Saugoti žmonių balsus ir veidus

 

Brangūs broliai ir seserys!

 

Veidas ir balsas yra unikalūs, išskirtiniai kiekvieno žmogaus bruožai; jie atskleidžia nepakartojamą tapatybę ir yra esminiai elementai kiekviename susitikime. Senovės žmonės tai gerai žinojo. Apibūdindami žmogų senovės graikai vartojo žodį „veidas“ (prósōpon), kuris etimologiškai reiškia tai, kas yra akivaizdoje, buvimo ir santykio vietą. Lotynų kalbos sąvoka persona (iš per-sonare) siejama su garsu: ne bet kokiu garsu, o nepakartojamu žmogaus balsu.

 

Veidas ir balsas yra šventi. Juos mums davė Dievas, sukūręs mus pagal savo paveikslą ir panašumą, pašaukdamas mus į gyvenimą per Žodį, kuriuo Jis pats į mus kreipėsi; tas Žodis ištisus šimtmečius skambėjo per pranašų balsus, o atėjus laiko pilnatvei, tapo kūnu. Šį Žodį – Dievo ištarą apie save –galėjome tiesiogiai girdėti ir matyti (plg. 1 Jn 1, 1–3), nes jis tapo atpažįstamas Jėzaus, Dievo Sūnaus, balse ir veide.

 

Nuo pat sukūrimo momento Dievas norėjo, kad žmogus būtų jo pašnekovas, ir, pasak šventojo Grigaliaus Nysiečio [1], įspaudė į jo veidą dieviškosios meilės atspindį, kad jis galėtų visybiškai išgyventi savo žmogiškumą per meilę. Saugoti žmogiškuosius veidus ir balsus reiškia sergėti šį įspaudą, šį neišdildomą Dievo meilės atspindį. Mes nesame rūšis, sukurta pagal iš anksto apibrėžtus biocheminius algoritmus. Kiekvienas iš mūsų turi nepakeičiamą ir nepakartojamą pašaukimą, atsiskleidžiantį per gyvenimo būvį ir pasireiškiantį būtent bendraujant su kitais.

 

Jei negebėsime to išsaugoti, skaitmeninės technologijos gali radikaliai pakeisti kai kuriuos pagrindinius žmonijos civilizacijos ramsčius, kuriuos kartais laikome savaime suprantamais. Sistemos, vadinamos dirbtiniu intelektu, simuliuodamos žmogaus balsą ir veidą, išmintį ir žinias, sąmoningumą ir atsakomybę, empatiją ir draugystę, ne tik kišasi į informacines ekosistemas, bet ir braunasi į giliausią komunikavimo lygmenį – žmonių tarpusavio santykius.

 

Todėl iššūkis yra ne technologinis, o antropologinis. Saugoti veidus ir balsus – tai galiausiai saugoti save pačius. Drąsiai, ryžtingai ir įžvalgiai priimti skaitmeninės technologijos ir dirbtinio intelekto teikiamas galimybes nereiškia, kad turime užmerkti akis prieš kritinius klausimus, neaiškumus ir riziką.

 

Neatsisakyti savo mąstysenos

 

Jau seniai pateikta daugybė įrodymų, kad algoritmai, sukurti siekiant maksimaliai padidinti įsitraukimą į socialines medijas – o tai pelninga platformoms, skatina greitas emocines reakcijas ir taiko „baudžiamąsias“ priemones daug laiko reikalaujančiai žmogiškajai raiškai, pavyzdžiui, pastangoms suprasti ir apmąstyti. Šie algoritmai grupuoja žmones į burbulus pagal greito pritarimo bei lengvai sukeliamo pasipiktinimo kriterijus, o per tai silpnina gebėjimą klausytis ir kritiškai mąstyti, taip pat didina socialinę poliarizaciją.

 

Prie to prisidėjo naivus nekritiškas pasitikėjimas dirbtiniu intelektu (DI) kaip viską žinančiu „draugu“, visos informacijos šaltiniu, visų prisiminimų archyvu, visokeriopų patarimų „orakulu“. Visa tai gali dar labiau susilpninti mūsų gebėjimą analitiškai ir kūrybiškai mąstyti, suprasti reikšmes, skirti sintaksę nuo semantikos.

 

Nors DI gali vienaip ar kitaip padėti dorotis su komunikacinėmis užduotimis, tačiau jei nesistengiama savarankiškai mąstyti ir pasitenkinama dirbtiniu statistinių duomenų rinkiniu, ilgainiui kyla grėsmė, kad tai gali sumenkinti mūsų kognityvinius, emocinius ir komunikacinius gebėjimus.

