[2026 m. spalio 18 d.]
Viena Kristuje, vieningi misijoje
Brangūs broliai ir seserys!
2026 m. Pasaulinės misijų dienai, kuri žymi Pijaus XI įsteigto ir Bažnyčiai labai brangaus šio šventinio minėjimo šimtmetį, parinkau temą „Viena Kristuje, vieningi misijoje“. Po jubiliejinių metų noriu paraginti visą Bažnyčią, kad su džiaugsmu ir uolumu, Šventosios Dvasios vedama, tęstų misijinį kelią. Tam reikia Kristuje susivienijusių širdžių, susitaikiusių bendruomenių ir visų atviro nusiteikimo didžiadvasiškai ir su pasitikėjimu bendradarbiauti.
Mąstydami apie tai, kad esame viena Kristuje ir vieningi misijoje, leiskime Dievo malonei mus vesti ir įkvėpti, kad „atnaujintume savo misionieriško pašaukimo liepsną“ ir drauge žengtume į priekį vykdydami evangelizacijos įsipareigojimą Bažnyčios istorijoje besireiškiančioje „naujoje misionieriškoje epochoje“ (Homilija minint Misionierių ir migrantų jubiliejų, 2025 m. spalio 5 d.).
1. Viena Kristuje. Mokiniai misionieriai, vieningi Jame drauge su broliais bei seserimis
Misijos šerdis yra vienybės su Kristumi slėpinys. Prieš savo kančią Jėzus meldėsi Tėvui: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21). Šie žodžiai atskleidžia giliausią Viešpaties Jėzaus troškimą ir sykiu Bažnyčios, jo mokinių bendruomenės, tapatybę: būti bendryste, kuri gimsta iš Trejybės ir gyvena palaikoma Trejybės bei Trejybėje, tarnauja visų žmonių brolystei ir siekia darnos su visa kūrinija.
Buvimą krikščionimi pirmiausia lemia ne praktikų ar idėjų sistema: tai gyvenimas vienybėje su Kristumi, per kurį mes tampame jo sūniško santykio su Tėvu Šventojoje Dvasioje dalininkais. Tai reiškia gyventi Kristuje kaip vynmedžio šakelės (plg. Jn 15, 4), panardintiems į Trejybės gyvenimą. Iš šios vienybės kyla tikinčiųjų tarpusavio bendrystė ir visokeriopas misionieriškas vaisingumas. Šventasis Jonas Paulius II mokė: „... bendrystė yra misijos versmė ir drauge vaisius“ (Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 32).
Todėl pirmutinė Bažnyčios misijinė atsakomybė yra atnaujinti ir išlaikyti gyvą dvasinę bei brolišką vienybę tarp jos narių. Daugelyje situacijų matome konfliktus, poliarizaciją, nesusipratimus, abipusį nepasitikėjimą. Kai tai vyksta ir mūsų bendruomenėse, tai menkina jų liudijimą. Evangelizavimo misija, kurią Kristus patikėjo savo mokiniams, pirmiausia reikalauja susitaikiusių ir bendrystės trokštančių širdžių. Todėl svarbu intensyvinti ekumeninį bendradarbiavimą su visomis krikščioniškomis Bažnyčiomis, taip pat pasinaudojant galimybėmis, kurias atveria bendras Nikėjos Susirinkimo 1700-ųjų metinių minėjimas.
Galiausiai – bet tai ne mažiau svarbu – buvimas „viena Kristuje“ ragina mus visada žvelgti į Viešpatį, kad jis tikrai būtų asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo, kiekvieno žodžio, veiksmo, tarpasmeninių santykių centre, kad galėtume su nuostaba ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Tai bus įmanoma nuolat klausantis jo Žodžio ir per sakramentų malonę, idant būtume gyvieji akmenys Bažnyčioje, kuri šiandien pašaukta įgyvendinti pamatinius Vatikano II Susirinkimo ir vėlesnio popiežių, ypač popiežiaus Pranciškaus, mokymo reikalavimus. Šventasis Paulius sako: „Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį“ (2 Kor 4, 5). Todėl pakartoju šventojo Pauliaus VI žodžius: „Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiami Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, gyvenimas, pažadai, Karalystė ir slėpinys“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 22). Toks tikros evangelizacijos procesas prasideda kiekvieno krikščionio širdyje ir plinta į visą žmoniją.
Todėl kuo labiau būsime susivieniję Kristuje, tuo geriau galėsime kartu vykdyti jo mums patikėtą misiją.
2. Vieningi misijoje. Kad pasaulis tikėtų į Kristų Viešpatį
Mokinių vienybė nėra savitikslė: ji nukreipta į misiją. Jėzus tai aiškiai sako: „... kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Tik per susitaikiusios, broliškos ir solidarios bendruomenės liudijimą Evangelijos skelbimas įgyja visą savo komunikatyvią galią.
