Tu esi mano viltis, Viešpatie (Ps 71, 5)
2025 m. lapkričio 16-oji, XXXIII eilinis sekmadienis
1. „Tu esi mano viltis, Viešpatie“ (Ps 71, 5). Šie žodžiai liejasi iš širdies, slegiamos didelių sunkumų: „Tu siuntei man daug vargų ir kančios“ (20 eil.), – sako psalmininkas. Nepaisant to, jo siela yra atvira ir pasitikinti, nes tvirtai tiki Dievu, atpažįsta jo paramą ir ją išpažįsta: „Būk mano užuovėjos uola, stipri tvirtovė“ (3 eil.). Iš čia kyla nepajudinamas pasitikėjimas, kad viltis Dievu neapgauna: „Tavyje, Viešpatie, ieškau užuovėjos, – neleisk man niekad nusivilti“ (1 eil.).
Mums patiriant gyvenimo išbandymus, vilties įkvepia tvirtas ir drąsinantis tikrumas dėl Dievo meilės, kurią Šventoji Dvasia išliejo į mūsų širdis. Ta viltis neapgauna (plg. Rom 5, 5), tad šventasis Paulius galėjo rašyti Timotiejui: „... mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10). Gyvasis Dievas iš tiesų yra „vilties Dievas“ (Rom 15, 13), kuris Kristuje per jo mirtį ir prisikėlimą pats tapo „mūsų viltimi“ (1 Tim 1, 1). Niekada nereikėtų pamiršti, kad buvome išgelbėti šia viltimi, ir turime likti įsišakniję joje.
2. Vargšas gali tapti tvirtos ir patikimos vilties liudytoju būtent todėl, kad ją išpažįsta savo gyvenime patirdamas netikrumą, nepriteklius, dužlumą ir atskirtį. Jis nesiremia galios ir turtų teikiamu saugumu; priešingai, jis kenčia dėl jų poveikio ir dažnai tampa jų auka. Jo viltis gali glūdėti tik kitur. Pripažindami, kad Dievas yra mūsų pirmoji ir vienintelė viltis, mes taip pat pereiname nuo trumpalaikių vilčių prie ilgalaikės vilties. Jei trokštame, kad Dievas lydėtų mus gyvenimo kelionėje, persvarstome turtų reikšmę, nes randame tikrąjį lobį, kurio mums iš tiesų reikia. Aiškiai ir stipriai skamba žodžiai, kuriais Viešpats Jėzus ragino savo mokinius: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6, 19–20).
3. Didžiausias skurdas yra nepažinti Dievo. Tai mums priminė popiežius Pranciškus paraginime Evangelii gaudium: „Didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius. Milžiniška gausybė vargšų yra ypač atvira tikėjimui, jaučia Dievo poreikį, ir mes privalome siūlyti jiems Jo draugystę, palaiminimą, žodį, sakramentų šventimą ir augimo bei brendimo tikėjimu kelią“ (EG, 200). Čia glūdi pamatinis ir pirminis suvokimas, kaip aptikti savo lobį Dieve. Apaštalas Jonas pabrėžia: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Tai tikėjimo taisyklė ir vilties paslaptis: visos šio pasaulio gėrybės, materialūs dalykai, pasaulio malonumai, ekonominė gerovė, nors jie ir svarbūs, nėra pakankami, kad širdis būtų laiminga. Turtai dažnai suklaidina ir veda į dramatiškas skurdo situacijas, pirmiausia į manymą, esą Dievas nereikalingas ir galima gyventi nepriklausomai nuo jo. Atmintini šventojo Augustino žodžiai: „Visa tavo viltis tebūnie Dieve: jausk, kad jo reikia ir leiskis, kad jis tave pripildytų. Be Dievo viskas, ką turi, tik dar labiau tave ištuštins“ (Enarr. in Ps. 85,3).
4. Dievo žodis mums sako, kad krikščioniškoji viltis yra tikrumas gyvenimo kelyje, nes ji priklauso ne nuo žmogiškųjų jėgų, bet nuo visada ištikimo Dievo pažado. Todėl krikščionys nuo pat pradžių viltį tapatino su inkaru, simbolizuojančiu stabilumą ir saugumą. Krikščioniškoji viltis yra kaip inkaras, kuris įtvirtina mūsų širdį į Viešpaties Jėzaus pažadą: jis mus išgelbėjo savo mirtimi ir prisikėlimu, jis vėl sugrįš tarp mūsų. Ši viltis ir toliau kreipia mus į „naują dangų“ ir „naują žemę“ (2 Pt 3, 13) kaip tikrą gyvenimo horizontą, kur visų kūrinių būtis įgis savo tikrąją prasmę, nes mūsų tikroji tėvynė yra danguje (plg. Fil 3, 20).
Todėl Dievo miestas įpareigoja mus rūpintis žmonių miestais. Mūsų miestai jau dabar turi pradėti panašėti į Dievo miestą. Viltis, palaikoma Dievo meilės, išlietos į mūsų širdis per Šventąją Dvasią (plg. Rom 5, 5), žmogaus širdį paverčia derlinga žeme, kurioje gali skleistis meilė dėl pasaulio gyvybės. Bažnyčios tradicija nuolat patvirtina šį trijų teologinių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – tarpusavio sąveikos ryšį. Viltis gimsta iš tikėjimo, jis maitina ir palaiko ją remdamasis meile, kuri yra visų dorybių motina. O meilė yra tai, ko mums reikia šiandien, dabar. Ji nėra pažadas, bet tikrovė, į kurią žvelgiame su džiaugsmu ir atsakomybe: ji įtraukia mus, nukreipdama mūsų sprendimus bendram gėriui. O kam trūksta meilės, tas ne tik stokoja tikėjimo ir vilties, bet ir atima viltį iš savo artimo.
