Mes gyvename labai intensyvų dvasinį laikotarpį. Popiežiaus Pranciškaus mirtis mus visus giliai sujaudino ir vis dar meldžiame Viešpatį, kad jis priimtų jį į savo ramybę ir atlygintų jam už tarnystę Bažnyčiai. Tuo pačiu metu dėkojame Dievui už Šventojo Tėvo Leono XIV išrinkimą, kuris nuo pat pradžių mus ragino tęsti mūsų įsipareigojimus sinodiniame kelyje, primindamas, kad esame „misionieriška Bažnyčia, Bažnyčia, kuri stato tiltus ir skatina dialogą, yra visada atvira priimti, kaip ši aikštė, [apkabinanti savo kolonadomis], atvira visiems, kuriems reikia mūsų artimo meilės, mūsų buvimo, dialogo ir meilės“ [1].
Tai tas pats įsitikinimas, giliai persmelkiantis Vyskupų sinodo XVI generalinės asamblėjos Baigiamąjį dokumentą „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“, kuris buvo patvirtintas Sinodo asamblėjos antrosios sesijos pabaigoje, 2024 m. spalio 26 d. Sinodinė Bažnyčios forma tarnauja jos misijai, o bet kokie pokyčiai Bažnyčios gyvenime skirti tam, kad ji galėtų geriau skelbti Dievo karalystę ir liudyti Viešpaties Evangeliją mūsų laikų vyrams ir moterims. Tai yra raktas į tikslų Baigiamojo dokumento (BD) aiškinimą ir, svarbiausia, jo įgyvendinimą. Mes gyvename pasaulyje, įsuktame į smurto ir begalinių karų spiralę, kuriame vis sunkiau kurti susitikimų bei dialogo galimybę siekiant bendrojo gėrio ir taikos. Dabar labiau nei bet kada anksčiau jam reikia Bažnyčios, kuri mokėtų būti „Kristuje tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (Lumen gentium, 1; plg. BD, 56). Įvairiuose šio pasaulio kontekstuose Sinodas „yra tikras tęstinio Susirinkimo priėmimo aktas, besivadovaujant Susirinkimo įkvėpimu ir atgaivinant jo pranašišką galingą poveikį šiandienos pasauliui“ (BD, 5).
Ši neatidėliotina misija ragina mus eiti Sinodo įgyvendinimo keliu, ir tai užduotis, už kurią visi pakrikštytieji yra atsakingi. Daugelis vietinių Bažnyčių visame pasaulyje entuziastingai eina šiuo keliu. Norime joms padėkoti ir pakviesti toliau didžiadvasiškai tęsti savo kelionę: jos vykdo vertingą tarnystę visai Bažnyčiai. Šis tekstas gali joms suteikti perspektyvines kryptis ir, svarbiausia, pakviesti jas dalytis savo iniciatyvomis prisidedant prie platesnės bažnytinės įžvalgos. Kitos Bažnyčios vis dar svarsto, kaip pradėti įgyvendinimo etapą, arba žengia tik pirmuosius žingsnius. Drąsiname jas, kad laisvai ir tiesiai, su parrhesia nuostata žengtų į priekį, atlaikydamos pasipriešinimą ir sunkumus, praktinius ar esminius: jų indėlis taip pat vertingas, ir visai Bažnyčiai būtų nuostolis, jei jų balsas liktų negirdimas.
Sinodo generalinis sekretoriatas yra pasirengęs visas šias Bažnyčias išklausyti, lydėti, paremti jų pastangas ir, svarbiausia, prisidėti prie dialogo ir dovanų mainų tarp Bažnyčių skatinimo visos Bažnyčios ir jos vienybės labui. Taip mes siekiame vykdyti Sinodo įgyvendinimo etapo palydėjimo užduotį, kurią mums patikėjo popiežius Pranciškus kovo 11 d. ir kurią popiežius Leonas XIV patvirtino birželio 26 d. per savo pirmąjį susitikimą su Sinodo generalinio sekretoriato XVI Ordinarinė taryba, ragindamas mus tęsti darbą. Siekiama užtikrinti, kad šis procesas vyktų rūpinantis Bažnyčios vienybe, kad „būtų derinama skirtinguose bažnytiniuose kontekstuose vykstanti recepcija“ [2], nepažeidžiant kiekvienos vietinės Bažnyčios atsakomybės. „Vadovaujantis Baigiamojo dokumento nuorodomis, siekiama konkrečiai įgyvendinti keitimosi dovanomis tarp Bažnyčių ir visoje Bažnyčioje siekį“ (plg. BD, 120–121)“ [3].
Čia siūlomos Kryptys yra Sekretoriato tarnystės dalis. Jos skirtos visai Dievo tautai, kuri yra sinodinio kelio subjektas, ypač vyskupams ir eparchams, sinodo komandų nariams ir visiems įvairiais būdais įsitraukusiems į Sinodo įgyvendinimo etapą. Kryptimis siekiame parodyti jiems savo paramą ir tęsti dialogą, kuris buvo būdingas visam sinodiniam procesui. Jų turinys grindžiamas pastaraisiais mėnesiais iš Bažnyčių gautais atsiliepimais ir jų pasidalinta patirtimi. Sekretoriatas pateiks papildomų impulsų ir priemonių, remdamasis būsimu Bažnyčių indėliu bei klausimais ir tuo, kas pasirodys naudinga, – tomis priemonėmis siekiama lydėti ir remti bendras pastangas, tikimasi bendradarbiauti, kad Sinodo įgyvendinimo etapas būtų dar vaisingesnis.
Šį Sinodo kelio etapą, kurį kaip Dievo tauta einame kartu, patikėkime Marijos, Apaštalų Karalienės ir Bažnyčios Motinos, bei šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, kurių iškilmę šiandien švenčiame, užtarimui.
Vatikanas, 2025 m. birželio 29 d.
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė
Kardinolas Mario Grech
Generalinis sekretorius
Pristatymas
Šios Kryptys, parengtos Sinodo generalinio sekretoriato, pritarus jo Ordinarinei tarybai, ir patvirtintos Šventojo Tėvo Leono XIV, yra Generalinio sekretoriato vykdomo Sinodo įgyvendinimo etapo palydėjimo tarnystės dalis. Jos turi dvejopą tikslą. Viena vertus, jomis siekiama pateikti vietinėms Bažnyčioms visame pasaulyje bendrą referencinį planą, kuris palengvintų bendrą kelią. Kita vertus, jomis skatinamas dialogas, lydėsiantis visą Bažnyčią į 2028 m. spalio mėn. vyksiančią Bažnytinę asamblėją, laikantis etapų, jau paskelbtų kovo 15 d. Laiške dėl Sinodo įgyvendinimo etapo lydimojo proceso:
• 2025 m. birželio mėn. – 2026 m. gruodžio mėn.: [Sinodo] įgyvendinimo proceso vykdymas vietinėse Bažnyčiose ir Bažnyčių grupiniuose junginiuose;
• 2027 m. pirmasis pusmetis: įvertinimo asamblėjos vyskupijose ir eparchijose;
• 2027 m. antrasis pusmetis: įvertinimo asamblėjos nacionalinėse ir tarptautinėse vyskupų konferencijose, Rytų Bažnyčių hierarchinėse struktūrose ir kituose Bažnyčių grupiniuose junginiuose;
• 2028 m. pirmieji keturi mėnesiai: žemyninės įvertinimo asamblėjos;
• 2028 m. spalis: Bažnytinė asamblėja Vatikane.
