2026 m. sausio 1 d.
Ramybė jums visiems:
Kelyje į „beginklę ir nuginkluojančią“ taiką
„Ramybė tau!“
Šis senovinis pasisveikinimas, iki šiol kasdien vartojamas daugelyje kultūrų, Velykų vakarą su nauja jėga nuskambėjo ištartas prisikėlusio Jėzaus lūpomis. Jo žodžiai „Ramybė jums“ (Jn 20, 19, 21) ne tik išreiškia linkėjimą, bet ir nulemia esminę permainą tų, kurie jį priima, taip pat ir visoje tikrovėje. Todėl apaštalų įpėdiniai kasdien ir visame pasaulyje skelbia pačią tyliausią iš visų revoliucijų: „Ramybė jums!“ Nuo to vakaro, kai buvau išrinktas Romos vyskupu, norėjau ir savo sveikinimu įsilieti į šį vienbalsį skelbimą. Ir trokštu vėl pakartoti: tai yra prisikėlusio Kristaus ramybė, tai beginklė ir nuginkluojanti, nuolanki ir atkakli taika. Ji kyla iš Dievo, kuris mus visus besąlygiškai myli [1].
Prisikėlusio Kristaus taika
Kristus nugalėjo mirtį ir nugriovė žmones skiriančias sienas (plg. Ef 2, 14). Jis yra Gerasis Ganytojas, kuris guldo savo gyvybę už avis ir turi daug avių ne šioje avidėje (plg. Jn 10, 11. 16): Kristus yra mūsų taika. Jo buvimas, jo dovana, jo pergalė sklinda per daugelio liudytojų ištvermę: dėl jų atkaklumo Dievo darbas tęsiasi pasaulyje, laikų tamsoje tampa dar labiau juntamas ir spindintis.
Tamsos ir šviesos kontrastas nėra tik biblinis vaizdinys, apibūdinantis naujo pasaulio gimimo kančias: tai patirtis, kuri mus persmelkia ir sukrečia per išbandymus, su kuriais susiduriame, bei istorinę situaciją, kurioje gyvename. Taigi turime matyti šviesą ir ja tikėti, kad nenugrimztume į tamsą. Tai reiklus kvietimas, kurį Jėzaus mokiniai yra pašaukti išgyventi unikaliu būdu, kaip privilegiją; tačiau jis taip pat daugeliu būdų gali rasti kelią į kiekvieno žmogaus širdį. Taika egzistuoja, ji nori gyventi mumyse, jai būdinga romi galia apšviesti ir praplėsti protą, ji priešinasi smurtui ir jį nugali. Taikoje yra amžinybės dvelksmas: priešindamiesi blogiui šaukiame „gana“, o taikai pašnabždomis sakome „visados“. Šį horizontą mums atvėrė Prisikėlusysis. Taikdarės ir taikdariai gyvena šia nuojauta. Dramatiškame vyksme, kurį popiežius Pranciškus pavadino „dalimis vykstančiu trečiuoju pasauliniu karu“, jie tarsi nakties sargybiniai toliau priešinasi tamsos užkrato plitimui.
Deja, įmanoma ir priešingybė, t. y. kai šviesa pamirštama: tada prarandamas realizmas, pasiduodama dalinei ir iškreiptai pasaulio vizijai, pažymėtai tamsa ir baime. Šiandien daugybė žmonių vadina „realistiškais“ tokius pasakojimus, kuriuose nėra vilties, kurie akli kitų grožiui, kur pamirštama apie Dievo malonę, visada veikiančią žmonių širdyse, net jei jos yra sužeistos nuodėmės. Šventasis Augustinas ragino krikščionis užmegzti neišardomą draugystę su taika, kad, saugodami ją savo sielos gelmėse, jie galėtų spinduliuoti jos šviesią šilumą aplinkiniams. Kreipdamasis į savo bendruomenę, jis rašė: „Jei norite patraukti kitus į taiką, pirmiausia patys ją turėkite ir tvirtai laikykitės jos. Kad galėtumėte uždegti kitus, jūsų viduje turi degti jos šviesa“ [2].
