Nikėjos Susirinkimo 1700-ųjų metinių proga
1. Tikėjimo vienybėje, skelbiamoje nuo pat Bažnyčios pradžios, krikščionys kviečiami keliauti darniai drauge, su meile bei džiaugsmu saugodami ir perduodami gautą dovaną. Tai išreiškiama Tikėjimo išpažinimo žodžiais: „Tikime Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus“, – taip suformuluota prieš 1700 metų Nikėjos Susirinkime, pirmajame ekumeniniame sambūryje krikščionybės istorijoje.
Rengdamasis apaštališkajai kelionei į Turkiją, šiuo Laišku noriu visą Bažnyčią nauju impulsu paskatinti suvokti tikėjimo išpažinimą – jo tiesa jau šimtmečius sudaro bendrą krikščionių paveldą ir nusipelno, kad būtų kaskart naujai ir aktualiai išpažįstama bei nuodugniai apmąstoma. Šiuo tikslu buvo patvirtintas turiningas Tarptautinės teologijos komisijos dokumentas „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas. 1700-osios ekumeninio Nikėjos Susirinkimo metinės“. Nurodau šį dokumentą, nes jame pateikiama vertingų įžvalgų apie Nikėjos Susirinkimo svarbą ir aktualumą ne tik teologiniu bei bažnytiniu, bet ir kultūriniu bei socialiniu požiūriu.
2. „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia“ – šiais antraštiniais žodžiais šventasis Morkus pradeda savo Evangeliją, visą jos žinią apibendrindamas Jėzaus Kristaus dieviškosios sūnystės ženklu. Taip pat ir apaštalas Paulius žino, kad yra pašauktas skelbti Dievo Evangeliją apie jo Sūnų, kuris mirė ir prisikėlė dėl mūsų (plg. Rom 1, 9) ir yra galutinis Dievo „taip“, patvirtinantis pranašų pažadus (plg. 2 Kor 1, 19–20). Jėzuje Kristuje Žodis, kuris buvo Dievas prieš amžius ir per kurį viskas buvo sukurta, kaip sakoma šventojo Jono evangelijos prologe, „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jame Dievas tapo mūsų artimas, taip, kad viską, ką darome kiekvienam iš savo brolių, darome Jam (plg. Mt 25, 40).
Apvaizdos lemtu sutapimu šiais Šventaisiais metais, skirtais mūsų vilčiai – Kristui, taip pat švenčiame pirmojo visuotinio Nikėjos Susirinkimo 1700-ąsias metines; 325 m. jame buvo paskelbtas tikėjimo į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, išpažinimas. Tai yra krikščioniškojo tikėjimo šerdis. Ir šiandien, švęsdami sekmadienio Eucharistiją, tariame Nikėjos-Konstantinopolio simbolį, visus krikščionis vienijantį tikėjimo išpažinimą. Jis teikia mums viltį šiais sunkiais laikais, kai išgyvename daug rūpesčių ir baimių, karo bei smurto grėsmę, gamtos nelaimes, dideles neteisybes ir nelygybę, kai milijonai mūsų brolių ir seserų kenčia badą ir skurdą.
3. Nikėjos Susirinkimo laikai buvo ne mažiau neramūs. Jam prasidėjus 325 m. dar tebebuvo atviros krikščionių persekiojimų žaizdos. Atrodė, kad imperatorių Konstantino ir Licinijaus paskelbtas Milano tolerancijos ediktas (313 m.) žadėjo naujos taikingos eros aušrą. Tačiau išnykus išorinėms grėsmėms, Bažnyčioje netrukus kilo ginčų ir konfliktų.
Arijus, kunigas iš Egipto Aleksandrijos, mokė, jog Jėzus nesąs tikras Dievo Sūnus, nors jis nėra vien paprastas kūrinys, jis esąs tarpinė būtybė tarp nepasiekiamo Dievo ir mūsų. Be to, buvęs laikas, kai Sūnus „neegzistavo“. Tai atitiko tuo metu vyravusią mąstyseną ir todėl atrodė tikėtina.