Krypčių tekste, kurį prireikus papildys kiti tekstai, bendrais bruožais apibūdinamas įgyvendinimo etapas ir atsakoma į keletą pagrindinių klausimų, kurie pastaraisiais mėnesiais būdavo dažnai užduodami Sekretoriatui. Tekstas suskirstytas taip:
1. Kas yra įgyvendinimo etapas ir kokie jo tikslai?
2. Kas dalyvauja įgyvendinimo etape? Kokios jų užduotys ir atsakomybė?
2.1. Diecezinio ar eparchijos vyskupo atsakomybė
2.2. Sinodo komandų ir dalyvavimo struktūrų užduotys
2.3. Bažnyčių grupinių junginių vaidmuo
2.4. Sinodo generalinio sekretoriato tarnystė
3. Kaip naudoti BD įgyvendinimo etape?
3.1. Išlaikyti visuminį požiūrį
3.2. Investavimas į konkrečias praktikas
4. Kokiu metodu ir kokiomis priemonėmis reikėtų veikti įgyvendinimo etape?
4.1. Bažnytinė įžvalga
4.2. Procesų planavimas ir palydėjimas sinodiniu stiliumi
1. Kas yra įgyvendinimo etapas ir kokie jo tikslai?
Tai paskutinis iš trijų Sinodo etapų, numatytų apaštališkosios konstitucijos Episcopalis communio (EC, 2018 m. rugsėjo 15 d.) 19–21 straipsniuose; jis seka po konsultavimosi su Dievo tauta ir klausymosi etapo (vykusio 2021–2023 m.) ir po šventimo etapo, kurio metu vyko dvi Vyskupų sinodo asamblėjos sesijos (2023 m. spalio mėn. ir 2024 m. spalio mėn.) ir užbaigta įžvalga, vykdyta klausantis Dievo tautos. Kaip paaiškinama EC konstitucijoje: „sinodinis procesas ne tik prasideda, bet ir tikslingai baigiasi Dievo tautoje, kuriai turi būti išlietos Šventosios Dvasios per ganytojų susirinkimą suteiktos malonės dovanos“ (EC, 7).
Įgyvendinimo etapą pradėjo popiežius Pranciškus 2024 m. lapkričio 24 d. palydimąja Nota, kuria jis visai Bažnyčiai perdavė BD. Sinodinės institucijos istorijoje beprecedentiniu aktu jis pareiškė, kad BD „yra Petro Įpėdinio įprastinio Magisteriumo dalis (plg. EC 18 § 1; KBK 892)“, ir paprašė jį kaip tokį priimti. Taigi BD kaip visuma yra referencinis pagrindas vykdant įgyvendinimo etapą. Tuo pačiu metu Notoje primenama, kad jo taikymas reikalauja įvairių tarpininkavimo veiksmų: „Vietinės Bažnyčios ir Bažnyčių grupės, atsižvelgdamos į skirtingus savo gyvavimo kontekstus, dabar raginamos įgyvendinti Dokumente esančias autoritetingas nuorodas per teisės aktuose ir pačiame Dokumente numatytus įžvalgos ir sprendimų priėmimo procesus.“
Įgyvendinimo etapo tikslas – išbandyti atnaujintas praktikas ir struktūras, kurios Bažnyčios gyvenimą padarytų sinodiškesnį, remiantis BD išdėstyta bendra perspektyva, siekiant veiksmingiau vykdyti evangelizacijos misiją. Šis darbas apima būtinas nuodugnias teologines ir kanonų teisės studijas, o svarbiausia – įsipareigojimą įžvelgti, kas yra tinkamiausia ir potencialiai vaisinga skirtinguose vietos kontekstuose. Konkrečiai, prioritetas yra suteikti Dievo tautai naujas galimybes keliauti kartu ir apmąstyti šias patirtis, kad būtų galima pasinaudoti jų vaisiais misijos labui ir jais dalytis.
Patirties svarbos akcentavimas nereiškia, kad įgyvendinimo etapas esąs savotiškos pratybos ar papildoma užduotis, kurių reikalauja Roma: tai yra įprastinė Bažnyčių gyvenimo dalis ir suteikia inspiracijų jų kasdienei praktinei veiklai. Kiekviena vietinė Bažnyčia, kiekviena parapijos bendruomenė galės praktikuoti sinodiškumą savo įprastoje pastoracinėje veikloje ir taip gerinti savo misijos vykdymo būdą per bažnytinę įžvalgą, kurios šiandien iš mūsų prašo Šventoji Dvasia. BD kviečia vietines Bažnyčias taip pat nustatyti „ugdymo procesus, kad įvairiuose bažnytiniuose dariniuose [...] įvyktų apčiuopiamas sinodinis atsivertimas“ (BD, 9). Taigi įgyvendinimo etape siekiama padaryti pastebimą poveikį Bažnyčios gyvenimui ir jos struktūrų bei institucijų veikimui. Jei jis apsiribotų abstrakčių hipotezių formulavimu, nepasiektų savo tikslo ir, svarbiausia, iššvaistytų entuziazmą ir energiją, kuriuos iki šiol sužadino sinodinis procesas.
Be to, įgyvendinimo etapas yra proga palaikyti gyvus dovanų mainus, ugdančius vietinių Bažnyčių bendrystę vienoje Bažnyčioje, parodant jos visuotinumą ir gerbiant teisėtą įvairovę. Iš šios įvairovės kyla kūrybiškumas, kuris įkvepia naujas sinodiškumo praktikavimo formas ir didina misijos vaisingumą. Todėl būtina, kad įvairiuose kontekstuose įgyta patirtis būtų skleidžiama ir ja būtų dalijamasi skatinant dialogą tarp Bažnyčių. Įgyvendinimo etapu kiekvienoje Bažnyčioje ir tarp Bažnyčių prasideda naujas dialogo procesas, grindžiamas BD.
Taip pat reikia pabrėžti, kad įgyvendinimo etapas nėra grįžimas atgal, jame anaiptol nesiūloma grynai pakartoti tai, kas jau buvo patirta: šio etapo žingsniai ir tikslai yra visiškai kitokie. Referencinis pagrindas yra BD, kuris išreiškia visų Bažnyčių ganytojų po įžvalgos pasiektą bendrą sutarimą ir, kaip Petro Įpėdinio įprastinio Magisteriumo dalis, įpareigoja visą Dievo tautą, nurodydamas tolesnės veiklos kryptį. Įvairių Bažnyčių patirtis per pastaruosius mėnesius veikiau rodo, kaip vaisinga yra grįžti prie ankstesniuose etapuose nueito kelio ir to, kas per jį buvo išmokta, siekiant vietinei Bažnyčiai grąžinti vaisius to proceso, į kurį įsitraukė kitos Bažnyčios ir visa Bažnyčia.
Kad Bažnyčia galėtų augti sinodiškumo plotmėje, reikia žinių, kurių galima įgyti tik per patirtį ir kurios atveria kelią susitikimui su Viešpačiu. Tai asmeniškai patyrė sinodinės asamblėjos dalyviai; neatsitiktinai BD prasideda liudijimu: „Išgyvendami pokalbį Dvasioje, klausydamiesi vieni kitų, suvokėme Jo buvimą tarp mūsų: dovanodamas Šventąją Dvasią, Jis ir toliau kuria savo tautos vienybę, kuri reiškiasi per skirtybių darną“ (BD, 1). Ta patirtis buvo ir tebėra įgyjama taip pat vietinėse Bažnyčiose ir įvairiuose grupiniuose Bažnyčių junginiuose.
Įgyvendinimo etapas prasidėjo prieš pat Vilties jubiliejaus pradžią. Šis sutapimas mus paskatino artimiausiais mėnesiais numatyti svarbų renginį: sinodinių komandų ir dalyvavimo struktūrų Jubiliejų, kuris vyks 2025 m. spalio 24–26 d. ir kurio organizavimas patikėtas Sinodo generaliniam sekretoriatui. Bus tikra malonė kartu su visa Dievo tauta išgyventi gilaus dvasingumo momentą, taip pat tai bus proga užmegzti ryšius, pasikeisti patirtimi ir geriau suderinti veiksmus ruošiantis būsimiems renginiams.
2. Kas dalyvauja įgyvendinimo etape? Kokios jų užduotys ir atsakomybė?
Įgyvendinimo etapas yra visapusiškas bažnytinis procesas, apimantis visas Bažnyčias kaip BD recepcijos subjektus, taigi visą Dievo tautą – moteris ir vyrus – su įvairiomis ją praturtinančiomis charizmomis, pašaukimais bei tarnystėmis, taip pat su įvairiomis konkrečiomis jos gyvenimo raiškomis (tai mažos krikščioniškos bendruomenės ar bazinės bažnytinės bendruomenės, parapijos, asociacijos ir judėjimai, pašvęstųjų bendruomenės ir kt.). Kadangi sinodiškumas yra „konstitutyvus Bažnyčią sudarantis sandas“ (BD, 28), tai negali būti kelias, ribotai skirtas tik „palaikančių sirgalių“ branduoliui. Priešingai, svarbu, kad šis naujas procesas konkrečiai padėtų išplėsti „visų pakrikštytųjų, vyrų ir moterų, dalyvavimo ir diferencijuotos bendros atsakomybės įgyvendinimo galimybes“ (BD, 36) abipusiškumo dvasia. Be to, labai svarbu, kad jis siektų įtraukti tuos, kurie iki šiol liko Sinodo formuojamo Bažnyčios atsinaujinimo kelio pakraštyje, tarp „skirtingos kultūrinės tapatybės ir socialinės padėties žmonių bei grupių, ypač neturtingųjų ir atstumtųjų“ (ten pat). Daugelis Bažnyčių pradėjo procesus, kuriais siekiama, kad įsiklausymas taptų įprastu Bažnyčios gyvenimo dalyku, taip pat daugelis nurodo, kad įsiklausymas į jaunimą yra prioritetas. Be to, reikia ypatingai klausytis tų, kurie išreiškė abejones ir pasipriešinimą sinodiniam procesui: jei iš tikrųjų norime keliauti drauge, negalime prarasti jų požiūrio indėlio.
