svarbi žmogiškųjų santykių struktūra būtų redukuota ir paversta centralizuota, beasmene ir nelygiaverte sistema. Toks DI pritaikymas, užuot skatinęs solidarumą su sergančiais ir kenčiančiaisiais, padidintų vienatvę, dažnai lydinčią ligą, ypač kultūroje, kurioje „žmonės nebelaikomi svarbiausia vertybe, kad jais būtų rūpinamasi ar kad jie būtų gerbiami“ [138]. Šitoks DI sistemų naudojimas neatitiktų pagarbos asmens orumui ir solidarumo su kenčiančiaisiais.

74. Atsakomybė už paciento gerovę ir su ja susijusius gyvenimui įtakos turinčius sprendimus yra sveikatos priežiūros profesijos pagrindas. Ši atsakomybė reikalauja, kad medicinos personalas pasitelktų visus savo gebėjimus ir išmanymą, kad medikai priimtų gerai apgalvotus ir etiškai motyvuotus sprendimus dėl jiems patikėtų asmenų, visada gerbdami neliečiamą paciento orumą ir informuoto sutikimo principą. Todėl sprendimai dėl pacientų gydymo ir su jais susijusi atsakomybės našta visada paliktini žmonėms, jų niekada nevalia deleguoti dirbtiniam intelektui [139].

75. Itin problemiškas ir atmestinas yra toks „technokratine paradigma“ grindžiamas DI taikymas, kai jis nustato, kas turėtų būti gydomas pirmiausia pagal ekonominius ar veiksmingumo kriterijus [140]. „Išteklių optimizavimas reiškia etišką ir solidarų jų naudojimą, o ne pačių pažeidžiamiausių baudimą“[141]; jau nekalbant apie tai, kad šioje srityje DI priemonės „ypač jautrios įvairių šališkumo ir diskriminacijos apraiškų poveikiui: sisteminės klaidos gali nesunkiai daugintis ir generuoti ne tik atskirus neteisingumo atvejus, bet ir dėl domino efekto paskatinti socialinės nelygybės formų atsiradimą“ [142].

76. Integruojant dirbtinį intelektą į sveikatos priežiūrą taip pat kyla grėsmė, kad gali sustiprėti kitos jau egzistuojančios nelygybės apraiškos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu. Kadangi sveikatos priežiūros srityje vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai ir metodams, grindžiamiems gyvenimo būdu, gali būti, jog dirbtiniu intelektu pagrįsti sprendimai, specialiai to nesiekiant, sudarytų palankesnes sąlygas labiau pasiturinčioms gyventojų grupėms, kurios ir taip turi daugiau galimybių naudotis medicinos ištekliais ir kokybiška mityba. Ši tendencija kelia pavojų, kad gali sustiprėti „medicinos turtingiesiems“ modelis, kai finansiškai pajėgūs žmonės naudojasi pažangiomis prevencinėmis priemonėmis ir individualiai pritaikyta medicinine informacija, o kitiems sunku gauti net pagrindines paslaugas. Todėl reikia teisingo valdymo sistemų, kurios užtikrintų, kad dirbtinio intelekto naudojimas sveikatos priežiūroje ne didintų esamą nelygybę, o tarnautų bendram labui.

 

Dirbtinis intelektas ir švietimas

77. Vatikano II Susirinkimo žodžiai išlieka aktualūs ir šiandien: „Tikrasis auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį ir gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra“ [143]. Todėl ugdymas „niekada nėra vien intelektinių žinių ir kompetencijų perteikimas; ugdymu veikiau siekiama prisidėti prie integralaus asmens formavimosi įvairiais aspektais (intelektiniu, kultūriniu, dvasiniu...), įskaitant, pavyzdžiui, bendruomeninį gyvenimą ir santykius, išgyvenamus akademinėje bendruomenėje“ [144], gerbiant žmogaus prigimtį ir orumą.

78. Toks požiūris reiškia įsipareigojimą ugdyti protą, tačiau visada atsižvelgiant į integralų asmenybės vystymąsi: „Turime liautis įsivaizdavę ugdymą taip, tarsi ugdyti reikštų pripildyti galvą idėjų. Taip ugdome automatus, didžiagalvius, o ne asmenis. Ugdyti reiškia išlaikyti rizikingą įtampą tarp galvos, širdies ir rankų“ [145].

79. Ugdant integralią žmogaus asmenybę, esminis dalykas yra nepamainomas mokytojo ir mokinio santykis. Mokytojai ne tik perduoda žinias, jie yra pagrindinių žmogiškųjų savybių pavyzdžiai ir atradimo džiaugsmo įkvėpėjai [146]. Jų buvimas motyvuoja mokinius tiek per jų dėstomą turinį, tiek per mokiniams rodomą dėmesį. Šis ryšys skatina pasitikėjimą, abipusį supratimą ir gebėjimą atsižvelgti į unikalų kiekvieno žmogaus orumą bei potencialą. Tai gali sužadinti nuoširdų mokinio troškimą tobulėti. Fizinis mokytojo buvimas kuria santykių dinamiką, kuri gilina mokinio angažavimąsi ir skatina visybišką jo vystymąsi – šios dinamikos DI negali atkartoti.

80. Šiomis aplinkybėmis dirbtinis intelektas teikia ir galimybių, ir iššūkių. Jei jis naudojamas apdairiai, jau esamo mokytojo ir mokinio santykio kontekste, siekiant tikrųjų ugdymo tikslų, DI gali tapti vertingu ugdymo ištekliumi, gerinančiu švietimo prieinamumą ir teikiančiu mokiniams asmeniškai pritaikytą pagalbą bei tiesioginį grįžtamąjį ryšį. Šie privalumai galėtų pagerinti mokymosi patirtį, ypač tais atvejais, kai reikia ypatingo dėmesio individualiems mokiniams arba kai švietimo ištekliai yra riboti.

81. Kita vertus, esminė švietimo užduotis yra ugdyti „intelektą, kad jis gebėtų gerai samprotauti visais klausimais, siekti tiesos ir ją suvokti“ [147], taip pat padėti „galvos kalbai“ harmoningai vystytis kartu su „širdies kalba“ ir „rankų kalba“ [148]. Tai ypač svarbu technologijų paženklintame amžiuje, kai kyla klausimas „ne kaip „naudotis“ komunikavimo priemonėmis, bet kaip gyventi labai suskaitmenintoje kultūroje, darančioje didelį poveikį laiko ir erdvės suvokimui, mūsų pačių savivokai, kitų ir pasaulio supratimui, mūsų gebėjimui bendrauti, mokytis, gauti informaciją ir užmegzti santykį su kitais“ [149]. Skatintina ugdyti „išpuoselėtą intelektą“, kuris „į kiekvieną darbą ir užsiėmimą, kurio imasi, įneša galingos ir grakščios išmonės“ [150]; tačiau itin platus DI naudojimas ugdyme gali lemti didesnę mokinių priklausomybę nuo technologijų, mažinti jų gebėjimą savarankiškai atlikti tam tikrą veiklą ir didinti jų priklausomybę nuo ekranų [151].

82. Nors kai kurios dirbtinio intelekto sistemos yra specialiai sukurtos padėti žmonėms ugdyti kritinį mąstymą ir problemų sprendimo įgūdžius, daugelis kitų programų tik pateikia atsakymus, užuot raginusios pačius mokinius jų ieškoti arba rašyti tekstus [152]. Švietimo tikslas nėra treniruoti jaunuolius kaupti informaciją ir pateikti greitus atsakymus; ugdymas turėtų „skatinti atsakingą laisvę esmingai svarbiomis akimirkomis rinktis protingai, vadovaujantis sveiku protu“ [153]. Ugdyme pasitelkiamomis „dirbtinio intelekto formomis visų pirma turėtų būti siekiama ugdyti kritinį mąstymą. Būtina, kad įvairaus amžiaus vartotojai, ypač jaunimas, ugdytųsi gebėjimą įžvalgiai naudoti internete surinktus ar dirbtinio intelekto sistemų sukurtus duomenis bei turinį. Mokyklos, universitetai bei mokslo draugijos raginamos padėti studentams ir specialistams suvokti socialinius bei etinius technologijų kūrimo ir naudojimo aspektus“ [154].

83. Šventasis Jonas Paulius II priminė, kad „šiuolaikiniame pasaulyje, kuriam būdinga tokia sparti mokslo ir technologijų raida, katalikiškajam universitetui tenka vis svarbesnės ir neatidėliotinos užduotys“ [155]. Katalikiškieji universitetai šioje istorijos kryžkelėje raginami ypatingu būdu tapti tarsi didžiulėmis vilties laboratorijomis. Pasitelkdami tarpdisciplinines ir transdisciplinines prieigas, universitetai turėtų „išmintingai ir kūrybingai“ [156] vykdyti išsamius šio reiškinio tyrimus; padėti išryškinti įvairiose mokslo ir tikrovės srityse glūdintį teigiamą potencialą; visada nukreipti tyrimus į etiškai pagrįstą taikymą, aiškiai tarnaujantį mūsų visuomenių sanglaudai ir bendrajam gėriui; siekti naujų tikėjimo ir proto dialogo perspektyvų.

84. Be to, gerai žinoma, kad dabartinės dirbtinio intelekto programos gali teikti iškreiptą ar suklastotą informaciją, todėl besimokantieji gali remtis netiksliu turiniu. „Taip ne tik rizikuojama įteisinti melagingas žinias (fake news) ir sustiprinti dominuojančios kultūros pranašumą, bet ir pakenkti pačiai ugdymo proceso esmei“ [157]. Ilgainiui skirtumas tarp tinkamo ir netinkamo tokių technologijų naudojimo tiek švietimo, tiek mokslinių tyrimų srityje galėtų tapti aiškesnis. Dera laikytis pagrindinio orientacinio principo: dirbtinio intelekto naudojimas visada turėtų būti skaidrus ir jokiu būdu nedviprasmiškas.

 

DI, dezinformacija, giluminės klastotės (deepfake) ir piktnaudžiavimas

85. DI taip pat palaiko žmogaus orumą, kai jis naudojamas kaip pagalbinė priemonė, padedanti suprasti sudėtingus faktus, arba kai juo vadovaujamasi ieškant tiesos ir siekiant patikimų šaltinių [158].

