1. Įžanga

1.1. Braižyti naujus vilties žemėlapius. 2025 m. spalio 28 d. minimos Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Gravissimum educationis 60-osios metinės – tai dokumentas apie ypatingą ugdymo svarbą bei aktualumą žmogaus gyvenime. Šiuo dokumentu Vatikano II Susirinkimas priminė Bažnyčiai, jog ugdymas yra ne papildoma veikla, bet sudaro pačią evangelizacijos esmę: tai konkretus būdas, kuriuo Evangelija tampa ugdymo veiksmu, santykiu, kultūra. Šiandien, susiduriant su greitais pokyčiais ir dezorientuojančiu neapibrėžtumu, šis paveldas stebina savo išliekamuoju aktualumu. Ten, kur ugdymo bendruomenės vadovaujasi Kristaus žodžiu, jos nesitraukia, bet atsinaujina; jos nestato sienų, o tiesia tiltus. Jos reaguoja kūrybiškai, atverdamos naujas žinių bei prasmės perdavimo galimybes mokykloje, universitete, profesinio ir pilietinio ugdymo srityje, mokyklinėje ir jaunimo pastoracinėje veikloje, taip pat moksliniuose tyrimuose, nes Evangelija nesensta – ji „visa atnaujina“ (plg. Apr 21, 5). Kiekviena karta jos klausosi kaip atnaujinančios naujovės. Kiekviena karta yra atsakinga už Evangeliją ir turi atrasti jos galią sėti bei dauginti.

1.2. Mes gyvename sudėtingoje, suskaidytoje, skaitmenizuotoje ugdymo aplinkoje. Būtent dėl to išmintinga sustoti ir atsigręžti į „krikščioniškosios paideia [ugdymo sampratos] „kosmologiją“: viziją, kuri per amžius sugebėjo atsinaujinti ir pozityviai įkvėpti visus daugiabriaunius ugdymo aspektus. Nuo pat pradžių Evangelija kildino „ugdymo konsteliacijas“: tai patirtys, apimančios nuolankumą ir stiprybę, gebančios interpretuoti laikmečius, saugoti vienybę tarp tikėjimo ir proto, tarp mąstymo ir gyvenimo, tarp pažinimo ir teisingumo. Audros metu jos buvo gelbstintis inkaras, o per giedrą – išskleistos burės. Naktį – laivą orientuojantis švyturys.

1.3. Deklaracija Gravissimum educationis neprarado savo skvarbos ir aktualumo. Nuo jos recepcijos atsirado daugybė iki šiol orientyrus teikiančių iniciatyvų bei charizmų: mokyklos ir universitetai, judėjimai ir institutai, pasauliečių draugijos, vienuolinės kongregacijos ir nacionaliniai bei tarptautiniai tinklai. Šie gyvi instituciniai organizmai drauge stiprino dvasinį ir pedagoginį paveldą ir įgalino žengti į XXI amžių bei atsakyti į aktualiausius iššūkius. Šis paveldas nėra sustabarėjęs: tai kompasas, kuris ir toliau rodo kryptį ir kalba apie kelionės grožį. Šiandienos lūkesčiai nėra mažesni nei tie, su kuriais Bažnyčia susidūrė prieš šešiasdešimt metų. Priešingai, jie išsiplėtė ir tapo sudėtingesni. Kaip nereaguoti, matant pasaulyje milijonus vaikų, kurie dar neturi galimybės gauti pradinį išsilavinimą? Ar galime nematyti neatidėliotino poreikio atnaujinti savo įsipareigojimus, kai susiduriame su dramatiškomis ugdymo krizėmis, kurias sukėlė karai, migracija, nelygybė ir įvairios skurdo formos? Kaip priminiau savo apaštališkajame paraginime Dilexi te, ugdymas, „visada buvo viena aukščiausių krikščioniškos meilės išraiškų“ [1]. Pasauliui reikia tokio pobūdžio vilties.

 

2. Dinamiška istorija

2.1. Katalikiškojo ugdymo istorija – tai Dvasios veikimo istorija. Bažnyčia yra „motina ir mokytoja“ [2] ne dėl savo viršenybės, bet dėl tarnystės: ji ugdo tikėjimą ir lydi per laisvės plėtrą, prisiimdama dieviškojo Mokytojo misiją, kad visi „turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Vienas po kito sekę ugdymo stiliai išreiškia viziją, kurioje į žmogų žvelgiama kaip į Dievo atvaizdą, pašauktą siekti tiesos bei gėrio, taip pat rodo šiam pašaukimui tarnaujančių metodų pliuralizmą. Ugdomosios charizmos nėra griežtos formulės: tai originalus atliepas į kiekvienos epochos poreikius.