Tačiau Dievas neapleidžia savo Bažnyčios; jis visada pašaukia drąsius vyrus bei moteris, tikėjimo liudytojus, ir ganytojus, kurie veda jo tautą ir rodo jai Evangelijos kelią. Aleksandrijos vyskupas Aleksandras suprato, kad Arijaus mokymas visiškai neatitiko Šventojo Rašto. Kadangi Arijus nebuvo linkęs siekti sutarimo, Aleksandras sukvietė Egipto ir Libijos vyskupus į sinodą, kuris pasmerkė Arijaus mokymą, o kitiems Rytų vyskupams jis nusiuntė išsamų laišką, pranešdamas apie tai. Vakaruose, Ispanijoje, aktyviai veikė vyskupas Hozijus Kordobietis, kuris jau buvo pasižymėjęs kaip uolus tikėjimo išpažinėjas imperatoriaus Maksimiano persekiojimų metu ir pelnęs Romos vyskupo, popiežiaus Silvestro, pasitikėjimą.
Tačiau ir Arijaus sekėjai vienijo pajėgas. Tai sukėlė vieną didžiausių Bažnyčios istorijos pirmojo tūkstantmečio krizių. Polemikos motyvas nebuvo nereikšmingas mažmožis. Tai buvo krikščioniškojo tikėjimo esmė, t. y. atsakymas į lemiamą klausimą, kurį Jėzus uždavė mokiniams Pilypo Cezarėjoje: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15).
4. Įsiplieskus konfrontacijai, imperatorius Konstantinas suprato, kad grėsmė kilo ne tik Bažnyčios, bet ir imperijos vienybei. Todėl jis sukvietė visus vyskupus į ekumeninį, t. y. visuotinį, susirinkimą Nikėjoje, kad būtų atkurta vienybė. Vadinamajam „318 tėvų“ sinodui pirmininkavo imperatorius; susirinkusių vyskupų skaičius buvo beprecedentis. Kai kurie iš jų tebeturėjo persekiojimų metu patirtų kankinimų žymes. Dauguma dalyvių buvo iš Rytų, o iš Vakarų, atrodo, – tik penki. Popiežius Silvestras delegavo autoritetingą teologą, vyskupą Hozijų iš Kordobos, taip pat nusiuntė du Romos presbiterius.
5. Susirinkimo tėvai liudijo savo ištikimybę Šventajam Raštui ir apaštališkajai tradicijai, kaip buvo išpažįstama krikšto metu pagal Jėzaus paliepimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Vakaruose egzistavo įvairios formuluotės, tarp jų ir vadinamasis Apaštalų tikėjimo išpažinimas [1]. Rytuose taip pat buvo daug panašios struktūros krikšto išpažinimų. Jie formuluojami ne sudėtinga, išsilavinimo reikalaujančia, bet, kaip vėliau sakyta, paprasta kalba, suprantama Galilėjos marių žvejams.
Remiantis šiuo pagrindu Nikėjos tikėjimo išpažinimas pradedamas žodžiais: „Mes tikime į vieną Dievą, visagalį Tėvą, regimosios ir neregimosios visatos kūrėją“ [2]. Taip Susirinkimo tėvai išreiškė tikėjimą vienu ir vieninteliu Dievu. Susirinkime dėl to nebuvo jokių prieštaravimų. Tačiau diskutuota dėl antrojo teiginio, kuriame taip pat vartojama Biblijos kalba ir išpažįstamas tikėjimas į „vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų“. Debatai kilo dėl būtinybės atsakyti į Arijaus iškeltą klausimą, kaip reikėtų suprasti teiginį „Dievo Sūnus“ ir kaip jį suderinti su bibliniu monoteizmu. Todėl Susirinkimui teko apibrėžti, kaip dera teisingai suprasti tikėjimą į Jėzų kaip „Dievo Sūnų“.