86. Tačiau taip pat kyla rimtas pavojus, kad dirbtinis intelektas sugeneruos manipuliatyvų turinį ir melagingą informaciją, o tai, kadangi labai sunkiai atskiriama nuo tikrų duomenų, gali lengvai suklaidinti. Taip gali nutikti atsitiktinai, pavyzdžiui, DI „haliucinacijos“ atveju, kai generatyvinė sistema gamina išvedinius, kurie atrodo atspindintys tikrovę, bet iš tiesų jos neatitinka. Šį reiškinį sunku valdyti, nes viena pagrindinių dirbtinio intelekto savybių yra generuoti informaciją, kuri imituoja žmonių kuriamus rezultatus, todėl kontroliuoti tokią riziką yra iššūkis. Tokių nukrypimų ir klaidingos informacijos pasekmės gali būti labai rimtos. Todėl visi, kurie kuria ir naudoja DI sistemas, turėtų būti įsipareigoję užtikrinti tų sistemų apdorojamos ir visuomenei skleidžiamos informacijos tikrumą ir tikslumą.

87. Nors dirbtinis intelektas turi latentinį potencialą generuoti fiktyvius išvedinius, dar didesnį nerimą kelia tyčinio DI naudojimo manipuliacijoms problema. Taip gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, žmogus operatorius ar organizacija tyčia sukuria ir išplatina informaciją, pavyzdžiui, atvaizdus, suklastotus vaizdo ir garso įrašus (deepfake), siekdami apgauti ar pakenkti. Deepfake – tai dirbtinio intelekto algoritmo pakeistas arba sugeneruotas apgaulingas asmens vaizdavimas. Deepfake klastočių keliamas pavojus ypač akivaizdus, kai jos naudojamos siekiant ką nors apgauti arba pakenkti: nors vaizdai ar vaizdo įrašai patys savaime gali būti dirbtiniai, jų sukeliama žala yra tikra ir palieka „gilius randus nukentėjusiųjų širdyse“, kai jie „jaučiasi sužeisti savo žmogiškojo orumo srityje“ [159].

88. Apskritai DI generuojami suklastoti audiovizualiniai produktai, iškreipdami „santykį su kitais žmonėmis ir tikrove“ [160], gali palaipsniui pakirsti visuomenės pamatus. Todėl būtinas rūpestingas reguliavimas, nes dezinformacija, ypač per DI kontroliuojamas ar paveikiamas medijas, gali plisti be tyčinės intencijos ir kurstyti politinę poliarizaciją bei socialinį nepasitenkinimą. Kai visuomenė tampa abejinga tiesai, įvairios grupės kuria savo „faktų“ versijas, todėl susilpnėja „tarpusavio ryšiai ir priklausomybė“ [161], kuriais grindžiamas socialinis gyvenimas. Kadangi deepfake klastotės verčia žmones viskuo abejoti, o DI generuojami melagingi išvediniai mažina pasitikėjimą tuo, kas matoma ir girdima, poliarizacija ir konfliktai tik didės. Tokia plačiai paplitusi apgaulė nėra nereikšmingas dalykas: ji smogia į žmonijos šerdį ir griauna pamatinį pasitikėjimą, kuriuo grindžiama visuomenė [162].

89. Kova su dirbtinio intelekto skatinama apgaule nėra vien šios srities ekspertų reikalas, bet reikalauja visų geros valios žmonių pastangų. „Jei technologijos turi tarnauti žmogaus orumui, o ne jam kenkti, skatinti taiką, o ne smurtą, tai žmonių bendruomenė dėl pagarbos žmogaus orumui privalo aktyviai pasipriešinti šioms tendencijoms ir puoselėti gėrį“ (163). Tie, kurie rengia DI generuojamą medžiagą ir dalijasi ja, turėtų visada rūpintis patikrinti platinamų dalykų tikrumą ir bet kuriuo atveju „vengti keistis žmogų žeminančiais žodžiais bei vaizdais ir atsisakyti visko, kas kursto neapykantą ir nepakantą, nuvertina žmogaus lytiškumo grožį ir intymumą, išnaudoja silpnuosius ir nepajėgiančius apsiginti“ [164]. Dėl to kiekvienas naudotojas turi nuolat būti atsargus ir atidžiai vertinti savo veiklą internete [165].

 

Dirbtinis intelektas, privatumas ir kontrolė

90. Žmonėms iš prigimties būdingas santykiais grindžiamas buvimas, todėl duomenys, kuriuos kiekvienas asmuo sukuria skaitmeniniame pasaulyje, gali būti laikomi objektyvizuota šio esminio santykiškumo išraiška. Iš tiesų duomenys ne tik perteikia visokeriopą informaciją, bet ir žinią apie žmogų bei jo santykius, ir tai vis labiau suskaitmenintame kontekste gali tapti asmens valdymo priemone. Be to, kai kurie duomenys gali atspindėti viešus asmens gyvenimo aspektus, kiti – būti susiję su  jo intymiąja sfera, galbūt net sąžine. Todėl privatumo apsaugai tenka pagrindinis vaidmuo užtikrinant žmonių vidinio gyvenimo ribas ir nuo neteisėto kontroliavimo apsaugant jų laisvę megzti santykius, išraiškos ir sprendimų priėmimo galimybę. Tokia apsauga taip pat susijusi su religijos laisvės gynimu, nes skaitmeninis stebėjimas gali būti naudojamas tikinčiųjų gyvenimui ir jų tikėjimo raiškai kontroliuoti.

91. Privatumo klausimą dera sieti su rūpinimusi teisėta žmogaus laisve ir neatimamu asmens orumu, galiojančiu bet kokiomis aplinkybėmis [166]. Šia prasme Vatikano II Susirinkimas teisę „išsaugoti savo gyvenimo privatumą“ priskyrė prie pagrindinių teisių, būtinų „tikrai žmogiškam gyvenimui“, ir ši teisė taikytina visiems asmenims dėl jų „išskirtinio orumo“ [167]. Be to, Bažnyčia patvirtino teisę į teisėtą pagarbą privačiam gyvenimui, siedama tai su asmens teise į gerą reputaciją, fizinę bei psichinę neliečiamybę, taip pat teise apsisaugoti nuo pakenkimų bei nepagrįsto kišimosi [168]: visa tai susiję su derama pagarba prigimtiniam žmogaus asmens orumui [169].

92. Dėl pažangos DI vykdomo duomenų apdorojimo ir analizės srityje net iš nedidelio informacijos kiekio galima nustatyti asmens elgesio ir mąstymo dėsningumus, todėl duomenų privatumo poreikis tampa dar svarbesnis siekiant apsaugoti asmens orumą ir santykiais grindžiamą žmogaus prigimtį. Popiežius Pranciškus teigė, kad „didėjant uždarumui ir netolerancijai, izoliuojančiai mus nuo kitų, atstumai mažėja arba išnyksta taip, kad prarandama teisė į privatumą. Viskas tampa savotišku reginiu, kurį galima stebėti, sekti, o gyvenimas yra nuolat kontroliuojamas“ [170].

93. Nors gali būti teisėtų ir tinkamų būdų, kaip naudoti dirbtinį intelektą laikantis žmogaus orumo ir bendrojo gėrio, negalima pateisinti DI naudojimo kontrolės tikslais: siekiant išnaudoti, apriboti žmonių laisvę ar privilegijuoti nedidelę grupę daugelio kitų sąskaita. Perteklinės priežiūros rizikai valdyti būtinas atitinkamų kontrolės institucijų vykdomas monitoringas, idant būtų garantuotas skaidrumas ir atskaitomybė visuomenei. Už tokią kontrolę atsakingi asmenys niekada neturėtų viršyti savo įgaliojimų, kurie visada turi būti nukreipti į kiekvieno žmogaus orumą bei laisvę kaip esminį teisingos ir humaniškos visuomenės pagrindą.

94. Be to, „pamatinė pagarba žmogaus orumui reikalauja neleisti, kad asmens unikalumas būtų tapatinamas su duomenų rinkiniu“ [171]. Tai ypač pasakytina apie DI naudojimo būdus, susijusius su asmenų ar grupių vertinimu remiantis jų elgsena, savybėmis ar gyvenimo istorija – tai praktika, vadinama „socialiniu vertinimu“ (social scoring): „Socialinių ir ekonominių sprendimų priėmimo procesuose turime būti atsargūs patikėdami juos algoritmams, kurie apdoroja (dažnai slapta surinktus) duomenis apie asmenis, jų savybes ir elgesį praeityje. Tokie duomenys gali būti užteršti socialiniais stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis. Be to, žmogaus elgesys praeityje neturėtų tapti motyvu, dėl kurio iš jo būtų atimta galimybė keistis, augti ir prisidėti prie visuomenės gyvenimo. Negalime leisti, kad algoritmai apribotų ar sąlygotų pagarbą žmogaus orumui, taip pat negalime leisti, kad iš jų būtų pašalinta atjauta, gailestingumas, atlaidumas ir, svarbiausia, atvirumas vilčiai, jog žmogus gali keistis“ [172].

 

Dirbtinis intelektas ir rūpinimasis mūsų bendraisiais namais

95. Dirbtinis intelektas turi daug perspektyvių taikymo būdų, leidžiančių gerinti santykį su mums prieglobstį teikiančiais „bendraisiais namais“, pavyzdžiui, kurti ekstremalių orų reiškinių prognozavimo modelius ir jų poveikiui mažinti siūlyti inžinerinius sprendimus, valdyti gelbėjimo operacijas ir prognozuoti gyventojų judėjimą [173]. Be to, dirbtinis intelektas gali padėti tvariam žemės ūkiui, optimizuoti energijos vartojimą ir įdiegti išankstinio perspėjimo apie visuomenės sveikatos būklės kritines situacijas sistemas. Visa ši pažanga galėtų padidinti atsparumą su klimatu susijusiems iššūkiams ir skatinti tvaresnį visuomenės vystymąsi.

96. Dabartiniai DI modeliai ir juos palaikanti techninė įranga (hardware) reikalauja didelio energijos bei vandens kiekio ir labai prisideda prie CO₂ emisijos, be to, reikia daug išteklių. Šitą faktinę tikrovę dažnai užslepia šią technologiją pristatantys populiarūs įvaizdžiai, kai vartojant tokius žodžius kaip „debesis“ (cloud) [174], gali susidaryti įspūdis, kad duomenys saugomi ir apdorojami neapčiuopiamoje, nuo fizinio pasaulio atskirtoje sferoje. Tačiau „debesis“ nėra eterinė sfera, atskirta nuo fizinio pasaulio, jam, kaip ir bet kuriam kitam skaičiavimo įrenginiui, reikia mašinų, kabelių ir energijos. Tas pats pasakytina ir apie dirbtinio intelekto technologijas. Tokioms sistemoms, ypač didiesiems kalbos modeliams (large language models, LLM), sudėtingėjant, reikia vis didesnių duomenų rinkinių, didesnės skaičiavimo galios ir didžiulių duomenų saugojimo (storage) infrastruktūrų. Atsižvelgiant į tai, kad šios technologijos daro didelę žalą aplinkai, ir siekiant sumažinti jų poveikį „bendriesiems namams“, būtini tvarūs sprendimai.