2.2. Ankstyvaisiais amžiais dykumos tėvai mokė išminties palyginimais ir apoftegmomis; jie iš naujo atrado kelią į esminius dalykus, kalbos discipliną ir širdies saugojimą; jie perdavė žvilgsnio pedagogiką, kai Dievas atpažįstamas visur. Šventasis Augustinas, įskiepydamas biblinę išmintį į graikų-romėnų tradiciją, suprato, kad tikras mokytojas žadina tiesos troškimą, ugdo laisvę, įgalinančią skaityti ženklus ir klausytis vidinio balso. Monastinė vienuolystė tęsė šią tradiciją neprieinamiausiose vietose, kur dešimtmečiais buvo studijuojami, komentuojami ir dėstomi klasikiniai kūriniai; be šio tylaus kultūrinio darbo daugelis šedevrų nebūtų išlikę iki mūsų dienų. Tada „iš Bažnyčios širdies“ gimė pirmieji universitetai, kurie nuo pat savo ištakų pasirodė esą „nepalyginamas kūrybiškumo ir žinių skleidimo centras žmonijos labui“ [3]. Tarpininkaujant elgetaujančiųjų ordinų vienuoliams universitetų auditorijose galėjo įsitvirtinti spekuliatyvus mąstymas, apėmęs visus mokslus. Nemažai vienuolinių kongregacijų šiose žinijos srityse žengė pirmuosius žingsnius ir praturtino ugdymą pedagoginiu novatoriškumu ir vizionieriška socialine įžvalga.

2.3. Ugdymas reiškėsi įvairiais būdais. Ratio Studiorum plane susilieja mokyklinės tradicijos turtingumas ir ignaciškoji dvasia, ir tai pritaikoma studijų programai, kuri yra struktūruota, o drauge tarpdisciplininė ir atvira eksperimentams. XVII a. Romoje šventasis Juozapas Kalasantas atidarė nemokamas mokyklas vargšams, supratęs, kad raštingumas ir skaičiavimo įgūdžiai reiškia ne tik kompetenciją, bet pirmiausia ir orumą. Prancūzijoje šventasis Jonas Salietis, „suprasdamas neteisybę dėl darbininkų bei valstiečių vaikų atskirties to meto Prancūzijos švietimo sistemoje“ [4], įkūrė krikščioniškųjų mokyklų brolių kongregaciją. Taip pat Prancūzijoje XIX a. pradžioje šventasis Marcelinas Champagnat „tuo metu, kai prieiga prie švietimo buvo tik nedaugeliui skirta privilegija, visa širdimi atsidavė misijai ugdyti ir evangelizuoti vaikus bei jaunuolius“ [5]. Panašiai šventasis Jonas Bosko savo „prevenciniu metodu“ transformavo drausmę ir pakeitė ją protingumu bei artumu. Drąsios moterys, tokios kaip Vincenta (Vicenta) Maria López y Vicuña, Pranciška (Francesca) Cabrini, Juozapina (Giuseppina) Bakhita, Marija (Maria) Montessori, Kotryna (Katharine) Drexel ar Elzbieta (Elizabeth) Ann Seton, atvėrė prieigą mergaitėms, migrantams, varguoliams. Pakartoju tai, ką aiškiai pareiškiau Dilexi te: „Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu, vargšų švietimas yra ne malonė, bet pareiga“ [6]. Ši praktinio veikimo genealogija liudija, kad Bažnyčioje pedagogika niekada nėra abstrakti teorija, bet kūnas, aistra ir istorija.

 

3. Gyva tradicija

3.1. Krikščioniškas ugdymas yra kolektyvinis darbas: niekas nevykdo ugdymo pavieniui. Ugdymo bendruomenė yra „mes“, kur mokytojas, mokinys, šeima, administracinis ir aptarnaujantis personalas, ganytojai ir pilietinė visuomenė sujungia pastangas kurdami gyvenimą [7]. Šis „mes“ neleidžia vandeniui užpelkėti laikantis nuostatos „visada taip buvo“, bet verčia jį tekėti, gaivinti, drėkinti. Pagrindas lieka tas pats: žmogus kaip Dievo atvaizdas (Pr 1, 26), gebantis pažinti tiesą ir megzti santykius. Todėl tikėjimo ir proto santykio klausimas nėra pasirinktinis dalykas: „religinė tiesa yra bendrojo pažinimo sąlyga, o ne tik jo dalis“ [8]. Tai šventojo Jono Henriko Niumano (Newmano) žodžiai, minint Ugdymo pasaulio jubiliejų, labai džiaugiuosi galėdamas jį, kartu su šventuoju Tomu Akviniečiu, paskelbti Bažnyčios ugdomosios misijos globėju; šie žodžiai kviečia atnaujinti įsipareigojimą siekti intelektualiai atsakingo bei tikslaus, tuo pat metu ir giliai žmogiško pažinimo. Taip pat reikia stengtis nepakliūti į Apšvietai būdingą fides sampratą, kuri siejama išskirtinai tik su ratio. Reikia išeiti iš aklavietės, atgaivinti empatija bei atvirumu pasižyminčią viziją, kad vis geriau suprastume, kaip žmogus suvokia save šiandien, ir galėtume plėtoti bei gilinti savo mokymą. Todėl negalima atskirti troškimo ir širdies nuo žinių: tai reikštų žmogaus suskaidymą. Katalikiškieji universitetai ir mokyklos yra vietos, kur klausimai nėra nutildomi ir abejoti nėra draudžiama, o patiriantiems abejones siūlomas palydėjimas. Ten bendraujama širdis į širdį ir praktikuojamas įsiklausymo metodas, kai kitas pripažįstamas kaip gėris, o ne kaip grėsmė. Šventojo Jono H. Niumano kardinoliškasis devizas Cor ad cor loquitur buvo paimtas iš šventojo Pranciškaus Salezo laiško: „Žmonių širdis paliečia širdies atvirumas, o ne žodžių gausa“.

