1. „Esu pamilęs tave“ (Apr 3, 9), – sako Viešpats krikščionių bendruomenei, kuri, skirtingai nuo kitų, visiškai nebuvo reikšminga, nė neturėjo išteklių, jai grėsė smurtas ir panieka: „Žinau, nedaug turi jėgų [...]. Aš padarysiu, kad jie ateitų, pultų tau po kojų“ (Apr 3, 8–9). Šis tekstas primena Marijos giesmės žodžius: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53).

2. Šis meilės pareiškimas iš Apreiškimo knygos primena neišsemiamą slėpinį, kurį popiežius Pranciškus apmąstė enciklikoje Dilexit nos apie dieviškąją ir žmogiškąją Kristaus Širdies meilę. Joje matėme, kaip Jėzus tapatinasi „su mažiausiaisiais visuomenės nariais“ ir kaip, dovanodamas savo meilę iki galo, parodo kiekvieno žmogaus, ypač „silpnesniųjų, vargingesniųjų ir labiau kenčiančiųjų“ [1], orumą. Kristaus meilės kontempliavimas „padeda mums būti dėmesingesniems kitų žmonių kančioms bei poreikiams ir suteikia pakankamai stiprybės dalyvauti jo išlaisvinimo darbe kaip jo meilės skleidimo įrankiams“ [2].

3. Todėl, tęsdamas enciklikos Dilexit nos mintis, popiežius Pranciškus paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais rengė apaštališkąjį paraginimą apie Bažnyčios rūpinimąsi vargšais ir buvimą su vargšais, pavadintą Dilexi te, – įsivaizduodamas, tarsi Kristus kreiptųsi į kiekvieną iš jų ir sakytų: nors turi mažai jėgų, mažai galios, bet „esu pamilęs tave“ (Apr 3, 9). Paveldėjęs šį projektą, džiaugiuosi galėdamas jį perimti kaip savąjį – pridėdamas keletą savo minčių – ir paskelbti savo pontifikato pradžioje. Dalijuosi mylimo pirmtako troškimu, kad visi krikščionys suvoktų glaudų ryšį tarp Kristaus meilės ir jo raginimo būti arti vargšų. Aš taip pat manau, jog būtina atkakliai eiti šiuo šventėjimo keliu, nes raginime „atpažinti Jį vargšuose bei kenčiančiuose pasireiškia pati Kristaus širdis, jausmai ir giliausi apsisprendimai, kuriais sekti mėgina kiekvienas šventasis“ [3].

 

PIRMAS SKYRIUS

KELETAS ESMINIŲ ŽODŽIŲ

4. Jėzaus mokiniai kritikavo moterį, kuri ant jo galvos išpylė labai brangų kvapųjį aliejų: „Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams.“ Bet Viešpats jiems tarė: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane – ne visuomet“ (Mt 26, 8–9. 11). Toji moteris suprato, kad Jėzus yra nuolankus ir kenčiantis Mesijas, kuriam galėjo išlieti visą savo meilę: kokią paguodą išreiškė tas patepimas aliejumi – ta pati galva po kelių dienų bus kankinama erškėčių vainiku! Žinoma, tai buvo nedidelis gestas, bet kenčiantysis žino, koks reikšmingas yra net ir nedidelis meilės ženklas ir kiek palengvėjimo jis gali suteikti. Jėzus tai supranta ir įtvirtina jo amžiną galiojimą: „Visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“ (Mt 26, 13). To gesto paprastumas atskleidžia kažką didinga. Nė vienas meilės gestas, net ir mažiausias, nebus pamirštas, ypač jei jis skirtas kenčiantiems skausmą, vienatvę, vargą, – o tai tuo metu išgyveno Viešpats.

5. Būtent toks požiūris meilę Viešpačiui susieja su meile vargšams. Jėzus, kuris sako: „Vargšų jūs visada turite su savimi“ (Mt 26, 11), išreiškia tą patį, kai savo mokiniams pažada: „Aš esu su jumis per visas dienas“ (Mt 28, 20). Tuo pat metu prisimename Viešpaties žodžius: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Čia nebe žmogiškosios geradarystės, bet Apreiškimo perspektyva: sąlytis su žmonėmis, neturinčiais galios ir aukšto statuso, yra pagrindinis būdas susitikti su istorijos Viešpačiu. Per vargšus jis ir toliau nori mums kalbėti.

Šventasis Pranciškus

6. Popiežius Pranciškus, aiškindamas savo vardo pasirinkimą, pasakojo, kad po jo išrinkimo vienas jo draugas kardinolas apkabino jį, pabučiavo ir pasakė: „Nepamiršk vargšų!“ [4]. Tai tas pats patarimas, kurį Bažnyčios vadovai davė šventajam Pauliui, kai jis nuvyko į Jeruzalę pasitikrinti dėl savo misijos (plg. Gal 2, 1–10). Po daugelio metų apaštalas gali pasakyti: „O aš ir stengiausi tai daryti“ (Gal 2, 10). Toks buvo ir šventojo Pranciškaus Asyžiečio pasirinkimas: per raupsuotąjį pats Kristus jį apkabino ir perkeitė jo gyvenimą. Šviesus Asyžiaus Neturtėlio paveikslas ir toliau lieka mus įkvepiantis pavyzdys.

7. Būtent jis prieš aštuonis šimtmečius sužadino evangelinį atgimimą krikščionijoje ir to meto visuomenėje. Pranciškus, anksčiau buvęs turtingas ir savimi pasitikintis, patyrė sukrėtimą ir atsivertimą susidūręs su visuomenės atstumtaisiais. Jo įtaka ir toliau jaudina tikinčiųjų ir daugelio netikinčiųjų širdis: ji „pakeitė istoriją“ [5]. Pasak šventojo Pauliaus VI, ir Vatikano II Susirinkimas pasirinko šį kelią: „Senoji Gerojo samariečio istorija tapo Susirinkimo dvasingumo paradigma“ [6]. Esu įsitikinęs, kad pasirinkimas teikti pirmenybę vargšams, kai sugebame išsilaisvinti iš autoreferentiškumo ir išgirsti jų šauksmą, sužadina ypatingą atsinaujinimą tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje.

Vargšų šauksmas

8. Apie tai byloja vienas Šventojo Rašto tekstas, kuriuo visada dera remtis pradedant svarstymą. Tai Dievo apsireiškimas Mozei prie degančio krūmo: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti […]  O dabar eikš! Aš siųsiu tave“ (Iš 3, 7–8. 10) [7]. Dievas rūpinasi vargšų poreikiais: jie „šaukėsi Viešpaties, ir Viešpats pažadino jiems gelbėtoją“ (Ts 3, 15). Klausydami vargšų šauksmo, esame kviečiami tapatintis su Dievo širdimi: jis rūpinasi savo vaikų, ypač labiausiai vargstančių, poreikiais. Jei liktume abejingi tam šauksmui, vargšai šauktų Viešpačiui prieš mus, o mes užsitrauktume nuodėmę (plg. Įst 15, 9) ir nutoltume nuo Dievo širdies.

9. Vargšų padėtis yra šauksmas, kuris žmonijos istorijoje nuolat reikalauja atsako iš mūsų gyvenimo, visuomenės, politinių ir ekonominių sistemų, o ypač iš Bažnyčios. Sužeistame vargšų veide matome nekaltųjų kančią, taigi paties Kristaus kančią. Kita vertus, galbūt teisingiau būtų kalbėti apie daugybę vargšų ir vargo veidų, nes tai yra įvairialypis reiškinys. Yra daug vargo formų: jį išgyvena tie, kurie stokoja materialinių išteklių pragyvenimui, patiria socialinę atskirtį ir neturi priemonių išreikšti savo orumą ir gebėjimus; būna moralinis ir dvasinis skurdas, kultūrinis skurdas; vargingumą išgyvena silpnieji, asmeniškai ar socialiai pažeidžiami, taip pat neturintys teisių, erdvės ar laisvės žmonės.

10. Šia prasme galima sakyti, kad įsipareigojimas padėti vargšams ir pašalinti socialines bei struktūrines skurdo priežastis vis dar yra nepakankamas, nors per pastaruosius dešimtmečius jam teikiama daugiau svarbos. Taip yra ir dėl to, kad visuomenės, kuriose gyvename, dažnai teikia pirmenybę gyvenimo ir politikos orientavimui, paženklintam daugelio nelygybės apraiškų; todėl prie senų skurdo formų, kurias mes suvokiame ir bandome įveikti, prisideda naujos, kartais subtilesnės ir pavojingesnės. Šiuo požiūriu reikia pasidžiaugti, kad Jungtinės Tautos kovą su skurdu paskelbė vienu iš Tūkstantmečio tikslų.

11. Konkretų įsipareigojimą vargšams taip pat turi lydėti mentaliteto pokyčiai, kurie gali turėti poveikį kultūros plotmei. Iliuzija, kad laimė kyla iš gyvenimo gerovės, daugelį žmonių pastūmėja vadovautis gyvenimo vizija, orientuota į turto kaupimą ir bet kokia kaina, netgi kitų sąskaita siektiną socialinę sėkmę, pasinaudojant neteisingais socialiniais idealais ir politinėmis bei ekonominėmis sistemomis, kurios palankios stipriausiems. Paradoksalu, bet pasaulyje, kuriame vis daugėja vargšų, matome gausėjančią turtingo elito grupę, gyvenančią patogumų bei prabangos burbule, beveik kitame pasaulyje, palyginti su paprastais žmonėmis. Tai reiškia, kad vis dar egzistuoja kultūra – kartais gerai užmaskuota, – kurioje, net to nesuvokiant, atmetami kiti ir abejingai toleruojama tai, jog milijonai žmonių miršta nuo bado arba gyvena nežmoniškomis sąlygomis. Prieš kelerius metus didelį rezonansą sukėlė Viduržemio jūros paplūdimyje gulinčio negyvo vaiko nuotrauka. Deja, tokie įvykiai, nors ir sukrečia, tampa vis mažiau reikšmingi ir laikomi neaktualia informacija.

12. Į kovą su skurdu negalime žvelgti atsainiai. Ypač didelį susirūpinimą kelia sunkios sąlygos, kuriomis gyvena daugybė žmonių dėl maisto ir vandens trūkumo. Kiekvieną dieną tūkstančiai žmonių miršta dėl priežasčių, susijusių su nepakankama mityba. Ne mažiau jaudina skurdo rodikliai ir turtingose šalyse. Europoje vis daugiau šeimų sunkiai suduria galą su galu. Apskritai pastebimas įvairių vargo apraiškų gausėjimas. Tai nebėra vienalytė būklė, ji reiškiasi įvairiomis ekonominio ir socialinio vargingumo formomis, atspindinčiomis didėjančią nelygybę net ir aukšto pragyvenimo lygio aplinkoje. Primename, kad „dvigubai skurdesnės yra moterys, kurioms tenka kęsti išstūmimą, blogą elgesį ir smurtavimą, nes turi mažiau galimybių ginti savo teises. Vis dėlto ir tarp jų nuolatos atrandame įstabiausių kasdienio didvyriškumo pavyzdžių ginant savo šeimos silpnuosius bei jais rūpinantis“ [8]. Nors kai kuriose šalyse pastebimi reikšmingi pokyčiai, „visuomenės visame pasaulyje dar toli gražu nėra taip organizuotos, kad jose aiškiai atsispindėtų nuostata, jog moterys turi lygiai tokį patį orumą ir tokias pačias teises kaip vyrai. Žodžiais tam tikri dalykai deklaruojami, tačiau sprendimai ir tikrovė šaukia visai ką kita“ [9], ypač turint omenyje apie vargingiausias moteris.

Išankstinės ideologinės nuostatos

13. Nepaisant duomenų, kurie kartais „interpretuojami“ stengiantis įtikinti, jog vargšų būklė nėra tokia bloga, bendra padėtis tikrovėje gana aiški: „Yra ekonominių taisyklių, kurios veiksmingos siekiant ekonominio augimo, bet ne visapusiško žmogaus vystymosi. Išaugo turto apimtis, tačiau ne teisingas jo paskirstymas, todėl randasi naujų skurdo formų. Kai sakoma, kad šiuolaikinis pasaulis sumažino skurdą, taip teigiama matuojant jį kitų epochų kriterijais, kurių su dabartine tikrove neįmanoma palyginti. Kitais laikais, pavyzdžiui, prieigos prie elektros energijos neturėjimas nebuvo laikomas skurdo požymiu ir rimtų sunkumų nesukeldavo. Skurdą dera visada analizuoti ir suvokti atsižvelgiant į konkretaus istorinio momento realių galimybių kontekstą“ [10]. Viename 1984 m. Europos Bendrijos dokumente buvo teigiama, kad (išskyrus konkrečias ir su kontekstu susijusias situacijas) „vargšais laikytini asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniai ir socialiniai) yra tokie menki, jog jie negali gyventi pagal minimalius gyvenimo standartus, priimtinus jų gyvenamoje valstybėje narėje“ [11]. Tačiau jei pripažįstame, kad visi žmonės turi vienodą orumą, nepriklausomai nuo gimimo vietos, negalime nepaisyti didžiulių skirtumų tarp šalių ir regionų.

14. Vargšais netampama atsitiktinai ar dėl aklo ir žiauraus likimo. Dauguma vargšų nepasirinko tos padėties. Vis dėlto yra žmonių, kurie vis dar drįsta aklai ir žiauriai tvirtinti, esą skurdas yra pasirenkamas. Žinoma, tarp vargšų yra tokių, kurie nenori dirbti, galbūt todėl, kad jų protėviai, dirbę visą gyvenimą, mirė būdami vargšai. Tačiau nemažai vyrų ir moterų, kurie dirba nuo ryto iki vakaro, renka makulatūrą ar užsiima panašia veikla, nors žino, kad jų pastangos padės tik išgyventi, bet niekada iš tikrųjų nepagerins jų gyvenimo. Negalime sakyti, jog dauguma vargšų yra tokie, nes „nenusipelnė“ (tai apgaulinga meritokratijos samprata, pagal kurią tik tie, kurie pasiekė gyvenime sėkmės, laikomi nusipelniusiais).

15. Net ir krikščionys daugeliu atvejų leidžiasi paveikiami pasaulietinių ideologijų ar politinių bei ekonominių nuostatų, kurios veda prie neteisingų apibendrinimų ir klaidinančių išvadų. Tai, kad praktikuojama artimo meilė būna niekinama ar išjuokiama, tarsi tai būtų tik kai kurių žmonių manija, o ne deganti Bažnyčios misijos širdis, įtikina mane, jog reikia vis iš naujo skaityti Evangeliją, kad nekiltų pavojus ją pakeisti pasaulietišku mentalitetu. Nevalia pamiršti vargšų, jei norime likti gyvojoje Bažnyčios srovėje, kuri trykšta iš Evangelijos ir daro vaisingą kiekvieną istorijos epochą.

 

ANTRAS SKYRIUS

DIEVAS RENKASI VARGŠUS

Vargšų pasirinkimas

16. Dievas yra gailestingoji meilė, o jo meilės planas, kuris plėtojasi ir įgyvendinamas istorijoje, pirmiausia yra tai, jog jis nužengė ir atėjo gyventi tarp mūsų, kad išlaisvintų iš vergovės, baimės, nuodėmės ir mirties galios. Gailestingu žvilgsniu ir meilės kupina širdimi jis atsigręžė į savo kūrinius rūpindamasis jų žmogiškąja padėtimi, taigi ir jų vargais. Siekdamas dalytis mūsų žmogiškosios prigimties ribotumu ir trapumu, jis pats tapo vargšu, gimė kūne: tokį mes jį pažinome mažame kūdikyje, paguldytame ėdžiose, taip pat patiriantį kraštutinį pažeminimą ant kryžiaus, kur jis dalijosi mūsų radikaliu vargingumu, pasireiškiančiu mirtimi. Taigi suprantama, kodėl teologine prasme galima kalbėti apie Dievo teikiamą pirmenybę vargšams, – šis teiginys kilo Lotynų Amerikos žemyno kontekste, ypač per Pueblos asamblėją, bet buvo gerai integruotas į vėlesnį Bažnyčios mokymą [12]. Ši „pirmenybė“ niekada nereiškia išskirtinumo ar diskriminacijos kitų grupių atžvilgiu, kas Dievui būtų neįmanoma. Šia sąvoka siekiama pabrėžti Dievo veikimą, jo užuojautą dėl visos žmonijos skurdo ir silpnumo; norėdamas įkurti teisingumo, brolystės ir solidarumo Karalystę, Dievas ypač rūpinasi diskriminuojamais ir engiamais žmonėmis, taip pat prašo mūsų, savo Bažnyčios, ryžtingai ir radikaliai pasirinkti silpniausiųjų pusę.

17. Šiame kontekste galima suprasti daugelį Senojo Testamento vietų, kur Dievas vaizduojamas kaip vargšų draugas ir išlaisvintojas; jis išklauso vargšo šauksmo ir įsikiša, kad jį išlaisvintų (plg. Ps 34, 7). Dievas yra vargšų prieglobstis, jis per pranašus – ypač paminėtini Amosas ir Izaijas – smerkia silpniausiesiems daromą neteisybę ir ragina Izraelį iš vidaus atnaujinti taip pat kulto praktiką, nes nevalia melstis ir atnašauti aukas tuo pat metu engiant silpniausius ir vargingiausius. Šventajame Rašte nuo pat pradžių taip gyvai ir intensyviai reiškiama Dievo meilė, kuria apsaugomi silpnieji ir neturtingieji, kad net galima būtų kalbėti apie tam tikrą Dievo „silpnybę“ jų atžvilgiu. „Dievas savo širdyje teikia pirmenybę vargšams […]. Vargdienių paženklintas visas mūsų atpirkimo kelias“ [13].

Jėzus, vargdienis Mesijas

18. Visas Senojo Testamento pasakojimas apie Dievo pirmenybinę meilę vargšams ir troškimą išklausyti jų šauksmą – apie tai trumpai priminiau – galutinai išsipildo Jėzuje iš Nazareto [14]. Savo įsikūnijimu jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės“ (Fil 2, 7) ir tokiu pavidalu atnešė mums išganymą. Tai radikalus neturtas, grindžiamas jo misija atskleisti tikrąjį dieviškosios meilės veidą (plg. Jn 1, 18; 1 Jn 4, 9). Todėl šventasis Paulius gali nuostabiai apibendrinti: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9).