Susirinkimo tėvai išpažino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, nes jis yra „iš Tėvo esmės (ousia) [...] gimęs, ne sukurtas, vienesmis (homooúsios) su Tėvu“. Šiuo apibrėžimu buvo radikaliai atmesta Arijaus tezė [3]. Siekiant išreikšti tikėjimo tiesą, Susirinkime pavartoti du žodžiai: „esmė“ (ousia) ir „vienesmis (tos pačios esmės)“ (homooúsios), kurių nėra Šventajame Rašte. Tai darant nenorėta pakeisti biblinių teiginių graikų filosofija. Priešingai, Susirinkime šios sąvokos pavartotos siekiant aiškiai patvirtinti biblinį tikėjimą ir atsiriboti nuo helenizuojančios Arijaus klaidos. Taigi kaltinimas helenizavimu taikytinas ne Nikėjos tėvams, bet Arijaus ir jo šalininkų klaidamoksliui.
Žvelgiant pozityviai, Nikėjos tėvai norėjo likti visiškai ištikimi bibliniam monoteizmui ir įsikūnijimo realizmui. Jie siekė patvirtinti, kad vienintelis tikrasis Dievas nėra nepasiekiamai toli nuo mūsų, bet, priešingai, prisiartino prie mūsų ir atėjo pasitikti mūsų Jėzuje Kristuje.
6. Susirinkimo žinią siekta išreikšti paprasta Biblijos ir liturgijos kalba, kuri yra pažįstama visai Dievo tautai, todėl vartojamos kai kurios krikšto išpažinimo formuluotės: „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo“. Susirinkimas taip pat perima biblinę šviesos metaforą: „Dievas yra šviesa“ (1 Jn 1, 5; plg. Jn 1, 4–5). Kaip šviesa, kuri spinduliuoja ir skleidžiasi pati neišsekdama, taip ir Sūnus yra Dievo šlovės atspindys (apaugasma) ir jo esybės (ipostasi) atvaizdas (charakter) (plg. Žyd 1, 3; 2 Kor 4, 4). Todėl įsikūnijęs Sūnus, Jėzus, yra pasaulio ir gyvenimo šviesa (plg. Jn 8, 12). Krikštu mūsų širdies akys apšviečiamos (plg. Ef 1, 18), kad ir mes galėtume būti pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 14).
Galiausiai Tikėjimo išpažinime teigiama, kad Sūnus yra „tikras Dievas iš tikro Dievo“. Biblijoje daugelyje vietų pažymimas skirtumas tarp negyvų stabų ir tikrojo bei gyvojo Dievo. Tikrasis Dievas yra kalbantis ir veikiantis išganymo istorijoje Dievas: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, kuris apsireiškė Mozei degančiame krūme (plg. Iš 3, 14); Dievas, kuris mato tautos vargą, girdi jos šauksmą, veda ją ir lydi per dykumą ugnies stulpu (plg. Iš 13, 21); kalba jai griausmingu balsu (plg. Įst 5, 26) ir gailisi jos (plg. Oz 11, 8–9). Todėl krikščionis yra pašauktas atsiversti nuo negyvų stabų į gyvą ir tikrą Dievą (plg. Apd 14, 15; 1 Tes 1, 9). Simonas Petras Pilypo Cezarėjoje išpažįsta: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16).
7. Nikėjos tikėjimo išpažinime neformuluojama filosofinė teorija. Jame išpažįstamas tikėjimas į Dievą, kuris mus atpirko per Jėzų Kristų. Čia minimas gyvasis Dievas, kuris nori, kad turėtume gyvenimą ir turėtume jo apsčiai (plg. Jn 10, 10). Todėl Tikėjimo simbolis tęsiamas krikšto išpažinimo žodžiais: minimas Dievo Sūnus, kuris „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė, įsikūnijo ir tapo žmogumi, mirė, trečiąją dieną prisikėlė, įžengė į dangų, ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Tai aiškiai parodo, kad Susirinkimo kristologiniai tikėjimo išpažinimo teiginiai yra įtraukti į išganymo istoriją, kurioje veikia Dievas ir jo kūriniai.
