2026 m. vasario 11 d.

 

Samariečio atjauta: mylėti nešiojant kito skausmą

 

Brangūs broliai ir seserys!

 

34-oji Pasaulinė ligonio diena bus iškilmingai švenčiama 2026 m. vasario 11 d. Čiklajo mieste, Peru. Šia proga noriu pasiūlyti vėl apmąstyti gerojo samariečio paveikslą, kuris visada aktualus ir padeda mums atrasti meilės grožį bei atjautos socialinį aspektą, idant atkreiptume dėmesį į vargstančiuosius ir kenčiančiuosius, tai yra ligonius.

 

Visi esame girdėję ir skaitę šį jaudinantį šventojo Luko tekstą (plg. Lk 10, 25–37). Įstatymo mokytojui, paklaususiam, kas yra artimas, kurį dera mylėti, Jėzus atsakė papasakodamas istoriją: vyras, keliavęs iš Jeruzalės į Jerichą, buvo užpultas plėšikų ir paliktas pusgyvis; kunigas ir levitas praėjo pro šalį, bet samarietis jo pasigailėjo, aptvarstė žaizdas, nugabeno į užeigą ir sumokėjo už jo slaugymą. Noriu pasiūlyti apmąstyti šią Biblijos ištrauką remdamasis mano mylimo pirmtako popiežiaus Pranciškaus enciklikos Fratelli tutti hermeneutiniu raktu: joje gailestingumas ir atjauta vargstantiesiems neapsiriboja vien individualiomis pastangomis, bet įgyvendinami per santykius – su vargstančiu broliu, su tais, kurie juo rūpinasi, ir galiausiai su Dievu, dovanojančiu mums savo meilę.

 

1. Susitikimo dovana: džiaugsmas dovanoti artumą ir dalytis buvimu

 

Gyvename kultūroje, kuriai būdingas greitis, momentinis betarpiškumas, skubėjimas, bet sykiu ir atmetimas bei abejingumas – tai neleidžia mums prisiartinti prie kito ir stabtelėti kelyje, pažvelgti į mūsų aplinkoje esančius poreikius bei kančias. Palyginime pasakojama, kad samarietis, pamatęs sužeistąjį, nepraėjo pro šalį, bet pažvelgė į jį atvirai ir dėmesingai, Jėzaus žvilgsniu, ir tai paskatino jį parodyti žmogišką artumą bei solidarumą. Samarietis „sustojo dovanodamas jam savo artumą, apraišiojo žaizdas savo rankomis, sumokėjo iš savo kišenės ir pasirūpino juo. Visų pirma jis [...] skyrė jam savo laiko“ [1]. Jėzus moko ne to, ką turėtume laikyti artimu, bet kaip tapti artimu, t. y. kaip parodyti artumą [2]. Šiuo atžvilgiu galime kartu su šventuoju Augustinu teigti, jog Viešpats nenorėjo aiškinti, kas buvo to vyro artimas, bet parodo, kam jis pats turėjo tapti artimas. Iš tiesų, niekas nebūna artimas kitam, kol savo noru prie jo neprisiartina. Todėl artimu tapo tas, kuris parodė gailestingumą [3].

 

Meilė nėra pasyvi, ji eina pasitikti kito; buvimas artimu priklauso ne nuo fizinio ar socialinio artumo, o nuo sprendimo mylėti. Todėl krikščionis tampa artimu kenčiančiam sekdamas Kristaus, tikro dieviškojo Samariečio, prisiartinusio prie sužeistos žmonijos, pavyzdžiu. Turimi omenyje ne paprasti filantropijos gestai, bet ženklai, per kuriuos galima pajusti, kad asmeninis dalyvavimas kito kančiose reiškia savęs dovanojimą; tai pranoksta poreikių tenkinimą ir reiškia, jog pats asmuo iš dalies tampa dovana [4]. Tokia meilė būtinai turi būti maitinama per susitikimą su Kristumi, kuris iš meilės atidavė save už mus. Šventasis Pranciškus tai labai gerai paaiškino pasakodamas apie savo susitikimą su raupsuotaisiais: „Pats Viešpats mane atvedė pas juos“ [5], nes per juos jis atrado saldų mylėjimo džiaugsmą.