97. Popiežius Pranciškus moko, kad reikia „ieškoti sprendimų ne tik technikos srityje, bet ir žmogaus keitimosi lygmeniu“ [175]. Be to, derama kūrinijos samprata moko pripažinti, jog visų sukurtų dalykų vertės negalima apriboti vien naudingumu. Todėl visapusiškai humaniškas žemės valdymas atmeta tiek iškreiptą antropocentrizmą, kuris vadovaujasi technokratine paradigma, siekiančia iš gamtos „išgauti viską, kas įmanoma“, [176], tiek ir „pažangos mitą“, pagal kurį „ekologinės problemos paprasčiausiai išsispręs taikant naujas technologijas, be jokių etinių svarstymų ar esminių pokyčių“ [177]. Toks mentalitetas turi užleisti vietą holistiškesniam požiūriui, gerbiančiam kūrinijos tvarką ir skatinančiam integralią žmogaus gerovę, kartu saugant „mūsų bendruosius namus“ [178].

 

Dirbtinis intelektas ir karas

98. Vatikano II Susirinkime ir vėlesniame popiežiškajame magisteriume pabrėžtinai nurodoma, kad taika nėra vien karo nebuvimas ir neapsiriboja tuo, kad tarp priešininkų išlaikoma jėgų pusiausvyra. Veikiau taika, pasak šventojo Augustino, yra „tvarkos ramybė“ [179]. Taikos neįmanoma pasiekti be žmonių gėrybių apsaugos, laisvo bendravimo, pagarbos asmenų bei tautų orumui ir nuoširdžios brolybės praktikos. Taika kuriama teisingumu ir artimo meilės veikimu, jos neįmanoma pasiekti vien jėga ar karo nebuvimu; ji turi būti kuriama pirmiausia kantria diplomatija, aktyviai skatinant teisingumą, solidarumą, integralų žmogaus vystymąsi ir pagarbą visų žmonių orumui [180]. Niekada neleistina, kad priemonės, skirtos tam tikrai taikai palaikyti, būtų naudojamos neteisingumo, smurto ar priespaudos tikslais, bet visada tvirtai vadovautųsi noru „gerbti kitus žmones ir tautas bei jų orumą ir uoliai ugdyti brolybę“ [181].

99. DI analitiniai gebėjimai galėtų būti naudojami padedant tautoms siekti taikos ir užtikrinti saugumą, tačiau „dirbtinio intelekto karinis panaudojimas“ gali būti labai problemiškas. Popiežius Pranciškus yra pažymėjęs, jog „galimybė vykdyti karines operacijas nuotolinio valdymo sistemomis lėmė tai, kad menkiau suvokiamas jų sukeliamas niokojimas ir atsakomybė už jų naudojimą, o tai prisidėjo prie dar šaltesnio ir atsainesnio požiūrio į didžiulę karo tragediją“ [182]. Be to, pačiam karo, kaip kraštutinės savigynos priemonės, principui [183] prieštarauja tai, kad autonominės ginklų sistemos įgalina lengviau praktiškai vykdyti karo veiksmus, žmogus nebeįstengia kontroliuoti karinių priemonių gausėjimo ir spartėja destabilizuojančios ginklavimosi varžybos, turinčios pražūtingų padarinių žmogaus teisėms [184].

100. Ypač autonominės ir letalinės ginklų sistemos, galinčios nustatyti taikinius ir smogti jiems be tiesioginio žmogaus įsikišimo, „kelia rimtą etinį susirūpinimą“, nes joms trūksta „unikalaus žmogaus gebėjimo moraliai vertinti ir priimti etinius sprendimus“ [185]. Todėl popiežius Pranciškus paragino neatidėliotinai persvarstyti tokių ginklų vystymą, kad būtų uždrausta juos naudoti, „pradedant nuo aktyvaus ir konkretaus įsipareigojimo įdiegti vis didesnę ir veiksmingesnę žmogaus kontrolę. Jokia mašina niekada neturėtų pasirinktinai nuspręsti atimti žmogaus gyvybės“ [186].

101. Kadangi tarp autonomiškai veikiančių mašinų, gebančių žudyti pagal tikslų nutaikymą, ir kitų masiniam naikinimui skirtų mašinų yra nedidelis skirtumas, kai kurie dirbtinio intelekto srityje dirbantys mokslininkai išreiškė susirūpinimą, jog tokios technologijos kelia „egzistencinę grėsmę“, nes gali veikti taip, kad kiltų pavojus žmonijos ar ištisų regionų išlikimui. Tai reikėtų vertinti rimtai, taip pat atsižvelgiant į nuolatinį susirūpinimą dėl technologijų, kurios suteikia karui „nekontroliuojamą griaunamąją jėgą, nuo kurios nukenčia daug nekaltų civilių“ [187], negailėdamos net vaikų. Šiomis aplinkybėmis kaip niekada aktualus Gaudium et spes raginimas „karo problemą svarstyti visiškai nauja dvasia“ [188].

102. Nors dera atkreipti dėmesį į teorines DI keliamas grėsmes, taip pat esama dar labiau neatidėliotinų ir tiesioginių pavojų, susijusių su tuo, kaip piktų kėslų turintys asmenys galėtų juo pasinaudoti [189]. Dirbtinis intelektas, kaip ir bet kuris kitas įrankis, yra žmogiškųjų galių išplėtimas, ir nors negalime iki galo numatyti visų jo galimybių, deja, gerai žinoma, ką geba padaryti žmonės. Per žmonijos istoriją jau įvykdytų žiaurumų pakanka, kad būtų rimtai nuogąstaujama dėl galimo piktnaudžiavimo dirbtiniu intelektu.

103. Šventasis Jonas Paulius II pabrėžė, kad „žmonija šiandien turi neregėtos galios priemonių: ji gali paversti šį pasaulį sodu arba griuvėsių krūva“ [190]. Šiame kontekste Bažnyčia kartu su popiežiumi Pranciškumi primena, jog „žmogaus laisvė gali arba protingai prisidėti prie teigiamo plėtojimosi“, arba pasukti „nuosmukio ir abipusio griovimo keliu“ [191]. Kad žmonija neįsisuktų į savęs naikinimo spiralę [192], būtina laikytis aiškios nuostatos priešinantis bet kokiam technologijų taikymui, iš esmės keliančiam grėsmę žmogaus gyvybei ir orumui. Toks įsipareigojimas reikalauja atidžiai ir įžvalgiai apsvarstyti DI naudojimą, ypač jo taikymą karinės gynybos srityje, siekiant užtikrinti, kad jis visada gerbtų žmogaus orumą ir tarnautų bendrajam gėriui. Vystant ir naudojant dirbtinį intelektą ginkluotėje turėtų būti taikoma aukščiausio lygio etinė kontrolė rūpinantis, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas ir gyvybės šventumas [193].

 

Dirbtinis intelektas ir žmonijos santykis su Dievu

104. Technologijos siūlo veiksmingas priemones planetos ištekliams atrasti ir plėtoti, nors kai kuriais atvejais žmonija vis dažniau perleidžia šių išteklių kontrolę mašinoms. Kai kuriuose mokslininkų ir futuristų sluoksniuose vyrauja tam tikras optimizmas dėl dirbtinio bendrojo intelekto (AGI) potencialo: tai hipotetinė DI forma, kuri galėtų prilygti žmogaus intelektui ar pranokti jį ir lemti neįsivaizduojamą pažangą. Kai kurie net kelia hipotezę, kad AGI galėtų pasiekti antžmogiškų gebėjimų. Visuomenei tolstant nuo ryšio su transcendencija, kai kurie yra gundomi atsigręžti į DI ieškodami prasmės ar pilnatvės – tai troškimai, kuriuos iš tikrųjų patenkinti galima tik per bendrystę su Dievu [194].

105. Tačiau bandymas pakeisti Dievą žmogaus rankų dirbiniu yra stabmeldystė, dėl kurios įspėja Šventasis Raštas (pvz., Iš 20, 4; 32, 1–5; 34, 17). Be to, DI gali dar labiau vilioti nei tradiciniai stabai: nes, skirtingai nuo pastarųjų, kurie „burnas turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi“ (Ps 115, 5–6), DI gali „kalbėti“ arba bent jau sudaryti tokią iliuziją (plg. Apr 13, 15). Reikia verčiau prisiminti, kad dirbtinis intelektas tėra blankus žmogiškumo atspindys, sukurtas žmogaus proto, suformuotas pagal iš žmogaus sukurtą medžiagą, reaguojantis į žmogaus stimulus ir palaikomas žmogaus darbu. Jis negali turėti daugelio žmogui būdingų gebėjimų, be to, yra klystantis. Todėl žmonija, ieškodama dirbtiniame intelekte didesnio „Kito“, su kuriuo galėtų dalytis savo egzistencija ir atsakomybe, rizikuoja susikurti Dievo pakaitalą. Galiausiai yra sudievinamas ir garbinamas ne dirbtinis intelektas, bet žmogus, tokiu būdu tapdamas savo paties darbo vergu [195].

106. Nors dirbtinis intelektas gali tarnauti žmonijai ir prisidėti prie bendrojo gėrio, tai vis dėlto yra „žmogaus minties kūrinys“ (plg. Apd 17, 29), kurio vertės niekada nevalia neproporcingai sureikšminti. Kaip teigiama Išminties knygoje: „Juk žmogus juos padarė. Tas, kuriam dvasia tik paskolinta, juos nulipdė; žmogus negali nulipdyti į save panašaus dievo. Žmogus yra marus, ką jis padaro nežabotomis rankomis, visa tai negyvas daiktas. Jis pats yra vertingesnis už daiktus, kuriuos garbina, nes turi gyvastį, o stabai jos niekada neturėjo“ (Išm 15, 16–17).

107. Priešingai, žmogus „savo vidujybe iškyla virš visų daiktų; į šios vidujybės gelmę grįžta, atsigręždamas į savo širdį, kur jo laukia Dievas, tiriantis širdis, ir kur jis pats Dievo akivaizdoje nulemia savo likimą“ [196]. Popiežius Pranciškus primena, kad būtent širdyje žmogus atranda „paradoksalų ryšį tarp savosios būties vertinimo ir atvirumo kitiems, tarp labai asmeniško susitikimo su savimi ir dovanojimosi kitiems“ [197]. Todėl „tik širdis geba kitas mūsų galias bei aistras ir visą mūsų asmenį nuteikti laikytis pagarbos ir meilingo klusnumo Viešpačiui nuostatos“ [198]; o Viešpats „siūlo kiekvieną iš mūsų traktuoti kaip „tu“, nuolat ir visados“ [199].