Brangūs broliai ir seserys, nesvarbu, ar turime tikėjimo dovaną, ar manome, kad jos neturime, atsiverkime taikai! Priimkime ją ir pripažinkime, nelaikykime jos tolimu ir neįmanomu dalyku. Taika ne tik tikslas, bet pirmiausia ir buvimas dabartyje bei kelionė. Net jei jai kyla grėsmė tiek mūsų viduje, tiek išorėje, saugokime taiką kaip mažą liepsnelę, kuriai gresia audra, nepamiršdami ją liudijusių žmonių, jų vardų ir istorijų. Taika yra principas, kuris mus veda ir lemia mūsų pasirinkimus. Net tose vietose, kur liko vien griuvėsiai ir neviltis atrodo neišvengiama, būtent šiandien randame žmonių, nepamiršusių taikos. Kaip Velykų vakarą Jėzus įėjo į ten, kur buvo susirinkę išsigandę bei nusivylę mokiniai, taip ir prisikėlusio Kristaus taika prasiskverbia pro duris, įveikia užtvaras ir nepaliaujamai sklinda per jo liudytojų balsus bei veidus. Tai dovana, kuri leidžia mums nepamiršti gėrio, pripažinti jo pergalingą galią ir vėl jį drauge pasirinkti.
Beginklė taika
Prieš pat suėmimą Jėzus, ypatingo pasitikėjimo akimirką, buvusiems su juo drauge pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ Ir tuoj pat pridūrė: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi“ (Jn 14, 27). Žinoma, jų nerimas ir baimė galėjo būti susiję su smurtu, kuris netrukus turėjo ištikti Jėzų. Atidžiau žvelgdami pastebime Evangelijose neslepiamą dalyką: mokinius trikdė tai, kad Jėzaus atsakas nebuvo smurtinis: tai buvo kelias, kuriam visi – pirmiausia Petras – nepritarė, bet Mokytojas prašė jų sekti juo iki galo. Jėzaus kelias tebekelia nerimą ir baimę. O Jis tvirtai kartoja tiems, kurie norėtų Jį ginti: „Kišk savo kalaviją į makštį“ (Jn 18, 11; plg. Mt 26, 52). Prisikėlusio Jėzaus taika yra beginklė, nes tokia buvo jo kova konkrečiomis istorinėmis, politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis. Krikščionys turi visi drauge tapti pranašiškais šios naujovės liudytojais, prisimindami tragedijas, kai jie pernelyg dažnai būdavo bendrininkai. Didysis Paskutinio teismo palyginimas skatina visus krikščionis veikti gailestingai, turint tai omenyje (plg. Mt 25, 31–46). Tai darydami, jie ras šalia savęs brolius ir seseris, kurie įvairiais būdais gebėjo įsiklausyti į kitų kančias ir vidujai išsilaisvino iš smurto apgaulės.
Nors šiandien daugelio žmonių širdys atviros taikai, juos apima stiprus bejėgiškumo jausmas susidūrus su įvykiais, kurie vis labiau darosi neaiškūs. Šventasis Augustinas jau atkreipė dėmesį į šį paradoksą: „Nėra sunku taiką turėti, sunkiau ją pagerbti gyriumi. Jei norime ją pagirti, prireikia gebėjimų, kurių galbūt stokojame; ieškome tinkamų idėjų, sveriame žodžius. Ogi jei norime ją turėti, ji čia pat pasiekiama, ir galime pasiekti ją be jokio vargo“ [3].
Kai taiką laikome tolimu idealu, mums galiausiai nebeatrodo skandalinga, jog ji gali būti paneigta ar netgi kariaujama siekiant taikos. Atrodo, kad trūksta tinkamų idėjų, gerai apsvarstytų žodžių ir gebėjimo pasakyti, jog taika yra arti. Jei taika nėra patiriama kaip saugotina ir puoselėtina tikrovė, mūsų asmeniniame ir viešajame gyvenime plinta agresyvumas. Piliečių ir valdančiųjų santykiuose susidaro situacija, kai imama kaltinti, kad nepakankamai rengiamasi karui, nereaguojama į išpuolius, neatsakoma į smurtą. Vadovavimasis tokia konfrontacine logika politiniu lygmeniu – smarkiai viršijant teisėtos gynybos principą – yra svarbiausias veiksnys, lemiantis pasaulinį nestabilumą, kuris su kiekviena diena tampa vis dramatiškesnis ir nenuspėjamas. Neatsitiktinai daugelis vyriausybių pakartotinius raginimus didinti karines išlaidas ir dėl to priimtus sprendimus pristato teisindami tai kitų šalių keliama grėsme. Atgrasomoji karinė galia, ypač branduolinis atgrasymas išreiškia santykių tarp tautų iracionalumą, kai tie santykiai grindžiami ne teise, teisingumu ir pasitikėjimu, o baime ir jėgos dominavimu. Savo laiku šventasis Jonas XXIII rašė: „Tai verčia tautas gyventi nuolatiniame nerime, tarsi prieš uraganą, kuris bet kuriuo momentu gali prasiveržti su siaubinga jėga. Ir tai nėra be pagrindo, nes ginklų netrūksta. Sunku patikėti, jog esama žmonių, kurie drįstų prisiimti atsakomybę už niokojimą ir neapsakomas kančias, kurias sukeltų karas, tačiau negalima paneigti, kad koks nors nenumatytas ar atsitiktinis veiksnys gali įžiebti karo liepsną [4].