19. Evangelija rodo, kad neturtas lydėjo kiekvieną jo gyvenimo aspektą. Nuo pat savo atėjimo į pasaulį Jėzus patyrė atmetimo sunkumus. Evangelistas Lukas, pasakodamas apie Juozapo ir netrukus turėsiančios gimdyti Marijos atvykimą į Betliejų, su apgailestavimu pabrėžia: „... jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Jėzus gimė vargingomis sąlygomis; vos gimęs, buvo paguldytas ėdžiose; netrukus jo gimdytojai pabėgo į Egiptą, norėdami išgelbėti jį nuo mirties (plg. Mt 2, 13–15). Pradėdamas savo viešąją veiklą ir Nazareto sinagogoje paskelbęs, kad jame išsipildė malonės metai, kuriais džiaugiasi vargdieniai (plg. Lk 4, 14–30), Jėzus buvo išvarytas iš Nazareto. Net mirties valandą jam nebuvo tinkamos vietos: jį išvedė iš Jeruzalės nukryžiuoti (plg. Mk 15, 22). Šios aplinkybės aiškiai apibendrina Jėzaus neturtą. Tai ta pati atskirtis, kuri apibūdina vargšus: jie yra visuomenės atstumtieji. Jėzus atskleidžia šią privilegium pauperum apraišką. Jis pasauliui pasirodo ne tik kaip vargdienis Mesijas, bet ir kaip vargšų Mesijas, atėjęs dėl jų.

20. Yra keletas užuominų apie Jėzaus socialinę padėtį. Pirmiausia jis darbuojasi kaip amatininkas arba dailidė, téktōn (plg. Mk 6, 3). Tai buvo žmonės, kurie pragyveno iš savo rankų darbo. Jie buvo laikomi žemesniais už valstiečius, nes neturėjo žemės. Kai Juozapas ir Marija atneša į šventyklą mažąjį Jėzų, jie duoda auką – porą purplelių arba du balandžiukus (plg. Lk 2, 22–24), o tai pagal Kunigų knygos nurodymus (plg. Kun 12, 8) buvo vargšų auka. Reikšmingame Evangelijos epizode pasakojama, kaip Jėzus ir jo mokiniai, eidami per javų lauką, skabė varpas ir jas valgė (plg. Mk 2, 23–28), o rinkti varpas laukuose buvo leidžiama tik varguoliams. Jėzus pats apie save sako: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi, kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20; Lk 9, 58). Jis yra keliaujantis mokytojas, o neturtas ir padėties netikrumas yra jo ryšio su Tėvu ženklas; to reikalaujama ir iš tų, kurie nori sekti juo mokinystės keliu, idant šio pasaulio gėrybių, turtų ir saugumo atsisakymas taptų matomu ženklu, rodančiu pasitikėjimą Dievu ir jo apvaizda.

21. Pradėdamas savo viešąją tarnystę, Jėzus pasirodo Nazareto sinagogoje, skaito pranašo Izaijo ritinį ir pranašo žodžius taiko sau: „Viešpaties Dvasia yra ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18; plg. Iz 61, 1). Taigi jis pasirodo esąs Tas, kuris istorijos dabartyje ateina įgyvendinti meilingą Dievo artumą, – o tai pirmiausia reiškia išlaisvinti blogio pavergtuosius, silpnuosius ir vargšus. Jėzaus skelbimą lydintys ženklai išreiškia Dievo meilę ir užuojautą, rodomą ligoniams, vargšams ir nusidėjėliams, kurie dėl savo padėties patyrė atskirtį ne tik visuomenėje, bet ir religijos srityje. Jis atveria aklųjų akis, išgydo raupsuotuosius, prikelia mirusiuosius ir skelbia vargšams gerąją naujieną: Dievas yra arti, Dievas jus myli (plg. Lk 7, 22). Tai paaiškina jo skelbimą: „Palaiminti jūs, beturčiai, nes jūsų yra Dievo Karalystė“ (Lk 6, 20). Dievas iš tikrųjų rodo pirmenybinę meilę vargšams: pirmiausia jiems skiriamas Viešpaties vilties ir išlaisvinimo žodis, todėl net ir skurdo ar silpnumo sąlygomis niekas neturi jaustis apleistas. O Bažnyčia, jei nori priklausyti Kristui, turi būti Palaiminimų Bažnyčia, tokia, kuri suteikia vietą mažiausiems ir, būdama beturtė, keliauja su vargšais, vieta, kurioje vargšams tenka privilegijuota padėtis (plg. Jok 2, 2–4).

22. Vargšai ir ligoniai, negebantys patys pasirūpinti būtiniausiais gyvenimo poreikiais, dažnai buvo priversti elgetauti. Negana to, jiems teko ir socialinės gėdos našta, kurią dar labiau didino įsitikinimas, kad liga ir skurdas siejasi su kokia nors asmenine nuodėme. Jėzus ryžtingai priešinosi tokiai galvosenai ir teigė, kad Dievas „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45). Jis netgi visiškai atšaukė aną įsitikinimą, ir tai gerai iliustruoja palyginimas apie turtuolį ir vargšą Lozorių: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti“ (Lk 16, 25).

23. Tada tampa aišku, jog „iš mūsų tikėjimo į vargšu tapusį ir visada vargšams bei atstumtiesiems artimą Kristų išplaukia pareiga rūpintis visapusišku visuomenės apleistų žmonių vystymusi“ [15]. Dažnai klausiu savęs, kodėl, nepaisydami labai aiškių Šventojo Rašto nuostatų vargšų klausimu, daugelis žmonių ir toliau mano, kad gali į juos nekreipti dėmesio. Kol kas tęskime savo apmąstymus remdamiesi Šventuoju Raštu ir pamėginkime apsvarstyti savo santykį su vargingiausiais visuomenės nariais bei jų esminį vaidmenį Dievo tautoje.

Gailestingumas vargšų atžvilgiu Biblijoje

24. Apaštalas Jonas rašo: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Panašiai ir atsakydamas į Rašto aiškintojo klausimą Jėzus primena du senuosius įsakymus: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5) ir „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18), sujungdamas juos į vieną įsakymą. Evangelistas Morkus Jėzaus atsakymą perteikia taip: „Pirmasis yra: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis savo jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31).

25. Cituojama Kunigų knygos ištrauka ragina gerbti savo tautiečius, o kituose tekstuose pateikiamu mokymu raginama gerbti – jei ne tiesiog mylėti – netgi savo priešus: „Jei užtiktum paklydusį savo priešo jautį ar asilą, parvesi jį jam. Jei pastebėtum pargriuvusį po našta savo priešininko asilą, nepalik priešininko vieno, – turi jam padėti asilą pakelti“ (Iš 23, 4–5). Iš čia matyti vidinė pagarbos žmogui vertė: kiekvienas, net ir priešas, patekęs į bėdą, visada nusipelno mūsų pagalbos.

26. Neginčytina, kad Jėzaus mokyme skelbiamą Dievo viršenybę lydi kitas tvirtas teiginys, jog negalima mylėti Dievo, neapimant savo meile vargšų. Meilė artimui yra akivaizdus Dievo meilės autentiškumo įrodymas, kaip liudija apaštalas Jonas: „Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa. […] Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 12. 16). Tai dvi skirtingos, tačiau neatsietinos meilės. Net tais atvejais, kai santykis su Dievu nėra aiškiai išreiškiamas, pats Viešpats moko mus, kad kiekvienas meilės artimui veiksmas yra tam tikru būdu dieviškosios meilės atspindys: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

27. Todėl gailestingumo darbai rekomenduojami kaip dievogarbos autentiškumo ženklas: per kultą, kuriuo šlovinamas Dievas, taip pat siekiama mus atverti, kad Dvasia galėtų mus perkeisti, idant visi taptume Kristaus ir jo gailestingumo silpniesiems atvaizdu. Šia prasme per dievogarbą išreiškiamas santykis su Viešpačiu taip pat turėtų išlaisvinti mus nuo pavojaus išgyventi mūsų santykius pagal apskaičiavimo ir naudos logiką ir atverti neatlygintino dovanojimosi plotmei, apimančiai tuos, kurie myli vienas kitą ir todėl dalijasi viskuo. Šiuo atžvilgiu Jėzus pataria: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti“ (Lk 14, 12–14).

28. Viešpaties raginimas rodyti gailestingumą vargšams galutinai išreikštas didžiajame Paskutinio teismo palyginime (plg. Mt 25, 31–46), kur taip pat vaizdingai nusakomas gailestingiesiems tenkantis palaiminimas. Ten Viešpats mums davė raktą, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvę, nes „jei ieškome šventumo, patinkančio Dievui, šiame tekste atrandame kriterijų, kuriuo remiantis būsime teisiami“ [16]. Įtaigūs ir aiškūs Evangelijos žodžiai turėtų būti įgyvendinami „be komentarų, išsisukinėjimų ar atsikalbinėjimų, sumenkinančių jų galią. Viešpats mums labai aiškiai pasakė, jog atsietai nuo tų reikalavimų negalima nei šventumo suprasti, nei juo gyventi“ [17].

29. Ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje karitatyvinė programa atsirado ne analizuojant ar planuojant, bet tiesiogiai rėmėsi Jėzaus pavyzdžiu, pačios Evangelijos žodžiais. Jokūbo laiške daug dėmesio skiriama turtingųjų ir vargšų santykių problemai, o tikintiesiems pateikiami du labai stiprūs raginimai, kuriais keliamas iššūkis jų tikėjimui: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 14–17).

30. Jokūbo laiške tęsiama: „Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote savo širdis skerdimo dienai“ (Jok 5, 3–5). Kokia jėga glūdi šiuose žodžiuose, net jei mes mieliau apsimetame, kad jų negirdime! Pirmajame Jono laiške randame panašų raginimą: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17).

31. Apreikštojo žodžio žinia yra „tokia aiški, tiesi, paprasta ir iškalbinga, jog jokia bažnytinė hermeneutika neturi teisės jos nureikšminti. Bažnyčios apmąstymai neturėtų tų tekstų užtemdyti ar susilpninti jų paraginamosios reikšmės, bet, priešingai, padėti drąsiai ir karštai jais persiimti. Kam daryti sudėtingu dalyku tai, kas paprasta? Sąvokiniai įrankiai skirti sąlyčiui su tikrove, kurią norima paaiškinti, palengvinti, o ne nuo jos nutolinti“ [18].

32. Kita vertus, ankstyvosios krikščionių bendruomenės kasdienybėje ir gyvensenoje matomas aiškus bažnytinis pavyzdys, kaip dalijamasi gėrybėmis ir skiriamas dėmesys vargšams. Galime ypač prisiminti, kaip buvo išspręstas klausimas dėl kasdienio pašalpų paskirstymo našlėms (plg. Apd 6, 1–6). Tai buvo nelengva problema, taip pat ir dėl to, kad kai kurios iš tų našlių buvo kilusios iš kitų šalių, todėl kartais jomis, kaip svetimšalėmis, nesirūpinta. Apaštalų darbuose aprašytas epizodas parodo tam tikrą helenistų, graikų kultūros aplinkoje gyvenusių žydų, nepasitenkinimą. Apaštalai reaguoja ne abstrakčiomis kalbomis, bet vėl parodo svarbiausią dalyką, kad artimo meilė skirtina visiems; jie pertvarko aprūpinimą našlėms, paprašydami bendruomenės surasti išmintingų ir gerbiamų žmonių, kuriems būtų patikėta tarnystė prie stalų, o jie patys galėtų užsiimti žodžio skelbimu.

33. Kai Paulius nuvyko į Jeruzalę pasitarti su apaštalais, kad, pasak jo, „nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui“ (plg. Gal 2, 2), jo buvo paprašyta nepamiršti vargšų (plg. Gal 2, 10). Todėl jis organizavo įvairias rinkliavas, kad padėtų vargingoms bendruomenėms. Tarp jo minimų tokios elgsenos motyvų dera pabrėžti šią: „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Tiems iš mūsų, kurie nelabai linkę daryti didžiadvasiškus gestus, dovanoti be jokio intereso, Dievo žodis rodo, jog dosnumas vargšams jį praktikuojantiems yra tikras gėris: taip elgdamiesi, esame ypatingai Dievo mylimi. Biblijoje yra daug pažadų tiems, kurie dosniai dalijasi: „Kas yra dosnus vargšui, skolina Viešpačiui, – Viešpats atmokės jam už jo gerą darbą“ (Pat 19, 17). „Duokite, ir jums bus duota: […]. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 38). „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa pakils, tavoji žaizda bus greitai užgydyta“ (Iz 58, 8). Pirmieji krikščionys buvo tuo įsitikinę.

34. Pirmųjų bažnytinių bendruomenių gyvenimas, aprašytas Biblijos kanone ir pasiekęs mus kaip apreikštasis Žodis, pateikiamas kaip sektinas pavyzdys ir kaip tikėjimo, veikiančio per meilę, liudijimas, – jis lieka nuolatinis pamokymas ateities kartoms. Per šimtmečius šie tekstai ragino krikščionių širdis mylėti ir sėti meilės darbus, lyg vaisingas sėklas, kurios nepaliauja duoti vaisių.

 

TREČIAS SKYRIUS

BAŽNYČIA VARGDIENIAMS

35. Mano pirmtakas, praėjus trims dienoms po jo išrinkimo, žiniasklaidos atstovams išreiškė norą, kad Bažnyčioje būtų aiškiau matomas rūpinimasis vargstančiaisiais ir dėmesys jiems: „Kaip norėčiau, kad Bažnyčia būtų varginga ir skirta vargstantiems!“ [19].

36. Šis noras atspindi supratimą, kad Bažnyčia „vargdieniuose ir kenčiančiuose atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą ir stengiasi palengvinti jų dalią, siekdama juose patarnauti Kristui“ [20]. Kadangi Bažnyčia pašaukta tapatintis su vargšais, „neturėtų būti nei abejonių, nei pasiteisinimų, silpninančių šią tokią aiškią žinią […]. Neišsisukinėjant būtina patvirtinti, kad mūsų tikėjimą ir vargšus sieja neišardomas ryšys“ [21]. Šiuo atžvilgiu turime daugybę liudijimų per beveik dviejų tūkstantmečių Jėzaus mokinių istoriją [22].

Tikrasis Bažnyčios turtas

37. Šventasis Paulius pasakoja, kad tarp besiformuojančios krikščionių bendruomenės tikinčiųjų buvo „nedaug išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1, 26). Tačiau pirmieji krikščionys, nepaisydami savo vargingumo, aiškiai suvokė būtinybę rūpintis tais, kurie dar labiau stokojo. Jau krikščionybės raidos pradžioje apaštalai uždėjo rankas ant septynių bendruomenės išrinktų vyrų ir tam tikru mastu įtraukė juos į savo tarnystę, paskyrė juos į vargingiausiems skirtą tarnystę – graikiškai diakonía (plg. Apd 6, 1–5). Reikšminga tai, kad pirmasis mokinys, paliudijęs savo tikėjimą į Kristų iki kraujo praliejimo, buvo Steponas, priklausęs šiai grupei. Jame vieningai dera gyvenimo liudijimas, rūpinimasis vargšais ir kankinystė.

38. Šiek tiek daugiau nei po dviejų šimtmečių kitas diakonas parodo savo ištikimybę Jėzui Kristui panašiu būdu, savo gyvenime sujungdamas tarnystę vargšams ir kankinystę – tai šventasis Laurynas [23]. Iš šventojo Ambraziejaus pasakojimo sužinome, kad Laurynas, kuris buvo diakonas Romoje popiežiaus Siksto II pontifikato metu ir romėnų valdžios verstas atiduoti Bažnyčios turtus, „kitą dieną atvedė vargšus. Paklaustas, kur yra pažadėti turtai, parodė vargšus ir pasakė: „Štai Bažnyčios turtai“ [24]. Pasakodamas šią istoriją Ambraziejus klausia savęs: „Kokie lobiai Jėzui yra brangesni už tuos, kuriuose jis pats apsireiškia?“ [25]. Jis taip pat primena, jog Bažnyčios tarnai niekada neturi apleisti rūpinimosi vargšais, o dar mažiau jiems dera kaupti turtus savo naudai: „Šią užduotį reikia atlikti su nuoširdžiu tikėjimu ir išmintingu apdairumu. Žinoma, jei kas nors iš to gauna asmeninės naudos, jis daro nusikaltimą; bet jei jis dalija lėšas vargšams, išperka belaisvį, tas daro gailestingumo darbą“ [26].

Bažnyčios tėvai ir vargšai

39. Nuo pirmųjų amžių Bažnyčios tėvai vargšuose atpažino privilegijuotą kelią pas Dievą ir ypatingą būdą susitikti su juo. Meilė vargšams laikyta ne tiek paprasta moraline dorybe, o konkrečia tikėjimo įsikūnijusiu Žodžiu išraiška. Šventosios Dvasios galia palaikomoje tikinčiųjų bendruomenėje buvo įsišaknijęs artumas vargšams, kuriuos ji laikė ne priedu, bet esmine savo gyvojo Kūno dalimi. Pavyzdžiui, šventasis Ignotas Antiochietis, keliaudamas į kankinystę, ragino Smirnos bendruomenės tikinčiuosius nepamiršti artimo meilės pareigų vargšams, įspėdamas juos nesielgti kaip tie, kurie priešinasi Dievui: „Tuos, kurie turi kitokią nuomonę apie Jėzaus Kristaus, atėjusio pas mus, malonę, laikykite Dievo plano priešininkais. Jie nesirūpina artimo meile, nei našlėmis, nei našlaičiais, nei engiamaisiais, nei kaliniais ar išlaisvintaisiais, nei alkstančiaisiais ar trokštančiaisiais“ [27]. Smirnos vyskupas Polikarpas aiškiai pareiškė, kad Bažnyčios tarnautojai turi rūpintis vargšais: „Vyresnieji (presbiteriai) tebūnie atlaidūs ir gailestingi visiems, tegu sugrąžina nuklydusius ir lanko visus ligonius, neapleisdami našlių, našlaičių bei vargšų; tebūna jie uolūs daryti gera Dievo ir žmonių akivaizdoje“ [28]. Iš šių dviejų liudijimų matome, kad Bažnyčia pasirodo esanti vargšų motina, svetingo priėmimo ir teisingumo vieta.