Todėl visos Bažnyčios raginamos toliau ieškoti tinkamų priemonių, kaip klausytis įvairiausiuose kontekstuose, kuriuose gyvena ir darbuojasi krikščionių bendruomenė, neapsiribojant vien parapijomis, kaip kai kuriais atvejais nutiko sinodinio klausymosi etapo metu, bet įtraukiant ir mokyklas, universitetus, išklausymo ir priėmimo centrus, ligonines, kalėjimus, skaitmeninę aplinką ir t. t. Tuo pačiu metu įgyvendinimo etapas yra palanki proga intensyvinti santykius tarp įvairių krikščionių bendruomenės sandų, „kad būtų gaivinami dovanų mainai, tarnaujantys bendrai misijai“ (BD, 65), įtraukiant bendruomenes ir apaštalines organizacijas, susijusias su pašvęstojo gyvenimo institutais ir apaštališkojo gyvenimo draugijomis, taip pat asociacijas, judėjimus ir naująsias bendruomenes. „Dažnai būtent jų ir drauge daugelio pavienių asmenų bei neformalių grupių veikla atneša Evangeliją į pačias įvairiausias vietas“ (BD, 118), o sinodinės Bažnyčios kelionei reikia šios dinamikos.
2.1. Diecezinio ar eparchijos vyskupo atsakomybė
Būtent todėl, kad įgyvendinimo etapas yra pilnutine prasme bažnytinis procesas, pirmasis atsakingas už įgyvendinimo etapą kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje yra diecezinis ar eparchijos vyskupas: jam priklauso jį pradėti, oficialiai nurodyti jo trukmę, metodus ir tikslus, lydėti jo eigą ir užbaigti patvirtinant jo rezultatus. Tai bus tinkama proga praktikuoti valdžios vykdymą sinodiniu stiliumi, vadovaujantis BD gaire: „Vyskupu įšventintam asmeniui nesuteikiamos prerogatyvos ar užduotys, kurias jis turėtų atlikti vienas. Jam veikiau suteikiama malonė bei užduotis atpažinti, įžvelgti ir integruoti dovanas, kurias Dvasia išlieja pavieniams žmonėms ir bendruomenėms; vyskupas veikia sakramentiniu ryšiu saistomas su kunigais ir diakonais, kurie kartu su juo dalijasi bendra atsakomybe už tarnavimą vietinėje Bažnyčioje“ (BD, 69). Kas gauna šią dovaną ir vykdo šią užduotį, gali autoritetingai pripažinti ir patvirtinti drauge su bažnytine bendruomene nueito kelio ir jo sužadintų vaisių sinodinį pobūdį, taip skatindamas Bažnyčios vienybę, kuri, kaip sakė šv. Jonas Paulius II, „nėra vienodumas, bet teisėtų skirtumų organiškas susiliejimas“ (Novo millennio ineunte, 46, cit. BD, 39) ir parodo Dvasios, harmonijos mokytojos, veikimą. Šventoji Dvasia veikia laisvai, ji įkvepia Dievo tautos iniciatyvas ten, kur mano esant tinkama: valdžios autoriteto užduotis yra atpažinti ir šias dovanas, priimti jose visada glūdintį kvietimą praplėsti požiūrį, puoselėti jų vaisingumą ir skatinti įvairovę, kad būtų praturtintos Bažnyčios bendrystę maitinančių dovanų mainų galimybės.
Vyskupas, kaip „regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje “ (Lumen gentium, 23), yra pašauktas skatinti ir remti visų jam patikėtos Dievo tautos dalies narių dalyvavimą sinodiniame procese. Iš tiesų kiekvienoje vyskupijoje ar eparchijoje yra žmonių, turinčių gyvą troškimą dalyvauti, į kurį dera įsiklausyti, pasirengusių entuziastingai įsipareigoti ir galinčių pateikti vertingų pasiūlymų. Kitiems reikia padėti atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, visų pirma įsiklausant į jų pasipriešinimą. Siekdami veiksmingai atlikti šią užduotį dieceziniai ar eparchijos vyskupai turi įtraukti ne tik vyskupus koadjutorius ir pagalbinius vyskupus, jei tokių yra, bet ir:
a) kunigus ir diakonus. Jų pareiga yra bendradarbiauti su vyskupu, ir tai jie daro „atpažindami charizmas, lydėdami ir padėdami vadovauti vietinei Bažnyčiai, ypatingą dėmesį skirdami vienybės tarnystei“ (BD, 72). Kaip primenama BD, „sinodinė patirtis gali padėti vyskupams, kunigams ir diakonams naujai suvokti bendrą atsakomybę vykdant savo tarnystę“ (BD, 74) ir sinodinį jų tarnystės aspektą. Be to, taip bus galima skatinti didesnį kunigų įsitraukimą;
b) vyskupijos lygmens dalyvavimo struktūras (kunigų tarybą, pastoracinę tarybą ir ekonominių reikalų tarybą). Jos, kiekviena savo būdu, dalyvauja bažnytinės įžvalgos procesuose ir pasirengime priimti sprendimus, kuriuos įgyvendinant Sinodą neišvengiamai reikia priimti. Kaip primena BD, „tikslinga daryti poveikį šių struktūrų veiklai, pradedant nuo sinodinio darbo metodikos taikymo“ (BD, 105);
c) vyskupijos/eparchijos sinodinę komandą, kuriai tenka ypatinga užduotis gyvinti procesą (žr. kitą paragrafą).
Daugelyje vietų patirtis parodė, kad priėmus sinodines procedūras, skirtas bažnytinei įžvalgai ir sinodiniu stiliumi vykdomam sprendimų parengimui, remiantis BD, 87–94, tai nesumažina vyskupo autoriteto, bet veikiau sutvirtina jį ir palengvina nutartų sprendimų priėmimą bei vykdymą.
2.2. Sinodinių komandų ir dalyvavimo struktūrų užduotis
Konsultacinio etapo patirtis parodė, koks vertingas buvo sinodinių komandų darbas: vyskupas skyrė jų narius ir jas lydėjo; šios komandos yra svarbios priemonės, įprastiniu būdu skatinant vietinių Bažnyčių sinodinį gyvenimą. Jų indėlis bus labai svarbus ir įgyvendinimo etape: todėl esamos komandos turi būti vertinamos ir prireikus atnaujinamos; komandos, kurių veikla buvo sustabdyta, turi būti iš naujo suaktyvintos ir tinkamai papildytos; o ten, kur jų anksčiau nebuvo įsteigta, – sudarytos naujos komandos.
Jų sudėties kriterijai lieka tie patys, kurie buvo nurodyti konsultavimosi ir klausymosi etape: pasauliečiai ir pasaulietės, kunigai ir diakonai, įvairių amžiaus grupių, kultūrų bei formacijos modelių pašvęstieji vyrai ir moterys, atstovaujantys įvairioms Bažnyčios tarnystėms ir charizmoms. Dėl to neįmanoma nustatyti visuotinai galiojančių komandų sudėties taisyklių. Tačiau remiantis iki šiol sukaupta patirtimi, galima pateikti keletą svarstytinų pasiūlymų:
a) siekiant palengvinti ryšį su vyskupijos gyvenimu ir pastoracine veikla, būtų gerai, kad komandoje būtų keletas vyskupijos atsakingųjų vadovų;
b) siekiant užtikrinti misionierišką orientaciją ir išvengti autoreferencinio užsisklendimo pavojaus, kaip rekomenduojama dalyvavimo struktūrų atžvilgiu (plg. BD, 106), siūlytina, kad į sinodo komandas taip pat būtų įtraukti žmonės, įsipareigoję liudyti ir vykdyti apaštalavimo tarnystę kasdieniame gyvenime ir socialinės dinamikos aplinkoje;
c) galima apsvarstyti galimybę pakviesti stebėtojų teisėmis keletą kitų Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių arba kitų religijų atstovų;
d) niekas netrukdo vyskupui būti sinodo komandos nariu; jei taip nėra, jis turi būti reguliariai informuojamas apie komandos darbą ir prireikus susitikti su ja.