5. Taigi biblinis raginimas puoselėti viltį drauge reiškia ir pareigą nedelsiant prisiimti atitinkamą atsakomybę istorijoje. Meilė iš tikrųjų yra „didžiausias socialinis įsakymas“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1889). Skurdas turi struktūrines priežastis, kurias reikia spręsti ir pašalinti. Kol tai vyksta, visi esame kviečiami kurti naujus vilties ženklus, liudijančius krikščioniškąją meilę, kaip tai darė daugybė šventųjų visais amžiais. Pavyzdžiui, ligoninės ir mokyklos yra institucijos, įsteigtos priimti silpniausius ir atstumtuosius. Jos turėtų būti įtrauktos į kiekvienos šalies viešąją politiką, tačiau karai ir nelygybė dažnai trukdo tai įgyvendinti. Šiandien vilties ženklais vis dažniau tampa šeimyniniai globos namai, bendruomeniniai namai nepilnamečiams, išklausymo ir priėmimo centrai, valgyklos vargšams, nakvynės namai, atviros bendruomeninio švietimo iniciatyvos. Į daugybę šių dažnai nepastebimų ženklų galbūt neatkreipiame dėmesio, tačiau jie yra labai svarbūs, nes padeda atsikratyti abejingumo ir skatina įsitraukti į įvairiausią savanorišką veiklą!
Vargšai Bažnyčiai nėra antraeilės svarbos dalykas, jie mūsų mylimi broliai ir seserys, nes savo gyvenimu, žodžiais ir išmintimi apčiuopiamai supažindina mus su Evangelijos tiesa. Pasaulinės vargstančiųjų dienos minėjimas skirtas priminti mūsų bendruomenėms, kad vargstantieji yra visos mūsų pastoracinės veiklos centre. Tai pasakytina ne tik apie Bažnyčios karitatyvinę veiklą, bet ir apie Bažnyčios švenčiamą ir skelbiamą žinią. Dievas prisiėmė jų vargą, kad mus praturtintų jų balsais, jų istorijomis ir veidais. Visi be išimties vargo pavidalai kviečia mus konkrečiai išgyventi Evangeliją ir rodyti veiksmingus vilties ženklus.
6. Tai yra kvietimas, kurį pateikia Jubiliejaus šventimas. Neatsitiktinai Pasaulinė vargstančiųjų diena švenčiama šių malonės metų pabaigoje. Kai Šventosios durys bus uždarytos, turėsime saugoti ir perduoti dieviškąsias dovanas, kurios buvo išlietos į mūsų rankas per visus šiuos maldos, atsivertimo ir liudijimo metus. Vargstantieji yra ne mūsų pastoracinės veiklos objektai, bet kūrybingi subjektai, kurie skatina rasti vis naujų būdų, kaip šiandien gyventi Evangelija. Susiduriant su vis naujomis skurdinimo bangomis, kyla pavojus priprasti ir pasiduoti. Kiekvieną dieną sutinkame vargstančių ar nuskurdintų žmonių; kartais gali atsitikti taip, kad ir patys turime mažiau, prarandame tai, kas anksčiau atrodė garantuota: būstą, pakankamą kasdienį maistą, prieigą prie sveikatos priežiūros, gero lygio išsilavinimą ir informacijos galimybę, religijos ir saviraiškos laisvę.
Siekiant bendrojo gėrio mūsų socialinė atsakomybė grindžiama Dievo, visiems duodančio žemės gėrybių, kūrybiniu veiksmu: tiek šios gėrybės, tiek žmogaus darbo vaisiai turi būti visiems vienodai prieinami. Padėti vargšams pirmiausia yra teisingumo, o ne gailestingumo klausimas. Šventasis Augustinas pabrėžia: „Tu duodi duonos alkanam, bet geriau būtų, jei niekas nebūtų alkanas, net jei dėl to nebūtų kam duoti. Tu duodi drabužių nuogam, bet būtų daug geriau, jei visi turėtų drabužių ir nebūtų to skurdo“ (In 1 Ioan. VIII, 5).
Todėl viliuosi, kad šie Jubiliejaus metai paskatins plėtoti politikos priemones, skirtas kovai su senomis ir naujomis skurdo formomis, taip pat įgyvendinti naujas iniciatyvas, siekiančias remti pačius vargingiausius ir padėti jiems. Darbas, švietimas, būstas ir sveikata yra saugumo pagrindai, kurių niekada neįmanoma pasiekti ginklais. Sveikinu jau esamas iniciatyvas ir pastangas, kuriomis kasdien tarptautiniu lygiu prisideda daugybė geros valios vyrų ir moterų.
Paveskime save Švenčiausiajai Marijai, Nuliūdusiųjų paguodai, ir kartu su ja giedokime vilties giesmę Te Deum himno žodžiais: „In Te, Domine, speravi, non confundar in aeternum – Tavim mes pasitikim, Viešpatie: nenusivilsim per amžius.“
Iš Vatikano, 2025 m. birželio 13 -oji, Šv. Antano Paduviečio, vargstančiųjų globėjo, minėjimo diena.
LEONAS XIV