3.2. Ugdymas yra viltinga veikla ir atsinaujinanti aistra, nes ji atskleidžia pažadą, kurį regime žmonijos ateityje [9]. Ugdymo veikla specifinė, gili ir plati, tai slaptingas, bet drauge realus darbas, kuriuo padedama „skleistis esybei, [...] kai  rūpinamasi siela“, kaip rašoma Platono „Sokrato apologijoje“ (30a–b). Tai „pažadų profesija“: žadamas laikas, pasitikėjimas, kompetencija; žadamas teisingumas ir gailestingumas, žadama drąsa reikšti tiesą ir paguodos balzamas. Ugdymas yra meilės užduotis, kuri perduodama iš kartos į kartą, pataisant suplėšytą santykių audinį ir grąžinant žodžiams pažado svarumą: „Kiekvienas žmogus yra pajėgus pažinti tiesą, tačiau jo kelionė yra daug lengvesnė, kai einama kitam padedant“ [10]. Tiesos ieškoma bendruomenėje.

 

4. Gravissimum educationis kompasas

4.1. Susirinkimo deklaracija Gravissimum educationis patvirtina kiekvieno teisę į ugdymą ir nurodo šeimą kaip pirmąją žmogiškumo mokyklą. Bažnyčios bendruomenė yra kviečiama remti įvairiopą aplinką, kur integruojamas tikėjimas ir kultūra, gerbiamas visų orumas, vyksta dialogas su visuomene. Dokumente įspėjama, kad ugdymas neturi būti susiaurinamas iki funkcinio mokymo ar ekonominės priemonės: žmogus nėra „kompetencijų profilis“, jis negali būti paverstas nuspėjamu algoritmu; žmogus yra veidas, istorija, pašaukimas.

4.2. Krikščioniškas ugdymas apima visą žmogų, visomis plotmėmis: dvasine, intelektine, emocine, socialine, fizine. Ugdymas nesupriešina fizinių ir teorinių gebėjimų, mokslo ir humanizmo, technikos ir sąžinės; priešingai, reikalauja, kad profesionalumas būtų grindžiamas etika, o pastaroji nebūtų abstraktus žodis, bet kasdienė praktika. Ugdymo vertingumas nusakomas ne tik efektyvumo kriterijais, bet ir vertinamas pagal orumą, teisingumą, gebėjimą tarnauti bendram gėriui. Šis visuminis antropologinis požiūris turi ir toliau sudaryti katalikų pedagogikos pagrindą. Pasak šventojo Jono Niumano, jis prieštarauja grynai merkantilistiniam požiūriui, kuris šiandien dažnai verčia ugdymą vertinti pagal funkcionalumą ir praktinę naudą [11].

4.3. Šie principai nėra praeities prisiminimai. Tai – nekintami orientyrai. Jie sako, kad tiesos ieškoma kartu; kad laisvė nėra kaprizas, bet atsakymas; kad valdžia yra ne viešpatavimas, o tarnavimas. Ugdymo kontekste nevalia „uzurpuoti tiesos monopolio nei analizuojant problemas, nei jas sprendžiant“ [12]. Atvirkščiai, „svarbiau yra tinkama prieiga prie problemos, nei pateikti skubotą atsakymą, kodėl kažkas įvyko ar kaip tai įveikti. Tikslas – išmokti spręsti problemas, kurios visada skirtingos, nes kiekviena karta yra nauja – su naujais iššūkiais, naujomis svajonėmis, naujais klausimais“ [13]. Katalikiškuoju ugdymu siekiama atkurti pasitikėjimą pasaulyje, žeidžiamame konfliktų ir baimių, primenama, kad esame vaikai, o ne našlaičiai: iš šio suvokimo gimsta brolybė.