Kalbant apie reikalavimus atskiriems komandos nariams, neabejotinai svarbus jų susipažinimas su BD, taip pat tiesioginė sinodinės dinamikos patirtis, ypač įgyta konsultavimosi ir klausymosi etape. Pastaraisiais metais nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu buvo įkurtos sinodiškumo ugdymo mokyklos bei iniciatyvos, kuriomis galima pasinaudoti siekiant sustiprinti sinodinės komandos narių pasirengimą.
Tinkamai ir pakankamai įvairiapusiškai sudarytos sinodinės komandos galės lengviau tapti sinodiškumo laboratorijomis, savo viduje išbandydamos tą dinamiką, kurią jos pašauktos skatinti Dievo tautoje.
Jų vaidmuo įgyvendinimo etape yra visų pirma skatinti ir palengvinti sinodinės dinamikos plėtrą konkrečiose aplinkose, kuriose gyvena kiekviena vietinė Bažnyčia; nustatyti tinkamas priemones ir metodikas, apimant ir ugdymo pasiūlymus; taip pat įgyvendinti reikiamas iniciatyvas, kad būtų žengti būtini žingsniai. Sinodinės komandos paprastai sudaromos vyskupijų ar eparchijų lygmeniu, tačiau, jei įmanoma, pageidautina, kad jos būtų ir dekanatų ar parapijų lygmeniu. Įvairioje bažnytinėje aplinkoje jau kaupiasi įdomi patirtis, rodanti, kaip šios komandos, tinkamai tarpusavyje susietos, gali plačiau skleisti sinodinį procesą ir raginti dalyvauti jame. Procesui pagyvinti reikia pasirūpinti, kad būtų pasirengusių fasilitatorių (animatorių), skatinti jų ugdymą bei koordinuoti jų darbą.
Sinodinių komandų kompetencijos sritys nesubordinuoja dalyvavimo struktūrų kompetencijos sričių, bet yra tarpusavyje derinamos siekiant sinergijos. Sinodinės komandos yra įsteigtos siekiant sinodinio animavimo ir ugdymo vyskupijoje ar eparchijoje. Dalyvavimo struktūros pašauktos vykdyti kanonų teisės joms paskirtą tikslinių pasiūlymų ir konsultavimo užduotį. Jų užduotis yra prisidėti prie sprendimų, kurių reikia Sinodui įgyvendinti, rengimo pasitelkiant įžvalgą dėl pastoracinių prioritetų arba atnaujinant sprendimų priėmimo struktūras bei procesus. Reguliarus ryšys ir savalaikė informacijos apykaita palengvins visų darbą.
Galiausiai, sinodinėms komandoms teks užduotis surinkti įgyvendinimo proceso vaisius, taip pat atsižvelgiant į vertinimo etapą ir nuo 2027 m. numatomas asamblėjas. Šiuo atveju vyskupas taip pat turės pripažinti ir patvirtinti ataskaitų-sintezių pagrįstumą, atsižvelgdamas į visos vyskupijos bendruomenės drauge nueitą kelią.
2.3. Bažnyčių grupinių junginių vaidmuo
Baigiamajame dokumente (BD), besiremiančiame Vatikano II Susirinkimu, atkreipiamas dėmesį į tai, kad vietinės Bažnyčios nėra izoliuoti subjektai, bet yra susietos bendrystės ryšiais, ypač per vyskupų tarpusavio bendrystę ir bendrystę su Romos popiežiumi.
Daugeliu atvejų šie ryšiai yra neformalūs, susiformavę dėl istorijos, geografinio artumo, partnerystės, migracijos, atsitiktinių žmonių susitikimų, o šiandien vis dažniau ir sąveikos per skaitmenines medijas ir pan. Mūsų stipriais ryšiais susijusioje visuomenėje nė viena vyskupija ar eparchija negali manyti, kad gali gyventi izoliuota, gera ar bloga prasme nepaveikta to, kas vyksta kitur. Šie spontaniški ir neoficialūs, sąmoningai nesuplanuoti ryšiai – tai mūsų gyvenamo laiko pasekmė, bet visų pirma jie yra turtas ir išteklius, kurį dera suvokti siekiant puoselėti vis aiškiau išreikštą bažnytinės „mūsų“ tapatybės patirtį.
Kitais atvejais šie ryšiai įgyja teisės reglamentuojamą struktūrinę formą ir sudaro tokias institucijas kaip metropolijos ar bažnytinės provincijos, ypač nacionalinės ir regioninės vyskupų konferencijos ir sui iuris Bažnyčių sinodai, taip pat žemyniniai vyskupų konferencijų junginiai. Šios struktūros taip pat atlieka vaidmenį įgyvendinimo etape, kuris BD apibendrinamas taip: „Siūlome vyskupų konferencijoms ir sui iuris Bažnyčių sinodams skirti žmonių ir išteklių, kurie padėtų sinodinės ir misionieriškos Bažnyčios augimo kelionėje ir palaikytų ryšius su Sinodo generaliniu sekretoriatu“ (BD, 9).
Taigi jų vaidmuo yra dvejopas. Pirmiausia jų prašoma remti vietos lygmeniu vykstančius procesus, ypač ten, kur jie dar tik prasideda, skatinant vietos Bažnyčias; skatinti vyskupijų sinodinių komandų koordinavimą ir tarpusavio sąveiką; siūlyti ugdymo galimybes atsižvelgiant į įvairiose vietose esančių sinodiškumo ugdymo mokyklų bei iniciatyvų pasiūlymus (tai ypač siūlytina sinodinių komandų nariams ir žmonėms, labiausiai tiesiogiai įsitraukusiems į įgyvendinimo proceso animavimą); skatinti teologinę ir pastoracinę refleksiją, ypač siekiant geresnio Generalinio sekretoriato parengtų išteklių įkultūrinimo vietos kontekste. Šių užduočių vykdymas vietos lygmeniu būtų sudėtingesnis ir reikštų pajėgų dubliavimą, todėl, laikantis subsidiarumo principo, jas geriau vykdyti Bažnyčių grupinių junginių lygmeniu, nesumenkinant aktyvaus vietinių Bažnyčių vaidmens.
Antroji veiklos kryptis susijusi su sąveika bei bendravimu su Sinodo generaliniu sekretoriatu, kuris tam tikrais momentais įgis daugiau svarbos, pavyzdžiui, kai reikės nusiųsti į Romą vietinių Bažnyčių indėlį, susistemintą kaip nacionalines ataskaitas-sintezes pagal jau išbandytą modelį. Daugiau praktinių nurodymų bus pateikta, kai bus patikslinti šio etapo apmatai ir laiko terminai. Vyskupų konferencijos gali pasikliauti Generalinio sekretoriato pasirengimu padėti įveikti visas šiame kelyje galimai kilsiančias kliūtis.
Siekiant atlikti šią dvejopą užduotį, bus svarbu vėl suaktyvinti ir atnaujinti nacionalines bei žemynines sinodines komandas, vadovaujantis tuo, kas jau buvo pasakyta apie vietines [vyskupijų] komandas. Joms teks tęsti konkretų darbą.
Prie to prisideda trečioji užduotis: Baigiamajame dokumente patvirtinama, kad vyskupų konferencijos yra priemonė, padedanti išreikšti ir įgyvendinti vyskupų kolegialumą bei skatinti Bažnyčių bendrystę. Sinodiškumo požiūris ragina persvarstyti konkrečius jų veikimo būdus. BD 125 straipsnyje pateikiami keli konkretūs pasiūlymai šiuo klausimu, tačiau jų akivaizdžiai neįstengs imtis atskiros vietinės Bažnyčios. Todėl svarbu, kad Bažnyčių grupiniai junginiai aktyviai apmąstytų ir išbandytų sinodinius veikimo būdus savo lygmeniu, o jų rezultatai prisidės prie vertinimo etapo.
