Klausytis ir pasninkauti.

Gavėnia kaip atsivertimo laikas

 

Brangūs broliai ir seserys!

 

Gavėnia yra laikas, kai Bažnyčia su motinišku rūpestingumu kviečia, kad Dievo slėpinys vėl atsidurtų mūsų gyvenimo centre, kad mūsų tikėjimas atgautų polėkį ir širdys nebūtų užgožtos kasdienių rūpesčių bei išsiblaškymų.

 

Kiekviena atsivertimo kelionė prasideda tada, kai leidžiame Dievo žodžiui mus pasiekti ir priimame jį nuolankia dvasia. Taigi yra ryšys tarp Dievo žodžio dovanos, svetingumo erdvės, kurią jam atveriame, ir jo atliekamos permainos. Todėl Gavėnios kelionė tampa palanki proga įsiklausyti į Viešpaties balsą ir atnaujinti sprendimą sekti Kristumi, kartu su juo eiti keliu, vedančiu į Jeruzalę, kur įvykdomas jo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinys.

 

Klausytis

 

Šiais metais norėčiau atkreipti dėmesį pirmiausia į tai, kaip svarbu suteikti erdvę Žodžiui per klausymąsi, nes pasirengimas klausytis yra pirmasis ženklas, išreiškiantis norą užmegzti santykį su kitu.

 

Pats Dievas, apsireikšdamas Mozei iš degančio krūmo, parodo, kad klausymasis yra esminė jo būties savybė: „Aš mačiau savo tautos vargą Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus“ (Iš 3, 7). Įsiklausymu į engiamųjų šauksmą pradedama išlaisvinimo istorija, į kurią Viešpats įtraukia ir Mozę, siųsdamas jį atverti išgelbėjimo kelią savo pavergtiems vaikams.

 

Jis yra įtraukiantis Dievas, jis šiandien pasiekia ir mus per mintis, jaudinančias jo širdį. Todėl Žodžio klausymasis liturgijoje moko mus teisingiau klausytis tikrovės: tarp daugybės balsų, skambančių mūsų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, Šventasis Raštas padeda mums atpažinti iš kančios ir neteisybės kylantį balsą, kad jis neliktų be atsako. Įžengti į šią vidinio atvirumo nuostatą reiškia leistis, kad Dievas šiandien mus mokytų klausytis taip, kaip jis, idant suvoktume, jog „vargšų padėtis yra šauksmas, kuris žmonijos istorijoje nuolat reikalauja atsako iš mūsų gyvenimo, visuomenės, politinių ir ekonominių sistemų, o ypač iš Bažnyčios“ [1].

 

Pasninkauti

 

Gavėnia yra laikas klausytis, o pasninkavimas – konkreti praktika, parengianti priimti Dievo žodį. Susilaikymas nuo maisto yra labai sena ir nepakeičiama asketinė pratyba atsivertimo kelyje. Pasninkaujant įtraukiamas kūnas, ir būtent todėl akivaizdžiau pasirodo, ko mes „alkstame“ ir ką laikome esminiu dalyku savo išgyvenimui. Todėl pasninkas padeda atskirti ir sutvarkyti „apetitus“, išlikti budriems alkstant ir trokštant teisingumo, nepasiduodant rezignacijai, mokantis, kad alkis ir troškulys taptų malda bei atsakomybe dėl artimo.

 

Šventasis Augustinas dvasiškai subtiliai rašo apie šį širdies sergėjimą ir atskleidžia jį lydinčią įtampą tarp dabarties ir išsipildymo ateityje: „Žemiškajame gyvenime žmonės alksta ir trokšta teisingumo, bet patirti pasotinimą skirta kitame gyvenime. Angelai sotinasi šia duona, šiuo maistu. Žmonės, priešingai, jo alksta, jie visi to siekia ir trokšta. Šis troškimas išplečia sielą, padidina jos gebėjimus“ [2]. Taip suprantamas pasninkas padeda mums ne tik drausminti troškimą, jį nutyrinti ir labiau išlaisvinti, bet drauge ir išplėsti, kad jis būtų nukreiptas į Dievą ir orientuotas į gėrio darymą.

