2025 m. rugsėjo 5 d., Vilnius

Jūsų Ekscelencijos, gerbiami prelegentai, mieli konferencijos dalyviai,

Nuoširdžiai sveikinu visus susirinkusius į šią konferenciją, skirtą svarbiai temai – tvarumui valstybės ir Bažnyčios santykiuose. Jūsų diskusijos ir įžvalgos šiandien prisidės prie gilesnio mūsų bendro kelio supratimo, kurį drauge žengiame jau ne vieną dešimtmetį.

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai pabrėžė valstybės ir Bažnyčios atskirumą, kartu pripažindama religijos laisvę ir tikėjimo bendruomenių svarbą visuomenės gyvenime. Vėliau sudarytos Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartys dar kartą priminė, kad Bažnyčia ir Valstybė, kiekviena likdama ištikima savo prigimčiai ir misijai, siekia bendro tikslo – kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės dvasinės bei materialinės gerovės.

Kaip mokė Vatikano II Susirinkimas, „politinė bendruomenė ir Bažnyčia yra viena nuo kitos nepriklausomos ir autonomiškos, tačiau abi, nors ir skirtingu pagrindu, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui“ (Gaudium et Spes, 76). Šis principas išlieka kertiniu akmeniu tiek Lietuvos, tiek visos Visuotinės Bažnyčios gyvenime.

Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad politinė bendruomenė ir Bažnyčia nėra viena kitai priešiškos. Jos abi, viena remdamasi teisės ir institucinių struktūrų logika, kita – tikėjimo ir moralės principais, darbuojasi dėl to paties tikslo – žmogaus ir jo išsipildymo. Tokia perspektyva leidžia matyti abiejų institucijų veiklą kaip papildančią viena kitą, nes žmogaus gyvenimas negali būti redukuotas vien į pilietinę ar vien į dvasinę dimensiją – abiejų sričių pusiausvyra būtina harmoningai visuomenės raidai.

Jonas Paulius II 1993 m., lankydamasis Lietuvoje, taikliai pastebėjo, kad mūsų pilietinė visuomenė ir Bažnyčia jau geba giliai bičiuliškai ir vaisingai bendradarbiauti. Kartu Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje šventasis popiežius drąsino ir toliau siekti šių santykių darnos ir ragino inteligentiją: „Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties. Kai žmogus, giliai pasirėmęs tiksliu protu, atvira širdimi „mąsto“, jau eina keliu, vedančiu link susitikimo su Dievu.“

Taigi, kaip pastebėjo popiežius Pranciškus, tikėjimas neturi būti izoliuotas nuo viešojo gyvenimo, bet kviečiamas įnešti savo indėlį į teisingesnę, broliškesnę ir solidarią visuomenę (plg. Evangelii Gaudium, 183). Kaip to pasiekti? Kokiu keliu eiti?

Bažnyčios santykis su politine bendruomene turi būti apibrėžiamas ne kaip tiesioginis kišimasis į politinius ar kasdienius žmonių gyvenimo aspektus, bet kaip pastanga ginti pamatines vertybes, kurios sudaro sąlygas visaverčiam žmogaus egzistavimui. Tai apima žmogaus gyvybės, orumo, laisvės, tiesos ir solidarumo principus, be kurių neįmanomas tvarus socialinis gyvenimas. Šiuo požiūriu Bažnyčios veikla nėra orientuota į konkrečių politinių sprendimų ar modelių siūlymą, bet į moralinių orientyrų pateikimą, kurie leidžia pilietinei visuomenei kritiškai įvertinti savo raidą. Tokia laikysena sudaro galimybes dialogui tarp religijos ir sekuliarios visuomenės, nes Bažnyčia, būdama transcendentinių vertybių saugotoja, iškelia bendrąsias normas, aktualias įvairioms kultūrinėms bei ideologinėms aplinkoms.

Todėl galime drąsiai sakyti: Bažnyčia ir Valstybė yra atskiri, bet neatskirti. Bažnyčia ir valstybė yra pašauktos glaudžiai bendradarbiauti, kad rūpintųsi žmogaus asmens orumu ir tarnautų bendram gėriui. Šis bendradarbiavimas yra ne tik teisės aktų išraiška, bet ir gyva tikrovė – kasdien matoma švietimo, kultūros, socialinės pagalbos, sielovados bei kitose srityse.

Linkiu, kad ši konferencija taptų dar vienu žingsniu gilinant supratimą, kaip šis bendradarbiavimas gali būti tvariai plėtojamas šiandienos pasaulyje, kupiname naujų iššūkių ir vilčių. Telaimina Viešpats jūsų diskusijas, kad jos tarnautų tiek teorinių apmąstymų, tiek praktinės veiklos lygmenimis.