2.4. Sinodo generalinio sekretoriato tarnystė
Popiežius Pranciškus, o vėliau ir popiežius Leonas XIV patikėjo Sinodo generaliniam sekretoriatui animavimo ir koordinavimo vaidmenį ketverius metus (2025–2028 m.) truksiančiame palydėjimo procese.
Šiame kontekste pirmoji Generalinio sekretoriato užduotis yra skatinti bendrystę tarp Bažnyčių per dovanų mainus ir siekiant „atsivertimo ryšių srityje“ (BD, IV dalis). Šiam tikslui pasiekti svarbu klausytis patirties, įgytos įvairiuose bažnytiniuose kontekstuose, ir skatinti bendrą jos apmąstymą, kad drauge galėtume atpažinti Dvasios balsą ir nukreipti savo žingsnius jos nurodoma kryptimi. Generalinis sekretoriatas yra pašauktas remti nuolatinį dialogą tarp Bažnyčių, tarpininkaudamas ir padėdamas joms tarpusavyje komunikuoti ir bendrauti, ir tai daryti visų pirma per Bažnyčių grupinius junginius, ypač žemyniniu lygmeniu. Šiuo tikslu jis klausysis vietinių Bažnyčių ir rinks jų atsiliepimus, kurių pagrindu parengs pastabas ir pagalbines priemones, platins informaciją ir pasiūlymus. Be to, bus siūlomi susitikimai, kurie skatins abipusį klausymąsi, dalijimąsi apie sinodinę kelionę bei jos vaisius ir bendrą padėką Viešpačiui.
Pirmasis iš šių renginių yra artėjantis Sinodinių komandų ir dalyvavimo struktūrų Jubiliejus (2025 m. spalio 24–26 d.). Tikslesnė informacija apie kitų renginių organizavimą ir atsiliepimų rinkimą bus pateikta proceso eigoje. Šiuo metu, siekiant užtikrinti sklandžią komunikaciją ir veiksmingesnį koordinavimą, labai svarbu, kad kiekviena vyskupija ar eparchija įregistruotų savo sinodinę komandą Sinodo generalinio sekretoriato duomenų bazėje [4]. Prašome kiekvieno vyskupo ir eparcho patikrinti, ar tai buvo padaryta.
Antroji Sekretoriato užduotis yra palydėti diecezinius bei eparchijų vyskupus ir sinodines komandas – pirmiausia per jų vedamą dialogą su Bažnyčių grupinių junginių atitinkamai aktyvuotomis struktūromis, ypač kontinentiniu lygmeniu. Generalinis sekretoriatas, kiek įmanoma, taip pat yra pasirengęs lydėti atskiras vietines Bažnyčias, pašvęstojo gyvenimo institutus ir apaštalinio gyvenimo draugijas, asociacijas, judėjimus ir naująsias bendruomenes ar kitas to prašančias bažnytines institucijas, teikdamas pirmenybę Bažnyčioms, turinčioms mažiau išteklių. Generalinis sekretoriatas įsipareigoja „laikyti duris atviras“ [5], kad galėtų išklausyti vietinių Bažnyčių poreikius, įžvalgas ir pasiūlymus bei palengvinti jų darbą, stengdamasis atsakyti į klausimus, susijusius su įgyvendinimo etapo turiniu ir metodika.
Ypač svarbu drąsinti Bažnyčias, kad jos keliautų sinodiniu stiliumi. Jau pradėjusių įgyvendinimo etapą patirtis patvirtina, jog turinys ir sprendimai yra svarbūs, bet ne mažiau reikšmingi ir būdai, kaip jų siekiama. Tinkamos struktūros ir normos yra būtinos, bet jų nepakanka. Bendruomenės, tiesiogiai patyrusios klausymąsi ir dalyvavimą įžvalgos ir sprendimų priėmimo procesuose, galėjo visavertiškai suprasti buvimo sinodine Bažnyčia perspektyvą bei grožį. Sekretoriatas siekia ir toliau dėmesingai bei laiku skirti savo tarnystę šiai konkrečiai ir bendrai išgyvenamai patirčiai, vadovaujamai ganytojų ir dažnai pažymėtai Evangelijos džiaugsmu.
Trečioji užduotis – toliau koordinuoti studijų grupes, bendradarbiaujant su kompetentingomis Romos kurijos dikasterijomis, kuriose taip pat dalyvauja ganytojai ir ekspertai iš visų žemynų. Popiežius Leonas XIV patvirtino šią užduotį ir dar pridėjo dvi naujas studijų grupes („Liturgija žvelgiant sinodine perspektyva“ ir „Vyskupų konferencijų, bažnytinių asamblėjų ir dalinių susirinkimų statutas“). Sekretoriatas turi taip pat užtikrinti, kad popiežiaus sprendimai, subrandinti remiantis ir šių studijų grupių darbo rezultatais, būtų harmoningai integruoti į vykstantį sinodinį procesą. Kad būtų nuodugniau nagrinėjamos sinodinio proceso metu iškeltos temos, sekretoriatas taip pat rengs konferencijas ir studijų seminarus, skatindamas bendrą refleksiją ir teologinius bei pastoracinius tyrimus.
Galiausiai, ypač svarbi užduotis bus padėti organizuoti žemynines vertinimo asamblėjas (2028 m. pirmi keturi mėnesiai) ir 2028 m. spalio mėn. vyksiančią bažnytinę asamblėją. Žvelgiant į šiuos renginius, reikėtų pakartoti, kad vertinimas nėra nuosprendžio ar kontrolės forma, bet galimybė paklausti savęs, kur esame įgyvendinimo ir atsivertimo kelyje, išryškinti pasiektą pažangą ir nustatyti tobulintinas sritis (žr. BD, 100). 2027–2028 m. numatytos įvairių lygių bažnytinės asamblėjos turi būti suprantamos šia prasme, ir tai bus proga švęsti gautas dovanas, kad galėtume toliau augti kartu kaip sinodinė Bažnyčia, įsipareigojusi tęsti Kristaus mums patikėtą misiją konkrečiomis mūsų laikų aplinkybėmis; jos taip pat bus proga praktiškai įgyvendinti konkrečius būdus, kaip ištikimai ir kūrybiškai derinti sinodiškumą, kolegialumą ir primatą, siekiant diferencijuotos bendros atsakomybės.
Tikslesnės nuorodos apie šių asamblėjų eigą ir darbotvarkės temas bus pateiktos po parengiamojo dialoginio proceso, taip pat išnagrinėjus šiems klausimams įsteigtos naujos studijų grupės rezultatus. Jau dabar galima numatyti, kad tai bus proga pasidalinti sinodine dvasia vykdomų praktikų bei struktūrų atnaujinimo patirtimis, kurias atskiros Bažnyčios laiko pakankamai įtvirtintomis, kad jas būtų galima pateikti Šventajam Tėvui galutinai patvirtinti. Asamblėjos taip pat suteiks galimybę kartu pradėti spręsti klausimus, kurie neišvengiamai kils šio proceso metu.
3. Kaip naudoti BD įgyvendinimo etape?
BD yra įgyvendinimo etapo referencinis pagrindas, todėl čia jis taip dažnai minimas. Taigi būtina raginti, kad šį dokumentą pažintų ypač sinodinių komandų nariai ir tie žmonės, kurie įvairiais lygmenimis yra pašaukti animuoti įgyvendinimo procesą. Kadangi BD yra turiningas ir organiškai sudarytas tekstas, reikėtų numatyti (vietos, nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu) laiką ir/arba ugdymo ir palydėjimo priemones, taip pat teksto skaitymo orientyrus, kad visa tai įgalintų suvokti jį įkvepiančią mintį, o ne tik susidaryti bendrą vaizdą apie nagrinėjamus klausimus.