2024 m. pasauliniu mastu karinės išlaidos, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 9,4 % (tai patvirtino tolygią dešimties metų jų augimo tendenciją) ir pasiekė 2,718 trilijono JAV dolerių, arba 2,5 % pasaulio BVP [5]. Be to, šiandien atrodo, kad į naujus iššūkius norima atsakyti ne tik skiriant didžiules ekonomines investicijas ginklavimuisi, bet ir per švietimo politikos pokyčius: vietoj atminties kultūros, kuria siekiama išsaugoti XX a. įgytą sąmoningumą ir nepamiršti milijonų aukų, mokyklose, universitetuose bei medijose skatinamos komunikacijos kampanijos ir švietimo programos, kuriomis skleidžiama grėsmės jausena ir perteikiama grynai ginklavimusi pagrįsta gynybos ir saugumo samprata.
Tačiau „tikras taikos mylėtojas myli ir taikos priešus“[6]. Šventasis Augustinas patarė negriauti tiltų ir nekartoti vien tik priekaištų, o rinktis klausymosi kelią ir, kiek įmanoma, siekti suprasti kitų argumentus. Prieš šešiasdešimt metų pasibaigusio Vatikano II Susirinkimo išvada buvo suvokimas, kad neatidėliotinai būtina megzti dialogą tarp Bažnyčios ir šiuolaikinio pasaulio. Konstitucijoje Gaudium et spes ypač atkreiptas dėmesys į karo praktikos raidą: „Dabartinis karas itin pavojingas dėl to, kad turintiems modernių mokslo sukurtų ginklų tarsi teikia progą įvykdyti tokius nusikaltimus ir tam tikru nebeatšaukiamu įvykių susiklostymu gali pakreipti žmonių valią į žiauriausius sprendimus. Kad tai niekuomet neįvyktų ateityje, susirinkę draugėn viso pasaulio vyskupai maldauja visus, ypač valstybių vadovus ir tuos, kuriems pavesti karo reikalai, nuolatos atminti savo didžiulę atsakomybę Dievui ir visai žmonijai“[7].
Pakartodami Vatikano II Susirinkimo tėvų raginimą ir laikydami dialogą veiksmingiausia priemone visais lygmenimis, turime pripažinti, kad tolesnė technologijų pažanga ir dirbtinio intelekto naudojimas karinėje srityje radikaliai paaštrino ginkluotų konfliktų tragiką. Ryškėja netgi procesas, kai sprendimai dėl žmonių gyvybės ir mirties vis dažniau „deleguojami“ mašinoms. o politiniai ir kariniai vadovai atsikrato atsakomybės. Beprecedente destruktyvia spirale naikinamas teisinis ir filosofinis humanizmas, kuriuo grindžiama ir saugoma visa civilizacija. Reikia pasmerkti didžiulę privačių ekonominių bei finansinių interesų koncentraciją, kuri veda valstybes šia kryptimi, tačiau to nepakanka, – tuo pačiu metu reikia žadinti žmonių sąžinę ir kritinį mąstymą. Enciklikoje Fratelli tutti šventasis Pranciškus Asyžietis pateikiamas kaip tokio pažadinto sąmoningumo pavyzdys: „Pasaulio, pilno sargybos bokštų ir gynybinių sienų, miestuose vyko kruvini įtakingų šeimų tarpusavio karai, o tuo pat metu atstumtųjų priemiesčiuose plito skurdas. Ten Pranciškus įgijo tikrą vidinę ramybę, išsilaisvino iš troškimo valdyti kitus, pasidarė vienas iš mažiausiųjų ir stengėsi gyventi darnoje su visais“ [8]. Tai istorija, kuri turi tęstis mumyse ir reikalauja, kad suvienytume jėgas ir prisidėtume prie nuginkluojančios taikos, kylančios iš atvirumo ir evangelinio nuolankumo.
