2025 m. lapkričio 23 d.

„Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 27)

Brangūs jaunuoliai!

Pradėdamas savo pirmąją jums skirtą žinią, pirmiausia noriu padėkoti! Ačiū už džiaugsmą, kurį mums paskleidėte atvykę į Romą savo Jubiliejaus proga, ir ačiū visiems jaunuoliams, kurie iš viso pasaulio vienijosi su mumis maldoje. Tai buvo vertingas renginys, atnaujinęs tikėjimo entuziazmą ir padėjęs dalytis viltimi, degančia mūsų širdyse! Todėl pasistenkime, kad jubiliejinis susitikimas neliktų tik atskiras įvykis, bet kiekvienam iš jūsų taptų žingsniu į priekį krikščioniškajame gyvenime ir stipriu padrąsinimu ištvermingai liudyti savo tikėjimą.

Būtent tokia dinamika būdinga artėjančiai Pasaulinei jaunimo dienai, kurią švęsime Kristaus Karaliaus sekmadienį, lapkričio 23 d., o jos tema „Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 27). Kaip vilties piligrimai, Šventosios Dvasios galia, ruošiamės tapti drąsiais Kristaus liudytojais. Jau nuo dabar pradėkime kelionę, kuri mus nuves į tarptautinių Pasaulinių jaunimo dienų renginius Seule 2027 m. Turėdamas tai omenyje, norėčiau sutelkti dėmesį į du liudijimo aspektus: mūsų draugystę su Jėzumi, kurią priimame iš Dievo kaip dovaną, ir kiekvieno visuomeninį įsipareigojimą būti taikos kūrėjais.

Draugai, todėl liudytojai

Krikščioniškas liudijimas gimsta iš draugystės su Viešpačiu, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, kad visus išgelbėtų. Šio liudijimo nereikia painioti su ideologine propaganda, nes tai yra tikras vidinės permainos ir socialinio sąmoningumo pradas. Jėzus panorėjo savo mokinius vadinti „draugais“ – jiems jis atskleidė Dievo karalystę, paprašė likti su juo ir tapti jo bendruomene, taip pat siuntė juos skelbti Evangeliją (plg. Jn 15, 15. 27). Taigi, kai Jėzus mums sako: „Būkite liudytojai“, jis patikina, kad laiko mus savo draugais. Tik jis vienas galutinai žino, kas mes esame ir kodėl esame čia: jis pažįsta jūsų, jaunime, širdis, jūsų pasipiktinimą dėl diskriminacijos ir neteisybės, jūsiškį tiesos ir grožio, džiaugsmo bei taikos troškimą; per savo draugystę jis jūsų klausosi, jus motyvuoja ir veda, kviesdamas kiekvieną į naują gyvenimą.

Jėzus visada linki mums tik gero ir pasitinka mus savo žvilgsniu (plg. Mk 10, 21). Jis nenori, kad būtume jo tarnai ar politinės partijos „aktyvistai“: Jėzus kviečia mus būti draugais, kartu su juo, kad mūsų gyvenimas būtų atnaujintas. O liudijimas spontaniškai kyla iš šios draugystės džiugaus naujumo. Tai unikali draugystė, laiduojanti mums bendrystę su Dievu; ištikima draugystė, padedanti mums atrasti savo ir kitų orumą; amžina draugystė, kurios net mirtis negali sunaikinti, nes ji kyla iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties.

Apmąstykime apaštalo Jono žinią, kurią jis mums palieka ketvirtosios Evangelijos pabaigoje: „Tai ir yra mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras“ (Jn 21, 24). Visas ankstesnis pasakojimas apibendrinamas kaip „liudijimas“, jis kupinas dėkingumo ir nuostabos, perteikiamas mokinio, kuris niekada nemini savo vardo, bet vadina save „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“. Šis apibūdinimas atspindi santykį: tai ne individualus vardas, bet asmeninio ryšio su Kristumi liudijimas. Štai kas iš tiesų svarbu Jonui: būti Viešpaties mokiniu ir jaustis jo mylimam. Taigi suprantame, kad krikščioniškasis liudijimas yra vaisius, subrandintas per tikėjimo ir meilės santykį su Jėzumi, kuriame glūdi mūsų gyvenimo išganymas. Tai, ką rašo apaštalas Jonas, galioja ir jums, brangūs jaunuoliai. Kristus kviečia jus juo sekti ir sėdėti šalia, klausytis jo širdies ir iš arti dalyvauti jo gyvenime! Kiekvienas iš jūsų Jėzui yra „mylimas mokinys“, ir iš šios meilės kyla liudijimo džiaugsmas.