 

5. Asmuo – centre

5.1. Įreikšminti asmenį kaip centrą reiškia ugdyti jį žvelgti toliaregiu Abraomo žvilgsniu (Pr 15, 5): padėti atrasti gyvenimo prasmę, neatimamą orumą, atsakomybę už kitus. Ugdymas nėra vien turinio perteikimas, bet ir dorybių mokymasis. Ugdomi piliečiai, gebantys tarnauti, ir tikintieji, gebantys liudyti, laisvesni, nebe vieniši vyrai ir moterys. Ugdymas negali būti improvizuotas. Su malonumu prisimenu metus, praleistus mylimoje Čiklajo vyskupijoje, kai lankydamasis Šv. Turibijaus Mongroviečio katalikiškajame universitete turėjau progų kreiptis į akademinę bendruomenę žodžiais: „Profesionalais negimstama; kiekviena universitetinio lavinimosi trajektorija kuriama žingsnis po žingsnio, knyga po knygos, metai iš metų, auka po aukos“ [14].

5.2. Katalikiškoji mokykla yra aplinka, kurioje susipina tikėjimas, kultūra ir gyvenimas. Tai ne tik institucija, bet ir gyva aplinka, kurioje krikščioniškas požiūris persmelkia kiekvieną discipliną ir kiekvieną tarpusavio sąveiką. Ugdytojai yra pašaukti imtis atsakomybės, kuri pranoksta darbo sutarties sąlygas: jų liudijimas toks pat vertingas kaip ir jų pamokos. Todėl labai svarbus pačių mokytojų mokslinis, pedagoginis, kultūrinis ir dvasinis ugdymas. Dalyvaujant bendroje ugdymo misijoje, taip pat būtinas bendras formavimosi kelias, „remiantis pradinio ir nuolatinio ugdymo planu, gebančiu apimti šio laikmečio ugdymo iššūkius ir pateikti veiksmingiausias dorojimosi su jais priemones [...]. Tai reiškia, kad ugdytojai turi norėti mokytis bei gilinti žinias ir būti pasirengę taikyti metodologines naujoves, būti atviri dvasiniam bei religiniam ugdymui ir dalijimuisi“ [15]. Nepakanka techninio pobūdžio atnaujinimo: reikia išlaikyti įsiklausančią širdį, drąsinantį žvilgsnį, įžvalgų intelektą.

5.3. Šeima lieka pirmoji ugdymo vieta. Katalikiškosios mokyklos bendradarbiauja su tėvais, o ne juos pakeičia, nes „ugdymo, ypač religinio, pareiga tenka pirmiausia jiems, o ne kam nors kitam“ [16]. Ugdomajai sandorai reikia intencionalumo, klausymosi ir bendros atsakomybės. Ji kuriama per procesus, priemones, bendrus įvertinimus. Tai yra ir sunkus darbas, ir palaima: kai ta sandora funkcionuoja, kyla pasitikėjimas; kai jos nėra, viskas tampa trapu.

 

6. Tapatybė ir subsidiarumas

6.1. Deklaracijoje Gravissimum educationis pripažįstama subsidiarumo principo svarba ir tai, kad aplinkybės įvairuoja priklausomai nuo skirtingo vietos bažnytinio konteksto. Vatikano II Susirinkime suformuluota teisė į išsilavinimą, taip pat visuotinai galiojantys pamatiniai ugdymo principai. Susirinkime pabrėžta tiek tėvų, tiek valstybės atsakomybė. Išsilavinimas laikomas „šventa teise“, jis turi skatinti „teisinga sąžine sverti moralines vertybes“ [17]; civilinės valdžios institucijų prašoma gerbti šią teisę. Be to, įspėjama, kad ugdymas neturi būti pavaldus darbo rinkai ir dažnai kietai bei nežmoniškai finansų logikai.

6.2. Krikščioniškasis ugdymas yra tarsi choreografija. Mano brangus pirmtakas popiežius Pranciškus Lisabonoje vykusios Pasaulinės jaunimo dienos proga studentams sakė: „Dalyvaukite naujoje choreografijoje, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka žmogui; būkite gyvenimo šokio choreografai“ [18]. Ugdyti „visą“ asmenį reiškia vengti suskaidymo jį į izoliuotas sritis. Tikėjimas, jei jis tikras, yra ne papildoma „materija“, bet alsavimas, kuris aprūpina deguonimi visas kitas materijas. Taip katalikiškas ugdymas tampa žmonių bendruomenės raugu: jis skatina abipusiškumą, įveikia redukcionizmą, ragina atsiverti socialinei atsakomybei. Šiandienos užduotis – drįsti siekti integralaus humanizmo, kuris atsilieptų į mūsų laikmečio klausimus ir neišleistų iš akių pačios žmogiškumo versmės.