Šventasis Atanazas, kuris dalyvavo Susirinkime kaip vyskupo Aleksandro diakonas ir perėmė jo vyskupystės sostą Aleksandrijoje, Egipte, ne kartą primygtinai pabrėžė Nikėjos tikėjimo išpažinimo soteriologinį aspektą. Jis rašo, kad Sūnus, nužengęs iš dangaus, „padarė mus Tėvo vaikais ir, pats tapęs žmogumi, sudievino žmones. Jis netapo Dievu, pirmiau buvęs žmogumi; jis buvo Dievas, o tada tapo žmogumi, kad mus sudievintų“ [4]. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei Sūnus yra tikrai Dievas: joks mirtingasis negali nugalėti mirties ir mūsų išgelbėti; tai gali padaryti tik Dievas. Jis mus išlaisvino per savo Sūnų, tapusį žmogumi, kad būtume laisvi (plg. Gal 5, 1).
Nikėjos tikėjimo išpažinime dera pabrėžti veiksmažodį descendit, „nužengė“. Šventasis Paulius šį judesį apibūdina raiškiais žodžiais: „[Kristus] apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 7). Šventojo Jono evangelijos prologe rašoma: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Todėl Laiške žydams mokoma: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, bet nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Mirties išvakarėse jis pasilenkė kaip vergas, kad numazgotų mokiniams kojas (plg. Jn 13, 1–17). O apaštalas Tomas tik tada, kai galėjo įleisti pirštus į prisikėlusio Viešpaties šono žaizdą, išpažino: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Būtent dėl Viešpaties įsikūnijimo mes jį sutinkame vargstančiuose broliuose ir seseryse: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Taigi Nikėjos tikėjimo išpažinimas mums kalba ne apie tolimą, nepasiekiamą, nejudrų, savyje besiilsintį Dievą, bet apie tokį Dievą, kuris yra arti mūsų, lydi mus keliaujančius pasaulio keliais ir niūriausiose žemės vietose. Jo didybė reiškiasi tuo, kad jis pasidaro mažas, nusimeta savo begalinį didingumą ir tampa mūsų artimu mažutėliuose ir vargšuose. Šis faktas reiškia revoliucingą perversmą, palyginti su pagoniškomis ir filosofinėmis Dievo sampratomis.
Mums šiandien ypač reikšmingas dar vienas Nikėjos tikėjimo išpažinimo žodis. Biblinis teiginys „tapo kūnu“ patikslintas, po žodžio „įsikūnijo“ įterpiant žodžius „tapo žmogumi“. Nikėjos Susirinkimas taip atsiriboja nuo klaidingos doktrinos, esą Logos priėmęs kūną tik kaip išorinį apvalkalą, bet ne žmogaus sielą, turinčią protą ir laisvą valią. Priešingai, norėta patvirtinti tai, ką Chalkedono Susirinkimas (451 m.) aiškiai pareiškė: Kristuje Dievas priėmė ir atpirko visą žmogų, su kūnu ir siela. Šventasis Atanazas aiškina: Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mes, žmonės, galėtume būti sudievinti [5]. Šiam įžvalgiam dieviškojo Apreiškimo supratimui parengė kelią šventasis Ireniejus Lionietis ir Origenas, o vėliau ta samprata išplėtota Rytų dvasingume.