Visų pirma, BD skaitymą turi palaikyti ir maitinti tiek bendruomeninė, tiek asmeninė malda, sutelkta į Kristų, klausymosi ir dialogo mokytoją (plg. BD, 51), ir atvira Šventosios Dvasios veikimui: nepakaks tik abstrakčios teksto analizės. BD visai Bažnyčiai ir kiekvienam pakrikštytajam siūlo atsivertimo kelio perspektyvą: „pašaukimas į misiją yra kiekvienos vietinės Bažnyčios, kartu ir visos Bažnyčios pašaukimas atsiversti“ (BD, 11). Kaip ir kiekvienas atsivertimo kelias, jis reiškia gilinimosi ir vidinio apsivalymo procesą, kuris asmeniniu lygmeniu reiškiasi pasirinkimų, elgsenos ir gyvenimo būdo pokyčiais. Bendruomenės lygmeniu sinodine dvasia vykstantis mąstysenos ir kultūros sričių atsinaujinimas taps dirva, kurioje galės sudygti naujos praktikos ir atnaujintos struktūros.
BD yra vidinės dinamikos įkvėptas organiškas tekstas, tai ilgo klausymosi, diskusijų ir įžvalgos proceso vaisius. Todėl į jį nedera žvelgti kaip į gairių rinkinį įvairiomis temomis, nagrinėjamomis atsietai nuo konteksto, kuriame jos buvo suformuluotos. Tai trukdytų suvokti jų prasmę ir teisinga linkme nukreipti jų įgyvendinimą. Šitai patvirtina pati teksto struktūra.
I dalyje pateikiama per nueitą kelionę bendrai subrandinta sinodiškumo samprata ir apibrėžiami teologiniai bei dvasiniai sinodiškumo pamatai, grindžiami Vatikano II Susirinkimu. O V dalyje, tarsi iš priešingo poliaus, žvelgiama visumine perspektyva ir primenama, kad norint augti kaip sinodinei misionieriškai Bažnyčiai, reikia rūpintis visų Dievo tautos narių ugdymu; užbaigoje primenama eschatologinė perspektyva kaip orientyras bendrai misijai, kurioje bendradarbiauti pašaukti visi Dievo tautos nariai.
Šiame reikšmingame kontekste II, III ir IV dokumento dalyse dėmesys sutelkiamas į kai kuriuos konkrečius Bažnyčios gyvenimo aspektus ir pateikiami pasiūlymai jiems atnaujinti. Konkrečiai: II dalis „skirta atsivertimui santykių srityje: per juos ugdoma krikščionių bendruomenė ir formuojama misija pašaukimų, charizmų ir tarnysčių sampynoje“ (BD, 11); III dalyje nurodomos trys svarbiausios praktikos, būtinos „misionieriškai transformacijai“ inicijuoti (bažnytinė įžvalga, sprendimų priėmimo procesai ir skaidrumo, atskaitingumo bei vertinimo kultūra), ir pabrėžiama būtinybė atnaujinti dalyvavimą įgalinančias struktūras; IV dalyje nurodoma, „kaip galima naujomis formomis puoselėti keitimąsi dovanomis ir mus Bažnyčioje vienijančių ryšių sąveiką tuo metu, kai įsišaknijimo tam tikroje vietoje patirtis iš esmės keičiasi“ (ten pat), apmąstant vyskupų konferencijų ir bažnytinių asamblėjų vaidmenį bei Romos vyskupo tarnystę.
3.1. Išlaikyti visuminį požiūrį
Užuot pateikus BD pagrindinio turinio santrauką, kuri galėtų netgi trukdyti susipažinti su visu tekstu, čia naudingiau išryškinti keletą per dokumentą einančių pagrindinių gijų, suteikiančių jam nuoseklumo ir nurodančių orientyrus bei vertinimo kriterijus, kuriais remiantis bus priimami sprendimai. Konkretūs žingsniai siekiant įgyvendinti BD nurodymus turi būti grindžiami šiuo požiūriu:
a) pirma, BD siūloma Vatikano II Susirinkimu grindžiama tiksli ekleziologinė perspektyva kaip referencinis pagrindas: „Sinodo kelyje įgyvendinama tai, ko Susirinkimas mokė apie Bažnyčią kaip Dievo slėpinį ir Dievo tautą, kuri pašaukta į šventumą per nuolatinį atsivertimą, kylantį iš Evangelijos klausymosi“ (BD, 5), suvokiant, kad kiekvienas jos narys, vyras ar moteris, yra gavę Šventosios Dvasios dovaną;
b) misija skelbti Dievo karalystę, kurią pradėjo Jėzus ir kurią vykdyti pašaukti visi pakrikštytieji, kiekvienas pagal savo charizmų, pašaukimo bei tarnystės pobūdį, yra pagrindinė teksto ašis ir jo galutinis tikslas. Svarstymai apie priemones, kurių reikia imtis, arba būtinas įgyvendinti reformas visada turi būti vertinami žvelgiant į misiją, kuri yra bet kokios šiuo klausimu siekiamos įžvalgos pagrindinis kriterijus. BD ypač ragina Bažnyčią būti vis drąsesnę išorine raiška, netgi kviečia bendruomenes suvokti savo tapatybę „pirmiausia kaip tarnavimą misijai, kurią tikintieji vykdo visuomenėje, šeimoje ir darbe; jos nesikoncentruos vien tik į savo viduje vykstančią veiklą ir savo organizacinius poreikius“ (BD, 59);
c) santykių kaip pagrindo perspektyva ir dovanų mainų logika kaip Bažnyčios visuotinumo išraiška yra dar dvi ryškios gijos, einančios per visą BD ir todėl padedančios suprasti dokumentą ir jį įgyvendinti. Tai aiškiai matyti iš to, kaip pristatomi įšventintieji tarnautojai, atskleidžiant jų organišką sąsają tarpusavyje ir su visa Dievo tauta (plg. BD, 69–74), taip pat aprašant vietinių Bažnyčių tarpusavio ryšius per vyskupų bendrystę;
d) ekumeninis impulsas yra iš santykių kaip pagrindo ir dovanų mainų logikos kylanti tąsa. Todėl tai nėra papildomas ir pasirenkamas elementas, bet reikalavimas, pagal kurį galima vertinti bendro keliavimo dinamiką;
e) galiausiai BD būdinga Susirinkimo vizija apie Bažnyčią pasaulyje, vedančią dialogą su visais, su kitomis religinėmis tradicijomis (plg. BD, 41) ir su visa visuomene (plg. BD, 42). Procesas, kai Bažnyčia auga sinodiškumo plotmėje, kai ji geba vesti dialogą, yra vertingas kaip socialinė pranašystė, apimanti įsipareigojimą dėl socialinio teisingumo ir integralios ekologijos. Šių aspektų nevalia nepaisyti įgyvendinimo etape – jie atveria galimybes dialogui, remiantis konkrečių teritorijų ir visuomenių vidiniais poreikiais.
BD dinamiką (ją esame pašaukti perimti įgyvendinimo etape) lemia ne tik minėtos pagrindinės gijos, bet ir nuolatinis tam tikrų priešingų polių ir įtampų, struktūruojančių Bažnyčios gyvenimą ir jo išraišką ekleziologinėmis kategorijomis, išskyrimas. Čia išvardysime kai kuriuos iš tų priešingų polių: visa Bažnyčia ir vietinė Bažnyčia; Bažnyčia kaip Dievo tauta, kaip Kristaus Kūnas ir kaip Šventosios Dvasios šventovė; visų dalyvavimas ir kai kurių valdžia; sinodiškumas, kolegialumas ir primatas; bendroji kunigystė ir tarnybinė kunigystė; tarnavimas (atliekant įšventinamąją ir įsteigtą tarnybą) ir dalyvavimas misijoje pagal krikšto pašaukimą, neturint tarnybinio statuso. BD įgyvendinimas reikalauja stoti šių įtampų akistaton ir įžvelgti jas pagal tai, kaip jos iškyla kiekvienos vietinės Bažnyčios gyvenimo aplinkybėmis. Sprendimo kelias nėra neįmanomos struktūros paieška, siekiant pašalinti įtampą vieno iš polių naudai. Verčiau kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje, čia ir dabar, reikės įžvelgti, kuri iš galimų pusiausvyros formų leidžia dinamiškiau tarnauti misijai. Tikriausiai skirtingose vietose bus priimti skirtingi sprendimai. Todėl daugelyje sričių BD atveria tam tikrą erdvę vietiniams eksperimentams, pavyzdžiui, dėl tarnysčių (žr. BD, 66, 76 ir 78), sprendimų priėmimo procesų (žr. BD, 94), atskaitomybės bei vertinimo (žr. BD, 101), dalyvavimo struktūrų (žr. BD, 104). Atskiros Bažnyčios yra kviečiamos tuo pasinaudoti.