 

VI. Baigiamoji refleksija

108. Atsižvelgdamas į įvairius technologinės pažangos keliamus iššūkius, popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad būtinas žmogaus vystymasis „atsakomybės, vertybių ir sąžinės lygmeniu“ proporcingai technologijų teikiamoms galimybėms [200]; dera pripažinti, „juo labiau auga žmogaus galybė, juo didesnė tampa pavienių asmenų ir bendruomenių atsakomybė“ [201].

109. Kita vertus, „esminis ir pamatinis klausimas“ visada išlieka šis: „ar žmogus, kaipo toks, tos pažangos kontekste darosi geresnis, dvasiškai labiau subrendęs, labiau įsisąmoninęs savąjį žmogiškąjį orumą, labiau atsakingas, prieinamesnis kitiems – ypač tiems, kurie reikalingi pagalbos, silpniems, –labiau pasiruošęs būti kitiems pavyzdžiu ir visiems padėti?“ [202].

110. Todėl labai svarbu mokėti kritiškai įvertinti atskirus DI taikymo atvejus konkrečiomis aplinkybėmis, kad būtų galima nustatyti, ar jie skatina žmogaus orumą ir pašaukimą bei bendrąjį gėrį, ar ne. Kaip ir daugelio technologijų atveju, įvairių DI naudojimo būdų poveikis ne visada gali būti numatomas nuo taikymo pradžios. Kai taikymo programos ir jų socialinis poveikis tampa aiškesni, atitinkamai turėtų būti užtikrinta grįžtamojo įvertinimo galimybė visais visuomenės lygmenimis, laikantis subsidiarumo principo. Taigi svarbu, kad pavieniai naudotojai, šeimos, pilietinė visuomenė, įmonės, institucijos, vyriausybės ir tarptautinės organizacijos pagal savo kompetencijos lygį siektų laiduoti, jog dirbtinio intelekto naudojimas tarnautų visų labui.

111. Šiandien didžiulis iššūkis ir drauge atsiverianti bendrojo gėrio galimybė yra žvelgti į DI technologijas santykiu grindžiamo intelekto kontekste, kuriame pabrėžiamos asmenų ir bendruomenių tarpusavio sąsajos ir išaukštinama bendra atsakomybė puoselėti kitų žmonių integralią gerovę. XX a. filosofas Nikolajus Berdiajevas pastebėjo, kad žmonės dėl individualių ir socialinių problemų dažnai kaltina mašinas, tačiau „tai tik žemina žmogų ir neatitinka jo orumo“, nes „negarbinga perkelti žmogaus atsakomybę mašinai“ [203]. Galima sakyti, kad tik žmogus yra moraliai atsakingas, o technologinės visuomenės iššūkiai galiausiai susiję su jo dvasia. Todėl šiems iššūkiams įveikti „reikia intensyvesnio dvasingumo“ [204].

112. Dar vienas apmąstytinas dalykas, kurį paskatino dirbtinio intelekto pasirodymas pasaulio arenoje, yra raginimas iš naujo įvertinti visa, kas žmogiška. Prieš daugelį metų prancūzų katalikų rašytojas Žoržas Bernanosas (Georges Bernanos) atkreipė dėmesį, kad, „pavojus kyla ne dėl mašinų daugėjimo, bet dėl gausėjimo žmonių, nuo vaikystės įpratusių nenorėti nieko daugiau nei tai, ką gali duoti mašinos“ [205]. Šis iššūkis šiandien toks pat aktualus kaip ir tada, nes sparti skaitmeninimo pažanga grasina „skaitmeniniu redukcionizmu“, kai kiekybiškai neišmatuojami patyrimai atidedami į šalį, vėliau pamirštami arba laikomi nereikšmingais, nes jų negalima apskaičiuoti formaliai. Dirbtinis intelektas turėtų būti naudojamas tik kaip papildanti žmogaus intelektą priemonė, DI negali pakeisti žmogiškojo intelekto turtingumo [206]. Labai svarbu puoselėti tuos žmogaus gyvenimo aspektus, kurie pranoksta tai, kas apskaičiuojama, siekiant išsaugoti „autentišką žmogiškumą“, kuris, „technokratinėje civilizacijoje gyvuoja tarsi nepastebimai, lyg rūkas, besismelkiantis pro uždarytas duris“ [207].

 

Tikroji išmintis

113. Šiandien didžiulės žinijos apimtys prieinamos tokiais būdais, kurie praeities kartoms būtų kėlę nuostabą; tačiau, kad mokslo pažanga netaptų žmogiškai ar dvasiškai bevaisė, reikia neapsiriboti vien duomenų kaupimu ir siekti tikrosios išminties [208].

114. Ši išmintis yra dovana, kurios žmonijai labiausiai reikia, kad galėtų spręsti esminius klausimus ir etinius iššūkius, kylančius dėl dirbtinio intelekto: „Tik turėdami dvasinį žvilgsnį, tik atgavę širdies išmintį, galime išskaityti ir paaiškinti mūsų laikų naujoves“ [209]. Ši „širdies išmintis“ yra „dorybė, leidžianti mums susieti tarpusavyje visumą ir jos dalis, sprendimus ir jų pasekmes“. Žmonija negali „šios išminties tikėtis iš mašinų“, nes „širdies išmintis leidžiasi surandama tiems, kurie jos ieško, ir leidžiasi pamatoma tiems, kurie ją myli; ji pasitinka tuos, kurie jos trokšta, ir eina ieškoti tų, kurie jos verti (plg. Išm 6, 12–16)“ [210].

115. Dirbtinio intelekto paženklintame pasaulyje mums reikia Šventosios Dvasios malonės, kuri įgalina „matyti dalykus Dievo akimis, suprasti sąsajas, situacijas, įvykius ir suvokti jų prasmę“ [211].

116. Kadangi „žmogaus tobulumas matuojamas ne sukaupti galimų duomenų bei žinių kiekiu, bet meile“ [212], būdai, kuriais „naudojamės dirbtiniu intelektu, siekdami įtraukti pačius mažiausius, t. y. silpniausius ir labiausiai stokojančius brolius ir seseris, galiausiai rodo mūsų žmogiškumo mastą“[213]. Ši išmintis gali apšviesti ir vadovauti, įgalindama naudotis šiomis technologijomis sutelkiant dėmesį į žmogų: padėti skatinti bendrąjį gėrį, rūpintis „bendraisiais namais“, plėsti tiesos paieškas, remti integralią žmogaus raidą, puoselėti žmonių solidarumą ir brolybę ir vesti žmoniją į galutinį tikslą – laimingą ir pilnatvišką bendrystę su Dievu [214].

117. Vadovaudamiesi išmintimi tikintieji galės veikti kaip atsakingi veikėjai, gebantys panaudoti šią technologiją taip, kad būtų įtvirtinama autentiška žmogaus ir visuomenės vizija [215] remiantis suvokimu, jog technologinė pažanga yra Dievo plano kūrinijai dalis: tai veikla, kurią žmonija, nuolat ieškodama Tiesos ir Gėrio, pašaukta kreipti į Jėzaus Kristaus Velykų slėpinį.

 

Popiežius Pranciškus 2025 m. sausio 14 d. audiencijoje, suteiktoje žemiau pasirašiusiems Tikėjimo mokymo dikasterijos ir Kultūros ir švietimo dikasterijos prefektams bei sekretoriams, patvirtino šią notą ir nurodė ją paskelbti.

 

Duota Romoje, Tikėjimo mokymo dikasterijoje ir Kultūros ir švietimo dikasterijoje, 2025 m. sausio 28-ąją, Šventojo Tomo Akviniečio, Bažnyčios mokytojo, liturginio minėjimo dieną.

 

Prefektas                                                                     Prefektas

Kardinolas Víctor Manuel Fernández                    Kardinolas José Tolentino de Mendonça

 

Doktrinos sekcijos sekretorius                                   Kultūros sekcijos sekretorius

Mons. Armando Matteo                                             Vyskupas Paul Tighe

 

Ex Audientia Die 2025 01 14

Franciscus

 

 

Nuorodos

[1] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 378. Taip pat žr. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 34: AAS 58 (1966), 1052–1053.

[2] Pranciškus. Kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinės asamblėjos dalyviams (2020 m. vasario 28 d.): AAS 112 (2020), 307. Plg. Pranciškus. Kalba ir Kalėdų linkėjimai Romos kurijai (2019 m. gruodžio 21 d.): AAS 112 (2020), 43.

[3] Plg. Pranciškus. Žinia 58-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2024 m. sausio 24 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 24 d., 8.

[4] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2293; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 35: AAS 58 (1966), 1053.

[5] J. McCarthy ir kt. A Proposal for the Dartmouth Summer Research Project on Artificial Intelligence (1955 m. rugpjūčio 31 d.), http://www–formal.stanford.edu/jmc/history/dartmouth/dartmouth.html (žiūrėta 2024 m. spalio 21 d.).

[6] Plg. Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 2–3: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 2.

[7] Šiame dokumente sąvokos, apibūdinančios DI išvedinius ar procesus, vartojamos perkeltine prasme norint iliustruoti jo veikimą, tačiau jomis nesiekiama priskirti dirbtiniam intelektui žmogiškųjų savybių.

[8] Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 3; Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 2: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 2.

[9] Šiose eilutėse galima įžvelgti pagrindines „transhumanistų“ ir „posthumanistų“ pozicijas. Transhumanistai teigia, kad technologinė pažanga leis žmonėms pranokti savo biologines ribas ir pagerinti tiek fizines, tiek kognityvines galimybes. Kita vertus, posthumanistai teigia, jog tokia pažanga galiausiai pakeis žmogaus tapatybę taip, kad žmogaus nebebus galima laikyti tikru žmogumi. Abi pozicijos grindžiamos iš esmės neigiamu kūniškumo suvokimu, kuris laikomas veikiau kliūtimi, o ne integraliu žmogaus tapatybės sandu, taip pat pašauktu dalyvauti visapusiškoje asmens saviraiškoje. Toks neigiamas požiūris prieštarauja teisingam žmogaus orumo supratimui. Bažnyčia palaiko tikrą mokslo pažangą, tačiau tvirtina, kad šis orumas grindžiamas žmogaus „asmeniu kaip neišskiriama vienove, taigi neatsiejamas ir nuo jo kūno, kuris savaip dalyvauja atspindėdamas žmoguje įspaustą Dievo paveikslą“ (Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita [2024 m. balandžio 8 d.], 18).

[10] Toks požiūris atspindi funkcionalistinę perspektyvą, kuri žmogaus protą susiaurina iki jo funkcijų ir daro prielaidą, kad pastarąsias galima išsamiai kiekybiškai išreikšti fizikiniais ir matematiniais terminais. Tačiau net ir tuo atveju, jei būsimas AGI atrodytų pasižymintis tikru intelektu, jis vis tiek būtų funkcinio pobūdžio.

[11] Plg. A. M. Turing. Computing Machinery and Intelligence, Mind 59 (1950) 443–460.