Kitas drąsus Evangelijos liudytojas yra Jėzaus pirmtakas Jonas Krikštytojas, kuris atėjo, „kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų“ (Jn 1, 7). Nors buvo labai gerbiamas žmonių, jis gerai žinojo, kad yra tik „balsas“, rodantis į Gelbėtoją: „Štai Dievo Avinėlis“ (Jn 1, 36). Jo pavyzdys mums primena, jog tikras liudytojas nesiekia būti dėmesio centre, neieško sekėjų, kuriuos galėtų pririšti prie savęs. Tikrasis liudytojas yra nuolankus ir vidujai laisvas, pirmiausia nuo savęs, t. y. nuo pretenzijos būti dėmesio centre. Todėl jis yra laisvas klausytis, įžvelgti, taip pat išsakyti tiesą visiems, net ir galingiesiems. Iš Jono Krikštytojo mokomės, kad krikščioniškasis liudijimas nėra savęs skelbimas, nė mūsų dvasinių, intelektinių ar moralinių gebėjimų iškėlimas. Tikrasis liudijimas – tai atpažinti ir parodyti apsireiškusį Jėzų, vienintelį mūsų Gelbėtoją. Jonas jį atpažino tarp nusidėjėlių, įprastinėje žmonių aplinkoje. Štai kodėl popiežius Pranciškus taip pabrėžtinai kartodavo: jei neišeisime iš savęs ir savo komforto zonos, jei neisime pas vargšus ir tuos, kurie jaučiasi atskirti nuo Dievo karalystės, negalėsime sutikti Kristaus ir liudyti jį. Mes prarasime saldų džiaugsmą leistis būti evangelizuojamiems ir evangelizuoti.

Mielieji, kviečiu kiekvieną iš jūsų toliau ieškoti Jėzaus draugų ir liudytojų Biblijoje. Skaitydami Evangelijas pastebėsite, kad jie visi atrado tikrąją gyvenimo prasmę per gyvą santykį su Kristumi. Iš tiesų mūsų giliausi klausimai neišgirstami nei į juos atsakoma per begalinį naršymą (scrolling) išmaniajame telefone, kuris prikausto dėmesį, bet palieka protą nuvargusį, o širdį tuščią. Šie klausimai nenuves mūsų toliau, jei uždarai sulaikysime juos savyje ar apsiribosime pernelyg siaura aplinka. Mūsų tikrųjų troškimų įgyvendinimas visada prasideda nuo išėjimo iš savęs.

Liudytojai, todėl misionieriai

Tokiu būdu jūs, jaunuoliai, padedami Šventosios Dvasios, galite tapti Kristaus misionieriais pasaulyje. Daugelis jūsų bendraamžių yra priversti patirti smurtą, naudoti ginklus, atsiskirti nuo artimųjų, emigruoti ar bėgti. Daugelis neturi išsilavinimo ir kitų būtiniausių dalykų. Visi jie, kaip ir jūs, ieško prasmės ir jaučia su tuo susijusį nesaugumą, įtampą dėl didėjančio spaudimo socialinėje ar profesinėje srityje, sunkumus susidurdami su šeimyninėmis krizėmis, skausmingą beviltiškumą dėl galimybių stokos, taip pat gailestį dėl padarytų klaidų. Jūs patys galite stoti šalia kitų jaunuolių, keliauti kartu su jais ir parodyti, kad Jėzuje Dievas tapo artimas kiekvienam žmogui. Kaip mėgo sakyti popiežius Pranciškus: „Kristus parodo, kad Dievas yra artumas, užuojauta ir švelnumas“ (Enciklika Dilexit nos, 35).