 

Susitikimo dovana kyla iš ryšio su Jėzumi Kristumi, kurį mes tapatiname su geruoju samariečiu; jis atnešė mums amžinąjį išganymą, ir mes sudabartiname tą tapatybę pasilenkdami prie sužeisto brolio. Šventasis Ambraziejus sakė: „Kadangi niekas nėra mums artimesnis už tą, kuris išgydė mūsų žaizdas, mylėkime jį kaip Viešpatį ir mylėkime jį kaip artimą: juk niekas nėra toks artimas kaip galva nariams. Mylėkime ir tą, kuris seka Kristaus pavyzdžiu: mylėkime tą, kuris dėl kūno vienybės atjausdamas kenčia dėl kitų vargo“ [6]. Tai reiškia būti viena Viename – per artumą, buvimą, priimamą ir dalijamą meilę – ir, kaip šventasis Pranciškus, džiaugtis susitikimo su Viešpačiu saldybe.

 

2. Bendra misija rūpintis ligoniais

 

Šventasis Lukas toliau sako, kad samarietis „pasigailėjo“. Gailestinga atjauta reiškiasi giliu jausmu, kuris skatina veikti. Tai jausmas, kuris kyla iš vidaus ir veda prie įsipareigojimo atsiliepti į kito kančią. Šiame palyginime gailestinga atjauta yra aktyvios meilės bruožas. Ji ne teorinė ar sentimentali, o išreiškiama konkrečiais veiksmais: samarietis prieina, aptvarsto žaizdas, pasirūpina ir slaugo. Tačiau, dėmesio, jis tai daro ne pats vienas, ne individualiai; „Samarietis susirado užeigos savininką, kuris galėtų pasirūpinti tuo žmogumi, lygiai taip pat, kaip ir mes esame pašaukti kviesti ir susitikti toje „mes“ tikrovėje, kuri yra stipresnė už mažų individualybių sumą“ [7]. Aš pats, kaip misionierius ir vyskupas tarnaudamas Peru, mačiau, kad daugybė žmonių dalijasi gailestingumu ir atjauta kaip samarietis ir užeigos šeimininkas. Šeimos nariai, kaimynai, sveikatos priežiūros darbuotojai, sielovadininkai, dirbantys sveikatos priežiūros srityje, ir daugelis kitų, kurie sustoja, prisiartina, pasirūpina, nugabena, lydi ir siūlo tai, ką turi, – visa tai suteikia atjautai socialinį matmenį. Ši patirtis įgyvendinama per santykių sampyną ir pranoksta paprastą individualų įsipareigojimą. Apaštališkajame paraginime Dilexi te ligonių priežiūrą pavadinau ne tik „svarbia“ Bažnyčios misijos dalimi, bet ir autentišku „bažnytiniu veikimu“ (DT, 49). Jame citavau šventąjį Kiprijoną norėdamas parodyti, kaip atsižvelgdami į šį socialinį matmenį galime patikrinti mūsų visuomenės sveikatos būklę: „Ši maro epidemija, kuri atrodo baisi ir pražūtinga, išbando kiekvieno teisumą ir tikrina žmogaus dvasią: parodo, ar sveikieji padeda ligoniams, ar giminaičiai deramai myli vieni kitus, ar šeimininkai gailisi savo kenčiančių tarnų, ar gydytojai neapleidžia ligonių, maldaujančių pagalbos“ [8].

 

Būti vienu Viename reiškia iš tikrųjų jaustis nariais to kūno, kuriame, pagal savo pašaukimą, nešame Viešpaties atjautą visų žmonių kančioms [9]. Negana to, mus jaudinantis skausmas nėra svetimas, tai mūsų kūno nario skausmas, o mūsų Galva liepia juo rūpintis visų labui. Šia prasme tas skausmas tapatinamas su Kristaus skausmu ir, kai jis krikščioniškai aukojamas, prisideda, kad greičiau išsipildytų paties Išganytojo malda už visų vienybę [10].