Dabartinėmis socialinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis viena iš tų įtampų pasireiškia ypač naujomis formomis ir reikalauja pastangų ją įsisąmoninti. Todėl BD jai skirtas visas skyrius, pavadintas „Įsišakniję – ir piligrimai“ (žr. BD, 110–119). Tradiciškai vietos Bažnyčios kaip Dievo tautos dalys apibrėžiamos per ryšį su vieta, suprantama erdvine ir geografine prasme, ir tai sudaro žmonių priklausymo jausmo pagrindą. Tokie reiškiniai kaip urbanizacija, didėjantis mobilumas ir migracija bei skaitmeninės kultūros plitimas daro giluminį poveikį žmonių priklausymo patirčiai: priklausymas labiau siejamas su santykių tinklais nei su erdvėmis, nors žmogus turi stiprų bendruomeninių ryšių poreikį. Negana to, silpnėjant šiems ryšiams, dar labiau būtinos tampa misijinio kūrybiškumo pastangos, kurios leistų Bažnyčiai pasiekti žmones ir kurti su jais ryšius ten, kur jie yra (plg. ten pat).
Vertinimo etape, siekiant keistis gerąja patirtimi, bus svarbu surinkti vietinių Bažnyčių patirties vaisius, subrandintus išgyvenant skirtingų polių buvimą bei įtampą tarp jų, taip pat misijinio kūrybiškumo pastangų rezultatus.
3.2. Investavimas į konkrečias praktikas
Įgyvendinimo etapo tikslas yra įžvelgti kultūros, santykių ir bažnytinių praktikų sričių atsivertimo žingsnius ir atitinkamai reformuoti struktūras bei institucijas – tai vykdytina klausantis Šventosios Dvasios ir laikantis ekleziologinės vizijos, kurią BD perėmė iš Vatikano II Susirinkimo. Tai yra viso proceso esmė: „Jei artimiausiu metu nebus konkrečių pokyčių, sinodinės Bažnyčios vizija liks nepatikima, ir tai atstums tuos Dievo tautos narius, kurie stiprybės ir vilties sėmėsi iš sinodinės kelionės“ (BD, 94).
BD keletą kartų pabrėžiama, kad „vietinės Bažnyčios turi rasti tinkamų būdų, kaip šiuos pokyčius įgyvendinti“ (ten pat), ir tai yra užduotis, su kuria reikia dorotis įgyvendinimo etape. Todėl tarp daugelio sričių, kurioms BD skiriamas dėmesys, neįmanoma nurodyti tų dalykų, kurie turėtų būti laikomi visuotiniais prioritetais. Vietos aplinkybės gali visiškai teisėtai nulemti, kad konkretus klausimas yra neabejotinai svarbus ir reikalauja neatidėliotino sprendimo, – o kitur tas klausimas nėra tiek pat prioritetinis: kai kuriuose regionuose tai gali būti Lotynų Bažnyčios ir Rytų katalikų Bažnyčių santykiai arba ekumeninė iniciatyva ar tarpreliginis dialogas kitur; tie klausimai reikalaus, kad įsipareigojimui keliauti drauge būtų suteikta ypatinga, netgi struktūrinė ir institucinė forma.
Tuo pačiu metu – čia turima omenyje minėta visos Bažnyčios ir vietinės Bažnyčios poliarizacija – taip pat yra gyvas poreikis keliauti per procesą drauge kaip visai Bažnyčiai. Tai yra pagrindinis motyvas pradėti lydėjimo ir vertinimo procesą.
Taigi neatsisakant kiekvienos vietinės Bažnyčios atsakomybės įgyvendinti BD nurodymus pagal savo kontekstą, jau dabar, remiantis 2021–2024 m. Sinodo procesu, galima numatyti, kad vietinės Bažnyčios bus kviečiamos dalytis konkrečiose srityse žengtais žingsniais, – tai bus daroma tinkamiausiais būdais bei formomis. Tarp šių sričių paminėtina:
a) sinodinio dvasingumo skatinimas (plg. BD, 43–46);
b) galimybė atlikti atsakingas funkcijas ir eiti vadovaujančias pareigas, nereikalaujančias šventimų sakramento, turi būti veiksmingai garantuojama moterims ir vyrams, neturintiems šventimų, nesvarbu, ar jie yra pasauliečiai, ar pašvęstieji (plg. BD, 60);
c) išbandyti tarnysčių ir įšventinamųjų tarnybų formas, atitinkančias pastoracinius poreikius, atsižvelgiant į skirtingus kontekstus (plg. BD, 75–77);
d) praktikuoti bažnytinę įžvalgą (plg. BD, 81–86);
e) aktyvinti sprendimų priėmimo procesus sinodiniu stiliumi (plg. BD, 93–94);
f) išbandyti tinkamas skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo formas (plg. BD, 95–102);
g) įpareigojimas vyskupijose ir parapijose steigti teisės normose numatytas dalyvavimo struktūras ir atnaujinti jų veiklą sinodiniu būdu (plg. BD, 103–106);
h) reguliarus vietinių ir regioninių bažnytinių asamblėjų rengimas (plg. BD, 107);
i) pabrėžti vyskupijos sinodo ir eparchijos susirinkimo reikšmingumą (plg. BD, 108);
j) parapijų atnaujinimas sinodine ir misionieriška dvasia (plg. BD, 117);
k) sinodiškumo požiūriu peržiūrėti įkrikščioninimo kelius (plg. BD, 142) ir apskritai ugdymo programas bei joms skirtas institucijas (plg. BD, 143–151).
Tai nėra išsamus sąrašas ir jis bus tikslinamas tolesnio proceso metu, remiantis vietinių Bažnyčių atsiliepimais.
4. Kokiu metodu ir kokiomis priemonėmis reikėtų veikti įgyvendinimo etape?
Viso sinodinio proceso patirtis parodė, kaip svarbu turėti tinkamą metodą nagrinėjamiems klausimams spręsti. Kuriant sinodinę Bažnyčią per turinį ir metodą dažnai siekiama to paties tikslo: kai kaip broliai ir seserys Kristuje susitinkame ir vedame dialogą, kaip geriau išgyventi sinodinį Bažnyčios matmenį, tai jau yra sinodinės Bažnyčios patirtis, kuri atskleidžia geresnį temos supratimą. Todėl sinodinis metodas nėra tik susitikimų moderavimo technikos dalykas, bet išreiškia dvasinę ir bažnytinę patirtį, reikalaujančią augimo – buvimo Bažnyčia nauju būdu įsišaknijus tikėjime, jog Dvasia visiems pakrikštytiesiems suteikia savo dovanas, pradedant nuo sensus fidei (plg. BD, 81). Kadangi tai nėra tik technika, metodologija negarantuoja, kad bus pasiektas lauktas rezultatas, nes tai priklauso nuo kelionėje dalyvaujančiųjų atvirumo klausytis ir jų pasirengimo leisti Kristaus Dvasiai juos keisti bendrystėje su broliais ir seserimis. Tai yra kita sinodinio atsivertimo dimensija, į kurią BD kviečia visą Bažnyčią.
4.1. Bažnytinė įžvalga
BD 81–86 punktuose glaustai, bet taikliai apibūdinami bažnytinės įžvalgos, t. y. sinodinės Bažnyčios būdingo metodo, bruožai. Reikia į juos atsižvelgti suvokiant, kad „Bažnyčioje egzistuoja daug įvairių prieigų ir patikrintų metodikų, kuriomis siekiama įžvalgos“ (BD, 86). Šiuo atžvilgiu reikėtų prisiminti, kad pokalbis Dvasioje, kuris neabejotinai tapo sinodinio proceso išskirtine ypatybe ir sėkmės veiksniu, nėra vienintelis sinodinis metodas ir, svarbiausia, nėra bažnytinės įžvalgos sinonimas – jis tarnauja įžvalgai kaip priemonė ir pasirengimas.
Kaip primenama BD, 85, bažnytinė įžvalga reikalauja įvairių kompetencijų indėlio, kad būtų galima nuodugniau suprasti kontekstą ir aiškiau nustatyti, kas yra svarbiausia. Nėra lengva pasiekti, kad šiam įvairiopam indėliui būtų rasta tinkama vieta pokalbio Dvasioje dinamikoje – šis pokalbis pirmiausia yra susitikimo, augimo santykių srityje ir perėjimo nuo „aš“ prie „mes“ priemonė. Galiausiai, kadangi įgyvendinimo etape reikės priimti konkrečius sprendimus dėl praktikos ir struktūrų atnaujinimo, šių sprendimų priėmimo procesai turi būti visiškai bažnytinio pobūdžio, pripažįstant ypatingą valdžios autoriteto vaidmenį, ypač diecezinių ar eparchijų vyskupų valdžios, nes jie yra pirmiausia atsakingi už bendrystę jiems patikėtose Bažnyčiose ir tarp Bažnyčių.