40. Šventasis Justinas savo I apologijoje, skirtoje imperatoriui Hadrianui, Romos senatui ir tautai, aiškino, kad krikščionys duodavo vargšams viską, ką galėjo, nes juose matė brolius ir seseris Kristuje. Rašydamas apie pirmąją savaitės dieną rengiamą maldos susirinkimą, jis pabrėžė, jog krikščionių liturgijoje Dievo garbinimas iš esmės neatskirtinas nuo dėmesio vargšams. Todėl tam tikru šventimo momentu „turtingieji ir turintieji gerą valią savanoriškai duoda tai, ką kiekvienas mano esant tinkama, surinktos aukos perduodamos vadovui, o jis jomis paremia našlaičius, našles, ligonius ar kitus stokojančius, kalinius ir atvykusius svetimšalius; trumpai tariant, jis padeda visiems, kam reikia pagalbos“ [29] Tai rodo, kad besiformuojanti Bažnyčia neišskyrė tikėjimo ir socialinės veiklos: kaip moko šventasis Jokūbas, tikėjimas be darbų liudijimo buvo laikomas negyvu (plg. Jok 2, 17).

Šventasis Jonas Auksaburnis

41. Tarp Rytų Bažnyčios tėvų bene karščiausias socialinio teisingumo skelbėjas buvo IV–V a. sandūroje gyvenęs šventasis Jonas Auksaburnis, Konstantinopolio arkivyskupas. Savo pamoksluose jis ragino tikinčiuosius atpažinti Kristų vargšuose: „Nori pagerbti Kristaus kūną? Nepraeik pro šalį, matydamas jį nuogą; negarbink jo čia apsirėdęs šilko drabužiais, o pamiršdamas lauke, kur jis kenčia nuo šalčio ir nuogumo […]. Jam [Kristaus kūnui, esančiam ant altoriaus] reikia ne drabužių, bet tyros sielos; o tas kitas reikalauja daug rūpesčio. Todėl mokykimės būti išmintingi ir gerbti Kristų taip, kaip jis nori; pagerbiamajam labiausiai priimtinas toks pagerbimas, kurio jis nori, o ne tas, kurį mes tokiu laikome [...]. Taigi ir tu gerbk jį ta garbe, kurią jis pats nustatė, dalydamas turtus vargšams. Dievui reikia ne aukso indų, bet aukso sielų“ [30]. Jis visiškai aiškiai tvirtina: jei tikintieji nesusitinka su Kristumi vargšuose, stovinčiuose prie durų, jie negalės jo garbinti ir ant altoriaus. Šventasis pamokslininkas tęsia: „Kokia Viešpačiui nauda, jei jo stalas pilnas auksinių taurių, o jis pats miršta iš bado? Pirmiausia pamaitink Jį alkstantį, o tada pagal išgales papuošk jo stalą“ [31]. Pagal jo sampratą Eucharistija sakramentiniu būdu išreiškia meilę ir teisingumą, kurie ją iš anksto grindžia, lydi ir turi tęstis per meilę ir dėmesį vargšams.

42. Todėl meilė nėra pasirenkama galimybė, bet tikrosios dievogarbos kriterijus. Jonas Auksaburnis griežtai smerkė perdėtą prabangą, egzistavusią kartu su abejingumu vargšams. Dėmesys vargstantiesiems yra ne tik socialinis poreikis, bet ir išganymo sąlyga, todėl neteisėtas turtas smerktinas: „Yra labai šalta, o skarmaluose guli varguolis ir miršta nuo šalčio, kalena dantimis, ir vien jo vaizdas turėtų tave sujaudinti. O tu, šiltai apsirengęs ir įgėręs, praeini pro jį ir eini toliau; kaip gali tikėtis, kad Dievas tave išgelbės, kai pateksi į nelaimę? […] Dažnai brangiais apdarais puoši lavoną, kuris jau nieko nebejaučia ir nebesuvokia garbės; o tą kūną, kurį vargina skausmai, kankina alkis ir šaltis, tu niekini ir labiau rūpiniesi tuštybe nei Dievo baime“ [32]. Šis gilus socialinio teisingumo jausmas verčia šventąjį Joną teigti, kad „nesidalyti su vargšais savo gėrybėmis reiškia juos apvogti ir atimti iš jų gyvenimą; ir kad tai, ką turime, nėra mūsų, bet jų nuosavybė“ [33].

Šventasis Augustinas

43. Augustino dvasinis vadovas buvo šventasis Ambraziejus, kuris pabrėžė etinį reikalavimą dalytis gėrybėmis: „Tai, ką duodi vargšui, nėra tavo nuosavybė, tu grąžini vargšui tai, kas jam priklauso: nes tai, kas buvo duota naudotis visiems bendrai, tu pasisavinai“ [34]. Milano vyskupo įsitikinimu, išmalda yra teisingumo atkūrimas, o ne globos gestas. Jo pamoksluose gailestingumas įgauna pranašišką pobūdį: jis smerkia turto kaupimo struktūras ir patvirtina bendrystę kaip bažnytinį pašaukimą.

44. Šioje tradicijoje išugdytas šventasis Hipono vyskupas savo ruožtu mokė apie pirmenybinę meilę vargšams. Būdamas budrus ganytojas ir reto įžvalgumo teologas, jis suvokia, jog tikroji bažnytinė bendrystė reiškiasi ir per gėrybių bendrystę. Savo psalmių komentaruose jis primena, kad tikri krikščionys nepamiršta meilės vargingiausiems: „Stebėdami savo brolius žinote, ar jiems ko nors trūksta; tačiau jei jumyse gyvena Kristus, darykite gera ir svetimiesiems“ [35]. Taigi šis turtų dalijimasis kyla iš dieviškosios meilės dorybės, o jos galutinis tikslas yra Kristaus meilė. Augustinui vargšas nėra tik žmogus, kuriam reikia pagalbos, – jis įžvelgia jame sakramentinį Viešpaties buvimą.

45. Malonės mokytojas rūpinimąsi vargšais laikė konkrečiu tikėjimo nuoširdumo įrodymu. Kas sako, kad myli Dievą, bet neturi atjautos vargšams, tas meluoja (plg. 1 Jn 4, 20). Komentuodamas Jėzaus susitikimą su turtingu jaunuoliu ir „lobį danguje“, skirtą tiems, kurie išdalija savo turtus vargšams (plg. Mt 19, 21), Augustinas rašo numanomai Viešpaties tariamus žodžius: „Gavau žemę, o duosiu dangų; gavau laikinąsias gėrybes, o atiduosiu amžiną lobį; gavau duoną, o dovanosiu gyvenimą. […] Man buvo suteiktas prieglobstis, o aš duosiu namus; buvau aplankytas, kai sirgau, o aš suteiksiu sveikatą; buvau aplankytas kalėjime, o aš dovanosiu laisvę. Duona, kurią jūs davėte mano vargšams, buvo suvalgyta, o duona, kurią aš duosiu, ne tik jus pamaitins, bet ir niekada nesibaigs“ [36] Aukščiausiasis nepranokstamas savo dosnumu tiems, kurie jam tarnauja per tarnystę vargingiausiems: kuo didesnė jų meilė vargšams, tuo didesnis Dievo atlygis.

46. Šis kristocentrinis ir giliai bažnytinis požiūris leidžia teigti, kad iš meilės kylančios aukos ne tik padeda patenkinti brolio poreikius, bet ir nuskaistina aukojančiojo širdį, jei jis yra atviras permainai: „Išmalda gali dildyti praeities nuodėmes, jei pakeisi savo gyvenimą“ [37]. Galima sakyti, kad tai įprastinis atsivertimo kelias tiems, kurie nori su nepadalyta širdimi sekti Kristumi.

47. Augustino mintys lieka patikimu orientyru Bažnyčioje, kuri vargšuose atpažįsta Kristaus veidą, o gėrybėse įžvelgia artimo meilės priemonę. Šiandien ištikimybė Augustino mokymui reikalauja ne tik jo veikalų studijavimo, bet ir pasirengimo radikaliai išgyventi jo kvietimą atsiversti, o tai būtinai apima ir meilės tarnystę.

48. Daugelis kitų Rytų ir Vakarų Bažnyčios tėvų kalbėjo apie vargstantiems skirtiną pirmenybinį dėmesį kiekvieno krikščionio gyvenime bei misijoje. Galima apibendrinti, kad patristinė teologija yra praktiška, joje siekiama vargingos ir vargšams skirtos Bažnyčios ir primenama, kad Evangelija skelbiama teisingai tik tada, kai skatinama prisiliesti prie vargingiausiųjų kūno, taip pat įspėjama, jog griežta doktrina be gailestingumo yra tušti žodžiai.

Rūpinimasis sergančiaisiais

49. Krikščioniškoji atjauta reiškėsi ypač per ligonių ir kenčiančiųjų priežiūrą. Bažnyčia remiasi Jėzaus viešoje tarnystėje parodytais ženklais – aklųjų, raupsuotųjų bei paralyžiuotųjų išgydymu – ir suvokia, kad ligonių priežiūra yra svarbi jos misijos dalis, nes juose ji lengvai atpažįsta nukryžiuotąjį Viešpatį. Šventasis Kiprijonas per marą Kartaginoje, kur jis vyskupavo, priminė krikščionims ligonių priežiūros svarbą: „Ši maro epidemija, kuri atrodo baisi ir pražūtinga, išbando kiekvieno teisumą ir tikrina žmogaus dvasią: parodo, ar sveikieji padeda ligoniams, ar giminaičiai deramai myli vieni kitus, ar šeimininkai gailisi savo kenčiančių tarnų, ar gydytojai neapleidžia ligonių, maldaujančių pagalbos“ [38]. Krikščioniška tradicija lankyti ligonius, plauti jų žaizdas ir guosti kenčiančiuosius nėra vien tik filantropija, bet bažnytinis veiksmas, per kurį Bažnyčios nariai ligoniuose „liečia kenčiantį Kristaus kūną“. [39]

50. XVI a. šventasis Dievo Jonas, įsteigęs jo vardu pavadintą ligoninių ordiną (bonifratrus), įkūrė pavyzdines ligonines, kuriose buvo  priimami visi, nepriklausomai nuo socialinės ar ekonominės padėties. Jo žinomas posakis „Mano broliai, darykite gera!“ tapo veiklios meilės ligoniams devizu. Tuo pačiu laikotarpiu šventasis Kamilis Lelietis įkūrė ligonių tarnų (kamiliečių) ordiną ir su visišku atsidavimu ėmėsi misijos tarnauti ligoniams. Jo reguloje nurodoma: „Pirmiausia kiekvienas tegu prašo Viešpaties malonės, kad jis suteiktų motiniškos meilės artimui, idant galėtume jam tarnauti su visa sielos ir kūno meile, nes mes trokštame per Dievo malonę tarnauti visiems ligoniams su tokia meile, kokią mylinti motina jaučia savo vieninteliam sergančiam vaikui“ [40]. Kamiliečiai įkūnijo Kristaus Gydytojo gailestingumą ligoninėse, mūšio lauke, kalėjimuose ir gatvėse.

51. Dar platesniu mastu sveikatos priežiūros srityje vargšams tarnavo daugelis pašvęstųjų moterų: jos rūpinosi sergančiaisiais motiniška meile, kaip motina rūpinasi savo vaiku. Šventojo Vincento Pauliečio gailestingosios meilės dukros (šaritės), ligoninių seserys (hospitalietės), Dieviškosios Apvaizdos mažosios seserys ir daugelis kitų moterų kongregacijų motinišku ir diskretišku buvimu tarnauja ligoninėse, slaugos namuose ir senelių prieglaudose. Daugeliui jos suteikė paguodą, išklausė, buvo šalia ir, svarbiausia, parodė švelnumą. Dažnai savo rankomis statydavo sveikatos priežiūros įstaigas vietovėse, kuriose nebuvo medicininės pagalbos priemonių. Jos mokė higienos, padėdavo gimdyti ir skirdavo vaistus vadovaudamosi natūralia išmintimi ir giliu tikėjimu. Jų namai tapo orumo oazėmis, kuriose nė vienas nebūdavo atstumiamas. Užjaučiantis prisilietimas buvo pirmutinis vaistas. Šventoji Liudvika de Marijak (de Marillac) rašė savo seserims, Gailestingosios meilės dukroms, primindama, kad jos „gavo ypatingą Dievo palaiminimą tarnauti vargšams ligoniams ligoninėse“ [41].

52. Šiandien šis paveldėtas įdirbis tęsiamas katalikų ligoninėse, atokiuose regionuose įkurtose sveikatos priežiūros įstaigose, atogrąžų miškuose veikiančiose sveikatos misijose, narkomanų priėmimo centruose ir karo zonose įkurtose lauko ligoninėse. Krikščionių buvimas šalia ligonių rodo, kad išganymas yra ne abstrakti idėja, bet konkretus veikimas. Gydydama žaizdas, Bažnyčia skelbia, jog Dievo karalystė prasideda tarp pažeidžiamiausių. Taip elgdamasi, ji lieka ištikima Tam, kuris pasakė: „Buvau […] ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 35–36). Kai Bažnyčia atsiklaupia šalia raupsuotojo, alkano vaiko ar nežinomo mirštančiojo, ji įgyvendina savo giliausią pašaukimą: mylėti Viešpatį ten, kur jis yra labiausiai sudarkytas.

Rūpinimasis vargšais vienuoliniame gyvenime

53. Vienuolinis (monastinis) gyvenimas, formavęsis dykumų tyloje, nuo pat pradžių liudijo solidarumą. Vienuoliai palikdavo viską – turtus, prestižą, šeimą ne tik todėl, kad niekino pasaulio gėrybes – contemptus mundi, bet ir tam, kad per radikalų atsižadėjimą susitiktų su neturtėliu Kristumi. Šventasis Bazilijus Didysis savo reguloje nematė jokio prieštaravimo tarp vienuoliniam gyvenimui būdingos maldos bei susikaupimo ir vienuolių darbo vargšų labui. Jo nuomone, svetingumas ir rūpinimasis vargšais buvo neatskiriama vienuoliškojo gyvenimo dalis, ir vienuoliai, netgi palikę viską, kad gyventų neturte, turėjo padėti vargšams savo darbu, nes „norint turėti ką duoti stokojantiems [...], aišku, kad reikia uoliai darbuotis [...]. Toks gyvenimo būdas mums naudingas ne tik kūnui apmarinti, bet ir dėl artimo meilės, kad per mus Dievas pakankamai aprūpintų silpnuosius mūsų brolius“ [42].

54. Cezarėjoje, kur Bazilijus vyskupavo, jis pastatydino vietą, žinomą kaip Baziliada, kurioje buvo nakvynės namai, ligoninės ir mokyklos vargšams bei ligoniams. Taigi vienuolis turėjo būti ne tik asketas, bet ir tarnas. Bazilijus taip parodė, kad norint būti arti Dievo, reikia būti arti vargšų. Konkreti meilė buvo šventumo kriterijus. Malda ir rūpinimasis, kontempliacija ir slauga, rašymas ir svetingas priėmimas – visa tai tos pačios meilės Kristui išraiška.

55. Vakaruose šventasis Benediktas Nursietis sudarė regulą, kuri tapo Europos vienuoliškojo gyvenimo dvasinis pagrindas. Reguloje svarbi vieta skirta vargšų ir piligrimų priėmimui: „Ypač rūpestingai dera priimti vargšus ir piligrimus, nes juose labiausiai priimamas Kristus“ [43]. Tai nebuvo tik žodžiai: per šimtmečius benediktinų vienuolynuose prieglobstį rasdavo našlės, vaikai pamestinukai, piligrimai ir elgetos. Benediktui bendruomeninis gyvenimas buvo meilės mokykla. Fizinis darbas atliko ne vien praktinę funkciją, bet ir ugdė širdį tarnystei. Bendras dalijimasis tarp vienuolių, dėmesys ligoniams ir pažeidžiamiausių žmonių išklausymas ruošė vienuolius priimti Kristų, kuris ateina kaip vargšas ir svetimšalis. Benediktinų vienuolių svetingumas ir šiandien būdingas Bažnyčiai, kuri atveria duris, priima nekeldama reikalavimų, gydo nieko neprašydama mainais.

56. Laikui bėgant benediktinų vienuolynai tapo vietomis, kurios buvo priešingybė atskirties kultūrai. Vienuoliai dirbo žemę, ruošė maisto produktus, gamino vaistus ir juos visiškai paprastai dalydavo labiausiai stokojantiems. Jų tylus darbas buvo raugas, brandinantis naują civilizaciją, kur vargšai buvo ne spręstina problema, bet broliai ir seserys, kuriuos reikia priimti. Dalijimasis, bendras darbas ir pagalba pažeidžiamiems žmonėms formavo solidarumo ekonomiką, priešingą kaupimo logikai. Vienuolių liudijimas parodė, kad savanoriškas neturtas, kuris toli gražu nereiškė skurdo, yra laisvės ir bendrystės kelias. Jie neapsiribojo pagalbos teikimu vargšams: tapo jų artimaisiais, broliais tame pačiame Viešpatyje. Celėse ir vienuolynų galerijose susiformavo Dievo buvimo mažiausiuose mistinis suvokimas.

57. Vienuolynai teikė ne vien materialinę pagalbą, bet ir atliko esminį vaidmenį kultūriniame bei dvasiniame vargingiausiųjų ugdyme. Maro, karo ir bado laikais tai buvo vietos, kur vargšai gaudavo duonos ir vaistų, bet taip pat sulaukdavo orumo sustiprinimo bei paguodos žodžio. Ten auklėti našlaičiai, pameistriai įgydavo profesinį išsilavinimą, o valstiečiai buvo mokomi žemės ūkio technologijų ir skaitymo. Žiniomis dalytasi kaip dovana ir atsakingu įpareigojimu. Abatas buvo mokytojas ir tėvas, o vienuolyno mokykla – vieta, kur per tiesą siekta laisvės. Pasak šventojo Jono Kasijono, vienuolis turi pasižymėti „širdies nuolankumu [...], kuris veda ne prie pasipūtimą skatinančių žinių, bet tokio žinojimo, kuris šviečia per tobulą meilę“ [44]. Ugdydami žmonių sąžinę ir perduodami išmintį, vienuoliai prisidėjo prie krikščioniškosios įtraukties pedagogikos. Tikėjimu pažymėta kultūra buvo dalijamasi su paprastumu. Meilės nušviestas pažinimas tapo tarnavimu. Taip vienuoliškas gyvenimas išryškino šventumo stilių ir parodė konkretų visuomenės perkeitimo kelią.