Tiesa, ne visada lengva liudyti. Evangelijose dažnai randame įtampą tarp Jėzaus priėmimo ir atmetimo: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Panašiai ir mokinys liudytojas pats tiesiogiai patiria atmetimą, o kartais net ir smurtinį pasipriešinimą. Viešpats neslepia šios skausmingos realybės: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20). Tačiau būtent tai tampa proga įgyvendinti kilniausią įsakymą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Taip darė kankiniai nuo pat Bažnyčios pradžios.

Brangūs jaunuoliai, tai nėra tik istorinė praeitis. Dar ir šiandien daugelyje pasaulio vietų krikščionys ir geros valios žmonės kenčia dėl persekiojimų, melo bei smurto. Galbūt ir jūs išgyvenote šią skausmingą patirtį ir pajutote pagundą reaguoti instinktyviai ir savo elgsena lygiuotis į tuos, kurie jus atstūmė, imtis agresyvių veiksmų. Tačiau prisiminkime išmintingą šventojo Pauliaus patarimą: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).

Todėl nenusiminkite: jūs taip pat kaip ir šventieji esate pašaukti ištvermingai vadovautis viltimi, ypač kai susiduriate su sunkumais ir kliūtimis.

Brolystė kaip taikos ryšys

Iš draugystės su Kristumi, ji yra Šventosios Dvasios dovana mumyse, kyla gyvenimo būdas, pasižymintis brolyste. Jaunuoliai, kurie sutiko Kristų, visur neša brolystės „šilumą“ bei „skonį“, o kiekvienas, kuris su jais susiduria, yra patraukiamas į naują ir giluminę plotmę, paženklintą nesavanaudišku artumu, nuoširdžia užuojauta ir ištikimu švelnumu. Šventoji Dvasia leidžia mums pamatyti artimą naujomis akimis: kitame žmoguje yra brolis, sesuo!

Draugystės su Kristumi mumyse sužadinamas brolystės ir taikos liudijimas išlaisvina mus iš abejingumo ir dvasinio tingulio, padeda mums įveikti uždarumą ir įtarumą. Šis liudijimas taip pat kuria ryšius tarp mūsų, skatina kartu įsitraukti į savanorystę ar politinę artimo meilės veiklą siekiant visiems kurti naujas gyvenimo sąlygas. Nesekite tais, kurie vartoja tikėjimo žodžius, idant skaldytų: verčiau organizuokitės siekdami pašalinti nelygybę ir sutaikyti bendruomenes, kenčiančias dėl susiskaldymo ir priespaudos. Todėl, brangūs draugai, klausykime Dievo balso savyje ir nugalėkime savo egoizmą, tapdami darbščiais taikos kūrėjais. Tada prisikėlusio Viešpaties dovanota ramybė (plg. Jn 20, 19) taps pasaulyje matoma per bendrą liudijimą tų, kurie savo širdyse nešiojasi jo Dvasią.

Mieli jaunuoliai, susidurdami su pasaulio kančiomis ir viltimis, nukreipkime savo žvilgsnį į Jėzų. Mirdamas ant kryžiaus, jis patikėjo Jonui Mergelę Mariją kaip motiną, o Joną jai – kaip sūnų. Ši didžiausia meilės dovana skirta kiekvienam mokiniui, mums visiems. Todėl kviečiu jus priimti šį šventą ryšį su Marija, meilinga ir supratinga Motina, ypač puoselėjant jį per Rožinio maldą. Taip kiekvienoje gyvenimo situacijoje patirsime, kad niekada nesame vieni, bet visada esame Dievo mylimi vaikai, kuriems jis atleidžia ir mus drąsina. Džiaugsmingai liudykite tai!

Iš Vatikano, 2025 m. spalio 7 d., Rožinio Švč. Mergelės Marijos minėjimas.