 

7. Kūrinijos kontempliacija

7.1. Krikščioniškoji antropologija grindžiama ugdymo stiliumi, skatinančiu pagarbą, individualų palydėjimą, įžvalgą ir visų žmogiškųjų sričių vystymąsi. Tarp jų reikšmingas ir dvasinis įkvėpimas, kuris reiškiasi ir stiprėja taip pat per kūrinijos kontempliavimą. Šis aspektas nėra naujas krikščioniškoje filosofinėje ir teologinėje tradicijoje, kur gamtos tyrimų tikslas buvo parodyti Dievo pėdsakus (vestigia Dei) mūsų pasaulyje. Šventasis Bonaventūra Banjoredžietis knygoje Collationes in Hexaemeron rašo, kad „visas pasaulis yra šešėlis, takas, pėdsakas. Tai knyga, parašyta iš lauko pusės (Ez 2, 9), nes kiekvienoje būtybėje yra dieviškojo modelio atspindys, tačiau jis sumišęs su tamsa. Pasaulis yra tarsi takas, kur nepermatoma [sfera] sumaišyta su šviesa; šia prasme jis yra takas. Lygiai taip, kaip pro langą prasiskverbiantis šviesos spindulys mirga įvairiomis spalvomis pagal skirtingas stiklo vietas, taip ir dieviškasis spindulys kiekviename kūrinyje atsispindi skirtingai ir įgyja vis kitokias savybes“ [19]. Tas pasakytina ir apie lankstų mokymą, pritaikytą skirtingiems charakteriams, kurie bet kuriuo atveju susilieja kūrinijos grožyje ir jos apsaugos plotmėje. Tai reikalauja ugdymo projektų, „kuriuose tarpdiscipliniškumas ir transdiscipliniškumas būtų įgyvendinami išmintingai ir kūrybiškai“ [20].

7.2. Mūsų bendro žmogiškumo nepaisymas lėmė susiskaldymus ir smurtą; o kai kenčia žemė, labiausiai kenčia vargšai. Katalikiškasis ugdymas negali tylėti: jis turi sujungti socialinį teisingumą ir teisingumą aplinkos atžvilgiu, skatinti santūrumą ir tvarų gyvenimo būdą, ugdyti sąžinę, gebančią rinktis ne tik tai, kas patogu, bet ir tai, kas teisinga. Kiekvienas mažas gestas – kai vengiama švaistymo, renkamasi atsakingai, ginamas bendrasis gėris – skatina kultūrinį ir moralinį raštingumą.

7.3. Ekologinė atsakomybė neapsiriboja techniniais duomenimis. Jie būtini, tačiau to nepakanka. Reikia ugdymo, kuris įtrauktų protą, širdį ir rankas; reikia naujų įpročių, bendruomeninio gyvenimo būdo, dorybių praktikavimo. Taika nereiškia konfliktų nebuvimo: tai romi galia, atmetanti smurtą. „Beginklis ir nuginkluojantis“ [21] ugdymas siekiant taikos moko atidėti į šalį agresyvių žodžių ir teisiančio žvilgsnio ginklus, kad būtų galima išmokti gailestingumo ir sutaikinančio teisingumo kalbos.

 

8. Ugdymo konsteliacija

8.1. Kalbu apie „konsteliaciją“, nes katalikiškas ugdymo pasaulis yra gyvas ir daugybinis tinklas: parapijų mokyklos ir kolegijos, universitetai ir aukštosios mokyklos, profesinio mokymo centrai, judėjimai, skaitmeninės platformos, service-learning iniciatyvos ir sielovados programos mokyklose, universitetuose bei kultūros srityje. Kiekviena „žvaigždė“ turi savo švytėjimą, bet visos kartu jos nubrėžia kursą. Ten, kur praeityje buvo konkurencija, šiandien prašome institucijų siekti konvergencijos: vienybė yra mūsų didžiausia pranašiška jėga.

8.2. Metodologiniai ir struktūriniai skirtumai yra ne našta, o ištekliai. Charizmų įvairovė, jei ji gerai koordinuojama, sudaro nuoseklią ir vaisingą visumą. Tarpusavio ryšiais susijusiame pasaulyje veikiama dviem lygmenimis: vietiniu ir globaliu. Reikia keistis dėstytojais ir studentais, vykdyti bendrus projektus tarp žemynų, tarpusavyje pripažinti gerąsias patirtis, bendradarbiauti misijose ir akademinėje srityje. Ateitis verčia mus mokytis labiau bendradarbiauti, augti kartu.