 

Pastaraisiais metais dirbtinio intelekto sistemos vis labiau perima tekstų, muzikos ir vaizdo įrašų gamybos kontrolę. Kyla pavojus, kad dauguma žmogiškųjų kūrybinių industrijų gali būti likviduota ir pakeista etikete „Powered by AI“, dėl ko žmonės taptų tik pasyviais neapmąstytų idėjų, anoniminių, be autorystės ir be meilės sukurtų produktų vartotojais. O žmogaus genijaus šedevrai muzikos, meno ir literatūros srityje paverčiami tiesiog mašinų mokymo poligonu.

 

Tačiau mums svarbiausia ne tai, ką mašina gali ar galės padaryti, bet ką mes galime ir galėsime padaryti ugdydami žmogiškumą ir plėsdami žinias, protingai naudodamiesi labai galingomis mums tarnaujančiomis priemonėmis. Žmogus visada buvo gundomas pasisavinti žinijos vaisius be pastangų, be įsitraukimo, be asmeninės atsakomybės. Tačiau atsisakyti kūrybinio proceso ir perduoti mašinoms savo protines funkcijas bei vaizduotę – tai palaidoti talentus, kuriuos gavome, idant augtume kaip asmenybės santykiuose su Dievu ir kitais žmonėmis. Tai reiškia paslėpti savo veidą ir nutildyti savo balsą.

 

Būti ar apsimesti: santykių ir realybės simuliacija

 

Peržvelgiant informacijos srautus (feed), mums darosi vis sunkiau suprasti, ar bendraujame su kitais žmonėmis, ar su botais arba virtualiais influenceriais. Neskaidrios šių automatizuotų agentų intervencijos daro įtaką viešosioms diskusijoms ir žmonių pasirinkimams. Didžiųjų kalbos modelių (LLM) pagrindu sukurti pokalbių botai pasirodo esą stebėtinai veiksmingi slapto įtikinėjimo srityje per nuolat optimizuojamą individualizuotą sąveiką. Dialoginė, prisitaikanti, mimetinė šių kalbos modelių struktūra gali imituoti žmogiškus jausmus ir taip simuliuoti santykius. Ši antropomorfizacija, kuri gali būti netgi pramoginė, yra sykiu apgaulinga, ypač pažeidžiamiausiems žmonėms. Nes pernelyg „malonūs“, visada prieinami ir pasiekiami virtualių pokalbių botai gali tapti paslėptais mūsų emocinių būsenų formuotojais ir taip įsibrauti į žmonių vidinę sferą ir ją užimti.

 

Technologijos, išnaudojančios mūsų poreikį bendrauti, gali ne tik turėti skausmingų padarinių atskirų žmonių likimui, bet ir pakenkti socialinei, kultūrinei ir politinei visuomenės sanklodai. Taip atsitinka, kai santykius su kitais žmonėmis pakeičiame santykiais su dirbtinio intelekto sistemomis, mokančiomis kataloguoti mūsų mintis ir taip sukurti aplink mus veidrodžių pasaulį, kuriame viskas padaryta „pagal mūsų atvaizdą ir panašumą“. Taip atimame iš savęs galimybę susitikti su kitu žmogumi, kuris visada skiriasi nuo mūsų ir su kuriuo galime ir turime išmokti bendrauti. Nepriimant kitoniškumo, neįmanomas nei santykis, nei draugystė.

 

Kitas šių naujų sistemų keliamas didelis iššūkis yra šališkas iškraipymas (angl. bias), vedantis prie iškreipto tikrovės suvokimo, jo pasisavinimo ir perteikimo. DI modeliai formuojami pagal juos kuriančių žmonių pasaulėžiūrą ir savo ruožtu gali primesti mąstyseną, atkartodami stereotipus ir išankstines nuostatas, esančius duomenyse, iš kurių jie semiasi informaciją. Dėl skaidrumo stokos programuojant algoritmus, taip pat dėl neadekvataus socialinio duomenų reprezentatyvumo atsiranda tendencija įpainioti mus į tinklus, kuriuose manipuliuojama mūsų mintimis ir įtvirtinamos bei gilinamos esamos socialinės nelygybės ir neteisingumo apraiškos.

 

Rizika yra didžiulė. Simuliacijos galia yra tokia įtaigi, kad DI gali mus apgauti ir sukurti paralelines „tikroves“, pasisavinti mūsų veidus ir balsus. Esame panardinti į daugiamatiškumo (multidimensionality) pasaulį, kur vis sunkiau atskirti tikrovę nuo fikcijos.