[12] Kai mašinoms priskiriamas „mąstymo“ gebėjimas, reikia patikslinti, kad turimos omenyje skaičiavimo procedūros, o ne kritinis mąstymas. Panašiai, kai manome, kad tokios sistemos gali veikti pagal loginį mąstymą, reikia patikslinti, jog tai apsiriboja skaičiavimo logika. O žmogaus mąstymui, priešingai, iš esmės būdingas kūrybinis procesas, jis gali pranokti jam prieinamų išeities duomenų ribas.

[13] Apie esminį kalbos vaidmenį formuojant supratimą plg. M. Heidegger. Über den Humanismus, Klostermann, Frankfurt am Main 1949.

[14] Plačiau apie šiuos antropologinius ir teologinius pagrindus žr. Kultūros ir švietimo dikasterijos Skaitmeninės kultūros centro Dirbtinio intelekto tyrimų grupė. Encountering Artificial Intelligence: Ethical and Anthropological Investigations (Theological Investigations of Artificial Intelligence, 1), red. M. J. Gaudet, N. Herzfeld, P. Scherz, J. J. Wales, Pickwick, Eugene 2024, 43–144.

[15] Aristotelis. Metafizika, I.1, 980 a 21.

[16] Plg. Augustinas. De Genesi ad litteram libri duodecim, III, 20, 30: PL 34, 292: „Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą dėl gebėjimo, kuriuo jis pranašesnis už neturinčius proto gyvūnus. Šis gebėjimas yra būtent protas ar supratimas, ar intelektas, – arba kokiu kitu vardu vadinamas gebėjimas“; Augustinas. Enarrationes in Psalmos, 54, 3: PL 36, 629: „Žvelgdamas į visus turimus dalykus žmogus prieina išvadą, jog jis skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad turi intelektą.“ Tai patvirtina ir šventasis Tomas teigdamas, kad „žmogus yra tobuliausia iš visų judančiųjų žemiškųjų būtybių. Jam būdinga prigimtinė veikla yra intelektinė įžvalga“, kuria žmogus abstrahuojasi nuo daiktų ir „protu priima aktualiai suprantamus dalykus“ (Tomas Akvinietis. Summa contra Gentiles, II, 76).

[17] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 gruodžio 7 d.), 15: AAS 58 (1966), 1036.

[18] Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, II–II, q. 49, a. 5, ad 3. Plg. ten pat, I, q. 79; II–II, q. 47, a. 3; II–II, q. 49, a. 2. Dėl šiuolaikinio požiūrio, kuriame perimami kai kurie skirtingų mąstymo tipų elementai iš klasikinės ir viduramžių epochos, žr. D. Kahneman. Thinking, Fast and Slow, Farrar, Straus and Giroux, New York 2011.

[19] Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I, q. 76, a. 1, resp.

[20] Plg. Ireniejus Lionietis. Adversus haereses, V, 6, 1: PG 7/2, 1136–1138.

[21] Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 9. Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 213: AAS 112 (2020), 1045: „Intelektas, pasitelkdamas refleksiją, patirtį ir dialogą, gali pažvelgti į daiktų tikrovę, kad šioje jį pranokstančioje tikrovėje atpažintų tam tikrų visuotinių moralinių reikalavimų pamatą.“

[22] Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Doktrininė nota dėl kai kurių evangelizacijos aspektų (2007 m. gruodžio 3 d.), 4: AAS 100 (2008), 491–492.

[23] Katalikų Bažnyčios katekizmas. 365. Plg. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I, q. 75, a. 4, resp.

[24] Biblijoje „apskritai žmogus laikomas būtybe, egzistuojančia kūne ir neįsivaizduojama be jo“ (Popiežiškoji Biblijos komisija. „Kas yra žmogus?“ (Ps 8, 5). Biblinės antropologijos gairės [2019 m. rugsėjo 30 d.], 19). Plg. ten pat,. 20–21, 43–44, 48.

[25] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 22: AAS 58 (1966), 1042. Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae (2008 m. rugsėjo 8 d.), 7: AAS 100 (2008), 863: „Kristus nepaniekino žmogaus kūniškumo, bet, priešingai, iki galo atskleidė jo reikšmę ir vertę.“

[26] Plg. Tomas Akvinietis. Summa contra Gentiles, II, 81.

[27] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 15: AAS 58 (1966), 1036.

[28] Plg. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I, q. 89, a. 1, resp. 1: „[Sielos] egzistencija atskirai nuo kūno neatitinka jos prigimties [...]. Todėl siela yra sujungta su kūnu, kad jos egzistencija ir veikimas atitiktų jos prigimtį.“

[29] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 14:AAS 58 (1966), 1035. Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 18.

[30] Plg. Tarptautinė teologijos komisija. Bendrystė ir tarnystė. Žmogaus asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą (2004), 56. Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 357.

[31] Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae (2008 m. rugsėjo 8 d.) 5, 8: AAS 100 (2008), 862.863–864; Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 15, 24, 53–54.

[32] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 356. Plg. ten pat, 221.

[33] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 13, 26–27.

[34] Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Donum veritatis (1990 m. gegužės 24 d.), 6: AAS 82 (1990), 1552. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 109: AAS 85 (1993), 1219; Pseudo Dionizijas Areopagitas. De divinis nominibus, VII, 2: PG 3, 868B–C: „Sielos taip pat turi protavimo gebėjimą ir diskursyviai ratu sukasi apie dalykų tiesą. [...] Dėl gebėjimo daugį sutraukti į Vienį, jos gali būti laikomos vertos turėti supratimą, panašų į angelų, kiek tai sieloms įmanoma ir pasiekiama.“

[35] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 3: AAS 91 (1999), 7.

[36] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 15: AAS 58 (1966), 1036.

[37] Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 42: AAS 91 (1999), 38. Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 208: AAS 112 (2020), 1043: „Žmogaus protas gali peržengti dabartinio momento patogumo ribas ir suvokti tam tikras tiesas, kurios nesikeičia, kurios buvo tiesos prieš mus ir bus visada. Tyrinėdamas žmogaus prigimtį, protas atranda vertybes, kurios yra universalios, nes kyla iš jos“; ten pat, 184: AAS 112 (2020), 1034.

[38] Plg. B. Pascal. Pensées, 267 (ed. Brunschvicg); (Blaise Pascal. Mintys, Hubris, 2020m.): „Paskutinis proto žingsnis – pripažinti, kad yra begalinių jį pranokstančių dalykų.“

[39] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 15: AAS 58 (1966), 1036. Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Doktrininė nota dėl kai kurių evangelizacijos aspektų (2007 m. gruodžio 3 d.), 4: AAS 100 (2008), 491–492.

[40] Semantinio suvokimo gebėjimas duoda galimybę žmogui suvokti bet kokia komunikavimo forma išreikšto pranešimo turinį, susietą su jo materialia ar empirine struktūra (pavyzdžiui, kompiuterio kodu) ir kartu ją pranokstantį. Tokiu atveju intelektas tampa išmintimi, kuri leidžia „matyti dalykus Dievo akimis, suprasti jų sąsajas, situacijas, įvykius ir suvokti jų prasmę“ (Pranciškus. Žinia 58-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga [2024 m. sausio 24 d.]: L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 24 d., 8). Kūrybiškumas suteikia galimybę kurti naują turinį ar idėjas, pirmiausia siūlant originalų požiūrį į tikrovę. Asmeninio subjektiškumo sąlyga būtina tam, kad abu šie gebėjimai galėtų būti visiškai realizuoti.

[41] Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae (1965 m. gruodžio 7 d.), 3: AAS 58 (1966), 931.

[42] Artimo meilė „yra kur kas daugiau nei subjektyvus sentimentalumas, jei ją lydi įsipareigojimas tiesai [...]. Būtent santykis su tiesa palaiko artimo meilės universalumą ir taip apsaugo ją nuo „ištrėmimo į ribotą ir privačią santykių plotmę“. [...] Atvirumas tiesai apsaugo meilę nuo klaidingo tikėjimo, „atimančio iš jos žmogišką bei visuotinį alsavimą“ (Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti [2020 m. spalio 3 d.], 184: AAS 112 [2020], 1034). Vidinės citatos paimtos iš: Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 3–4: AAS 101 (2009), 642–643.

[43] Plg. Tarptautinė teologijos komisija. Bendrystė ir tarnystė. Žmogaus asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą (2004), 7.

[44] Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 13: AAS 91 (1999), 15. Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Doktrininė nota dėl tam tikrų evangelizacijos aspektų (2007 m. gruodžio 3 d.), 4: AAS 100 (2008), 491–492.

[45] Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 13: AAS 91 (1999), 15.

[46] Bonaventūra Banjoredžietis. In II Librum Sententiarum, d. I, p. 2, a. 2, q. 1, cituota: Katalikų Bažnyčios katekizmas, 293. Plg. ten pat, 294.

[47] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas. 295, 299, 302. Bonaventūra visatą lygina su „knyga, kurioje spindi, vaizduojama ir išskaitoma kuriančioji Trejybė“ (Bonaventūra Banjoredžietis, Breviloquium, II, 12, 1; plg. Šv. Bonaventūra. Brevilokvijas, Žara, 2023m.), ta pati Trejybė, kuri visiems daiktams suteikia egzistenciją. „Kiekviena pasaulio būtybė mums yra tarsi knyga, atvaizdas ir veidrodis“ (Alanus de Insulis. De incarnatione Christi: PL 210, 579a).

[48] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 67: AAS 107 (2015), 874; Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 6: AAS 73 (1981), 589–592; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 33–34:AAS 58 (1966), 1052–1053; Tarptautinė teologijos komisija. Bendrystė ir tarnystė. Žmogaus asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą (2004), 57: „Pagal dieviškąjį planą žmonės užima unikalią vietą visatoje: jie naudojasi privilegija dalyvauti dieviškajame regimosios kūrinijos valdyme. [...] Kadangi žmogaus kaip valdytojo vaidmuo iš tikrųjų yra dalyvavimas dieviškajame kūrinijos valdyme, čia apie jį kalbame kaip apie tarnystės formą.“

[49] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 38–39: AAS 85 (1993), 1164–1165.

[50] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 33–34: AAS 58 (1966), 1052–1053. Ši mintis taip pat aptinkama pasakojime apie sukūrimą, kur Dievas veda kūrinius pas Adomą parodyti, „kaip jis juos pavadins: kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas“ (Pr 2, 19); šis veiksmas rodo aktyvų žmogaus intelekto įsitraukimą į Dievo vykdomą kūrinijos valdymą. Plg. Jonas Auksaburnis. Homiliae in Genesim, XIV, 17–21: PG 53, 116–117.

[51] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 301.

[52] Plg. ten pat, 302.

[53] Bonaventūra Banjoredžietis. Breviloquium II, 12, 1. Plg. ten pat, II, 11, 2.