58. Monastinė tradicija moko, kad malda ir meilė, tyla ir tarnystė, celės ir ligoninės sudaro vieną dvasinį audinį. Vienuolynas yra klausymosi ir veiklos, garbinimo ir dalijimosi vieta. Didis cistersų reformatorius šventasis Bernardas Klervietis „ryžtingai priminė blaivaus ir saikingo gyvenimo būtinybę – ir valgant, ir rengiantis, ir statant vienuolyno pastatus, – sykiu rekomenduodamas remti vargšus bei jais rūpintis“ [45]. Jam užuojauta buvo ne papildomas pasirinkimas, bet tikrasis Kristaus sekimo kelias. Taigi vienuoliškasis gyvenimas, jei jis ištikimas savo pirminiam pašaukimui, rodo, kad Bažnyčia visiškai esti Viešpaties sužadėtinė tik tada, kai ji yra ir vargšų sesuo. Vienuolynas nėra vien prieglobstis nuo pasaulio, tai ir mokykla, kurioje mokomasi geriau jam tarnauti. Ten, kur vienuoliai atvėrė duris vargšams, Bažnyčia nuolankiai ir tvirtai parodė, jog kontempliacija neatmeta gailestingumo, bet jo reikalauja kaip tyriausio jos subrandinto vaisiaus.

Išlaisvinti kalinius

59. Nuo apaštalų laikų Bažnyčia engiamųjų išlaisvinimą laikė Dievo karalystės ženklu. Pats Jėzus, pradėdamas savo viešąją misiją, paskelbė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo“ (Lk 4, 18). Pirmieji krikščionys, net ir esant sunkioms sąlygoms, meldėsi ir padėjo savo įkalintiems broliams ir seserims, kaip liudija Apaštalų darbai (plg. 12, 5; 24, 23) ir įvairūs Bažnyčios tėvų raštai. Ši išlaisvinimo misija per šimtmečius tęsėsi konkrečiais veiksmais, ypač tada, kai vergijos ir nelaisvės drama paliesdavo ištisas visuomenes.

60. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje, kai Viduržemio jūros regione daug krikščionių patekdavo į nelaisvę arba karuose būdavo pavergiami, susikūrė du vienuoliniai ordinai: Švenčiausiosios Trejybės ordinas vergams išpirkti (trinitoriai), įkurtas šv. Jono Matiečio ir šv. Felikso Valujiečio, ir Švenčiausiosios Gailestingumo (de Mercede) Mergelės Marijos ordinas (mercedarai), įkurtas šv. Petro Nolasko, padedant dominikonui šv. Raimondui Penjafortiečiui. Šios pašvęstųjų bendruomenės nuo įkūrimo pasižymėjo ypatinga charizma – išlaisvinti pavergtus krikščionis atiduodant pavergtųjų dispozicijon savo turtą [46], o dažnai ir aukojant savo gyvybę mainais už pavergtuosius. Trinitoriai, pasirinkę šūkį Gloria Tibi Trinitas et captivis libertas (Šlovė Tau, Trejybe, o belaisviams – laisvė), ir mercedarai, kurie prie neturto, klusnumo ir skaistybės vienuolinių įžadų pridėjo ketvirtąjį įžadą [47], liudijo, kad meilė gali būti herojiška. Kalinčiųjų išlaisvinimas yra trejybinės meilės išraiška: Dievas išlaisvina ne tik iš dvasinės vergovės, bet ir iš konkrečios priespaudos. Išlaisvinimas iš vergovės bei nelaisvės laikomas Kristaus atperkamosios aukos tęsiniu: Jo kraujas yra mūsų išpirkimo kaina (plg. 1 Kor 6, 20).

61. Pirminis šių ordinų dvasingumas buvo glaudžiai susijęs su Kryžiaus kontempliacija. Kristus yra išskirtinis kalinių Atpirkėjas, o Bažnyčia, jo Kūnas, pratęsia šį slėpinį laike [48]. Belaisvių išpirkimą vienuoliai laikė ne politiniu ar ekonominiu veiksmu, bet kone liturginiu aktu, sakramentiniu savęs dovanojimu. Daugelis atiduodavo savo kūnus vietoj belaisvių, tiesiogine prasme vykdydami įsakymą: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Šių ordinų tradicija nesibaigė. Priešingai, ji įkvėpė naujų veiklos formų kovai su šiuolaikine vergove: prekyba žmonėmis, priverstiniu darbu, seksualiniu išnaudojimu, įvairiomis priklausomybių apraiškomis [49]. Konkrečiai įkūnyta krikščioniškoji meilė tampa išlaisvinanti. O Bažnyčia, kai ji būna ištikima Viešpačiui, visada vykdo savo misiją, skelbdama išlaisvinimą. Kai „milijonai žmonių – kūdikių, visų amžiaus grupių vyrų ir moterų – ir šiandien neturi laisvės ir yra priversti gyventi vergystę primenančiomis sąlygomis“ [50], tą paveldą tęsia šie ordinai ir kitos institucijos bei kongregacijos, besidarbuojančios priemiesčiuose, konfliktų zonose ir migracijos keliuose. Bažnyčia, pasilenkdama sutraukyti vargšus kaustančias naujas grandines, tampa Velykų ženklu.

62. Šių apmąstymų apie laisvės netekusius žmones nedera baigti nepaminėjus tų, kurie yra įvairiuose kalėjimuose ir sulaikymo centruose. Šiuo atžvilgiu prisimename popiežiaus Pranciškaus žodžius, skirtus vienai kalinių grupei: „Apsilankymas kalėjime man visada yra svarbus momentas, nes kalėjimas yra didžio žmogiškumo vieta […]. Tai žmogiškumas, patyręs išbandymų, kartais išvargintas sunkumų, kaltės jausmo, nuosprendžių, nesupratimo, kančių, bet tuo pat metu kupinas jėgos, noro atleisti, išlaisvinimo troškimo“ [51]. Beje, ordinai, pasišventę kalinių išlaisvinimui, taip pat vadovavosi šiuo troškimu kaip pirmenybiniu tarnavimu Bažnyčiai. Šventasis Paulius skelbė: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi!“ (Gal 5, 1). Ir ši laisvė nėra tik vidinė: ji istorijoje reiškiasi kaip meilė, kuri pasirūpina ir išvaduoja iš visų vergovės pančių.

Evangelinio neturto liudytojai

63. XIII amžiuje dėl miestų augimo, turto koncentracijos ir naujų skurdo formų atsiradimo Šventoji Dvasia sužadino Bažnyčioje naują pašvęstojo gyvenimo formą: elgetaujančius ordinus. Skirtingai nuo stabilaus monastinio gyvenimo modelio, elgetaujantys vienuoliai (mendikantai) pasirinko keliavimą kaip gyvenimo būdą – be asmeninės ar bendruomeninės nuosavybės, visiškai pasitikint Dievo apvaizda. Jie neapsiribojo tik tarnyste vargšams: jie tapo vargšais kartu su jais. Į miestą žvelgė kaip į naują dykumą, o į atskirtį išgyvenančius žmones – kaip į naujus dvasinius mokytojus. Šie ordinai, tokie kaip pranciškonai, dominikonai, augustinai ir karmelitai, reprezentavo evangelinę revoliuciją, kai paprastas ir neturtu pažymėtas gyvenimo būdas tapo pranašišku misijos ženklu ir atgaivino ankstyvosios krikščionių bendruomenės patirtį (plg. Apd 4, 32). Elgetaujančių vienuolių liudijimas metė iššūkį tiek dvasininkų prabangai, tiek ir miesto visuomenės šaltumui.

64. Šventasis Pranciškus Asyžietis tapo šio dvasinio pavasario ikona. Susižadėdamas su neturtu, jis norėjo sekti beturčiu, nuogu ir nukryžiuotu Kristumi. Savo reguloje reikalauja, kad „broliai nieko neįgytų kaip nuosavybės: nei namų, nei vietos, nei nieko kito. Kaip piligrimai ir svetimšaliai šiame pasaulyje, tarnaudami Viešpačiui neturtu ir nuolankumu, jie turi eiti elgetauti pasitikėdami ir nesigėdydami, nes Viešpats dėl mūsų tapo vargdieniu šiame pasaulyje“ [52]. Jo gyvenimas buvo nuolatinis atsižadėjimas: nuo rūmų – pas raupsuotąjį, nuo gražbyliavimo – į tylą, nuo nuosavybės – į visišką dovanojimąsi. Pranciškus steigė ne socialinės tarnystės organizaciją, bet kūrė evangelinę broliją. Vargšuose jis matė brolius ir gyvus Viešpaties atvaizdus. Jo misija tapo buvimas su jais per solidarumą, nepaisantį atotrūkio, per užjaučiančią meilę. Jo vargingumas reiškėsi per santykius: juo vadovaudamasis jis kitiems tapo artimas, lygus jiems, netgi mažesnis už juos. Jo šventumas kilo iš įsitikinimo, kad tikrai priimti Kristų galima tik dosniai dovanojant save broliams.

65. Šventoji Klara Asyžietė, įkvėpta Pranciškaus, įkūrė neturtėlių seserų ordiną (vėliau seserys vadintos klarisėmis). Jos dvasinė kova reiškėsi per ištikimą radikalaus neturto idealo laikymąsi. Ji atsisakė popiežiaus privilegijų, kurios galėjo užtikrinti materialinį saugumą jos vienuolynui, ir ryžtingai pasiekė, kad popiežius Grigalius IX suteiktų vadinamąją Privilegium Paupertatis privilegiją, garantuojančią seserims teisę gyventi be jokio materialaus turto [53]. Šis pasirinkimas išreiškė jos visišką pasitikėjimą Dievu ir suvokimą, kad savanoriškas neturtas yra laisvės ir pranašystės forma. Klara mokė savo seseris, jog Kristus yra jų vienintelis paveldas ir niekas neturi užgožti bendrystės su juo. Jos maldingas gyvenimas slaptoje buvo šauksmas priešintis supasaulėjimui ir tylus vargšų bei pamirštųjų gynimas.

66. Šventasis Dominykas (Domingo de Guzmán), Pranciškaus amžininkas, įkūrė pamokslininkų ordiną, pasižymintį kitokia charizma, bet tokiu pat radikalumu. Jis norėjo skelbti Evangeliją su autoritetingumu, kylančiu iš gyvenimo neturte, ir buvo įsitikinęs, kad Tiesai skelbti reikia patikimų liudytojų. Jų rodomą gyvenimo neturte pavyzdį lydėjo Žodžio skelbimas. Broliai dominikonai, būdami laisvi nuo žemiškųjų turtų naštos, galėjo geriau atsiduoti pagrindiniam darbui, t. y. pamokslavimui. Jie vyko į miestus, ypač tuos, kuriuose veikė universitetai, mokyti Dievo tiesos [54]. Būdami priklausomi nuo kitų, rodė, kad tikėjimas nėra primetamas, bet siūlomas. Gyvendami tarp vargšų, broliai mokėsi Evangelijos tiesos „iš apačios“, kaip pažeminto Kristaus mokiniai.

67. Elgetaujančios vienuolijos buvo gyvas atsakas į atskirtį ir abejingumą. Jos tiesiogiai nesiūlė socialinių reformų, bet kvietė į asmeninį ir bendruomeninį atsivertimą vadovaujantis Dievo karalystės logika. Vienuoliams neturtas reiškė ne turto stoką, o laisvą pasirinkimą: pačiam tapti mažam, kad galėtum priimti mažutėlius. Tomas Celanietis taip sakė apie Pranciškų: „Jis rodė, jog labai myli vargšus [...]. Dažnai nusirengdavo drabužius, kad aprengtų jais vargšus, į kuriuos stengėsi tapti panašus“ [55]. Elgetaujantieji vienuoliai simbolizavo keliaujančią, nuolankią ir brolišką Bažnyčią, gyvenančią tarp vargšų ne dėl prozelitizmo, bet dėl savo tapatybės. Jie moko, kad Bažnyčia yra šviesa tik tada, kai atsisako visų daiktų, ir kad šventumas ateina per nuolankią ir mažiausiems atsidavusią širdį.

Bažnyčia ir vargšų švietimas

68. Popiežius Pranciškus, kreipdamasis į ugdytojus, priminė, kad švietimas visada buvo viena aukščiausių krikščioniškos meilės išraiškų: „Jūsų misija yra pilna sunkumų, bet drauge ir džiaugsmo. […] Tai meilės misija, nes negalima mokyti nemylint“ [56]. Nuo seniausių laikų krikščionys suprato, jog žinios išlaisvina, suteikia orumą ir priartina prie tiesos. Bažnyčiai vargšų mokymas buvo teisingumo ir tikėjimo aktas. Įkvėpta Mokytojo, mokiusio žmones dieviškųjų ir žmogiškųjų tiesų, Bažnyčia ėmėsi misijos tiesa ir meile ugdyti vaikus bei jaunuolius, ypač varginguosius. Ši misija įgavo konkretų pavidalą įsteigus kongregacijas, skirtas liaudies švietimui.

69. XVI a. šventąjį Juozapą Kalasantą sukrėtė tai, kad vargingiems Romos jaunuoliams trūko švietimo ir ugdymo; keliuose kambariuose šalia Šv. Daratos bažnyčios Užtibrio (Trastevere) rajone jis įsteigė pirmąją nemokamą liaudies mokyklą Europoje. Tai buvo užuomazga, iš kurios vėliau, ne be sunkumų, išaugo ir išsiplėtojo Dievo Motinos pamaldžiųjų mokyklų vargšų regulinių kunigų (pijorų) ordinas, kurio tikslas – perteikti jaunuoliams „ne tik pasaulietinių mokslų žinias, bet ir Evangelijos išmintį, mokant juos atpažinti Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo meilingą veikimą asmeninio gyvenimo įvykiuose ir istorijoje“ [57]. Šį drąsų kunigą iš tiesų galime laikyti „šiuolaikinės katalikiškos mokyklos, siekiančios visapusiško žmogaus ugdymo ir atviros visiems, tikruoju įkūrėju“ [58]. XVII a. šventasis Jonas Salietis, vadovaudamasis tais pačiais motyvais ir suprasdamas neteisybę dėl darbininkų bei valstiečių vaikų atskirties to meto Prancūzijos švietimo sistemoje, įkūrė krikščioniškųjų mokyklų brolių kongregaciją. Joje siektinas idealas buvo suteikti nemokamą išsilavinimą, tvirtą ugdymą ir brolišką aplinką. Jonas Salietis klasę laikė ne tik žmogaus tobulėjimo, bet ir atsivertimo erdve. Jo kolegijose derinta malda, mokymo metodika, drausmė ir dalijimasis. Kiekvienas vaikas laikytas unikalia Dievo dovana, o mokymas – tarnyste Dievo karalystei.

70. XIX a. Prancūzijoje šventasis Marcelinas Šampanja (Champagnat) įkūrė Maristų – mokyklų brolių institutą. Marcelinas buvo „jautrus savo epochos poreikiams dvasinėje ir švietimo srityje, jis matė jaunuolių religinį neišprusimą ir jų patiriamą apleistumą“ [59]; tuo metu, kai prieiga prie švietimo buvo tik nedaugeliui skirta privilegija, jis visa širdimi atsidavė misijai ugdyti ir evangelizuoti vaikus bei jaunuolius, ypač vargingiausius. Ta pačia dvasia Italijoje šventasis Jonas Boskas pradėjo didįjį saleziečių darbą, pagrįstą trimis „prevencinio metodo“ principais – protu, religija ir meile [60]. Palaimintasis Antanas Rosmini įkūrė Artimo meilės institutą, kuriame „intelektinė artimo meilė“ – kartu su „materialia“ ir galiausiai „dvasine-pastoracine“ artimo meile – buvo būtini aspektai vykdant bet kokią karitatyvinę veiklą, siekiančią žmogaus gėrio ir visapusiško vystymosi [61].

71. Daugelis moterų kongregacijų taip pat įsitraukė į šią pedagoginę revoliuciją. Uršulietės, Dievo Motinos Marijos draugijos seserys vienuolės, Maestre Pie instituto seserys ir daugelio kitų, ypač XVIII ir XIX amžiais įkurtų kongregacijų narės darbavosi toje erdvėje, kur valstybė buvo nepakankamai aktyvi. Jos įsteigė mokyklas mažuose miesteliuose, priemiesčiuose ir darbininkų rajonuose. Ypatingas jų veiklos prioritetas tapo mergaičių švietimas. Vienuolės mokė skaityti ir rašyti, evangelizavo, rūpinosi praktiniais kasdienio gyvenimo klausimais, kėlė dvasią puoselėdamos meninę veiklą ir, svarbiausia, ugdė sąžinę. Jų pedagogika paprasta: artumas, kantrybė, švelnumas. Jos mokė labiau gyvenimu, o ne žodžiais. Toje epochoje, kai buvo išplitęs neraštingumas ir struktūrinė atskirtis, šios pašvęstosios moterys tapo vilties švyturiais. Jų misija buvo ugdyti širdį, mokyti mąstyti, skatinti orumą. Derindamos pamaldų gyvenimą ir atsidavimą artimui, su švelnumu mokydamos Kristaus vardu, jos kovojo su apleistumu.

72. Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu, vargšų švietimas yra ne malonė, bet pareiga. Mažieji turi teisę į žinias – tai pamatinė jų žmogiškojo orumo pripažinimo sąlyga. Juos mokyti reiškia patvirtinti jų vertingumą ir suteikti jiems priemones, padedančias keisti jų gyvenimo tikrovę. Pagal krikščioniškąją tradiciją žinios laikomos Dievo dovana ir bendruomenės atsakomybe. Krikščioniškasis ugdymas rengia ne tik specialistus, bet ir ugdo žmones, atvirus gėriui, grožiui ir tiesai. Todėl katalikiškoji mokykla, kai ji ištikimai atitinka savo pavadinimą, tampa įtraukties, visapusiško ugdymo ir žmogaus vystymosi erdve; joje derinami tikėjimas ir kultūra, sėjama ateitis, gerbiamas Dievo atvaizdas ir kuriama geresnė visuomenė.