 

3. Meilė Dievui visada mus veda į susitikimą su savimi ir broliu

 

Dvilypiame įsakyme: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27) galime atpažinti Dievo meilės viršenybę ir jos tiesioginį poveikį žmogaus meilės bei santykių raiškai visais aspektais. „Meilė artimui yra akivaizdus Dievo meilės autentiškumo įrodymas, kaip liudija apaštalas Jonas: „Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa. […] Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 12. 16) [11]. Nors šios meilės objektai skirtingi – meilė Dievui, artimui ir pačiam sau – ir šia prasme galime suprasti, kad tai skirtingos meilės rūšys, jos visada yra neatsiejamos [12]. Dieviškosios meilės viršenybė reiškia, kad žmogaus veiksmai nėra atliekami siekiant asmeninio intereso ar atlygio, bet išreiškia meilę, kuri pranoksta apeigines normas ir virsta tikra dievogarba: tarnauti artimui reiškia mylėti Dievą darbais [13].

 

Šis aspektas taip pat padeda mums suprasti, ką reiškia mylėti save. Tai reiškia atsisakyti grįsti savo savigarbą ar orumą stereotipais apie sėkmę, karjerą, padėtį ar kilmę [14] ir naujai suvokti savo vietą Dievo ir brolio akivaizdoje. Benediktas XVI sakė: „Žmogus, kaip dvasinė būtybė, įgyvendina save tarpasmeninių santykių plotmėje. Juo jie autentiškesni, juo labiau bręsta ir jo asmeninė tapatybė. Žmogus įsireikšmina ne atsiskirdamas nuo Dievo, bet puoselėdamas santykį su kitais ir Dievu“ [15].

 

Brangūs broliai ir seserys, „tikrasis vaistas žmonijos žaizdoms yra gyvenimo būdas, pagrįstas broliška meile, kurios šaknys glūdi Dievo meilėje“ [16]. Nuoširdžiai trokštu, kad mūsų krikščioniškame gyvenimo būde niekada netrūktų šio broliško, „samarietiško“, įtraukaus, drąsaus, įsipareigojančio ir solidaraus dėmens, kuris giliausiai įsišaknijęs mūsų vienybėje su Dievu ir tikėjime į Jėzų Kristų. Uždegti šios dieviškosios meilės, mes iš tikrųjų pajėgsime dovanoti save visų kenčiančiųjų, ypač ligonių, senelių ir liūdinčiųjų brolių, labui.

 

Kreipkimės malda į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Ligonių Sveikatą; prašykime jos pagalbos visiems kenčiantiems, reikalingiems užuojautos, išklausymo ir paguodos, ir maldaukime užtarimo šia senovine malda, kuria būdavo meldžiamasi šeimoje už patiriančius ligą ir skausmą:

 

Mieliausioji Motina, neapleisk,

Savo žvilgsnio nuo manęs nenugręžk.

Lydėk mane visur

ir niekada nepalik manęs vieno.

Tu visada mane saugai

kaip tikra Motina:

išmelsk, kad Tėvas,

Sūnus ir Šventoji Dvasia mane laimintų.

 

Iš visos širdies suteikiu savo apaštališkąjį palaiminimą visiems ligoniams, jų šeimų nariams bei jų padėjėjams, sveikatos priežiūros darbuotojams, šios srities sielovadininkams ir ypač šios Pasaulinės ligonio dienos minėjimo dalyviams.

 

Iš Vatikano, 2026 m. sausio 13 d.

 

LEONE PP. XIV

 

[1] Pranciškus, Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 63.

[2] Plg. ten pat, 80–82.

[3] Plg. šv. Augustinas. Serm., 171, 2; 179 A, 7.

[4] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 34; šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Salvifici doloris (1984 m. vasario 11 d.), 28

[5] Šv. Pranciškus Asyžietis. Testamento, 2: Fonti Francescane, 110.

[6] Šv. Ambraziejus. Expositio Evangelii secundum Lucam, VII, 84.

[7] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 78.

[8] Šv. Kiprijonas. De mortalitate, 16.

[9] Plg. šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Salvifici doloris (1984 m. vasario 11 d.), 24.

[10] Plg. ten pat, 31.

[11] Apaštališkasis paraginimas Dilexi te (2025 m. spalio 4 d.), 26.

[12] Plg. ten pat.

[13] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 79.

[14] Plg. ten pat, 101.

[15] Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 53.

[16] Pranciškus. Žinia 33-iojo Tarptautinio jaunimo festivalio (MLADIFEST) dalyviams, Medžiugorjė, 2022 m. rugpjūčio 1–6 d. (2022 m. liepos 16 d.).