[54] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 236: AAS 105 (2013), 1115; Pranciškus. Kalba Kultūros ir švietimo dikasterijos organizuoto kapelionų ir už universitetų pastoraciją atsakingų asmenų susitikimo dalyviams (2023 m. lapkričio 24 d.): L'Osservatore Romano, 2023 m. lapkričio 24 d., 7.

[55] Plg. J. H. Newman. The Idea of a University Defined and Illustrated, Discourse 5.1, Basil Montagu Pickering, London, 1873, 99–100; Pranciškus. Kalba Romos popiežiškųjų universitetų bei institutų rektoriams, dėstytojams ir studentams (2023 m. vasario 25 d.): AAS 115 (2023), 316.

[56] Pranciškus. Kalba Nacionalinės amatininkų bei mažųjų ir vidutinių įmonių konfederacijos (CNA) atstovams (2024 m. lapkričio 15 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. lapkričio 15 d., 8.

[57] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Querida Amazonia (2020 m. vasario 2 d.), 41: AAS 112 (2020), 246; Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 146: AAS 107 (2015), 906.

[58] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 47: AAS 107 (2015), 864. Plg. taip pat: Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 17–24: L'Osservatore Romano, 2024 m. spalio 24 d., 5; Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 47–50: AAS 112 (2020), 985–987.

[59] Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 20: L'Osservatore Romano, 2024 m. spalio 24 d., 5.

[60] P. Claudel. Conversation sur Jean Racine, Gallimard, Paris 1956, 32. Plg. Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 13: L'Osservatore Romano, 2024 m. spalio 24 d., 5: kad „protas ir valia taip pat tarnautų širdžiai, pajustų tiesas ir skonėtųsi jomis, o ne norėtų jas užvaldyti, kaip tai linkę daryti kai kurie mokslai“.

[61] Dante. Paradiso (Dantė Aligjeris. Dieviškoji komedija. Rojus), XXX giesmė.

[62] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae (1965 m. gruodžio 7 d.), 3: AAS 58 (1966), 931: „Aukščiausia žmogaus gyvenimo nuostata yra pats dieviškasis, amžinasis, objektyvus bei visuotinis įstatymas, kuriuo Dievas pagal savo išminties ir meilės planą tvarko, kreipia ir valdo visą pasaulį bei žmonių bendruomenės kelius. Dievas padaro žmogų šio savo įstatymo dalininku, idant žmogus švelniu dieviškosios apvaizdos patvarkymu galėtų vis labiau pažinti nekintamą tiesą.“; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 16:AAS 58 (1966), 1037.

[63] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Filius (1870 m. balandžio 24 d.), 4 skyrius: DH 3016 .

[64] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 110: AAS107 (2015), 892.

[65] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 110: AAS107 (2015), 891. Plg. taip pat: Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 204: AAS 112 (2020), 1042.

[66] Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą (žr. Pr 1, 26), apdovanodamas nepalyginamu kilnumu […]. Taigi iš tikrųjų be tų teisių, kurias žmogus įgyja savo darbu, yra ir tokių teisių, kurios visai nesusijusios su jo veikla, bet yra kilusios iš pamatinio jo asmens kilnumo“ (Jonas Paulius II, Enciklika Centesimus annus [1991 m. gegužės 1 d.], 11: AAS 83 [1991], 807). Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 3–4.

[67] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 8–9; Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae (2008 m. rugsėjo 8 d.), 22.

[68] Pranciškus. Kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinės asamblėjos dalyviams (2020 m. vasario 28 d.): AAS 112 (2020), 310.

[69] Pranciškus. Žinia 58-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2024 m. sausio 24 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 24 d., 8.

[70] Šia prasme sąvoką „dirbtinis intelektas“ reikėtų suprasti kaip techninį terminą atitinkamai technologijai nurodyti; reikia nepamiršti, kad ši sąvoka taip pat vartojama DI tyrimų sričiai, o ne tik jo taikymo atvejams nusakyti.

[71] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 34–35: AAS 58 (1966), 1052–1053; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 51:AAS 83 (1991), 856–857.

[72] Mokslinio tyrinėjimo skatinimo pavyzdį žr. Albertas Didysis. De Mineralibus, II, 2, 1; dėl mechaninių įrenginių kūrimo meno žr. Hugonas Sen Viktorietis. Didascalicon, I, 9. Šie autoriai drauge su kitais Bažnyčios vyrais bei moterims priklauso ilgam sąrašui žmonių, įsitraukusių į mokslinius tyrimus ir technines naujoves. Jie parodė, kad „tikėjimą ir mokslą gali jungti meilė, jei mokslas tarnaus mūsų laikų vyrams ir moterims, o ne bus iškreipiamas, darant žmonėms žalą ar net juos naikinant“ (Pranciškus. Kalba Vatikano observatorijos II konferencijos, skirtos Georges'ui Lemaître'ui atminti, dalyviams [2024 m. birželio 20 d.]: L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 20 d., 8). Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 36: AAS 58 (1966), 1053–1054; Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 2, 106: AAS 91 (1999), 6–7.86–87.

[73] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 378.

[74] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 34: AAS 58 (1966), 1053.

[75] Plg. ten pat, 35: AAS 58 (1966), 1053.

[76] Pranciškus. Enciklika. Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 102: AAS 107 (2015), 888.

[77] Plg. Pranciškus. Enciklika. Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 105: AAS 107 (2015), 889; Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 27: AAS 112 (2020), 978; Benediktas XVI. Enciklika. Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 23: AAS 101 (2009), 657–658.

[78] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 38–39, 47; Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Dignitas personae (2008 m. rugsėjo 8 d.), passim.

[79] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 35: AAS 58 (1966), 1053. Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2293.

[80] Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 2–4.

[81] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1749: „Laisvė daro žmogų moraliniu subjektu. Sąmoningai veikdamas, žmogus, galima sakyti, yra savo veiksmų tėvas.“

[82] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 16: AAS 58 (1966), 1037. Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1776.

[83] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1777.

[84] Plg. ten pat, 1779–1781. Popiežius Pranciškus taip pat ragina visus stengtis užtikrinti, kad „technologijos būtų orientuotos į žmogų kaip centrą, jos turi būti projektuojamos etiniu pagrindu ir tikslingai siekti gėrio“ (Pranciškus. Kalba Minerva dialogues susitikimo dalyviams [2023 m. kovo 27 d.]: AAS 115 [2023], 463).

[85] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 166: AAS 112 (2020), 1026–1027; Pranciškus. Kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinės asamblėjos dalyviams (2024 m. rugsėjo 23 d.): AAS 112 (2020), 308. Apie žmogaus gebėjimo veikti vaidmenį, apibrėžiant konkretų siekį (Zweck), kurį kiekviena technologinė programa įgyvendina pagal anksčiau nustatytą bendrąjį tikslą (Ziel) žr. F. Dessauer. Streit um die Technik, Freiburg i. Br., 1956, 144.

[86] Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 4: „Technologija plėtojama tam tikram tikslui ir, darydama poveikį žmonių visuomenei, visada rodo socialinių santykių tvarką ir galios dispoziciją, kuri vieniems leidžia atlikti tam tikrus veiksmus, o kitiems neleidžia atlikti kitokių [veiksmų]. Šis konstitutyvus, technologijai būdingas galios aspektas visada daugiau ar mažiau aiškiai išreiškia ją įgyvendinusių ir plėtojusių asmenų pasaulėžiūrą.“

[87] Pranciškus. Kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinės asamblėjos dalyviams (2020 m. vasario 28 d.): AAS 112 (2020), 309.

[88] Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 3–4.

[89] Pranciškus. Kalba Minerva dialogues susitikimo dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 464. Plg. taip pat Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 212–213: AAS 112 (2020), 1044–1045.

[90] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 5: AAS 73 (1981), 589; Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 3–4.

[91] Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 2: „Žvelgdami į stebuklus darančias mašinas, kurios, regis, geba savarankiškai rinktis, turime labai aiškiai suvokti, kad žmogui visada turi būti palikta galimybė spręsti, net ir tais atvejais, kai tie sprendimai būna dramatiški ar pasižymi neatidėliotina skuba, kaip kartais būna mūsų gyvenime. Pasmerktume žmoniją beviltiškai ateičiai, jei atimtume iš žmonių gebėjimą spręsti dėl savęs ir savo gyvenimo, pasmerkdami juos priklausomybei nuo mašinų pasirinkimo.“

[92] Ten pat.

[93] Šiame dokumente sąvoka bias – „šališkumas“ (sisteminė klaida, išankstinė nuostata) reiškia algoritminį šališkumą (algorithmic bias, kuris atsiranda, kai kompiuterinė sistema daro sistemines ir nuolatines klaidas, galinčias be tyčinės intencijos diskriminuoti tam tikras žmonių grupes), o ne „šališkumo vektorių“ (bias vector) neuroniniuose tinkluose (kur kaupiami parametrai, naudojami tinklo „neuronų“ išvestims reguliuoti mokymo proceso metu, siekiant geriau prisitaikyti prie duomenų).

[94] Plg. Kalba Minerva dialogues susitikimo dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 464, kurioje Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į augantį sutarimą, kad „vystymosi procesuose būtų laikomasi tokių vertybių kaip įtrauktis, skaidrumas, saugumas, teisingumas, konfidencialumas ir atskaitomybė“, ir pasveikino „tarptautinių organizacijų pastangas reguliuoti šias technologijas taip, kad jos skatintų autentišką pažangą, t. y. padėtų kurti geresnį pasaulį ir integraliai laiduotų aukštesnę gyvenimo kokybę“.

[95] Pranciškus. Kalba Makso Planko draugijos delegacijai (2023 m. vasario 23 d.): L'Osservatore Romano, 2023 m. vasario 23 d., 8.

[96] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[97] Pranciškus. Kalba seminaro „Bendrasis gėris skaitmeniniame amžiuje“ dalyviams (2019 m. rugsėjo 27 d.): AAS 111 (2019), 1571.

[98] Plg. Pranciškus. Žinia 58-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2024 m. sausio 24 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 24 d., 8. Plačiau apie dirbtinio intelekto keliamus etinius klausimus žvelgiant krikščioniškuoju ir katalikiškuoju požiūriu žr. Kultūros ir švietimo dikasterijos Skaitmeninės kultūros centro DI grupė. Encountering Artificial Intelligence: Ethical and Anthropological Investigations (Theological Investigations of Artificial Intelligence, 1), red. J. Gaudet, N. Herzfeld, P. Scherz, J. J. Wales, Pickwick, Eugene 2024, 147–253.

[99] Apie dialogo svarbą pliuralistinėje visuomenėje, orientuotoje į „tvirtą ir stabilią socialinę etiką“, žr. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 211–214: AAS 112 (2020), 1044–1045.

[100] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 2: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 2.