Migrantų palydėjimas

73. Migracijos patirtis lydi Dievo tautos istoriją. Abraomas išvyksta nežinodamas, kur eina; Mozė veda keliaujančią tautą per dykumą; Marija ir Juozapas su Kūdikiu bėga į Egiptą. Pats Kristus, kuris „pas savuosius atėjo, bet savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11), gyveno tarp mūsų kaip svetimšalis. Todėl Bažnyčia visada atpažino migrantuose gyvą Viešpaties buvimą; Paskutinio teismo dieną jis tars stovintiems dešinėje: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35).

74. XIX a., kai milijonai europiečių emigravo ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, migrantų sielovadoje pasižymėjo du dideli šventieji: šventasis Jonas Skalabrinis (Scalabrini) ir šventoji Pranciška Ksavera Kabrini (Cabrini). Pjačencos vyskupas Jonas Skalabrinis įkūrė Šv. Karolio misionierių kongregaciją, kad lydėtų migrantus tų šalių bendruomenėse, į kurias jie atvykdavo, teiktų jiems dvasinę, teisinę ir medžiaginę pagalbą. Jis žvelgė į migrantus kaip į naujosios evangelizacijos adresatus, įspėdamas apie svetimoje šalyje tykantį išnaudojimo ir tikėjimo praradimo pavojų. Jis didžiadvasiškai atsiliepė į Viešpaties dovanotą charizmą: „Skalabrinis žvelgė toliau, žvelgė į priekį, į pasaulį ir Bažnyčią be sienų, be svetimšalių“ [62]. Šventoji Pranciška Kabrini, gimusi Italijoje ir natūralizavusis JAV, buvo pirmoji kanonizuota JAV pilietė. Vykdydama savo misiją padėti migrantams, ji kelis kartus plaukė per Atlantą ir „su nepaprasta drąsa, be jokių pradinių lėšų įsteigė mokyklas, ligonines, našlaičių prieglaudas daugybei varguolių, kurie atvyko į naująjį pasaulį ieškoti darbo, nemokėdami kalbos ir neturėdami galimybių tinkamai integruotis amerikiečių visuomenėje, jie dažnai tapdavo nesąžiningų žmonių aukomis. Jos nenuilstanti motiniška širdis pasiekdavo juos visur: lūšnynuose, kalėjimuose, kasyklose“ [63]. 1950-ųjų Šventųjų metų proga popiežius Pijus XII paskelbė ją visų migrantų globėja [64].

75. Bažnyčios tradicija darbuotis migrantų labui, veikiant drauge su jais, tęsiama; šiandien ši tarnystė reiškiasi tokiomis iniciatyvomis kaip pabėgėlių priėmimo centrai, pasienio misijos, Caritas Internationalis ir kitos institucijos. Šiuolaikinis Magisteriumas aiškiai patvirtina šį įsipareigojimą. Popiežius Pranciškus priminė, jog Bažnyčios misija migrantų bei pabėgėlių atžvilgiu yra dar platesnė ir pabrėžė, kad „mūsų atliepas į šiuolaikinius migracijos iššūkius gali būti apibendrintas keturiais veiksmažodžiais: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti. Šie veiksmažodžiai taikytini ne tik migrantams ir pabėgėliams. Jie apibūdina Bažnyčios misiją visų gyvenančiųjų egzistencijos paribiuose atžvilgiu: jie turi būti priimami, apsaugoti, skatinami ir integruojami“ [65]. Jis taip pat sakė: „Dievo vaikas yra kiekvienas žmogus! Jame įspaustas Kristaus paveikslas! Todėl privalu pirma patiems, o paskui padėti ir kitiems migrantus ir pabėgėlius laikyti ne tik problema, bet ir gerbtinais bei mylėtinais broliais ir seserimis, Apvaizdos mums teikiama proga prisidėti prie teisingesnės visuomenės, tobulesnės demokratijos, solidaresnės šalies, broliškesnio pasaulio ir atviresnės krikščioniškosios bendruomenės pagal Evangeliją statydinimo“ [66]. Bažnyčia, kaip motina, keliauja drauge su keliaujančiais. Ten, kur pasaulis mato grėsmę, ji mato vaikus; ten, kur statomos sienos, ji tiesia tiltus. Bažnyčia žino, kad jos Evangelijos skelbimas yra patikimas tik tada, kai jis virsta artumo ir priėmimo veiksmais. Ir ji žino, kad per kiekvieną atstumtą migrantą pats Kristus beldžiasi į bendruomenės duris.

Šalia vargingiausiųjų

76. Krikščioniškas šventumas dažnai pražysta labiausiai užmirštose ir sužeistose žmonijos vietose. Vargingiausieji iš varguolių – tie, kurie stokoja ne vien materialinių gėrybių, bet ir neturi balso bei visuomenėje pripažįstamo orumo, – užima ypatingą vietą Dievo širdyje. Jie yra Evangelijos numylėtiniai, Karalystės paveldėtojai (plg. Lk 6, 20). Juose Kristus toliau kenčia ir prisikelia. Juose Bažnyčia iš naujo atranda savo pašaukimą ir parodo savo autentiškiausią tikrovę.

77. Šventoji Kalkutos Teresė, kanonizuota 2016 m., tapo visuotine ikona, simbolizuojančia radikaliausiai išgyventą meilę, tarnaudama vargingiausiems ir visuomenės atstumtiesiems. Meilės misionierių kongregacijos įkūrėja savo gyvenimą paskyrė mirštantiems apleistiesiems, paliktiems Indijos gatvėse. Ji rinko atstumtuosius, plovė jų žaizdas ir lydėjo juos iki mirties su maldai prilygstančiu švelnumu. Jos meilė vargingiausiems iš varguolių lėmė tai, kad ji ne tik rūpinosi jų materialiniais poreikiais, bet ir skelbė jiems Evangelijos gerąją naujieną: „Norime skelbti vargšams gerąją naujieną – Dievas juos myli, ir mes juos mylime, jie mums yra svarbūs, jie sukurti tos pačios mylinčios Dievo rankos, kad mylėtų ir būtų mylimi. Mūsų vargšai yra nuostabūs, labai mylėtini žmonės, jiems nereikia mūsų gailesčio ar simpatijos, jiems reikia mūsų supratingos meilės. Jiems reikia mūsų pagarbos, reikia, kad su jais elgtumės oriai“ [67]. Visa tai kilo iš gilaus dvasingumo, kai tarnystė vargšams suvokiama kaip maldos ir meilės vaisius, tikrosios taikos versmė. Tai priminė popiežius Jonas Paulius II piligrimams, atvykusiems į Romą jos beatifikacijos proga: „Kur Motina Teresė rado jėgų visiškai atsiduoti tarnystei kitiems? Ji jų rado maldoje ir tyloje kontempliuodama Jėzų Kristų, jo Šventąjį Veidą, jo Švenčiausiąją Širdį. Ji pati sakė: Tylos vaisius yra malda; maldos vaisius yra tikėjimas; tikėjimo vaisius yra meilė; meilės vaisius yra tarnystė, tarnystės vaisius yra taika“ […]. Tai buvo malda, kuri pripildė jos širdį Kristaus ramybės ir leido jai skleisti tą ramybę kitiems [68]. Teresė laikė save ne filantrope ar aktyviste, bet nukryžiuoto Kristaus sužadėtine, su visa meile tarnaujančia kenčiantiems broliams.

78. Brazilijoje šventoji Dulce Lopes Pontes, vadinama Vargšų Dulce arba „geruoju Bahijos angelu“, – įkūnijo tą pačią evangelinę dvasią, pažymėtą braziliškais bruožais. Kalbėdamas apie ją ir dar dvi vienuoles, kanonizuotas per tą pačią iškilmę, popiežius Pranciškus prisiminė jų meilę labiausiai visuomenės atskirtį patiriantiems žmonėms ir sakė, jog naujosios šventosios „mums rodo, kad vienuolinis gyvenimas yra meilės kelionė pasaulio egzistencinėse periferijose“ [69]. Sesuo Dulce į nesaugų neapibrėžtumą reagavo kūrybiškumu, į kliūtis – švelnumu, o į poreikius – nepajudinamu tikėjimu. Ji pradėjo nuo vištidėje įkurdinto ligonių priimamojo, o vėliau tai išplėtojo ir įsteigė vieną didžiausių socialinių organizacijų šalyje. Kasdien padėdavo tūkstančiams žmonių, niekada neprarasdama savo jautrumo. Tapo vargdiene drauge su vargšais iš meilės Tam, kuris yra Vargdienis aukščiausiu mastu. Ji gyveno pasitenkindama trupučiu, karštai meldėsi ir su džiaugsmu tarnavo. Jos tikėjimas neatitolino jos nuo pasaulio, bet dar giliau įtraukė ją į vargingiausiųjų  skausmą.

79. Taip pat galima prisiminti su neįgaliaisiais dirbusius šventąjį Benediktą Menni ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ligoninių seseris; šventąjį Karolį de Fuko (Charles de Foucauld), gyvenusį Sacharos bendruomenėse; šventąją Kotryną Dreksel (Drexel), tarnavusią labiausiai socialiai remtinoms grupėms Šiaurės Amerikoje; seserį Emmanuelle, gyvenusią tarp šiukšlių rinkėjų Kairo Ezbet El Nakhl rajone; taip pat daugelį kitų. Kiekvienas iš jų savaip atrado, jog vargingiausieji nėra tik mūsų užuojautos objektas, bet ir Evangelijos mokytojai. Svarbu ne „atnešti“ jiems Dievą, bet sutikti Jį tarp jų. Visi šie pavyzdžiai mus moko, kad tarnystė vargingiesiems nėra „iš viršaus į apačią“ nukreiptas veiksmas, tai lygių asmenų susitikimas, kuriame apreiškiamas ir garbinamas Kristus. Šventasis Jonas Paulius II mums priminė „apie ypatingą Dievo Sūnaus buvimą neturtėliuose, ir tai reikalauja, kad Bažnyčia teiktų pirmenybę būtent jiems“ [70]. Tad kai Bažnyčia pasilenkia rūpintis vargšais, ji įgyja aukščiausią statusą.

Liaudies judėjimai

80. Turime taip pat pripažinti, kad per krikščionybės istorijos amžius pagalba vargšams ir kova už jų teises buvo susijusi ne vien su atskirais asmenimis, kai kuriomis šeimomis, institucijomis ar religinėmis bendruomenėmis. Buvo ir yra įvairių liaudies judėjimų, kurie vienija pasauliečius ir yra vadovaujami liaudies lyderių – jie dažnai įtarinėjami ir net persekiojami. Turiu galvoje „visus žmones, keliaujančius ne pavieniui, bet sudarančius bendruomenės audinį iš visų ir skirtą visiems, kur neleistina palikti užnugaryje vargingiausių ir silpniausių [...]. Taigi liaudies lyderiai yra tie, kurie geba įtraukti visus [...]. Jie nesibodi ir nebijo sužeistų ir patiriančių kryžių jaunuolių [71].

81. Tie liaudies lyderiai žino, kad solidarumas „taip pat reiškia kovą su struktūrinėmis skurdo, nelygybės priežastimis, taip pat darbo, žemės bei būstų trūkumu, socialinių ir darbo teisių nepaisymu. Tai reiškia pasipriešinti pinigų imperijos griaunančiam poveikiui [...]. Solidarumas, suvokiamas giliausia prasme, yra būdas kurti istoriją, ir būtent tai daro liaudies judėjimai“ [72]. Todėl kai įvairios institucijos galvoja apie vargšų poreikius, būtina, „kad jos įtrauktų liaudies judėjimus ir per tai pagyvintų vietines, nacionalines bei tarptautines valdymo struktūras ta moralinės energijos srove, kuri kyla įtraukiant socialinės atskirties paliestus žmones į bendro likimo kūrimą“ [73]. Liaudies judėjimai ragina įveikti tą sampratą, kai „socialinė politika, suvokiama kaip politika vargstančiųjų atžvilgiu, bet niekada nesuvokiama kaip politikos vykdymas su vargstančiaisiais ar pačių vargstančiųjų vykdoma politika, tuo labiau nesuvokiama kaip politika, kuri yra tautas vienijančio plano dalis“ [74]. Jei politikai ir profesionalai jų neklauso, „demokratija atrofuojasi, tampa nominalizmu, formalumu, praranda atstovaujamąjį pobūdį, tampa atsieta nuo apčiuopiamos tikrovės, nes nepaiso liaudies ir palieka ją, kasdien kovojančią už orumą, kuriančią savo likimą“ [75]. Tas pats pasakytina ir apie Bažnyčios institucijas.

 

KETVIRTAS SKYRIUS

ISTORIJA TĘSIASI

Bažnyčios socialinio mokymo amžius

82. Greitėjančius pastarųjų dviejų šimtmečių technologinius bei socialinius pokyčius, paženklintus tragiškų prieštaravimų, vargstantiesiems teko ne tik išgyventi, bet ir įveikti bei apmąstyti. Darbininkų, moterų, jaunimo judėjimai, taip pat kova su rasine diskriminacija padėjo naujai suvokti socialinę atskirtį patiriančių žmonių orumą. Šiame kontekste formavosi Bažnyčios socialinis mokymas: be krikščionių pasauliečių, atsiliepusių į savo epochos iššūkius, būtų neįsivaizduojama nauja krikščioniškojo Apreiškimo interpretacija šiuolaikinėmis socialinėmis, darbinės veiklos, ekonominėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis. Kartu su pasauliečiais darbavosi vienuoliai ir vienuolės, liudijantys Bažnyčią, einančią dar nepramintais keliais. Dėl mūsų išgyvenamų epochinių pokyčių šiandien dar labiau reikalinga nuolatinė sąveika tarp pakrikštytųjų ir Magisteriumo, piliečių ir ekspertų, liaudies ir institucijų. Reikia dar kartą pripažinti, kad tikrovė geriau matoma žvelgiant iš pakraščių ir kad vargstantieji pasižymi savitu supratingumu, kuris yra būtinas Bažnyčiai ir žmonijai.

83. Per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų Bažnyčios magisteriume pateikiamas tikras mokymų lobynas vargstančiųjų tema. Taip Romos vyskupai viešai išreiškė naują suvokimą, patikrintą bažnytinės įžvalgos. Pavyzdžiui, enciklikoje Rerum novarum (1891 m.) popiežius Leonas XIII nagrinėjo darbo klausimą, atskleidė daugelio pramonės darbininkų nepakeliamą padėtį ir siūlė kurti teisingą socialinę tvarką. Pareiškimų šia tema darė ir kiti popiežiai. Enciklikoje Mater et Magistra (1961 m.) šventasis Jonas XXIII ragino siekti teisingumo pasauliniu mastu, kad turtingos šalys neliktų abejingos, kai kitos kenčia dėl bado ir skurdo: jos buvo raginamos dosniai padėti savo gėrybėmis vargingesnėms šalims.

84. Vatikano II Susirinkimas yra labai svarbus etapas Apreiškimo šviesoje vykstančiame bažnytinės įžvalgos procese vargšų klausimu. Nors parengiamuosiuose dokumentuose ši tema buvo palikta nuošalyje, likus mėnesiui iki Susirinkimo pradžios, 1962 m. rugsėjo 11 d. radijo pranešime šventasis Jonas XXIII atkreipė į ją dėmesį nepamirštamais žodžiais: „Bažnyčia prisistato tokia, kokia yra ir kokia nori būti: kaip visų Bažnyčia ir ypač kaip vargšų Bažnyčia“ [76]. Bažnyčios atsinaujinimo siekusių vyskupų, teologų ir ekspertų intensyvios pastangos – remiant pačiam šventajam Jonui XXIII – davė Susirinkimui naują kryptį. Labai svarbu, kad šiuose gyvuose svarstymuose išryškėjo kristocentrinis, taigi doktrininis, o ne tik socialinis pobūdis. Daugelis Susirinkimo tėvų solidariai pritarė tam suvokimui, kurį puikiai išreiškė kardinolas Lercaro savo įsimintinoje 1962 m. gruodžio 6 d. kalboje: „Kristaus [buvimo] Bažnyčioje slėpinys visada buvo ir šiandien yra, bet ypatingu būdu – Kristaus [buvimo] vargšuose slėpinys“ [77] ir kad „tai nėra šiaip tema, bet tam tikra prasme vienintelė Vatikano II Susirinkimo tema“ [78]. Bolonijos arkivyskupas, rengdamas šios kalbos tekstą, pabrėžė: „Tai yra vargšų, milijonų vargšų visoje žemėje valanda, tai Bažnyčios, vargšų motinos, slėpinio valanda, tai Kristaus, ypač esančio vargšuose, valanda“ [79]. Aiškėjo supratimas, jog reikia naujos, paprastesnės ir santūresnės Bažnyčios išraiškos, apimančios visą Dievo tautą ir jos istorinį pavidalą. Reikia Bažnyčios, kuri būtų labiau panaši į savo Viešpatį nei į pasaulietines jėgas, kuri skatintų visą žmoniją konkrečiai įsipareigoti spręsti didžiulę pasaulio skurdo problemą.

85. Antrosios Vatikano II Susirinkimo sesijos atidarymo metu šventasis Paulius VI vėl ėmėsi savo pirmtako iškeltos temos – ypatingo Bažnyčios dėmesio žvelgiant „į vargšus, stokojančius, nuliūdusius, alkanus, kenčiančius, kalinius, t. y. visą kenčiančią ir verkiančią žmoniją: ji priklauso jai pagal Evangelijos teisę“ [80]. 1964 m. lapkričio 11 d. bendrojoje audiencijoje popiežius pabrėžė, kad „vargšas reprezentuoja Kristų“, ir sugretino Viešpaties atvaizdą vargdieniuose su popiežiaus reprezentuojamu atvaizdu; jis teigė, jog „Kristaus reprezentacija vargšuose yra visuotinio pobūdžio, kiekvienas vargšas atspindi Kristų; popiežiaus reprezentavimas yra asmeninis. […] Vargšas ir Petras gali sutapti, gali būti tas pats asmuo, apimantis dvejopą reprezentavimą – neturto ir valdžios“ [81]. Tokiu būdu simboliškai ir su nauju aiškumu buvo išreikštas vidinis ryšys tarp Bažnyčios ir vargšų.

86. Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes aktualizuojamas Bažnyčios tėvų palikimas ir tvirtai pabrėžiama visuotinė žemės gėrybių paskirtis bei iš to kylanti socialinė nuosavybės funkcija: „Žemę ir visa, kas joje, Dievas paskyrė visų žmonių bei tautų naudojimui, tad teisingumui vadovaujant ir meilei lydint sukurtosios gėrybės turi lygiai tekti visiems […]. Todėl žmogus, tomis gėrybėmis naudodamasis, į teisėtai jam priklausančius išorinius dalykus turi žiūrėti ne vien kaip į savus, bet drauge ir kaip į bendrus ta prasme, kad jie galėtų būti naudingi ne vien jam, bet ir kitiems. Be to, kiekvienas turi teisę turėti pakankamai gėrybių sau ir savo šeimai. […] O kraštutinai stokojantys turi teisę iš kitiems priklausančio turto įsigyti tai, ko jiems būtinai reikia. […] Privati nuosavybė savo prigimtimi turi ir visuomeninį pobūdį, pagrįstą bendrosios gėrybių paskirties dėsniu. Nekreipiant dėmesio į tą visuomeninį pobūdį, nuosavybė dažnai tampa proga godumui ir skaudiems sąmyšiams pasireikšti“ [82]. Šį įsitikinimą šventasis Paulius VI pakartoja enciklikoje Populorum progressio, kurioje skaitome, kad niekas negali manyti turintis teisę „pasilikti sau gėrybių perteklių, kai kitiems trūksta būtiniausių dalykų“ [83]. Savo kalboje Jungtinėse Tautose popiežius Montinis pasirodė esąs vargstančių tautų gynėjas [84], ragindamas tarptautinę bendruomenę kurti solidarų pasaulį.

87. Šventojo Jono Pauliaus II pontifikate Bažnyčios pirmenybinis santykis su vargšais sustiprėjo ypač doktrinos srityje. Jo mokyme pripažįstama, kad pirmenybinis pasirinkimas vargšų labui yra „ypatinga pirmenybinė krikščioniškosios meilės vykdymo forma, kurią liudija visa Bažnyčios tradicija“ [85]. Enciklikoje Sollicitudo rei socialis jis dar rašo, kad šiandien, žvelgiant į pasaulinį socialinių problemų mastą, „ši pirmenybinė meilė ir jos įkvėpti sprendimai negali neapimti didžiulės daugybės alkstančių, elgetaujančių, benamių, žmonių be medicininės pagalbos ir, svarbiausia, be geresnės ateities: nevalia neatsižvelgti į šią tikrovę. Jei jos nepaisytume, tai reikštų, kad tapatinamės  su „puotaujančiu turtuoliu“, kuris dėjosi nematąs elgetos Lozoriaus, gulėjusio prie jo rūmų vartų (plg. Lk 16, 19–31)“ [86]. Jo mokymas apie darbą reikšmingai prisideda prie mūsų svarstymų apie aktyvų vargšų vaidmenį Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinime, atsisakant paternalistinės nuostatos, kai siekiama tik patenkinti jų neatidėliotinus poreikius. Enciklikoje Laborem exercens jis teigia: „... žmogaus darbas yra raktas, turbūt svarbiausias viso socialinio klausimo raktas“ [87].

88. Dėl trečiojo tūkstantmečio pradžią paženklinusių daugeriopų krizių Benedikto XVI mokymas įgavo labiau politinį pobūdį. Enciklikoje Caritas in veritate jis teigia: „Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rūpinamasi bendrąja gerove, atitinkančia ir jo realius poreikius“ [88]. Be to, popiežius pastebi, kad „badą lemia ne tiek materialinis stygius, kiek stoka visuomeninių išteklių, tarp kurių svarbiausi yra institucinio pobūdžio. Tai yra stokojama ekonominių institucijų, gebančių ir laiduoti tinkamą mitybą, kad būtų reguliari prieitis prie vandens bei maisto produktų, ir įveikti sunkumus, susijusius su pirminiais poreikiais ir tikromis mitybos krizėmis, sukeltomis gamtinių priežasčių ar politinio neatsakingumo vietiniu ir tarptautiniu matmeniu“ [89].

89. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad pastaraisiais dešimtmečiais, greta Romos vyskupų magisteriumo, vis dažniau poziciją pareikšdavo nacionalinės ir regioninės vyskupų konferencijos. Pavyzdžiui, jis pats asmeniškai galėjo paliudyti ypatingą Lotynų Amerikos vyskupų įsipareigojimą permąstyti Bažnyčios santykį su vargšais. Po Vatikano II Susirinkimo beveik visose Lotynų Amerikos šalyse buvo jaučiamas stiprus Bažnyčios tapatinimasis su vargšais ir aktyvus dalyvavimas siekiant užtikrinti jų laisvę. Bažnyčios širdį jaudino daugybė vargšų, kenčiančių nuo nedarbo, nepakankamo užimtumo, neteisingų atlyginimų ir priverstų gyventi skurdžiomis sąlygomis. San Salvadoro arkivyskupo, šventojo Oskaro Romero kankinystė buvo ir liudijimas, ir gyvas raginimas Bažnyčiai. Jis tapatinosi su didžiosios dalies tikinčiųjų išgyvenama drama ir sutelkė į juos savo pastoracinį dėmesį. Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos Medeljine, Puebloje, Santo Dominge ir Aparesidoje yra svarbūs etapai taip pat visai Bažnyčiai. Aš pats, ilgus metus tarnavęs kaip misionierius Peru, esu labai dėkingas dėl šio bažnytinės įžvalgos proceso, kurį popiežius Pranciškus sumaniai susiejo su kitų, ypač globaliuosiuose Pietuose esančių dalinių Bažnyčių kelione. Dabar norėčiau grįžti prie dviejų konkrečių minėtų vyskupų mokymo temų.

Nuodėmės struktūros, kurios sukelia skurdą ir didžiulę nelygybę

90. Medeljine vyskupai pareiškė pritarimą dėl pirmenybinio pasirinkimo vargšų labui: „Mūsų Gelbėtojas Kristus ne tik mylėjo vargšus, jis, „būdamas turtingas, tapo vargdieniu“, gyveno varge, savo misiją sutelkė į jų išlaisvinimo žinios skelbimą ir įkūrė savo Bažnyčią, ženklinančią šį tarp žmonių esantį vargą. [...] Daugybės brolių vargas reikalauja teisingumo, solidarumo, liudijimo, įsipareigojimo, pastangų, kad tai būtų įveikta ir visiškai įvykdyta Kristaus patikėta išganymo užduotis“ [90]. Vyskupai tvirtai teigia, jog Bažnyčia, norėdama būti visiškai ištikima savo pašaukimui, turi ne tik dalytis vargšų padėtimi, bet ir stoti jų pusėn bei aktyviai įsipareigoti siekti jų visapusiško vystymosi. Lotynų Amerikoje tolydžio didėjančio skurdo akivaizdoje, Pueblos konferencijoje patvirtintas Medeljine priimtas sprendimas, atvirai ir pranašiškai pareiškus pirmenybę vargstančiųjų labui, o neteisybės struktūras pavadinus „socialine nuodėme“.

91. Meilė yra jėga, kuri keičia tikrovę, tai tikra istorinių pokyčių galia. Iš šios versmės turi kilti visos pastangos „šalinti struktūrines skurdo priežastis“ [91], siekiant kuo skubiau tai įgyvendinti. Tikiuosi, kad matysime vis daugiau „politikų, gebančių pradėti autentišką dialogą, kaip veiksmingai gydyti mūsų pasaulio blogybių giliąsias šaknis, o ne paviršinę regimybę“ [92]. Nes „reikia išgirsti ištisų tautų, neturtingesnių žemės tautų šauksmą“ [93].

92. Todėl privalu toliau smerkti „žudančios ekonomikos diktatūrą“ ir pripažinti, kad „mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles“ [94]. Nors yra įvairių teorijų, kurios mėgina pateisinti esamą padėtį arba paaiškinti, jog ekonominis racionalumas reikalauja iš mūsų laukti, kol nematomos rinkos jėgos viską išspręs, kiekvieno žmogaus orumas turi būti gerbiamas dabar, o ne rytoj, o daugelio žmonių, iš kurių šis orumas yra atimtas, skurdas suvoktinas kaip nuolatinis beldimasis į mūsų sąžinę.

93. Enciklikoje Dilexit nos popiežius Pranciškus priminė, kad socialinė nuodėmė visuomenėje įgauna „nuodėmės struktūros“ formą, kuri „dažnai reiškiasi vyraujančioje pasaulėžiūroje, kai normaliu ar racionaliu dalyku laikoma tai, kas yra ne kas kita, kaip savanaudiškumas ir abejingumas. Šį reiškinį galima apibrėžti kaip socialinį susvetimėjimą“ [95]. Tampa normalu ignoruoti vargšus ir gyventi taip, lyg jų nebūtų. Taip pat atrodo protinga organizuoti ekonomiką, reikalaujant iš žmonių pasiaukojimo, kad būtų pasiekti tam tikri tikslai, kurie yra svarbūs galingiesiems. Tuo tarpu vargšams lieka tik pažadai apie nukrisiančius kelis „lašus“, kol nauja pasaulinė krizė vėl nesugrąžins jų į ankstesnę padėtį. Tai tikras susvetimėjimas, apsiribojantis tik teoriniais pasiteisinimais, o ne mėginimu šiandien išspręsti konkrečias kenčiančiųjų problemas. Jau šventasis Jonas Paulius II sakė: „Susvetimėjusi yra ta visuomenė, kuri per savo socialinio organizavimosi, gamybos ir vartojimo formas trukdo įgyvendinti šią dovaną ir formuotis tarpusavio solidarumui“ [96].

94. Turime vis labiau stengtis pašalinti struktūrines skurdo priežastis. Tai neatidėliotinas reikalas, „ne tik turint pragmatinių sumetimų pasiekti rezultatų bei tvarkyti visuomenę, bet ir dėl būtinybės išgyti iš ligos, kuri visuomenę silpnina bei gniuždo ir tik veda į naują krizę. Paramos projektai, kuriais atsiliepiama į kai kuriuos primygtinius poreikius, laikytini vien laikinu atsaku“ [97]. Nelygybė „yra socialinių blogybių šaknis“ [98]. Iš tiesų, „dažnai pastebima, kad iš tiesų žmogaus teisės nėra visiems vienodos“ [99].

95. Būna, jog „vadovaujantis vyraujančiu „sėkmės“ ir „kliovimosi vien savo jėgomis“ modeliu, regis, beprasmiška dėti pastangas, kad atsilikusieji, silpnieji ar mažiau apdovanotieji irgi ko nors pasiektų gyvenime“ [100]. Nuolat kyla tas pats klausimas: ar mažiau gabūs žmonės nėra žmonės? Ar silpnieji neturi tokio paties orumo kaip mes? Ar tie, kurie gimė su mažesnėmis galimybėmis, yra mažiau verti kaip žmonės ir turi vien apsiriboti tuo, kas būtina pragyvenimui? Nuo mūsų atsakymų į šiuos klausimus priklauso mūsų visuomenės vertė ir mūsų ateitis. Arba atgausime savo moralinį ir dvasinį orumą, arba nugrimsime į atmatų duobę. Jei nesustosime ir rimtai neapmąstysime šių dalykų, mes ir toliau, atvirai ar slapta, mėginsime „įteisinti dabartinį paskirstymo modelį, kai mažuma tariasi turinti teisę vartoti tokia proporcija, kuri negali tapti visuotinė, nes planeta neįstengtų pakelti tokio vartojimo atliekų“ [101].

96. Tarp struktūrinių klausimų, kurių neįmanoma išspręsti iš viršaus ir kurių reikia imtis kuo greičiau, yra klausimai dėl vietų, erdvių, namų, miestų, kuriuose gyvena ir keliauja vargšai. Mes žinome: „Kokie gražūs miestai, įveikiantys liguistą nepasitikėjimą, integruojantys skirtinguosius ir tokį veiksmą paverčiantys nauju vystymosi veiksniu! Kokie gražūs miestai, kurių architektūrinis išplanavimas teikia daug erdvių, skatinančių jungtis, megzti ryšius, pripažinti kitą!“ [102]. Tuo pačiu metu „negalime nepaisyti ir aplinkos griovimo, dabartinio plėtros modelio ir išmetimo kultūros padarinių žmogaus gyvenimui“ [103]. Nes „aplinkos ir visuomenės nuosmukis ypač prislegia planetos silpniausiuosius“ [104].

97. Todėl visi Dievo tautos nariai, nors ir skirtingais būdais, privalo dėl šių struktūrinių problemų išreikšti savo balsą, kuris pažadintų, demaskuotų, nors ir rizikuotų atrodyti „kvailai“. Neteisybės struktūros turi būti atpažintos ir sunaikintos gėrio jėga, keičiant mentalitetą, taip pat pasitelkiant mokslą ir techniką, kuriant veiksmingą visuomenės pokyčių politiką. Reikia visada prisiminti, kad Evangelija siūlo ne tik individualų ir vidinį santykį su Viešpačiu. Tai apima dar plačiau: „Siūloma Dievo Karalystė (Lk 4, 43); kalbama apie meilę Dievui, kuris karaliauja pasaulyje. Kiek Jis karaliaus tarp mūsų, tiek socialiniame gyvenime bus erdvės visų brolybei, teisingumui, taikai, kilnumui. Tad ir skelbimas, ir krikščioniškoji patirtis turi socialinių padarinių. Ieškokime Dievo Karalystės“ [105].

98. Galiausiai dokumente, kuris iš pradžių nebuvo visų palankiai sutiktas, randame apmąstymą, aktualų ir šiandien: „Ortodoksiškumo“ gynėjai kartais yra kaltinami pasyvumu, atlaidumu ar bendrininkavimu tose situacijose, kai susiduriama su nepakeliama neteisybe ir politiniais režimais, kurie palaiko tokią padėtį. Iš visų, ypač iš ganytojų ir vadovų, reikalaujama dvasinio atsivertimo, intensyvios meilės Dievui ir artimui, uolumo siekiant teisingumo ir taikos, evangelinio supratimo apie vargšus ir vargą. Rūpinimasis tikėjimo grynumu neturi būti atsietas nuo rūpinimosi, kad per integralų teologinį gyvenimą būtų duotas atsakas ir veiksmingas liudijimas tarnaujant artimui, ypač vargšams ir engiamiesiems“ [106].

Vargšai kaip subjektai

99. Visuotinės Bažnyčios kelionę praturtino Aparesidos konferencijos įžvalga, kai Lotynų Amerikos vyskupai aiškiai pareiškė, kad Bažnyčios pirmenybinis pasirinkimas vargšų labui „glūdi kristologiniame tikėjime į Dievą, kuris dėl mūsų tapo vargdieniu, kad praturtintų mus savo neturtu“ [107]. Dokumente Bažnyčios misija kontekstualizuojama dabartinėje globalizuoto pasaulio situacijoje su jos naujomis ir dramatiškomis disbalanso apraiškomis [108], o baigiamajame pranešime vyskupai rašo: „Dideli skirtumai tarp turtingųjų ir vargšų ragina mus dirbti dar uoliau, kad taptume mokiniais, gebančiais dalytis prie gyvenimo stalo, visų Tėvo sūnų ir dukterų stalo, atviro, įtraukaus stalo, nuo kurio niekas nebūtų nušalintas. Todėl dar kartą patvirtiname savo pirmenybinį ir evangelinį pasirinkimą vargšų atžvilgiu“ [109].

100. Taip pat dokumente gilinamasi į temą, jau nagrinėtą ankstesnėse Lotynų Amerikos vyskupų konferencijose, ir pabrėžiama būtinybė žvelgti į marginalizuotas bendruomenes kaip į subjektus, gebančius kurti savo kultūrą, užuot laikius jas tik kitų teikiamos labdaros objektais. Tai reiškia, kad tokios bendruomenės turi teisę gyventi pagal Evangeliją, švęsti ir skelbti tikėjimą pagal savo kultūrose vyraujančias vertybes. Vargo patirtis suteikia joms gebėjimą atpažinti kitiems nematomus tikrovės aspektus, todėl visuomenė turi juos išklausyti. Tas pats galioja ir Bažnyčiai, kuri turi teigiamai vertinti jų „liaudiškąjį“ būdą išgyventi tikėjimą. Graži ištrauka iš Aparesidos baigiamojo dokumento padeda mums apmąstyti šį klausimą ir rasti tinkamą požiūrį: „Tik toks artumas, kai užsimezga draugystė, leidžia mums giliai vertinti šiandienos vargstančiųjų vertybes, jų teisėtus troškimus ir jų būdą išgyventi tikėjimą. [...] Diena iš dienos vargšai tampa evangelizacijos ir visapusiško žmogaus ugdymo subjektais: jie auklėja vaikus tikėjimu, solidarizuojasi su giminaičiais ir kaimynais, nuolat ieško Dievo ir gaivina Bažnyčios piligrimystę. Evangelijos šviesoje mes pripažįstame jų didžiulį orumą ir šventą vertę, kurią juose įžvelgia Kristus, buvęs toks pat beturtis ir atstumtas kaip ir jie. Remdamiesi šia tikėjimo įkvėpta patirtimi, mes kartu su jais ginsime jų teises“ [110].

101. Pasirinkimas vargšų labui apima vieną aspektą, kurio nedera pamiršti: šis pasirinkimas iš mūsų reikalauja dėmesingumo kitam. „Toks meilės kupinas dėmesys kitam yra tikro rūpinimosi jo asmeniu pradžia, ir iš to kyla troškimas veiksmingai siekti jo gerovės. Tai reiškia imti branginti vargšų gerumą, jų buvimo būdą, kultūrą, tikėjimo gyvenseną. Autentiška meilė visada yra kontempliatyvi, įgalina tarnauti kitam ne iš poreikio ar tuštybės, bet todėl, kad tai – gražu, tikra. […] Tik remdamiesi šiuo realiu ir nuoširdžiu artumu galime lydėti vargšus išlaisvinimo keliu“ [111]. Todėl nuoširdžiai dėkoju visiems nusprendusiems gyventi tarp vargšų: tiems, kurie ne tik kartais aplanko vargstančiuosius, bet ir gyvena su jais taip, kaip jie gyvena. Toks pasirinkimas laikytinas viena kilniausių evangelinio gyvenimo formų.

102. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad visiems reikia „leistis būti jų evangelizuojamiems“ [112], ir visi turime pripažinti „slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti“ [113]. Vargšai, užaugę visiško netikrumo sąlygomis, išmokę išgyventi pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis, pasitikėdami Dievu ir suvokdami, kad niekas kitas jų tikrovės netraktuoja rimtai, padėdami vieni kitiems sunkiausiais momentais, išmoko daug dalykų, kuriuos saugo savo širdies slaptoje. Tie iš mūsų, kurie neturėjo panašios gyvenimo ribinėmis sąlygomis patirties, tikrai gali daug ko pasimokyti iš tos išminties versmės, tai yra vargšų patirties. Tik palygindami savo skundus su jų kančiomis ir nepritekliais, galime priimti priekaištingą paraginimą, kviečiantį mus supaprastinti savo gyvenimą.

 

PENKTAS SKYRIUS

NUOLATINIS IŠŠŪKIS

103. Nusprendžiau priminti šią dviejų tūkstančių metų Bažnyčios dėmesio vargšams ir gyvenimo su vargšais istoriją, norėdamas parodyti, kad tai yra neatsiejama Bažnyčios kelio dalis. Rūpinimasis vargšais yra Bažnyčios didžiosios Tradicijos dalis, tarsi švyturys, kuris nuo Evangelijos laikų apšviečia visų laikų krikščionių širdis ir žingsnius. Todėl turime jausti neatidėliotiną raginimą pakviesti visus įsilieti į šį šviesos ir gyvenimo srautą, išsiliejantį atpažinus Kristų vargstančiųjų ir kenčiančiųjų veiduose. Meilė vargstantiems yra esminis Dievo su mumis išgyvenamos istorijos elementas, ji kaip nuolatinis raginimas plūsta iš pačios Bažnyčios širdies į tikinčiųjų širdis, tiek bendruomenėse, tiek individualiai. Bažnyčia, kaip Kristaus Kūnas, suvokia vargšus ir jų gyvenimą kaip privilegijuotą keliaujančios tautos dalį, kaip savo „kūną“. Todėl meilė vargšams – kad ir kokia būtų jų vargingumo forma – yra evangelinė garantija, jog Bažnyčia yra ištikima Dievo širdžiai. Kiekviename Bažnyčios atsinaujinime tarp prioritetų visada būdavo šis pirmenybinis dėmesys vargšams, kurio tiek motyvai, tiek stilius skiriasi nuo bet kurios kitos humanitarinės organizacijos veiklos.

104. Krikščionis negali laikyti vargšų vien socialine problema: jie yra „šeimos reikalas“. Jie „mūsiškiai“. Santykių su jais negalima susiaurinti iki vienos iš Bažnyčios veiklų ar tarnybinių funkcijų. Kaip moko Aparesidos konferencija, „mūsų prašoma skirti laiko vargšams, jiems skirti meilingą dėmesį, įdėmiai juos išklausyti, lydėti sunkiomis akimirkomis, pasirinkti praleisti su jais savo gyvenimo valandas, savaites ar metus ir, pradedant nuo jų [požiūrio], siekti jų padėties pokyčių. Negalime pamiršti, kad pats Jėzus tai siūlė savo veiksmais ir žodžiais“ [114].

Ir vėl: gailestingasis samarietis

105. Šio tūkstantmečio pradžioje vyraujanti kultūra skatina palikti vargšus likimo valiai, nelaikyti jų vertais dėmesio ir tuo labiau pagarbos. Enciklikoje Fratelli tutti popiežius Pranciškus kviečia mus apmąstyti palyginimą apie gailestingąjį samarietį (plg. Lk 10, 25–37), idant giliau suvoktume dalyko esmę. Palyginime matome, kad praeiviai, pamatę sužeistą ir pakelėje paliktą žmogų, laikosi skirtingų nuostatų. Tik gailestingasis samarietis juo pasirūpina. Taigi vėl iškyla klausimas, kuris apeliuoja į kiekvieną asmeniškai: „Su kuo save tapatini tu? Šis klausimas sunkus, tiesioginis ir lemiamas. Į kurį iš jų esi panašiausias? Turime atpažinti pagundą nesidomėti kitais, ypač silpniausiais. Pripažinkime, nepaisant visos mūsų padarytos pažangos, vis dar esame „beraščiai“, negebantys lydėti pačius trapiausius ir silpniausius mūsų išsivysčiusių visuomenių narius, jais pasirūpinti ir juos remti. Esame įpratę žiūrėti pro pirštus, praeiti pro šalį, ignoruoti situacijas, kol jos mūsų tiesiogiai nepaliečia“ [115].

106. Mums labai naudinga suvokti, kad gerojo samariečio scena kartojasi ir šiandien. Prisiminkime vieną iš mūsų dienų situacijų: „Kai sutinku žmogų, prastu oru, šaltą naktį miegantį po atviru dangumi, galiu jį palaikyti po kojomis netikėtai pasipainiojusiu trikdžiu, dykinėjančiu nusikaltėliu, kliūtimi mano kelyje, erzinančiu geluoniu mano sąžinei, politikų spręstina problema, o galbūt viešąją erdvę teršiančia atlieka. Bet taip pat galiu reaguoti remdamasis tikėjimu bei meile ir matyti žmogų, turintį tokį pat kaip ir aš kilnumą, Tėvo be galo mylimą kūrinį, Dievo paveikslą, Kristaus atpirktą brolį. Būti krikščioniu būtent tai ir reiškia! Juk be tokio konkretaus kiekvienos žmogiškosios būtybės kilnumo pripažinimo šventumo suprasti neįmanoma“ [116]. Ką padarė gailestingasis samarietis?

107. Šis klausimas tampa svarbus ir neatidėliotinas, nes padeda mums atpažinti rimtą trūkumą mūsų visuomenėje ir netgi mūsų krikščioniškose bendruomenėse. Faktas tas, kad daugelis šiandien pasitaikančių abejingumo formų „yra plačiai įsigalėjusio gyvenimo būdo požymiai, kurie pasireiškia įvairiai, galbūt kur kas rafinuočiau. Be to, kadangi visi esame labai susitelkę į savo poreikius, matydami, kad kažkas kenčia, susierziname, nes nenorime gaišti laiko dėl kitų žmonių problemų. Tai yra sergančios visuomenės simptomai, nes ji atsuka nugarą skausmui. Geriau taip žemai nepulti. Pažvelkime į gerojo samariečio pavyzdį“ [117]. Evangelijos palyginimo baigiamieji žodžiai – „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37) – tai įsakymas, kurį krikščionis turi kasdien girdėti savo širdyje.

Neišvengiamas iššūkis šiandienos Bažnyčiai

108. Ypač sunkiu Romos Bažnyčiai laikotarpiu, kai imperijos institucijos žlugo neatlaikiusios barbarų invazijos spaudimo, popiežius šventasis Grigalius Didysis taip perspėjo savo tikinčiuosius: „Kasdien, vos paieškoję, randame Lozorių, ir kasdien, net neieškodami, susiduriame su juo. Varguoliai nepaliaudami mus maldauja, o atėjus metui jie bus mūsų užtarėjai. [...] Todėl nepraleiskite progų elgtis gailestingai ir nepamirškite pasinaudoti priemonėmis, kurios jums suteiktos“ [118]. Šventasis popiežius drąsiai priešinosi paplitusioms išankstinėms nuostatoms vargšų atžvilgiu, pavyzdžiui, kad jie patys kalti dėl savo skurdo: „Kai matote vargšus darant kažką smerktino, nežiūrėkite į juos su panieka ar nepasitikėjimu, nes vargo ugnis veikiausiai apvalo net menkiausias jų kaltes“ [119]. Neretai taip esame gerovės apakinti, kad manome, jog būsime laimingi tik tada, jei sugebėsime apsieiti be kitų. Šiuo atžvilgiu vargšai gali būti mums tarsi tylūs mokytojai, parodantys mūsų puikybę bei aroganciją ir grąžinantys mus į deramą nuolankumą.

109. Nors tiesa, kad vargšus remia turintieji ekonominių išteklių, galima su tikrumu tvirtinti ir atvirkštinį teiginį. Kai suprantame, jog būtent vargšai mus evangelizuoja, įgyjame stulbinantį patyrimą, kurį liudija krikščioniškoji tradicija ir kuris tampa tikru posūkiu mūsų asmeniniame gyvenime. Kaip? Savo tyliu liudijimu jie priverčia mus stoti akistaton su savo silpnumu. Pavyzdžiui, senas žmogus savo kūno silpnumu primena mums apie mūsų pažeidžiamumą, net jei bandome jį paslėpti po gerovės ar išvaizdos regimybe. Be to, vargšai verčia mus susimąstyti, kokia nepagrįsta yra agresyvios arogancijos nuostata, su kuria dažnai pasitinkame gyvenimo sunkumus. Iš esmės jie atskleidžia mūsų tariamai saugaus bei užtikrinto gyvenimo netikrumą ir tuštumą. Šiuo klausimu vėl paklausykime šventojo Grigaliaus Didžiojo: „Niekas neturėtų jaustis saugus sakydamas: aš neatiminėju iš kitų, nes mėgaujuosi tik teisėtai įgytomis gėrybėmis. Anas turtuolis buvo nubaustas ne už tai, kad norėjo pasisavinti kitų gėrybes, bet todėl, kad gavęs tiek daug turtų, pragaištingai prarado pats save. Jo pasmerkimą į pragarą nulėmė tai, kad prabangoje jis prarado baimės jausmą, tapo išpuikęs dėl gautų dovanų, nebejautė jokios užuojautos“ [120].

110. Mus, krikščionis, vargšų klausimas grąžina prie pačios mūsų tikėjimo šerdies. Šventasis Jonas Paulius II mokė, kad vargšams teikiama pirmenybė – Bažnyčios meilė jiems yra esminė jos nuolatinei tradicijai priklausanti dalis, „verčianti ją atsigręžti į pasaulį, kuriame, nepaisant technikos ir ekonomikos pažangos, tebėra begalinio skurdo pavojus“ [121]. Krikščionims vargšai yra ne sociologinė kategorija, bet pats Kristaus kūnas. Nepakanka tik bendrai išdėstyti Dievo įsikūnijimo doktriną; norint tikrai įžengti į šį slėpinį, reikia patikslinti, kad Viešpats tampa kūnu, kuris alkanas, ištroškęs, serga, yra įkalintas. „Varginga ir vargšams skirta Bažnyčia prasideda nuo ėjimo link Kristaus kūno. Jei einame link Kristaus kūno, pradedame kažką suprasti, suprasti, kas yra Viešpaties vargingumas. Ir tai nėra lengva“ [122].

111. Bažnyčios širdis pačia savo esme yra solidari su vargšais, atstumtaisiais ir nušalintaisiais, su tais, kurie laikomi visuomenės „atliekomis“. Vargšai yra pačiame Bažnyčios centre, nes „iš mūsų tikėjimo į vargšu tapusį ir visada vargšams bei atstumtiesiems artimą Kristų išplaukia pareiga rūpintis visapusišku visuomenės apleistų žmonių vystymusi“ [123]. Kiekvieno tikinčiojo širdyje glūdi poreikis išgirsti tą šauksmą, kuris „kyla iš paties malonės išlaisvinančio veikimo kiekviename iš mūsų, todėl ta užduotis nėra rezervuota tik kai kuriems“ [124].

112. Kartais kai kuriuose krikščioniškuose judėjimuose ar grupėse pritrūksta arba visiškai nebūna įsipareigojimo visuomenės bendrajam gėriui, ypač stokojama dėmesio silpniausių ir labiausiai nuskriaustų žmonių gynimui bei rėmimui. Šiuo atžvilgiu reikia prisiminti, kad religija, ypač krikščioniškoji, negali būti apribota privačia sfera, tarsi tikintieji neturėtų rūpintis taip pat pilietinės visuomenės problemomis bei piliečiams aktualiais įvykiais [125].

113. Iš tiesų, „bet kuriai Bažnyčios bendruomenei, kuri nori likti patogioje ramybėje, kūrybiškai nesirūpinti ir veiksmingai neprisidėti, kad vargšai oriai gyventų ir nė vienas nebūtų atstumtas, taip pat gresia pavojus iširti, net jei ir kalbama socialinėmis temomis ar kritikuojama vyriausybė. Ji nesunkiai panirs į dvasinį supasaulėjimą, maskuojamą religinės praktikos ir ženklinamą nevaisingų susitikimų ar tuščių kalbų“ [126].

114. Mes kalbame ne tik apie pagalbą ir būtiną įsipareigojimą siekti teisingumo. Tikintieji turi atsižvelgti į kitą nenuoseklumo apraišką vargšų atžvilgiu. Tiesą sakant, „didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius. […] Pirmenybės teikimas vargšams daugiausia turi reikštis pirmenybiniu bei prioritetiniu religiniu dėmesiu“ [127]. Tačiau toks dvasinis dėmesys vargšams yra kvestionuojamas dėl tam tikrų išankstinių nuostatų, kurias reiškia net krikščionys, nes mes jaučiamės patogiau be vargšų. Yra žmonių, kurie ir toliau sako: „Mūsų užduotis yra melstis ir mokyti tikrosios doktrinos.“ Tačiau, atskirdami šį religinį aspektą nuo visapusiško vargšų vystymosi, jie priduria, kad tik vyriausybė turėtų jais rūpintis arba verčiau palikti juos skurde ir mokyti dirbti. Kartais remiamasi pseudomoksliniais kriterijais ir teigiama, jog rinkos laisvė savaime išspręs skurdo problemą. Arba netgi pasirenkama imtis vadinamojo elito sielovados teigiant, jog užuot švaisčius laiką vargšams, geriau rūpintis turtingaisiais, galingaisiais ir profesionalais, kad per juos būtų galima pasiekti veiksmingesnių sprendimų. Lengva įžvelgti už šių nuomonių slypintį supasaulėjimą: jos įtaigoja mus žvelgti į tikrovę paviršutiniškai ir be jokios antgamtinės šviesos, atiduodant pirmenybę tokiems santykiams, kurie teikia mums saugumą ir patogias privilegijas.

Duoti – ir šiandien taip pat

115. Baigiant dera tarti žodį apie išmaldą, apie kurią šiandien paplitusi nekokia nuomonė, dažnai net ir tarp tikinčiųjų. Išmalda ne tik retai praktikuojama, bet ir kartais netgi niekinama. Viena vertus, pakartoju: svarbiausia pagalba vargstančiajam yra padėti gauti gerą darbą, kad ugdydamas savo gebėjimus ir dėdamas asmenines pastangas, galėtų užsidirbti pragyvenimui, atitinkančiam jo orumą. Faktas tas, jog „darbo stygius yra kur kas daugiau nei pragyvenimo pajamų praradimas. Darbas reiškia ir pajamas, bet jis apima daug daugiau. Dirbdami mes brandiname savo asmenybę, skleidžiasi mūsų žmogiškumas, jaunuoliai tampa suaugusiais tik dirbdami. Bažnyčios socialinis mokymas visada laikė žmogaus darbą dalyvavimu kūrime, kuris kasdien tęsiamas taip pat per dirbančiųjų rankas, protą ir širdis“ [128]. Kita vertus, jei dar nėra tokios konkrečios galimybės, neturime rizikuoti palikti žmogų likimo valiai, be oriam gyvenimui būtinų dalykų. Todėl išmaldos davimas išlieka reikalinga galimybė užmegzti kontaktą, susitikti ir įsijausti į kito žmogaus padėtį.

116. Tiems, kurie iš tikrųjų myli, akivaizdu, kad išmalda neatpalaiduoja kompetentingų institucijų nuo atsakomybės, nemenkina institucijų organizacinių pastangų ir nepakeičia teisėtos kovos už teisingumą. Tačiau išmalda bent jau suteikia mums galimybę sustoti ir pažvelgti į vargšo veidą, paliesti jį ir pasidalyti su juo tuo, ką turime. Bet kuriuo atveju išmalda, kad ir kokia kukli ji būtų, įkvepia tam tikro pagarbaus pareigingumo (pietas) į socialinį gyvenimą, kuriame visi rūpinasi savo asmeniniais interesais. Patarlių knygoje rašoma: „Dosnus žmogus bus laiminamas, nes jis dalijasi savo duona su beturčiu“ (Pat 22, 9).

117. Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente yra tikrų išmaldos davimą pagerbiančių himnų: „Būk dosnus vargšui; neversk jo tavo išmaldos laukti. […] Krauk išmaldą savo ižde, – ji išgelbės tave nuo visa pikta“ (Sir 29, 8.12). Jėzus pakartoja šį mokymą: „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės“ (Lk 12, 33).

118. Šis raginimas priskiriamas šventajam Jonui Auksaburniui: „Išmalda yra maldos sparnai. Jei nepridėsi sparnų savo maldai, ji vargu ar skris“ [129]. O šventasis Grigalius Nazianzietis savo vieną garsią kalbą baigė šiais žodžiais: „Jei norite manęs paklausyti, Kristaus tarnai, broliai ir bendraįpėdiniai, lankykime Kristų kol dar laikas, slaugykime Kristų, maitinkime Kristų, aprenkime Kristų, priimkime Kristų, pagerbkime Kristų: ne tik prie stalo, kaip kai kurie daro, ne tik tepalais, kaip Marija; ne tik suteikdami kapą, kaip Juozapas iš Arimatėjos; ne tik su laidotuvių apeigomis, kaip Nikodemas, kuris mylėjo Kristų tik iš dalies; ne tik auksu, smilkalais ir mira, kaip išminčiai; bet kadangi Viešpats nori gailestingumo, o ne aukos [...], tai aukokime Jam gailestingumą, kurį rodome vargšams, idant, kai paliksime šį pasaulį, jie mus priimtų į amžinąsias buveines“ [130].

119. Meilė ir giliausi įsitikinimai turi būti stiprinami, o tai daroma veiksmais. Pasiliekant idėjų ir diskusijų pasaulyje, be asmeninių, dažnų ir nuoširdžių veiksmų, žlunga mūsų brangiausios svajonės. Dėl šios paprastos priežasties mes, kaip krikščionys, neatmetame išmaldos. Šį veiksmą galima atlikti įvairiais būdais, ir reikia stengtis rasti veiksmingiausią, bet turime ir toliau tai daryti. Visada geriau kažką daryti, nei nieko nedaryti. Bet kuriuo atveju šis gestas palies mūsų širdis. Tai nebus pasaulio skurdo problemų sprendimas, kurio privalu siekti protingai, atkakliai, socialiai įsipareigojant. Bet mums reikia praktikuoti išmaldą, idant paliestume kenčiantį vargšų kūną.