Šiuo požiūriu verta prisiminti palaimintojo Pauliaus Manna devizą: „Visa Bažnyčia dėl viso pasaulio atsivertimo“. Juo glaustai išreiškiamas idealas, kuriuo vadovaujantis 1916 m. buvo įkurta Popiežiškoji misijų sąjunga. Jos 110-ųjų metinių proga laimindamas reiškiu savo padėką už pastangas įkvėpti ir ugdyti kunigų, pašvęstųjų ir pasauliečių misionierišką dvasią skatinant visų evangelizavimo pajėgų vienybę. Iš tiesų nė vienas pakrikštytasis nėra nušalintas nuo misijos ar abejingas jai: visi, kiekvienas pagal savo pašaukimą ir gyvenimo sąlygas, dalyvauja didžiuliame darbe, kurį Kristus patiki savo Bažnyčiai. Kaip ne kartą priminė popiežius Pranciškus, Evangelijos skelbimas visada yra komandinė, bendruomeninė ir sinodinė veikla.
Todėl būti vieningiems misijoje reiškia saugoti ir puoselėti bendrystės ir misionieriško bendradarbiavimo dvasingumą. Kasdien ugdydamiesi tokią nuostatą, Dievo malonės dėka mokomės vis labiau žvelgti į savo brolius ir seseris tikėjimo akimis, mokomės su džiaugsmu atpažinti gėrį, kurį Dvasia žadina kiekviename iš mūsų, priimti įvairovę kaip turtą, nešioti vieni kitų naštas ir visada siekti vienybės, kuri ateina iš aukštybių. Visi drauge turime vieną misiją, kurią kildina „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 5–6). Šis dvasingumas yra kasdienis misionieriškosios mokinystės raiškos būdas. Jis padeda mums atkurti Bažnyčios evangelizacijos misiją, apimančią visuotinę viziją, taip pat įveikti pastangų fragmentaciją ir vieno Viešpaties sekėjų skaldymąsi į grupuotes, sakant „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“ (plg. 1 Kor 1, 10–12).
Misijinė vienybė, žinoma, turi būti suprantama ne kaip vienodumas, o kaip skirtingų charizmų sąveika siekiant to paties tikslo: regimai atskleisti Kristaus meilę ir pakviesti visus susitikti su juo. Evangelizacija įgyvendinama, kai vietos bendruomenės bendradarbiauja tarpusavyje ir kai kultūriniai, dvasiniai bei liturginiai skirtumai visapusiškai ir harmoningai išreiškiami tame pačiame tikėjime. Todėl raginu bažnytines institucijas bei kitus darinius stiprinti Bažnyčios misijinės bendrystės suvokimą ir kūrybiškai plėtoti konkrečias bendradarbiavimo tarpusavyje formas orientuojantis į misiją ir vykdant ją.
Šia proga dėkoju Popiežiškosioms misijų draugijoms už jų tarnystę puoselėjant misijinį bendradarbiavimą – tai su dėkingumu patyriau jau savo tarnystės Peru metu. Tikėjimo skleidimo, Šventosios vaikystės, Šventojo apaštalo Petro draugijos, taip pat Popiežiškoji misijų sąjunga toliau puoselėja ir formuoja tikinčiųjų, nuo mažiausiųjų iki vyriausiųjų, misionierišką sąmoningumą bei skatina maldos ir gailestingosios meilės tinklą, jungiantį viso pasaulio bendruomenes. Reikšminga tai, kad Tikėjimo skleidimo draugijos įkūrėja palaimintoji Paulina Jaricot prieš du šimtus metų pradėjo Gyvojo rožinio iniciatyvą, kurios dėka iki šiol daugybė tikinčiųjų susiburia į nuotolines grupes melstis už visus dvasinius ir misionieriškus reikalus. Dera prisiminti, jog būtent Tikėjimo skleidimo draugijos pasiūlymu Pijus XI 1926 m. įsteigė Pasaulinę misijų dieną, kurios metu surinktos aukos kasmet paskirstomos popiežiaus vardu įvairiems Bažnyčios misijos poreikiams. Taigi šios keturios draugijos kaip visuma ir kiekviena atskirai toliau atlieka vertingą vaidmenį visai Bažnyčiai. Jos yra gyvas Bažnyčios vienybės ir misionieriškos bendrystės ženklas. Kviečiu visus bendradarbiauti su jomis dėkingumo dvasia.
3. Misija mylėti. Skelbti, gyventi ir dalytis ištikima Dievo meile
Jei vienybė – misijos sąlyga, meilė yra jos esmė. Geroji Naujiena, kurią esame pašaukti skelbti pasauliui, nėra abstraktus idealas: tai Evangelija apie ištikimą Dievo meilę, įsikūnijusią Jėzaus Kristaus veide ir gyvenime.