[101] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 6: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[102] Plg. Pranciškus. Enciklika. Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 112: AAS 107 (2015), 892–893.

[103] Pranciškus. Kalba Minerva dialogues susitikimo dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 464.

[104] Plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Interneto etika (2002 m. vasario 22 d.), 10.

[105] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 89: AAS 111 (2019), 413–414, cituojamas Vyskupų sinodo XV eilinės generalinės asamblėjos Baigiamasis dokumentas (2018 m. spalio 27 d.), 24: AAS 110 (2018), 1593. Plg. Benediktas XVI. Kalba Popiežiškojo Laterano universiteto organizuoto tarptautinio kongreso apie prigimtinį moralinį įstatymą dalyviams (2007 m. vasario 12 d.): AAS 99 (2007), 245.

[106] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 105–114: AAS 107 (2015), 889–893; Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Laudate Deum (2023 m. spalio 4 d.), 20–33: AAS 115 (2023), 1047–1050.

[107] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 105: AAS 107 (2015), 889. Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Laudate Deum (2023 m. spalio 4 d.), 20–21: AAS 115 (2023), 1047.

[108] Plg. Pranciškus. Kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinės asamblėjos dalyviams (2020 m. vasario 28 d.): AAS 112 (2020), 308–309.

[109] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 2: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 2.

[110] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 112: AAS 107 (2015), 892.

[111] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 101, 103, 111, 115, 167: AAS 112 (2020), 1004–1005,1007–1009,1027.

[112] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 26: AAS 58 (1966), 1046–1047. Plg. Leonas XIII, Enciklika. Rerum novarum (1891 m. gegužės 15 d.), 28: Acta Leonis XIII, 11 (1892), 123.

[113] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 12: AAS 58 (1966), 1034.

[114] Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas (2004), 149.

[115] Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae (1965 m. gruodžio 7 d.), 3: AAS 58 (1966), 931. Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 50: AAS 112 (2020), 986–987.

[116] Pranciškus, Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 50: AAS 112 (2020), 986–987.

[117] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 47: AAS 107 (2015), 865. Plg. Id. Apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 88–89:AAS 111 (2019), 413–414.

[118] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 88: AAS 105 (2013), 1057.

[119] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 47: AAS 112 (2020), 985.

[120] Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 2.

[121] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 50: AAS 112 (2020), 986–987.

[122] Plg. E. Stein. Zum Problem der Einfühlung, Buchdruckerei des Waisenhauses, Halle 1917.

[123] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 88: AAS 105 (2013), 1057: „Kaip kai kurie trokšta grynai dvasinio Kristaus, be kryžiaus ir kūno, lygiai taip jie pageidauja tarpasmeninių ryšių, perteikiamų per įmantrius aparatus, ekranus ir sistemas, kurias užsigeidus galima įjungti ir išjungti. O Evangelija visada kviečia leistis į riziką susitinkant su kito veidu, su mums iššūkius keliančiu fiziniu artumu, su kitų žmonių skausmu bei prašymais, su užkrečiamu džiaugsmu nuolat būnant petys prie peties. Autentiškas tikėjimas į įsikūnijusį Dievo Sūnų neatsiejamas nuo savęs dovanojimo“; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 24: AAS 58 (1966), 1044–1045.

[124] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 1.

[125] Plg. Pranciškus. Kalba seminaro „Bendrasis gėris skaitmeniniame amžiuje“ dalyviams (2019 m. rugsėjo 27 d.): AAS 111 (2019), 1570; Id. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 18, 124–129: AAS 107 (2015), 854. 897–899.

[126] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 5: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3.

[127] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 209: AAS 105 (2013), 1107.

[128] Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 4. Dėl popiežiaus Pranciškaus mokymo, dirbtinį intelektą siejant su „technokratine paradigma“, plg. Id. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 106–114: AAS 107 (2015), 889–893.

[129] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 26: AAS 58 (1966), 1046–1047, cituota Katalikų Bažnyčios katekizme, 1912. Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra (1961 m. gegužės 15 d.), 219: AAS 53 (1961), 453.

[130] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 64: AAS 58 (1966), 1086.

[131] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 162: AAS 112 (2020), 1025. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 6: AAS 73 (1981), 591: „Darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui. Šioje išvadoje logiškai teikiama pirmenybė subjektyviai darbo reikšmei prieš objektyviąją.“

[132] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 128: AAS 107 (2015), 898. Plg. Id. Apaštališkasis paraginimas. Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 24: AAS 108 (2016), 319–320.

[133] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 5: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3.

[134] Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 m. kovo 25 d.), 89: AAS 87 (1995), 502.

[135] Ten pat.

[136] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 67: AAS 112 (2020), 993, cituota Id. Žinia 31-osios Pasaulinės ligonio dienos proga (2023 m. vasario 11 d.): L'Osservatore Romano, 2023 m. sausio 10 d., 8.

[137] Pranciškus. Žinia 32-osios Pasaulinės ligonio dienos proga (2024 m. vasario 11 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 13 d., 12.

[138] Pranciškus. Kalba prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariams (2016 m. sausio 11 d.): AAS 108 (2016), 120. Plg. Id. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 18: AAS 112 (2020), 975; Id. Žinia 32-osios Pasaulinės ligonio dienos proga (2024 m. vasario 11 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 13 d., 12.

[139] Plg. Pranciškus. Kalba Minerva dialogues susitikimo dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 465; Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 2.

[140] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 105, 107: AAS 107 (2015), 889–890; Id. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 18–21: AAS 112 (2020), 975–976; Id. Kalba Minerva dialogues susitikimo dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 465.

[141] Pranciškus. Kalba Italijos vyskupų konferencijos „Artimo meilės ir sveikatos“ komisijos organizuoto susitikimo dalyviams (2017 m. vasario 10 d.): AAS 109 (2017), 243. Plg. ten pat, 242–243: „Sritis, kurioje akivaizdžiai matomos atmetimo kultūros skaudžios pasekmes, yra būtent sveikatos priežiūros sektorius. Kai sergančiam žmogui neskiriama svarbiausio dėmesio ir jis netraktuojamas pagal deramą orumą, formuojasi nuostatos, kurios gali net paskatinti spekuliuoti kitų nelaimėmis. O tai labai rimta! [...] Verslo modelio taikymas sveikatos priežiūros srityje, jei jis taikomas beatodairiškai [...], gali kelti grėsmę, kad žmonės bus laikomi atliekomis.“

[142] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 5: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3.

[143] Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Gravissimum educationis (1965 m. spalio 28 d.), 1: AAS 58 (1966), 729.

[144] Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Instrukcija dėl nuotolinio mokymo būdo taikymo bažnytiniuose universitetuose bei fakultetuose (2021), 2. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Gravissimum educationis (1965 m. spalio 28 d.), 1: AAS 58 (1966), 729; Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2016 m. sausio 1 d.), 6: AAS 108 (2016), 57–58.

[145] Pranciškus. Kalba Global Researchers Advancing Catholic Education Project delegacijai (2022 m. balandžio 20 d.): AAS 114 (2022), 580.

[146] Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 m. gruodžio 8 d.), 41: AAS 68 (1976), 31: „Šiandienos žmogus klauso mokytojų tik dėl to, kad jie yra liudytojai“, cituojama Id. Kalba Consilium de Laicis nariams (1974 m. spalio 2 d.): AAS 66 (1974), 568.

[147] J. H. Newman. The Idea of a University Defined and Illustrated, Discourse 6.1, Basil Montagu Pickering, London 1873, 125–126.

[148] Plg. Pranciškus. Susitikimas su Paduvos Barbarigo kolegijos studentais minint jos įkūrimo 100-ąsas metines (2019 m. kovo 23 d.): L'Osservatore Romano, 2019 m. kovo 24 d., 8; Id. Kalba Romos popiežiškųjų universitetų bei institutų rektoriams, dėstytojams, studentams ir darbuotojams (2023 m. vasario 25 d.): AAS 115 (2023), 316.

[149] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas. Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 86: AAS 111 (2019), 413, cituojamas Vyskupų sinodo XV eilinės generalinės asamblėjos Baigiamasis dokumentas (2018 m. spalio 27 d.), 21: AAS 110 (2018), 1592.

[150] J. H. Newman. The Idea of a University Defined and Illustrated, Discourse 7.6, Basil Montagu Pickering, London 1873, 167.

[151] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 88: AAS 111 (2019), 413.

[152] 2023 m. UNESCO strateginiame dokumente dėl generatyvinio dirbtinio intelekto naudojimo švietime ir moksliniuose tyrimuose pažymima: „Vienas pagrindinių klausimų [dėl generatyvinio dirbtinio intelekto (GenAI) naudojimo švietime ir moksliniuose tyrimuose] yra tai, ar žmonės galiausiai gali patikėti elementarius mąstymo procesų ir įgūdžių įgijimo lygmenis dirbtiniam intelektui ir verčiau sutelkti dėmesį į aukštesnio lygio pažintinius gebėjimus, pagrįstus tokių sistemų teikiamais atsakymais. Pavyzdžiui, rašymas dažnai siejamas su minčių struktūrizavimu. GenAI padedant  [...] dabar galima pradėti rašyti nuo gerai organizuoto plano, kurį pateikia algoritmas. Kai kurie ekspertai GenAI naudojimą tokiam tekstų generavimui apibūdino kaip „rašymą nemąstant“ (UNESCO, Guidance for Generative AI in Education and Research [2023], 37–38). Vokiečių ir amerikiečių filosofė Hannah Arendt tokią galimybę numatė dar 1959 m. išleistoje knygoje The Human Condition ir perspėjo: „Jei galiausiai paaiškėtų, kad žinios ( know-how prasme) ir mąstymas išsiskyrė kartą ir visiems laikams, iš tiesų taptume nenaudingais vergais, tarnaujančiais ne tiek mašinoms, kiek savajam know-how“ (H. Arendt. The Human Condition, The University of Chicago Press, Chicago 2018, p. 3;

[153] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia (2016 m. kovo 19 d.), 262: AAS 108 (2016), 417.

[154] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 7: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3. Plg. Id. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 167: AAS 107 (2015), 914.

[155] Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Ex corde Ecclesiae (1990 m. rugpjūčio 15 d.), 7: AAS 82 (1990), 1479.

[156] Pranciškus. Apaštališkoji konstitucija. Veritatis gaudium (2018 m. sausio 29 d.), 4c: AAS 110 (2018), 9–10.

[157] Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 3.

[158] Pavyzdžiui, DI padedami žmonės galėtų naudotis filosofiniuose veikaluose glūdinčiu lobynu, kas „padėtų žmogui kuo geriau pažinti tiesą ir taip padaryti savo gyvenimą dar žmogiškesnį“ (Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio [1998 m. rugsėjo 14 d.], 3: AAS 91 [1999], 7). Plg. ten pat, 4: AAS 91 (1999), 7–8.