 

Prie to dar prisideda problema dėl tikslumo stokos. Sistemos pateikia statistinę tikimybę kaip žinias ir geriausiu atveju mums siūlo tik artėjančią prie tiesos informaciją, kuri kartais būna tikra „haliucinacija“. Tai, kad netikrinami šaltiniai, taip pat krizė reportažinės žurnalistikos srityje, kur reikalaujama nuolatinio informacijos rinkimo ir tikrinimo įvykių vietoje, gali sudaryti dar palankesnes sąlygas dezinformacijai, kelti vis didesnį nepasitikėjimą, sumaištį ir nesaugumą.

 

Galimas aljansas

 

Už šios milžiniškos nematomos jėgos, darančios įtaką mums visiems, stovi tik keletas įmonių, kurių steigėjai neseniai buvo pristatyti kaip DI – „2025 metų asmenybės“ kūrėjai, t. y. dirbtinio intelekto architektai. Tai kelia didelį nerimą dėl oligopolinės algoritminių sistemų ir dirbtinio intelekto kontrolės – šios sistemos gali subtiliai paveikti žmonių elgseną ir netgi perrašyti žmonijos istoriją, įskaitant ir Bažnyčios istoriją, dažnai mums to net nesuvokiant.

 

Mums tenka užduotis ne stabdyti skaitmenines inovacijas, bet jas nukreipti suvokiant jų ambivalentišką pobūdį. Kiekvienas turime garsiai prabilti ir ginti žmogų kaip asmenį, kad šias priemones galėtume iš tikrųjų integruoti kaip savo sąjungininkes.

 

Šis aljansas yra įmanomas, tačiau jis turi būti grindžiamas trimis ramsčiais: atsakomybe, bendradarbiavimu ir ugdymu.

 

Pirmiausia – atsakomybė. Atsižvelgiant į žmogaus atliekamą vaidmenį, atsakomybė gali būti suvokiama kaip sąžiningumas, skaidrumas, drąsa, toliaregiškumas, pareiga dalytis žiniomis, teisė į informaciją. Tačiau apskritai niekas negali išvengti savo atsakomybės už ateitį, kurią visi kuriame.

 

Tiems, kurie vadovauja interneto platformoms, tai reiškia būtinybę užtikrinti, kad jų verslo strategijos būtų grindžiamos ne tik pelno maksimizavimo kriterijumi, bet ir į ateitį orientuota vizija, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį taip, kaip kiekvienas iš jų rūpinasi savo vaikų gerove.

 

DI modelių kūrėjai ir plėtotojai raginami laikytis skaidrumo ir socialinės atsakomybės taikydami planavimo principus ir moderavimo sistemas, kuriais grindžiami jų algoritmai ir kuriami modeliai, kad būtų skatinama vartotojų informuoto sutikimo galimybė.

 

Tokia pati atsakomybė tenka nacionalinių teisės aktų leidėjams bei viršvalstybinėms reguliavimo institucijoms, kurių užduotis užtikrinti pagarbą žmogaus orumui. Tinkamas reguliavimas gali apsaugoti žmones nuo emocinio prisirišimo prie pokalbių robotų (chatbots) ir riboti melagingo, manipuliatyvaus ar klaidinančio turinio platinimą, apsaugant informaciją nuo apgaulingos simuliacijos ir užtikrinant jos integralumą.

 

Medijų ir komunikacijos įmonės savo ruožtu negali leisti, kad algoritmai, orientuoti į kovą dėl kelių sekundžių dėmesio bet kokia kaina, būtų svarbesni už ištikimybę jų profesinėms vertybėms, nukreiptoms į tiesos paiešką. Visuomenės pasitikėjimas užsitarnaujamas tikslumu bei skaidrumu, o ne bet kokio įsitraukimo vaikymusi. DI generuotas ar manipuliuojamas turinys privalo būti aiškiai pažymėtas ir atskirtas nuo žmonių sukurto turinio. Būtina saugoti žurnalistų ir kitų turinio kūrėjų autorystę ir suverenią nuosavybės teisę. Informacija yra viešasis gėris. Konstruktyvi ir prasminga viešoji paslauga grindžiama ne neaiškumu, o šaltinių skaidrumu, dalyvaujančiųjų įtraukimu ir aukštais kokybės standartais.