8.3. Žvaigždynai skleidžia savo šviesą begalinėje visatoje. Jų spalvos susilieja kaip kaleidoskope ir atsiranda dar daugiau spalvų variacijų. Kažkas panašaus vyksta ir katalikiškų ugdymo įstaigų aplinkoje; jos pasirengusios įsiklausyti ir yra atviros susitikimams su pilietine visuomene, politinės ir administracinės valdžios institucijomis, taip pat gamybos sektorių ir įvairių profesinių grupių atstovais. Ugdymo institucijos raginamos dar aktyviau bendradarbiauti su šiais visuomenės atstovais, kad būtų galima tobulinti ugdymo programas ir dalytis jomis, kad teorija būtų pagrįsta patirtimi ir praktika. Istorija taip pat rodo, jog mūsų institucijos priima studentus bei šeimas, kurie nėra tikintys arba priklauso kitoms religijoms, bet nori tikro žmogiškojo ugdymo. Dėl šios priežasties – kaip jau daroma – reikia toliau skatinti ugdymo bendruomenes, kuriose įgalinamas dalyvavimas: pasauliečiai, vienuoliai, šeimos ir besimokantieji dalijasi atsakomybe už ugdymo misiją kartu su viešosiomis ir privačiomis institucijomis.

 

9. Naujų erdvių tyrinėjimas

9.1. Prieš šešiasdešimt metų deklaracija Gravissimum educationis atvėrė pasitikėjimo laikotarpį: ji paskatino atnaujinti metodus ir kalbines išraiškas. Šiandien šį pasitikėjimą išbando skaitmeninė aplinka. Technologijos turėtų tarnauti žmogui, o ne jį pakeisti; jos turi turtinti mokymosi procesą, o ne nuskurdinti santykius ir bendruomenę. Universitetui ir katalikiškajai mokykla, jei jie neturi vizijos, kyla bedvasio efektyvumo ir žinių standartizavimo grėsmė, o tai vėliau lemia dvasinį nuskurdimą.

9.2. Norint apgyvendinti šias erdves, reikia pastoracinio kūrybiškumo: stiprinti mokytojų rengimą ir skaitmeninėje srityje; gerinti aktyvų mokymą; skatinti service-learning modelio taikymą ir atsakingą pilietiškumą; vengti bet kokios technofobijos. Mūsų požiūris į technologijas niekada negali būti priešiškas, nes „technologinė pažanga yra Dievo plano kūrinijai dalis“ [22]. Tačiau būtina pasitelkti įžvalgą planuojant mokymą, atliekant vertinimą, kuriant platformas, saugant duomenis, užtikrinant lygiateisę prieigą. Bet kuriuo atveju, joks algoritmas negali pakeisti to, kas būdinga žmogiškajam ugdymui: tai poezija, ironija, meilė, menas, vaizduotė, atradimo džiaugsmas ir netgi klaidos kaip augimo galimybė.

9.3. Lemiamas veiksnys yra ne technologija, o tai, kaip ją naudojame. Dirbtinis intelektas ir skaitmeninė aplinka turėtų tarnauti orumo, teisingumo ir darbo apsaugai; tai turi būti valdoma pagal viešosios etikos ir dalyvavimo kriterijus; šiuos dalykus turėtų lydėti atitinkama teologinė ir filosofinė refleksija. Katalikų universitetams tenka lemiama užduotis – pasiūlyti „kultūros diakoniją“, kur būtų mažiau katedrų, o daugiau stalų, prie kurių galima susėsti kartu, be nereikalingų hierarchijų, kad būtų galima paliesti istorijos žaizdas ir Dvasioje ieškoti iš tautų gyvenimo kylančios išminties.

 

10. Ugdymo paktas – Poliarinė žvaigždė

10.1. Tarp žvaigždžių, pagal kurias orientuojamas kelias, yra Pasaulinis ugdymo paktas. Su dėkingumu priimu šį pranašišką palikimą, kurį mums patikėjo popiežius Pranciškus. Tai kvietimas sudaryti sandorą ir tinklą, kad ugdymu siektume visuotinės brolystės. Jo septynios programinės kryptys lieka mūsų pamatas: žmogų įreikšminti kaip centrą; įsiklausyti į vaikus ir jaunuolius; skatinti moterų orumą ir visapusišką dalyvavimą; pripažinti šeimą kaip pirmutinį ugdymo veiksnį; atsiverti per priėmimą ir įtrauktį; atnaujinti ekonomiką ir politiką žmogaus labui; rūpintis mūsų bendraisiais namais. Šios „žvaigždės“ įkvėpė mokyklas, universitetus bei ugdomąsias bendruomenes visame pasaulyje ir sužadino konkrečius humanizacijos procesus.