120. Krikščioniška meilė įveikia visas kliūtis, suartina nutolusius, kuria bendrystę su svetimaisiais, paverčia priešus artimais, peržengia žmogiškai neįveikiamas bedugnes, įsiskverbia į slapčiausius visuomenės kampelius. Savo esme krikščioniška meilė yra pranašiška, daro stebuklus, neturi ribų: ji atveria tai, kas atrodo neįmanoma. Meilė – tai visų pirma gyvenimo suvokimo būdas, gyvenimo būdas. Bažnyčia, kuri meilei nenustato ribų, neturi priešų, su kuriais reikėtų kovoti, turi tik vyrus ir moteris, kuriuos reikia mylėti, – štai Bažnyčia, kurios šiandien reikia pasauliui.

121. Tiek per jūsų darbą, tiek per jūsų pastangas keisti neteisingas socialines struktūras, tiek per tą paprastą, labai asmeninį ir tiesioginį pagalbos gestą tas vargšas galės pajusti, kad Jėzaus žodžiai yra skirti jam: „Esu pamilęs tave“ (Apr 3, 9).

Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 2025 m. spalio 4 d., Šventojo Pranciškaus Asyžiečio minėjimo dieną, pirmaisiais mano pontifikato metais.

 

Išnašos

[1] Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 170: AAS 116 (2024), 1422.

[2] Ten pat, 171: AAS 116 (2024), 1422–1423.

[3] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d.), 96: AAS 110 (2018), 1137.

[4] Pranciškus. Susitikimas su žiniasklaidos atstovais (2013 m. kovo 16 d.): AAS 105 (2013), 381.

[5] J. Bergoglio – A. Skorka. Sobre el cielo y la tierra, Buenos Aires 2013, 214 .

[6] Šv. Paulius VI. Homilija Mišiose per paskutinę Vatikano II Susirinkimo viešąją sesiją (1965 m. gruodžio 7 d.): AAS 58 (1966), 55–56.

[7] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 187: AAS 105 (2013), 1098.

[8] Ten pat, 212: AAS 105 (2013), 1108.

[9] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 23: AAS 112 (2020), 977.

[10] Ten pat, 21: AAS 112 (2020), 976.

[11] Europos Bendrijų Taryba. Sprendimas (85/8/EEB) dėl Bendrijos kovos su skurdu tikslinių priemonių (1984 m. gruodžio 19 d.), 1 straipsnio 2 dalis: Europos Bendrijų oficialusis leidinys, Nr. L 2/24.

[12] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Katechezė (1999 m. spalio 27 d.): L’Osservatore Romano, 1999 m. spalio 28 d., 4.

[13] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 197: AAS 105 (2013), 1102.

[14] Plg. Pranciškus. Žinia 5-osios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga (2021 m. birželio 13 d.), 3: AAS 113 (2021), 691: „Jėzus ne tik stoja vargšų pusėn, bet ir dalijasi su jais tuo pačiu likimu. Tai įtaigus mokymas visų laikų jo mokiniams.“

[15] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 186: AAS 105 (2013), 1098.

[16] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d.), 95: AAS 110 (2018), 1137.

[17] Ten pat, 97: AAS 110 (2018), 1137.

[18] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 194: AAS 105 (2013), 1101.

[19] Pranciškus. Susitikimas su žiniasklaidos atstovais (2013 m. kovo 16 d.): AAS 105 (2013), 381.

[20] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.

[21] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 48: AAS 105 (2013), 1040.

[22] Šiame skyriuje pateikiame keletą šventumo liudijimų; tai nėra išsamus tokių pavyzdžių sąrašas, bet rodo rūpinimąsi vargšais, kuris visada buvo būdingas Bažnyčios buvimui pasaulyje. Išsamią studiją apie Bažnyčios rūpinimosi vargstančiaisiais istorinę raidą galima rasti V. Paglia knygoje Storia della povertà, Milano 2014.

[23] Plg. Šv. Ambraziejus.  De officiis ministrorum I, 41 skyrius, 205-206: CCSL 15, Turnhout 2000, 76–77; II, 28 skyrius, 140–143: CCSL 15, 148–149.

[24] Ten pat, II, 28 skyrius, 140: CCSL 15, 148.

[25] Ten pat.

[26] Ten pat. II, 28 skyrius, 142: CCSL 15, 148.

[27] Šv. Ignotas Antiochietis. Epistula ad Smyrnaeos, 6, 2: SCh 10bis, Paris 2007, 136–138.

[28] Šv. Polikarpas. Epistula ad Philippenses, 6, 1: SCh 10bis, 186.

[29] Šv. Justinas. Apologia prima, 67, 6–7: SCh 507, Paris 2006, 310.

[30] Šv. Jonas Auksaburnis. Homiliae in Matthaeum, 50, 3: PG 58, Paris 1862, 508.

[31] Ten pat, 50, 4: PG 58, 509.

[32] Šv. Jonas Auksaburnis. Homilia in Epistula ad Hebraeos 11, 3: PG 63, Paris 1862, 94.

[33] Šv. Jonas Auksaburnis. Homilia II De Lazaro, 6: PG 48, Paris 1862, 992.

[34] Šv. Ambraziejus. De Nabuthae, 12, 53: CSEL 32/2, Prag 1897, 498.

[35] Šv. Augustinas. Enarrationes in Psalmos, 125, 12: CSEL 95/3, Wien 2001, 181.

[36] Šv. Augustinas. Sermo LXXXVI, 5: CCSL 41Ab, Turnhout 2019, 411–412.

[37] Pseudo-Agostino, Sermo CCCLXXXVIII, 2: PL 39, Paris 1862, 1700.

[38] Šv. Kiprijonas. De mortalitate, 16: CCSL 3A, Turnhout 1976, 25.

[39] Pranciškus. Žinia 30-osios Pasaulinės ligonio dienos proga (2021 m. gruodžio 10 d.), 3: AAS 114 (2022), 51.

[40] Šv. Kamilis Lelietis. Regole della Compagnia dei Servi degli Infermi, 27: M. Vanti (ed.), Scritti di San Camillo de Lellis, Milano 1965, 67.

[41] Šv. Liudvika de Marillac. Laiškas seserims Claude Carré ir Marie Gaudoin (1657 m. lapkričio 28 d.): E. Charpy (ed.), Sainte Louise de Marillac. Écrits, Paris 1983, 576.

[42] Šv. Bazilijus Didysis. Regulae fusius tractatae, 37, 1: PG 31, Paris 1857, 1009 C-D.

[43] Regula Benedicti, 53, 15: SCh 182, Paris 1972, 614.

[44] Šv. Jonas Kasijonas. Collationes, XIV, 10: CSEL 13, Wien, 2004, 410.

[45] Benediktas XVI. Katechezė (2009 m. spalio 21 d.): L’Osservatore Romano, 2009 m. spalio 22 d., 1.

[46] Plg. Inocentas III. Bolla Operante divinae dispositionis – Regla Primitiva de los Trinitarios (1798 m. gruodžio 17 d.), 2: J. L. Aurrecoechea – A. Moldón (eds.), Fuentes históricas de la Orden Trinitaria (s. XII-XV), Córdoba 2003, 6: „Visos gėrybės, kad ir iš kur jos teisėtai būtų gautos, turi būti padalytos į tris lygias dalis; jei dviejų dalių pakanka, iš jų turi būti atliekami gailestingumo darbai, kartu skiriant lėšų saikingam savo ir būtinų tarnų pragyvenimui. Tačiau trečioji dalis turi būti skirta belaisviams, įkalintiems dėl jų tikėjimo Kristumi, išpirkti.“

[47] Plg. Mercedarų ordino konstitucijos, 14: Orden de la Bienaventurada Virgen María de la Merced, Regla y Constituciones, Roma 2014, 53: „Siekdami įvykdyti šią misiją, vedami meilės, mes pasišvenčiame Dievui ypatingu įžadu, vadinamuoju Atpirkimo įžadu, kuriuo pažadame, jei reikės, atiduoti savo gyvybę, kaip Kristus paaukojo savo gyvybę už mus, idant išgelbėtume krikščionis, kuriems gresia didelis pavojus prarasti tikėjimą dėl naujų vergovės formų.“

[48] Plg. Šv. Nekaltojo Prasidėjimo Jonas (Juan Bautista de la Concepción). La regla de la Orden de la Santísima Trinidad, XX, 1: BAC Maior 60, Madrid, 1999, 90: „Šiuo atžvilgiu vargšai ir kaliniai yra kaip Kristus, ant kurio užkrauti pasaulio kentėjimai [...]. Šis šventasis Švenčiausiosios Trejybės ordinas juos kviečia ir ragina ateiti gerti Gelbėtojo vandenį, o tai reiškia, kad jei Kristus, pakabintas ant kryžiaus, buvo žmonių atpirkimas ir išgelbėjimas, Ordinas perėmė šį atpirkimą ir nori jį dalyti vargšams, ir gelbėti bei išlaisvinti kalinius.“

[49] Plg. Šv. Nekaltojo Prasidėjimo Jonas. El recogimiento interior, XL, 4: BAC Maior 48, Madrid 1995, 689: „Laisva valia daro žmogų laisvą, kad jis valdytų visus kūrinius; bet, gerasis Dieve, kiek daug yra tokių, kurie šiame kelyje tampa velnio vergais ir belaisviais, įkalinti ir sukaustyti savo aistrų bei geidulių.“

[50] Pranciškus. Žinia 48-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2014 m. gruodžio 8 d.), 3: AAS 107 (2015), 69.

[51] Pranciškus. Susitikimas su kalėjimų policijos pareigūnais, kaliniais ir savanoriais (Verona, 2024 m. gegužės 18 d.): AAS 116 (2024), 766.

[52] Honorijus III. Bulė Solet annuere – Regula bullata (1223 m. lapkričio 29 d.), VI skyrius: SCh 285, Paris 1981, 192.

[53] Plg. Grigalius IX. Bulė Sicut manifestum est (1228 m. rugsėjo 17 d.), 7: SCh 325, Paris 1985, 200: „Sicut igitur supplicastis, altissimae paupertatis propositum vestrum favore apostolico roboramus, auctoritate vobis praesentium indulgentes, ut recipere possessiones a nullo compelli possitis.“

[54] Plg. S.C. Tugwell (ed.). Early Dominicans. Selected Writings, Mahwah 1982, 16–19.

[55] Thomas da Celano. Vita Secunda - pars prima, IV skyrius, 8: AnalFranc, 10, Firenze, 135.

[56] Pranciškus, Kalba po apsilankymo prie kun. Lorenzo Milani kapo (Barbiana, 2017 m. birželio 20 d.), 2: AAS 109 (2017), 745.

[57] Šv. Jonas Paulius II. Kalba Dievo Motinos pamaldžiųjų mokyklų vargšų regulinių kunigų (pijorų) ordino generalinės kapitulos dalyviams (1997 m. liepos 5 d.), 2: L’Osservatore Romano, 1997 m. liepos 6 d., 5.

[58] Ten pat.

[59] Šv. Jonas Paulius II. Homilija kanonizacijos Mišiose (1999 m. balandžio 18 d.): AAS 91 (1999), 930.

[60] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Iuvenum Patris (1988 m. sausio 31 d.), 9: AAS 80 (1988), 976.

[61] Plg. Pranciškus. Kalba Artimo meilės instituto (rosminiečių) generalinės kapitulos dalyviams (2018 m. spalio 1 d.): L’Osservatore Romano, 2018 m. spalio 1–2 d., 7.

[62] Pranciškus. Homilija kanonizacijos Mišiose (2022 m. spalio 9 d.): AAS 114 (2022), 1338.

[63] Šv. Jonas Paulius II. Žinia Švenčiausiosios Širdies misionierių kongregacijai (2000 m. gegužės 31 d.), 3: L’Osservatore Romano, 2000 m. liepos 16 d., 5.

[64] Plg. Pijus XII. Apaštališkoji brevė Superiore Iam Aetate (1950 m. rugsėjo 8 d.): AAS 43 (1951), 455–456.

[65] Pranciškus. Žinia 105-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga (2019 m. gegužės 27 d.): AAS 111 (2019), 911.

[66] Pranciškus. Žinia 100-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga (2013 m. rugpjūčio 5 d.): AAS 105 (2013), 930.

[67] Šv. Kalkutos Teresė. Kalba Nobelio taikos premijos įteikimo proga (Oslas, 1979 m. gruodžio 10 d.).

[68] Šv. Jonas Paulius II. Kalba piligrimams, susirinkusiems Romoje Kalkutos Motinos Teresės beatifikacijos proga (2003 m. spalio 20 d.), 3: L’Osservatore Romano, 2003 m. spalio 20–21 d., 10.

[69] Pranciškus, Homilija kanonizacijos Mišiose (2019 m. spalio 13 d.): AAS 111 (2019), 1712.

[70] Šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 m. sausio 6 d.), 49: AAS 93 (2001), 302.

[71] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 231: AAS 111 (2019), 458.

[72] Pranciškus. Kalba pasaulinio liaudies judėjimų susitikimo dalyviams (2014 m. spalio 28 d.): AAS 106 (2014), 851–852.

[73] Ten pat: AAS 106 (2014), 859.

[74] Pranciškus. Kalba pasaulinio liaudies judėjimų susitikimo dalyviams (2016 m. lapkričio 5 d.): L’Osservatore Romano, 2016 m. lapkričio 7–8 d., 5.

[75] Ten pat.

[76] Šv. Jonas XXIII. Radijo pranešimas visiems pasaulio tikintiesiems praėjus mėnesiui nuo Vatikano II Susirinkimo atidarymo (1962 m. rugsėjo 11 d.): AAS 54 (1962), 682.

[77] G. Lercaro, Kalba XXXV Vatikano II Susirinkimo generalinėje kongregacijoje (1962 m. gruodžio 6 d.), 2: AS I/IV, 327-328.

[78] Ten pat, 4: AS I/IV, 329.

[79] Istituto per Scienze Religiose (ed.). Per la forza dello Spirito. Discorsi conciliari del Card. Giacomo Lercaro, Bologna, 1984, 115.

[80] Šv. Paulius VI. Kalba iškilmingo II Vatikano Susirinkimo II sesijos atidarymo proga (1963 m. rugsėjo 29 d.): AAS 55 (1963), 857.

[81] Šv. Paulius VI. Katechezė (1964 m. lapkričio 11 d.): Insegnamenti di Paolo VI, II (1964), 984.

[82] Vatikano II Susirinkimas. Past. konstitucija Gaudium et spes, 69.71.

[83] Šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 23: AAS 59 (1967), 269.

[84] Plg. ten pat, 4: AAS 59 (1967), 259.

[85] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 42: AAS 80 (1988), 572.

[86] Ten pat: AAS 80 (1988), 573.

[87] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 3: AAS 73 (1981), 584.

[88] Benediktas XVI, Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 7: AAS 101 (2009), 645.

[89] Ten pat, 27: AAS 101 (2009), 661.

[90] II Lotynų Amerikos vyskupų generalinė konferencija. Medeljino dokumentas (1968 m. spalio 24 d.), 14, n. 7: CELAM, Medellín.  Conclusiones, Lima 2005, 131–132.

[91] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 202: AAS 105 (2013), 1105.

[92] Ten pat, 205: AAS 105 (2013), 1106.

[93] Ten pat, 190: AAS 105 (2013), 1099.

[94] Ten pat, 56: AAS 105 (2013), 1043.

[95] Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 183: AAS 116 (2024), 1427.

[96] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 41: AAS 83 (1991), 844–845.

[97] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 202: AAS 105 (2013), 1105.

[98] Ten pat.

[99] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 22: AAS 112 (2020), 976.

[100] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 209: AAS 105 (2013), 1107.

[101] Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 50: AAS 107 (2015), 866.

[102] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 210: AAS 105 (2013), 1107.

[103] Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 43: AAS 107 (2015), 863.

[104] Ten pat, 48: AAS 107 (2015), 865.

[105] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 180: AAS 105 (2013), 1095.

[106] Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija dėl kai kurių „išlaisvinimo teologijos“ aspektų (1984 m. rugpjūčio 6 d.), XI, 18: AAS 76 (1984), 907–908.

[107] V Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų generalinė konferencija, Aparesidos dokumentas (2007 m. birželio 29 d.), 392, Bogotá 2007, p. 179–180. Plg. Benediktas XVI. Kalba V Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų generalinės konferencijos atidarymo sesijoje (2007 m. gegužės 13 d.), 3: AAS 99 (2007), 450.

[108] Plg. V Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. birželio 29 d.), 43–87, pp. 31–47.

[109] V Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų generalinė konferencija. Baigiamoji žinia (2007 m. gegužės 29 d.), 4, Bogotá 2007, p. 275.

[110] V Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų generalinė konferencija. Aparesidos dokumentas (2007 m. birželio 29 d.), 398, p. 182.

[111] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 199: AAS 105 (2013), 1103–1104.

[112] Ten pat, 198: AAS 105 (2013), 1103.

[113] Ten pat.

[114] V Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų konferencija, Aparesidos dokumentas (2007 m. birželio 29 d.), 397, p. 182.

[115] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 64: AAS 112 (2020), 992.

[116] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d.), 98: AAS 110 (2018), 1137.

[117] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 65–66: AAS 112 (2020), 992.

[118] Šv. Grigalius Didysis. Homilia 40, 10: SCh 522, Paris 2008, 552–554.

[119] Ten pat, 6: SCh 522, 546.

[120] Ten pat, 3: SCh 522, 536.

[121] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 57: AAS 83 (1991), 862–863.

[122] Pranciškus. Sekminių vigilija su bažnytiniais judėjimais, naujomis bendruomenėmis, pasauliečių asociacijomis bei sambūriais (2013 m. gegužės 18 d.): L’Osservatore Romano, 2013 m. gegužės 20–21 d., 5.

[123] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 186: AAS 105 (2013), 1098.

[124] Ten pat, 188: AAS 105 (2013), 1099.

[125] Plg. ten pat, 182–183: AAS 105 (2013), 1096–1097.

[126] Ten pat, 207: AAS 105 (2013), 1107.

[127] Ten pat, 200: AAS 105 (2013), 1104.

[128] Pranciškus. Kalba susitikime su darbo pasaulio atstovais ILVA gamykloje Genujoje (2017 m. gegužės 27 d.): AAS 109 (2017), 613.

[129] Pseudo-Chrysostomos. Homilia de jejunio et eleemosyna: PG, 1060.

[130] Šv. Grigalius Nazianzietis. Oratio XIV, 40: PG 35, Paris 1886, 910.