[159] Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 43. Plg. ten pat, 61–62.

[160] Pranciškus. Žinia 58-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2024 m. sausio 24 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 24 d., 8.

[161] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 25: AAS 58 (1966), 1053. Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), passim: AAS 112 (2020), 969–1074.

[162] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 89: AAS 111 (2019), 414; Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 m. rugsėjo 14 d.), 25: AAS 91 (1999), 25–26: „Niekas negali būti tikrai abejingas klausimui, ar jo žinojimas yra teisingas. [...] Tai šventojo Augustino užrašyta pamoka: „Esu sutikęs daugybę tokių žmonių, kurie norėjo apgauti, bet tokio, kuris norėtų būti apgautas, nesutikau“, – cituojamas Augustinas Hiponietis. Confessionum libri tredecim, X, 23, 33: PL 32, 793.

[163] Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 62.

[164] Benediktas XVI. Žinia 43-iosios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (2009 m. gegužės 24 d.): L'Osservatore Romano, 2009 m. sausio 24 d., 8.

[165] Plg. Komunikacijos dikasterija. „Link visaverčio dalyvavimo. Pastoracinis apmąstymas apie įsitraukimą į socialines medijas“ (2023 m. gegužės 28 d.), 41; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Inter mirifica (1963 m. gruodžio 4 d.), 4, 8–12: AAS 56 (1964), 146.148–149.

[166] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 1, 6, 16, 24.

[167] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 26: AAS 58 (1966), 1046. Plg. Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (1891 m. gegužės 15 d.), 32: Acta Leonis XIII, 11 (1892), 127: „Niekam neleistina nebaudžiamai pažeisti žmogaus orumo, kurį pats Dievas labai gerbia“, cituojama: Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 9: AAS 83 (1991), 804.

[168] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2477, 2489; Kanonų teisės kodeksas, kan. 220; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 23; Jonas Paulius II. Kalba III Lotynų Amerikos episkopato generalinėje konferencijoje (1979 m. sausio 28 d.), III, 1–2: Insegnamenti, II/1 (1979), 202–203.

[169] Plg. Šventojo Sosto nuolatinio stebėtojo misija Jungtinėse Tautose. Šventojo Sosto deklaracija per teminę diskusiją dėl kitų nusiginklavimo ir tarptautinio saugumo priemonių (2022 m. spalio 24 d.): „Pagarba žmogaus orumui skaitmeninėje erdvėje įpareigoja valstybes gerbti teisę į privatumą (privacy), saugant piliečius nuo nepageidaujamo sekimo ir leidžiant jiems ginti savo asmens duomenis nuo neteisėtos prieigos.“

[170] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 42: AAS 112 (2020), 984.

[171] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 5: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3.

[172] Pranciškus. Kalba Minerva dialogues susitikimo dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 465.

[173] Jungtinių Tautų patariamosios institucijos dirbtinio intelekto klausimais 2023 m. tarpinėje ataskaitoje pateikiami „pradiniai lūkesčiai dėl DI pagalbos sprendžiant klimato kaitos problemą“ (United Nations Advisory Body on AI. Interim Report: Governing AI for Humanity [2023 m. gruodis], 3). Dokumente pažymėta, kad „DI įrankiai kartu su prognozavimo sistemomis, galinčiomis duomenis paversti įžvalgomis, o įžvalgas – veiksmingomis priemonėmis, gali padėti kurti naujas strategijas ir investicijas, skirtas išmetamųjų teršalų kiekiui mažinti, daryti įtaką naujoms privačiojo sektoriaus investicijoms siekiant net-zero tikslo, saugoti biologinę įvairovę ir kurti plataus masto socialinį atsparumą“ (ten pat).

[174] Tai visame pasaulyje išskleistas fizinių serverių tinklas, leidžiantis naudotojams saugoti, apdoroti ir tvarkyti savo duomenis nuotoliniu būdu, nenaudojant vietiniuose įrenginiuose esančių duomenų saugojimo laikmenų ar jų skaičiavimo pajėgumų.

[175] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 9: AAS 107 (2015), 850.

[176] Plg. ten pat, 106: AAS 107 (2015), 890.

[177] Ten pat, 60: AAS 107 (2015), 870.

[178] Ten pat, 3, 13: AAS 107 (2015), 848.852.

[179] Augustinas Hiponietis. De Civitate Dei, XIX, 13, 1: PL 41, 460.

[180] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 gruodžio 7 d.), 77–82: AAS 58 (1966), 1100–1107; Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 256–262: AAS 112 (2020), 1060–1063; Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 38–39; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2302–2317.

[181] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 78: AAS 58 (1966), 1101.

[182] Plg. Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 6: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3.

[183] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2308–2310.

[184] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija. Gaudium et spes (1965 gruodžio 7 d.), 80–81: AAS 58 (1966), 1013–1105.

[185] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 6: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3. Plg. Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 2: „Turime garantuoti ir apsaugoti reikšmingą žmogiškosios kontrolės erdvę, valdant DI programų parinkimo procesą: nuo to priklauso pats žmogaus orumas.“

[186] Pranciškus Pranciškus. Kalba G7 sesijoje dėl dirbtinio intelekto, Borgo Egnazia (Apulija) (2024 m. birželio 14 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. birželio 14 d., 2. Plg. Šventojo Sosto nuolatinio stebėtojo misija Jungtinėse Tautose. Šventojo Sosto pareiškimas JT nusiginklavimo komisijos II darbo grupėje dėl naujų technologijų (2024 m. balandžio 3 d.): „Letalinių autonominių ginklų sistemų (LAWS), neaprūpintų tinkama žmogaus kontrole, kūrimas ir naudojimas keltų esminių etinių problemų, nes tokios sistemos niekada negali būti moraliai atsakingi subjektai, galintys laikytis tarptautinės humanitarinės teisės.“

[187] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 258: AAS 112 (2020), 1061. Plg. Vatikano II susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 80: AAS 58 (1966), 1103–1104.

[188] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 80: AAS 58 (1966), 1103–1104.

[189] Plg. Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 6: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3: „Negalime ignoruoti galimybės, kad sudėtingi ginklai gali patekti į netinkamas rankas ir būti panaudoti, pavyzdžiui, per teroristinius išpuolius arba intervencijas, kuriomis siekiama destabilizuoti teisėtas valdžios institucijas. Trumpai tariant, pasauliui tikrai nereikia, kad naujos technologijos prisidėtų prie neteisingos ginklų rinkos bei prekybos plėtros ir skatintų karo beprotybę.“

[190] Jonas Paulius II. Pasiaukojimo Švč. Mergelei Marijai aktas Vyskupų jubiliejaus proga (2000 m. spalio 8 d.), 3: Insegnamenti, XXIII/2 (2000), 565.

[191] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 79: AAS 107 (2015), 878.

[192] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 51: AAS 101 (2009), 687.

[193] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 8 d.), 38–39.

[194] Plg. Augustinas Hiponietis. Confessionum libri tredecim, I, 1, 1: PL 32, 661.

[195] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 gruodžio 30), 28: AAS 80 (1988), 548: „Šiandien iš esmės geriau suprantama, jog vien tik gėrybių bei paslaugų sukaupimo [...] nepakanka siekiant padaryti žmones laimingus. Ir dar – daugybė realių mokslo bei technikos laimėjimų, pasiektų pastaraisiais metais, įskaitant ir informatiką, taip pat negali išvaduoti iš įvairių vergovės formų. Priešingai, pastarųjų metų patirtis rodo, kad įvairūs ištekliai bei galimybės, jei nesivadovaujama aukštomis moralinėmis nuostatomis ir nesiekiama bendro žmonijos gėrio, lengvai atsisuka prieš pačius žmones, idant juos pavergtų.“ Plg. ten pat, 29, 37: AAS 80 (1988), 550–551, 563–564.

[196] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 14: AAS 58 (1966), 1036.

[197] Plg. Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 18: L'Osservatore Romano, 2024 m. spalio 24 d., 6.

[198] Ten pat, 27: L'Osservatore Romano, 2024 m. spalio 24 d., 5.

[199] Ten pat, 25: L'Osservatore Romano, 2024 m. spalio 24 d., 5–6.

[200] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 105: AAS 107 (2015), 889. Plg. R. Guardini. Das Ende der Neuzeit, Werkbund Verlag, Würzburg 1965, 87 ir toliau.

[201] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija. Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 34: AAS 58 (1966), 1053.

[202] Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 m. gegužės 4 d.), 15: AAS 71 (1979), 287–288.

[203] N. Berdiajev. „Žmogus ir mašina“ (Н. А. Бердяев. Человек и машина), in: C. Mitcham – R. Mackey. Philosophy and Technology: Readings in the Philosophical Problems of Technology, The Free Press, New York 1983, 212–213.

[204] Ten pat, 210.

[205] G. Bernanos, „La révolution de la liberté“ (1944), in: Id. Le Chemin de la Croix–des–Âmes, Rocher, Monaco 1987, 829.

[206] Plg. Pranciškus. Susitikimas su Paduvos Barbarigo kolegijos studentais jos įkūrimo 100–ųjų metinių proga (2019 m. kovo 23 d.): L'Osservatore Romano, 2019 m. kovo 24 d., 8; Id. Kalba Romos popiežiškųjų universitetų bei institutų rektoriams, profesoriams, studentams ir darbuotojams (2023 m. vasario 25 d.): AAS 115 (2023), 316.

[207] Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 112: AAS 107 (2015), 892–893.

[208] Plg. Bonaventūra Banjoredžietis. Collationes in Hexaemeron, XIX, 3; Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 50: AAS112 (2020), 986: „Pribloškiantis mus užplūstančios informacijos kiekis nereiškia ir didesnės išminties. Ji nesukuriama nekantriai ieškant informacijos internete ir išmintis nėra nepatikrintos informacijos sankaupa. Šie dalykai neužtikrina galimybės bręsti per susitikimą su tiesa.“

[209] Pranciškus. Žinia 58-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2024 m. sausio 24 d.): L'Osservatore Romano, 2024 m. sausio 24 d., 8.

[210] Ten pat.

[211] Ten pat.

[212] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d.), 37: AAS 110 (2018), 1121.

[213] Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2024 m. sausio 1 d.), 6: L'Osservatore Romano, 2023 m. gruodžio 14 d., 3. Plg. Id. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 112: AAS 107 (2015), 892–893; Id. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d.), 46: AAS 110 (2018), 1123–1124.

[214] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si ' (2015 m. gegužės 24 d.), 112: AAS 107 (2015), 892–893.

[215] Plg. Pranciškus. Kalba seminaro „Bendrasis gėris skaitmeniniame amžiuje“ dalyviams (2019 m. rugsėjo 27 d.): AAS 111 (2019), 1570–1571.