10.2. Praėjus šešiasdešimčiai metų nuo Gravissimum educationis ir penkeriems metams nuo Ugdymo pakto paskelbimo, istorija mums kelia naują skubų iššūkį. Greiti ir giluminiai pokyčiai atveria vaikus, paauglius ir jaunuolius patirtims, lemiančioms beprecedentį dužlumą. Nepakanka išsaugoti: reikia atgaivinti. Prašau visas ugdomąsias institucijas pradėti naują etapą, kuris prabiltų į naujų kartų širdis, derinant žinias ir prasmę, kompetenciją ir atsakomybę, tikėjimą ir gyvenimą. Ugdymo paktas yra platesnės Pasaulinės ugdymo konsteliacijos dalis: charizmos ir institucijos, nors ir skirtingos, sudaro vientisą ir šviesų planą, orientuojantį mūsų žingsnius dabartinio laikotarpio tamsoje.

10.3. Prie tų septynių programinių krypčių pridedu tris prioritetus. Pirmasis susijęs su vidiniu gyvenimu: jauni žmonės siekia gelmės, jiems reikia tylos, įžvalgos, dialogo su savo sąžine ir su Dievu. Antrasis susijęs su skaitmeninio pasaulio žmogiškumu: mokykime protingai naudotis technologijomis ir dirbtiniu intelektu, teikdami pirmenybę žmogui, o ne algoritmui ir derindami techninį, emocinį, socialinį, dvasinį ir ekologinį intelektą. Trečiasis prioritetas susijęs su beginkle ir nuginkluojančia taika: mokykime nevartoti smurto kalbos, siekti susitaikymo, statyti tiltus, o ne sienas; mokymosi metodu ir turiniu tegul tampa žodžiai: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).

10.4. Mes suprantame, kad katalikų ugdymo tinklas turi unikalią aprėptį. Tai visus žemynus apimanti konsteliacija, jos buvimas ypač reikšmingas žemo pajamų lygio regionuose: tai konkretus ugdymo mobilumo ir socialinio teisingumo pažadas [23]. Ši konsteliacija reikalauja kokybės ir drąsos: kokybės švietimo planavimo, mokytojų rengimo, valdymo srityje; drąsos užtikrinant išsilavinimo prieigą vargingiausiems, remiant pažeidžiamas šeimas, skatinant stipendijų programas ir įtraukią politiką. Evangelinis dovanojimas neatlygintinai nėra retorika: tai santykių stilius, metodas ir tikslas. Ten, kur išsilavinimo galimybė lieka privilegija, Bažnyčia turi raginti atverti duris ir sugalvoti kelius, nes „prarasti varginguosius“ reiškia prarasti pačią mokyklą. Tai galioja ir universitetams: įtraukus žvilgsnis ir rūpinimasis širdimi apsaugo nuo standartizacijos; tarnystės dvasia atgaivina vaizduotę ir vėl įžiebia meilę.

 

11. Nauji vilties žemėlapiai

11.1. Minėdama šešiasdešimtąsias deklaracijos Gravissimum educationis metines Bažnyčia švenčia vaisingą ugdomosios veiklos istoriją, tačiau taip pat susiduria su būtinybe atnaujinti savo siūlomus dalykus, atsižvelgdama į laiko ženklus. Katalikų ugdymo konsteliacijos yra įkvepiantis pavyzdys, kaip tradicija ir ateitis gali susipinti be priešybės: gyva tradicija, kuri skleidžiasi į naujas buvimo ir tarnystės formas. Konsteliacijos nėra vien tik neutralūs ir suniveliuoti įvairių patirčių vėriniai. Išdrįskime mąstyti ne tik apie patirčių vėrinius, bet ir apie konsteliacijų sampyną, kupiną nuostabos ir prabudimo. Jose glūdi gebėjimas naviguoti su viltimi, įveikiant iššūkius, taip pat drąsiai persvarstant, neprarandant ištikimybės Evangelijai. Suvokiame sunkumus: hiperskaitmenizacija gali suskaidyti dėmesį; santykių krizė – sužeisti psichiką; socialinis nesaugumas ir nelygybė – užgesinti troškimą. Tačiau būtent čia katalikiškasis ugdymas turėtų būti švyturys: ne nostalgiškas prieglobstis, bet įžvalgos, pedagoginės inovacijos ir pranašiško liudijimo laboratorija. Nubraižyti naujus vilties žemėlapius: tai yra neatidėliotina užduotis.