Nuginkluojanti taika
Gerumas nuginkluoja. Galbūt todėl Dievas tapo vaiku. Įsikūnijimo slėpinys prasideda jaunos motinos įsčiose ir pasirodo Betliejaus ėdžiose, o kraštutiniu nusižeminimu pasireiškia per nužengimą į pragarus. „Ramybė žemėje“, – gieda angelai, skelbdami beginklio Dievo akivaizdą: žmonija gali susivokti, jog yra mylima tik tada, kai rūpinasi Juo (plg. Lk 2, 13–14). Niekas neturi tokios galios mus pakeisti kaip vaikas. Gal būtent mintys apie mūsų sūnus ir dukras, apie vaikus ir tuos, kurie yra tokie pat pažeidžiami kaip jie, perveria mūsų širdis (plg. Apd 2, 37). Apie tai mano garbingasis pirmtakas rašė: „... žmogaus trapumas turi galią padėti mums skaidriau suvokti, kas yra amžina, o kas praeina, kas duoda gyvybę, o kas ją naikina. Galbūt todėl mes taip dažnai neigiam savo ribotumą ir vengiam trapių bei sužeistų žmonių, nes jie turi galią sukelti mums abejonių dėl kelio krypties, kurią pasirinkome, tiek individualiai, tiek kaip bendruomenė“ [9].
Jonas XXIII pirmasis pristatė visiško nusiginklavimo perspektyvą, kurią galima pasiekti tik atnaujinus širdį ir protą. Savo enciklikoje Pacem in terris jis rašė: „Reikia pripažinti, kad neįmanoma – beveik neįmanoma – sustabdyti karinės galios didinimo, veiksmingai sumažinti ginkluotę ir, svarbiausia, galiausiai ją visiškai panaikinti, jei tuo pačiu metu nevyks visiškas nusiginklavimas, paveikiantis taip pat žmonių sielas; reikia vieningai ir nuoširdžiai stengtis pašalinti iš širdžių nerimastingą karo psichozę. Tai savo ruožtu reiškia, kad ginklų pusiausvyra grindžiamos taikos principas turi būti pakeistas supratimu, kad tikra taika gali būti sukurta tik abipusiu pasitikėjimu. Esame įsitikinę, jog šį tikslą galima pasiekti: to ne tik reikalauja sveikas protas, bet taika yra ir labiausiai pageidaujamas bei naudingiausias dalykas“ [10].
Tai pagrindinė tarnystė, kuria religijos turi padėti kenčiančiai žmonijai, o drauge budriai stebėti stiprėjančius bandymus net mintis ir žodžius paversti ginklais. Didžiosios dvasinės tradicijos, taip pat teisingas naudojimasis protu moko mus pranokti kraujo ar etninių ryšių ribas, neapsiriboti tokiu broliavimusi, kai pripažįstami tik panašūs, o atstumiami skirtingi. Šiandien matome, jog tai nėra savaime suprantama. Deja, šiandien vis dažniau tikėjimo žodžiai įtraukiami į politines kovas, laiminamas nacionalizmas, o smurtas ir ginkluota kova pateisinami religiniu pagrindu. Tikintieji turi aktyviai, pirmiausia savo gyvenimu, paneigti šias šventvagystės apraiškas, temdančias Šventąjį Dievo Vardą. Todėl labiau nei bet kada anksčiau reikia ne tik veikti, bet ir drauge puoselėti maldą, dvasingumą, ekumeninį ir tarpreliginį dialogą kaip taikos kelius ir tradicijų bei kultūrų susitikimo kalbą. Visame pasaulyje pageidautina, kad „kiekviena bendruomenė taptų „taikos namais“, kuriuose dialogu mokomasi nukenksminti priešiškumą, kur praktikuojamas teisingumas ir puoselėjamas atleidimas“[11]. Šiandien labiau nei bet kada, pasitelkiant atidų ir vaisingą pastoracinį kūrybiškumą, reikia parodyti, kad taika nėra utopija.