 

Visi esame raginami bendradarbiauti. Nė vienas sektorius negali pavieniui susidoroti su skaitmeninių inovacijų ir DI valdymo užduotimis. Todėl būtina sukurti apsaugos mechanizmus. Visi suinteresuoti subjektai – nuo technologijų industrijos iki teisės aktų leidėjų, nuo kūrybinių įmonių iki akademinės bendruomenės, nuo menininkų iki žurnalistų ir pedagogų – turi būti įtraukti į sąmoningos ir atsakingos skaitmeninės piliečių visuomenės kūrimą bei įgyvendinimą.

 

Būtent toks yra ugdymo tikslas: ugdyti mūsų asmeninius gebėjimus kritiškai mąstyti, vertinti šaltinių patikimumą ir galimus interesus, lemiančius mus pasiekiančios informacijos atranką, suprasti šios informacijos aktyvuojamus psichologinius mechanizmus, įgalinti mūsų šeimas, bendruomenes bei asociacijas parengti praktinius kriterijus siekiant sveikesnės ir atsakingesnės komunikavimo kultūros.

 

Būtent dėl to kyla neatidėliotina būtinybė į visų lygių švietimo sistemas įtraukti ir raštingumo ugdymą medijų, informacijos bei dirbtinio intelekto srityse, tokį ugdymą jau skatina kai kurios civilinės institucijos. Kaip katalikai, mes galime ir privalome prisidėti prie šių pastangų, kad žmonės, ypač jauni, įgytų kritinio mąstymo įgūdžių ir augtų dvasios laisvėje. Šis raštingumas taip pat turėtų būti integruotas į platesnes nuolatinio lavinimo iniciatyvas, apimančias ir vyresnio amžiaus ar socialinę atskirtį patiriančius žmones, kurie dažnai jaučiasi atskirti ir bejėgiai sparčių technologinių pokyčių akivaizdoje.

 

Raštingumas medijų, informacijos ir DI srityje padės visiems nepasiduoti antropomorfizuojančiai šių sistemų tendencijai ir traktuoti jas kaip įrankius, visada atlikti DI sistemų pateikiamų šaltinių, – kurie gali būti netikslūs ar klaidingi – išorinį patikrinimą, saugoti savo privatumą ir duomenis, žinant saugumo parametrus ir galimybes pareikšti teisines pretenzijas. Svarbu mokyti ir mokytis sąmoningai naudoti DI, o šiame kontekste – apsaugoti savo atvaizdą (nuotraukas ir garso įrašus), savo veidą ir balsą, kad jie nebūtų naudojami kuriant žalingą turinį ir skatinant žalingą elgseną, pvz., skaitmeninį sukčiavimą, kibernetinį priekabiavimą, sintetines klastotes (deepfake), pažeidžiančius žmonių privatumą ir intymumą be jų sutikimo. Panašiai kaip pramoninė revoliucija reikalavo raštingumo pagrindų, kad žmonės galėtų reaguoti į naujoves, taip pat ir skaitmeninė revoliucija reikalauja skaitmeninio raštingumo (kartu su humanistiniu ir kultūriniu išsilavinimu), kad būtų galima suprasti, kaip algoritmai formuoja mūsų tikrovės suvokimą, kaip veikia DI programuojamo šališkumo nuostatos, kokie mechanizmai lemia tam tikro turinio atsiradimą mūsų informacijos srautuose (feed), kokios prielaidos ir ekonominiai modeliai siejami su DI ekonomika ir kaip jie gali keistis.

 

Mums reikia, kad veidas ir balsas vėl atspindėtų asmenį. Reikia saugoti komunikavimo dovaną kaip giliausią žmogaus tiesą, į kurią turėtų būti orientuotos ir visos technologinės naujovės.

 

Pateikdamas šias mintis dėkoju visiems, kurie siekia čia išdėstytų tikslų, ir iš visos širdies laiminu visus, kurie naudodamiesi komunikavimo priemonėmis darbuojasi bendram labui.

 

Iš Vatikano, 2026 m. sausio 24-ąją, Šv. Pranciškaus Salezo minėjimo dieną.

 

LEO PP. XIV

 

 

[1] „Tai, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, reiškia, kad nuo pat sukūrimo jam buvo įspausta karališkoji žymė [...]. Dievas yra meilė ir meilės šaltinis: dieviškasis Kūrėjas šį bruožą įrašė ir į mūsų veidą, kad per meilę – dieviškosios meilės atspindį – žmogus atpažintų ir parodytų savo prigimties orumą bei panašumą į savo Kūrėją“ (plg. šv. Grigalius Nysietis. De opificio hominis: PG 44, 137).