Konkrečiai siekiant gero įžvalgos proceso, būtina laikytis šių sąlygų: aiškiai apibrėžti tikslus užtikrinant, kad jie būtų realistiški ir proporcingi turimam laikui, naudojamoms erdvėms ir dalyvių skaičiui. Be to, negalima pamiršti pradinių nuostatų: labai svarbu, kad kiekvienas dalyvis būtų tinkamai pasirengęs ir aplinka skatintų maldos atmosferą bei vidinį pasirengimą klausytis ir diskutuoti. Šiuo požiūriu prisimintina patirtis, parodanti, kokie svarbūs ir vaisingi buvo tie sinodiniai procesai, kur į pagalbą buvo pasitelkiamos tinkamos fasilitavimo formos, įtraukiant parengtus žmones, kurie tinkamai laikosi metodo ir pritaiko jį, vengdami trumpinimų ir peršokimų ir padėdami dalyviams labiau sutelkti dėmesį į svarstomus klausimus
4.2. Procesų planavimas ir palydėjimas sinodiniu stiliumi
Šios metodinės nuorodos gali būti taikomos įvairiomis progomis ir įvairiuose procesuose, kurių tikslai skiriasi, bet kuriems bendra tai, kad jie vykdomi sinodiniu stiliumi. Siekiant jas įgyvendinti išvengiant improvizacijos ir blaškymosi pavojaus, patartina investuoti į šių procesų planavimą ir palydėjimą. Čia pateikiami keli pavyzdžiai, tačiau nepretenduojama išsamiai išnagrinėti visų galimybių:
a) bažnytinės įžvalgos procesai, skirti tiek misijos prioritetams nustatyti, tiek sinodinei Bažnyčiai tinkamoms valdymo (governance) formoms ir procedūroms identifikuoti. Kiekviena iš šių plotmių turi specifinių poreikių, į kuriuos reikės atsižvelgti planuojant tolesnį kelią. Šių procesų planavimas ir palydėjimas reikalaus patyrusių žmonių, galinčių padėti įgyvendinti pirmiau pateiktas nuorodas;
b) sinodiškumo ugdymo procesai pagal BD V dalies orientyrus, taip pat atsižvelgiant į įvairius ugdymo poreikius, į kuriuos reikia atsiliepti, ir atitinkamai stengiantis aiškiau apibrėžti kiekvieno kelio konkrečius tikslus. Dažnai veiksmingiausia ugdymo metodika yra maldos atmosferoje vykstantis dalijimasis ir apmąstymai apie sinodinės Bažnyčios patirtis, atskleidžiant jose stiprybes ir silpnybes. Todėl refleksija apie bažnytinės įžvalgos procesus, apie sprendimų priėmimo procesus sinodiniu stiliumi ar apie dalyvavimo struktūrų veikimą gali turėti didesnę ugdomąją vertę nei tradiciniais modeliais organizuoti kursai. Šiuo atveju taip pat bus labai svarbu turėti patyrusių palydėtojų ir fasilitatorių / pagalbininkų. Todėl teks pasirūpinti ir šių asmenų rengimu;
c) klausymosi ir dialogo procesai bei patirtys bendruomenėse vietos ir regioniniu lygmeniu. Patirtis parodė, kad šiam tikslui gali būti labai naudingos ir skaitmeninės priemonės. Vadovaujantis jau minėta logika, svarbu šias patirtis išgyventi maldos atmosferoje ir numatyti laiką bendrai refleksijai, kad būtų galima įvertinti jų vaisius;
d) šventės, susitikimai ir keitimasis patirtimi tarp bendruomenių vienoje vyskupijoje arba tarp vyskupijų tame pačiame regione. Šiuo atveju taip pat gali padėti skaitmeninės priemonės, tačiau neturėtume nuvertinti liaudiškojo pamaldumo renginių potencialo, pavyzdžiui, piligriminių kelionių į šventoves, kurios dažnai sutraukia daug žmonių. Kaip galima juos pagyvinti, kad jie įgautų aiškesnį sinodinį pobūdį ir skatintų žmonių susitikimus bei tarpusavio dialogą?
e) komunikavimo procesai ir veikla, skirti tiek krikščionių bendruomenėms, tiek visuomenei, kurioje jos gyvena, naudojant kiekvienam kontekstui tinkamiausias priemones. Taip pat reikėtų ištirti naujų skaitmeninių komunikavimo kanalų potencialą – jie šiandien kai kuriems, ypač jauniems žmonėms, yra tikra gyvenimo ir ryšių kūrimo aplinka, – kad ten būtų tinkamai skelbiamas Evangelijos žodis. Šiuo atžvilgiu naudingi skaitmeninio Sinodo patirties ištekliai.
f) pastoracinės veiklos atnaujinimo keliai konkrečioje srityje arba kiekvienai vietinei Bažnyčiai svarbia tema (pvz., aktyvesnio dalyvavimo sekmadienio šventime skatinimas, katechetinės programos, ekumeninis dialogas, migrantų integracija, įsipareigojimas rūpintis bendraisiais namais ir pan.), įgyvendinant iniciatyvas, kuriose apčiuopiamai reiškiasi sinodinės prieigos poveikis, ir tikrinant jų rezultatus. Tai gali padėti konkretizuoti sinodiškumo perspektyvą bendruomenių gyvenime;
g) teologiniai, pastoraciniai ir kanonų teisės tyrimai, skirti Sinodui įgyvendinti atsižvelgiant į vietos kontekstą ir dialogą tarp Bažnyčių. Šiuo svarbiu darbu teologai ir teologės „padeda Dievo tautai plėtoti Apreiškimo nušviestą tikrovės sampratą ir rasti tinkamus atsakymus bei kurti tinkamą kalbą misijai“ (BD, 67). Iš to kyla ir ypatinga teologijos institucijų atsakomybė palydėti Bažnyčią, kad ji vis pilnatviškiau išgyventų sinodinį matmenį.
Sinodinis metodas leido mums patirti nuostabą dėl Šventosios Dvasios veikimo ir surinkti netikėtų vaisių konsultavimosi ir klausymosi etapuose, taip pat sinodinės asamblėjos sesijų metu, ir tai sukėlė daugelio dalyvių nuostabą bei entuziazmą, kaip liudija daugelis gautų sintezių-ataskaitų bei dokumentų: bendrystė tarp tikinčiųjų, tarp ganytojų ir tarp Bažnyčių buvo stiprinama per dalyvavimą sinodiniuose procesuose ir renginiuose, ir tai atnaujino bendros misijos polėkį ir bendros atsakomybės jausmą. Tai įgalina mus su pasitikėjimu žvelgti į ateinančiais metais laukiamą kelią, pradedant Sinodinių komandų ir dalyvavimo struktūrų Jubiliejumi. Jau darbuojamės norėdami jį kuo geriau organizuoti, kad galimybė fiziškai kartu žengti link Šventųjų durų taptų proga keistis dovanomis ir švęsti tą viltį, kuri nenuvilia; ji vienintelė gali stiprinti įsipareigojimą mums kaip sinodinei Bažnyčiai tęsti misiją, kurią Viešpats Jėzus patikėjo savo mokiniams.
Išnašos
[1] Leonas XIV. Pirmasis pasveikinimas ir palaiminimas, 2025 m. gegužės 8 d.
[2] Laiškas dėl Sinodo įgyvendinimo etapo lydimojo proceso, 2025 m. kovo 15 d. <https://press.vatican.va/content/salastampa/it/bollettino/pubblico/2025/03/15/0186/00366.html#it>
[3] Ten pat.
[4] Sinodinės komandos įtraukiamos į Sinodo generalinio sekretoriato duomenų bazę per nuorodą adresu synodus@synod.va. Šis registracija nesutampa su registracija į Sinodinių komandų ir dalyvavimo struktūrų Jubiliejų.
[5] Rašyti reikia adresu synodus@synod.va.