 

Tačiau norint, kad pasninkas išlaikytų savo evangelinę tiesą ir išvengtų išpuikusios širdies pagundos, jis visada turi būti išgyvenamas su tikėjimu ir nuolankumu. Pasninkas turi būti grindžiamas bendryste su Viešpačiu, nes „kas nemoka maitintis Dievo žodžiu, tas iš tikrųjų nepasninkauja“ [3]. Pasninkas, regimai ženklinantis mūsų vidinį įsipareigojimą – padedant malonei – atsikratyti nuodėmės ir blogio, turi apimti ir kitas apsiribojimo formas, kurios padėtų mums įgyti nuosaikesnį gyvenimo būdą, nes „tik griežtumas sau daro krikščionišką gyvenimą stiprų ir autentišką“ [4].

 

Todėl norėčiau pakviesti jus praktikuoti labai konkretų ir dažnai menkai vertinamą susilaikymo būdą, t. y. susilaikyti nuo žodžių, kurie žeidžia ir skaudina mūsų artimą. Pradėkime nuo kalbos nuginklavimo, atsisakydami aštrių žodžių, skubotų nuosprendžių, blogų atsiliepimų apie nesančius šalia ir negalinčius apsiginti ir šmeižtų. Verčiau stenkimės išmokti pasverti žodžius ir puoselėti malonų geranoriškumą: šeimoje, tarp draugų, darbo vietoje, socialiniuose tinkluose, politinėse diskusijose, medijose, krikščioniškose bendruomenėse. Tada daug neapykantos žodžių užleis vietą vilties ir taikos žodžiams.

 

Drauge

 

Galiausiai Gavėnia aiškiai iškelia bendruomeninį Dievo žodžio klausymosi ir pasninkavimo aspektą. Šventajame Rašte taip pat įvairiopai pabrėžiamas šis aspektas. Pavyzdžiui, Nehemijo knygoje pasakojama, kad tauta susirinko klausytis viešai skaitomos Įstatymo knygos ir pasninkaudama pasirengė išpažinti tikėjimą bei šlovinti Dievą, kad atnaujintų sandorą su juo (plg. Neh 9, 1–3).

 

Taip pat ir mūsų parapijos, šeimos, bažnytinės grupės ir vienuolių bendruomenės per Gavėnią yra kviečiamos leistis į keliavimą drauge, kad Dievo žodžio, taip pat vargšų ir žemės šauksmo klausymasis taptų bendro gyvenimo forma, o pasninkavimas skatintų tikrą atgailą. Taip žvelgiant, atsivertimas sietinas ne tik su kiekvieno žmogaus sąžine, bet ir su santykių stiliumi, dialogo kokybe, gebėjimu atsiverti tikrovės užduodamiems klausimams ir atpažinti tikrąjį troškimo orientyrą tiek mūsų bažnytinėse bendruomenėse, tiek teisingumo ir susitaikymo ištroškusioje žmonijoje.

 

Mielieji, prašykime malonės, kad Gavėnios metu mūsų ausys būtų atidesnės Dievui ir vargingiausiems. Prašykime tokios pasninko teikiamos stiprybės, kuri paveiktų ir mūsų kalbėseną, kad mažėtų žeidžiančių žodžių ir būtų daugiau erdvės kitų balsui. Ir stenkimės, kad mūsų bendruomenės taptų vietomis, kur kenčiančiųjų šauksmas išgirstamas, o klausymasis atveria išlaisvinimo kelius, idant taptume labiau pasirengę ir uolūs prisidėti prie meilės civilizacijos kūrimo.

 

Iš visos širdies laiminu jus visus ir jūsų Gavėnios kelionę.

 

Iš Vatikano, 2026 m. vasario 5-ąją, Šv. Agotos, mergelės ir kankinės, minėjimo dieną.

 

LEO PP. XIV

 

[1] Apaštališkasis paraginimas Dilexi te (2025 m. spalio 4 d.), 9.

[2] Šv. Augustinas. De utilitate ieiunii tractatus unus, 1, 1.

[3] Benediktas XVI. Katechezė (2011 m. kovo 9 d.).

[4] Šv. Paulius VI. Katechezė (1978 m. vasario 8 d.).