Kita vertus, tai neturi nureikšminti politinio aspekto svarbos. Tie, kurie yra pašaukti imtis viešosios atsakomybės aukščiausiuose postuose ir didžiausios kvalifikacijos instancijose, „turėtų nuodugniai apsvarstyti, kaip visame pasaulyje būtų galima kuo humaniškiau subalansuoti valstybių tarpusavio santykius. Šis suderinimas turi būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, derybų nuoširdumu, įsipareigojimų laikymusi. Reikia išnagrinėti visus problemos aspektus, kad galiausiai būtų galima rasti pagrindą sudaryti draugiškus, tvarius ir naudingus susitarimus“ [12]. Tai yra nuginkluojantis diplomatijos, tarpininkavimo, tarptautinės teisės kelias, kuriam, deja, prieštarauja vis dažnesni sunkiai pasiektų susitarimų pažeidimai, esant aplinkybėms, kai reikia stiprinti viršvalstybines institucijas, o ne jas delegitimizuoti.
Šiandien teisingumas ir žmogaus orumas pažeidžiami labiau nei bet kada dėl jėgų disbalanso tarp galingiausiųjų. Kaip gyventi destabilizacijos bei konfliktų laikais ir išsivaduoti iš blogio? Reikia motyvuoti ir remti visas dvasines, kultūrines ir politines iniciatyvas, kurios gaivina viltį ir priešinasi plintančioms fatalistinėms nuostatoms, „tarsi vyraujanti dinamika būtų sukurta beasmenių anoniminių jėgų ir nuo žmogaus valios nepriklausomų struktūrų“ [13]. Jei „geriausias būdas viešpatauti ir nesustabdomam žengti į priekį yra sėti beviltiškumo sėklą ir kelti nuolatinį nepasitikėjimą, nors ir maskuojamą tikrų vertybių gynimu“[14], tokiai strategijai būtina priešintis vystant sąmoningas pilietines visuomenes, atsakingų sambūrių formas, nesmurtinio dalyvavimo patirtis, mažo ir didelio masto atkuriamojo teisingumo praktikas. Leonas XIII tai aiškiai pabrėžė enciklikoje Rerum novarum: „Savo silpnumo suvokimas skatina žmogų ieškoti paramos bendradarbiaujant su kitais. Šventajame Rašte sakoma: „Dviem yra geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų“ (Koh 4, 9–10). Ir kitur: „Brolis brolio šelpiamas lyg stiprus miestas “ (Pat 18, 19 [Vulg.])“ [15].
Tegul tai tampa vaisiumi, subrandintu Vilties jubiliejaus, kuris paskatino milijonus žmonių iš naujo suvokti save kaip piligrimus ir pradėti savo širdies, proto ir gyvenimo nusiginklavimą, į kurį Dievas netrukus atsakys, išpildydamas savo pažadus: „Jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti. O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“ (Iz 2, 4–5).
Iš Vatikano, 2025 m. gruodžio 8 d.
Leonas XIV
[1] Plg. Sveikinimas ir pirmasis Urbi et Orbi palaiminimas iš Šv. Petro bazilikos centrinės lodžijos (2025 m. gegužės 8 d.).
[2] Šv. Augustinas. Serm. 357, 3
[3] Ten pat, 1.
[4] Šv. Jonas XXIII, Enc. Pacem in terris (1963 m. balandžio 11 d.), 111.
[5] Plg. SIPRI Yearbook: Armaments, Disarmament and International Security (2025).
[6] Šv. Augustinas. Serm. 357, 1
[7] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 80.
[8] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 4.
[9] Pranciškus. Laiškas „Corriere della Sera“ redaktoriui (2025 m. kovo 14 d.).
[10] Šv. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 m. balandžio 11 d.), 113.
[11] Kalba Italijos vyskupų konferencijos vyskupams (2025 m. birželio 17 d.).
[12] Šv. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 m. balandžio 11 d.), 118.
[13] Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 42.
[14] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 15.
[15] Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (1891 m. gegužės 15 d.), 37.