Mokinių ir visos Bažnyčios misija Šventojoje Dvasioje tęsia Kristaus misiją, kuri gimsta iš meilės, išgyvenama meilėje ir veda į meilę. Pats Viešpats, savo iškilią maldą Tėvui prieš Kančią, pasimeldęs dėl mokinių vienybės, baigia taip: „... kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 26). Apaštalai po to ėjo evangelizuoti vedami Kristaus meilės ir dėl Kristaus (plg. 2 Kor 5, 14). Taip pat per šimtmečius gausybė krikščionių, kankinių, išpažinėjų, misionierių atidavė savo gyvybę, kad pasaulis pažintų šią dieviškąją meilę. Taigi Bažnyčios evangelizavimo misija, Šventosios Dvasios, meilės Dvasios, vedama, tęsiasi iki laikų pabaigos.
Todėl noriu ypač padėkoti šiandienos ad gentes misionieriams bei misionierėms: tai žmonės, panašiai kaip šventasis Pranciškus Ksaveras, paliko savo tėvynę, savo šeimas ir visokeriopą saugumą, idant skelbtų Evangeliją, nešdami Kristų ir jo meilę į dažnai sudėtingas, varganas, konfliktų paženklintas ar kultūriškai tolimas vietas. Jie ir toliau su džiaugsmu aukojasi, nepaisydami sunkumų ir žmogiškojo ribotumo, nes žino, kad Kristus ir jo Evangelija – didžiausias turtas, kuriuo reikia dalytis. Savo atkaklumu jie rodo, kad Dievo meilė yra stipresnė už bet kokias kliūtis. Pasauliui vis dar reikia šių drąsių Kristaus liudytojų, o bažnytinėms bendruomenėms – naujų misionieriškų pašaukimų, kurie širdyje turi visada mums rūpėti ir už kuriuos turime nuolat melstis Tėvui. Tegul jis mums dovanoja jaunuolių ir suaugusiųjų, pasirengusių palikti viską ir sekti Kristų evangelizacijos keliu iki pat žemės pakraščių!
Žavėdamasis misionieriais ir misionierėmis, kreipiuosi su ypatingu prašymu į visą Bažnyčią: visi prisijunkime prie jų evangelizacijos misijos per gyvenimo Kristuje liudijimą, maldą ir indėlį į misijas. Žinome, kad dažnai „Meilė nėra mylima“, kaip sakė šventasis Pranciškus Asyžietis, į kurį ypač žvelgiame praėjus aštuoniems šimtams metų nuo jo iškeliavimo į dangų. Leiskimės užkrečiami jo troškimu gyventi Viešpaties meile ir perduoti ją artimiems ir tolimiems, nes, kaip jis sakė, „reikia labai mylėti Tą, kuris mus labai pamilo“ (šv. Bonaventūra Banjoredžietis. Leggenda maior, IX sk., 1; Fonti francescane, 1161). Tegul mus įkvepia ir Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės uolumas – ji nusprendė tęsti savo misiją ir po mirties: „Danguje aš trokšiu to paties, ko troškau žemėje: mylėti Jėzų ir skatinti kitus jį mylėti“ (Laiškas kun. M. Bellière, 1897 m. vasario 24 d.).
Įkvėpti šių liudijimų, visi įsipareigokime prisidėti, kiekvienas pagal savo pašaukimą ir gautas dovanas, prie didžiosios evangelizacijos misijos, kuri visada yra meilės darbas. Jūsų maldos ir konkreti parama, juoba Pasaulinės misijų dienos proga, bus didelė pagalba nešant Dievo meilės Evangeliją visiems, ypač vargingiausiems ir tiems, kuriems labiausiai jos reikia. Kiekviena dovana, net ir mažiausia, tampa reikšmingas misionieriškos bendrystės aktas. Todėl dar kartą iš visos širdies dėkoju „už viską, ką padarysite, kad padėtumėte man padėti misionieriams visame pasaulyje“ (Vaizdo žinia 2025 m. Pasaulinės misijų dienos proga). Siekdamas skatinti dvasinę bendrystę, suteikiu jums savo palaiminimą, o drauge telydi jus ši paprasta malda:
Šventasis Tėve, padėk mums būti vieningiems Kristuje, įsišaknijusiems jo meilėje, kuri vienija ir atnaujina. Tegul visi Bažnyčios nariai būna vieningi misijoje, paklusnūs Šventajai Dvasiai, drąsūs liudydami Evangeliją, kasdien skelbdami ir įkūnydami tavo ištikimą meilę visiems kūriniams.
Palaimink misionierius ir misionieres, paremk jų pastangas, išlaikyk juos viltyje!
Marija, Misijų Karaliene, lydėk mūsų evangelizacijos darbą kiekviename žemės kampelyje: padaryk mus taikos įrankiais ir leisk, kad visas pasaulis Kristuje atpažintų gelbstinčią šviesą. Amen.
Iš Vatikano, 2026 m. sausio 25 d., III eilinis sekmadienis, Šv. Pauliaus atsivertimo šventė
LEO PP. XIV