11.2. Kviečiu ugdymo bendruomenes: nuginkluokite žodžius, pakelkite žvilgsnį, sergėkite širdį. Nuginkluokite žodžius, nes ugdyme pažanga pasiekiama ne per polemiką, bet per romų įsiklausymą. Pakelkite akis. Kaip Dievas sakė Abraomui: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes“ (Pr 15, 5): mokėkite klausti savęs, kur einate ir kodėl. Saugokite širdį: santykiai yra svarbesni už nuomonę, žmogus svarbesnis už programą. Nešvaistykite laiko ir galimybių: „cituojant vieną Augustino posakį: mūsų dabartis yra intuicija, laikas, kurį išgyvename ir kuriuo turime pasinaudoti, kol jis neišslydo iš mūsų rankų“ [24]. Brangūs broliai ir seserys, noriu užbaigti apaštalo Pauliaus raginimu, kurį laikau savastimi: „... jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio“ (Fil 2, 15–16).

11.3. Šį kelią patikiu Mergelei Marijai, Sedes Sapientiae, ir visiems šventiesiems ugdytojams. Prašau ganytojus, pašvęstuosius, pasauliečius, institucijų vadovus, mokytojus ir besimokančiuosius: būkite ugdymo pasaulio tarnai, vilties choreografai, nenuilstantys išminties ieškotojai, patikimi grožio apraiškų kūrėjai. Mažiau etikečių, daugiau pasakojamų istorijų; mažiau bevaisių priešpriešų, daugiau simfonijos Dvasioje. Tada mūsų konsteliacija ne tik švies, bet ir orientuos: kreips į tiesą, kuri išlaisvina (plg. Jn 8, 32), į brolybę, kuri stiprina teisingumą (plg. Mt 23, 8), į viltį, kuri neapgauna (plg. Rom 5, 5).

 

Šv. Petro bazilika, 2025 m. spalio 27 d.

Deklaracijos Gravissimum educationis 60-ųjų metinių išvakarės

Leonas XIV

 

Išnašos

[1] Leonas XIV, Apaštališkasis paraginimas Dilexi te (2025 m. spalio 4 d.), 68.

[2] Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et Magistra (1961 m. gegužės 15 d.).

[3] Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Ex corde Ecclesiae (1990 m. rugpjūčio 15 d.), 1.

[4] Leonas XIV. Apaštališkasis paraginimas Dilexi te (2025 m. spalio 4 d.), 69.

[5] Leonas XIV. Apaštališkasis paraginimas Dilexi te (2025 m. spalio 4 d.), 70.

[6] Leonas XIV. Apaštališkasis paraginimas Dilexi te (2025 m. spalio 4 d.), 72.

[7] Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Instrukcija „Katalikiškosios mokyklos tapatybė siekiant dialogo kultūros“ (2022 m. sausio 25 d.), 32.

[8] Jonas Henrikas Niumanas (J. H. Newman). The Idea of a University (2005), p. 76.

[9] Plg. Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Instrumentum laboris Educare oggi e domani. Una passione che si rinnova (2014 m. balandžio 7 d.), Įvadas.

[10] Vysk. Robert F. Prevost OSA. Homilija Šv. Turibijaus Mongroviečio katalikų universitete (2018 m.).

[11] Plg. Jonas Henrikas Niumanas (J. H. Newman). Writings on the University (2001 m.).

[12] Leonas XIV. Audiencija Centesimus Annus Pro Pontifice fondo nariams (2025 m. gegužės 17 d.).

[13] Ten pat.

[14] Vysk. Robert F. Prevost OSA. Homilija Šv. Turibijaus Mongroviečio katalikų universitete (2018 m.).

[15] Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Aplinkraštis „Drauge ugdyti katalikiškojoje mokykloje“ (2007 m. rugsėjo 8 d.), 20.

[16] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes (1966 m. birželio 29 d.), 48.

[17] Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Gravissimum educationis (1965 m. spalio 28 d.), 1.

[18] Popiežius Pranciškus. Kalba akademiniam jaunimui Pasaulinės jaunimo dienos proga (2023 m. rugpjūčio 3 d.).

[19] Šv. Bonaventūra Banjoredžietis. Collationes in Hexaemeron, XIl, Opera Omnia (ed. Peltier), Vivès, Paris, t. IX (1867), p. 87–88.

[20] Popiežius Pranciškus. Apaštališkoji konstitucija Veritatis gaudium (2017 m. gruodžio 8 d.), 4c.

[21] Leonas XIV. Sveikinimas ir pirmasis Urbi et Orbi palaiminimas iš Šv. Petro bazilikos centrinės lodžijos (2025 m. gegužės 8 d.).

[22] Tikėjimo mokymo dikasterija; Kultūros ir švietimo dikasterija. Nota Antiqua et nova (2025 m. sausio 28 d.), n. 117.

[23] Žr. Annuario Statistico della Chiesa (atnaujintas 2022 m. gruodžio 31 d.).

[24] Vysk. Robert F. Prevost OSA. Žinia Šv. Turibijaus Mongroviečio katalikų universitetui jo įkūrimo 18-ųjų metinių proga (2016 m.).