Sudievinimas anaiptol nėra žmogaus susidievinimas. Priešingai, sudievinimas apsaugo mus nuo pirminio gundymo norėti būti kaip Dievas (plg. Pr 3, 5). Tuo, kuo Kristus yra iš prigimties, mes tampame malonės dėka. Per atpirkimo darbą Dievas ne tik atkūrė mūsų žmogiškąjį orumą kaip Dievo atvaizdą; negana to, mus nuostabiai sukūręs, Jis dar nuostabiau padarė mus savo dieviškosios prigimties dalininkais (plg. 2 Pt 1, 4).
Sudievinimas yra tikrasis sužmoginimas. Štai kodėl žmogaus egzistencija siekia to, kas anapus jos, ieško anapus savęs, trokšta anapus savęs ir yra nerami, kol neatsiilsi Dieve [6]: Deus enim solus satiat, tik Dievas patenkina žmogų! [7]. Tik Dievas, būdamas begalybė, gali patenkinti begalinį žmogaus širdies troškimą, ir dėl to Dievo Sūnus panorėjo tapti mūsų broliu ir Atpirkėju.
8. Kaip minėta, Nikėjos Susirinkimas aiškiai atmetė Arijaus mokymą. Tačiau Arijus ir jo šalininkai nepasidavė. Imperatorius Konstantinas ir jo įpėdiniai vis labiau palaikė arijonus. Sąvoka homooúsios tapo ginčo tarp nikėjininkų ir antinikėjininkų objektu ir sukėlė kitų rimtų konfliktų. Šventasis Bazilijus Cezarėjietis apibūdina susidariusią sumaištį iškalbingais įvaizdžiais ir lygina ją su naktiniu jūrų mūšiu siaučiant smarkiai audrai [8], o šventasis Hiliaras liudija apie ortodoksalų pasauliečių tikėjimą ir, gretindamas jį su daugelio vyskupų išpažįstamu arijonizmu, teigia, kad „liaudies ausys yra šventesnės už kunigų širdis“ [9].
Šventasis Atanazas, pasižymėjęs nepalaužiamu ir tvirtu tikėjimu, buvo Nikėjos Credo uola. Nors penkis kartus nušalintas ir išvarytas iš Aleksandrijos vyskupijos sosto, kiekvieną kartą vėl sugrįždavo kaip vyskupas. Jis net iš tremties toliau vadovavo Dievo tautai per savo raštus ir laiškus. Panašiai kaip Mozė, Atanazas negalėjo įžengti į pažadėtąją bažnytinės taikos žemę. Ši malonė buvo skirta naujai kartai, vadinamai „jaunaisiais nikėjininkais“. Rytuose tai buvo trys Kapadokijos tėvai: šventasis Bazilijus Cezarėjietis (apie 330–379), kuriam suteiktas Didžiojo vardas, jo brolis šventasis Grigalius Nisietis (335–394) ir Bazilijaus didžiausias draugas šventasis Grigalius Nazianzietis (329/30–390). Vakaruose reikšmingą vaidmenį atliko šventasis Hiliaras Puatjietis (apie 315–367) ir jo mokinys šventasis Martynas Turietis (apie 316–397). Vėliau ypač minėtini šventasis Ambraziejus Milanietis (333–397) ir šventasis Augustinas (354–430).
Trijų Kapadokijos tėvų nuopelnas buvo tai, kad jie galutinai suformulavo Nikėjos tikėjimo išpažinimą, parodydami, jog Dieve Vienybė ir Trejybė visiškai nereiškia tarpusavio prieštaros. Atsižvelgiant į tai, 381 m. pirmajame Konstantinopolio Susirinkime buvo suformuluotas tikėjimo straipsnis apie Šventąją Dvasią. Taigi Tikėjimo išpažinimas, kuris nuo tada vadinamas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu, skamba taip: „Mes tikime į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus“ [10].
451 m. vykusiame Chalkedono Susirinkime Konstantinopolio Susirinkimas buvo pripažintas ekumeniniu (visuotiniu), o Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas paskelbtas visuotinai privalomu [11]. Taigi jis tapo vienybės ryšys tarp Rytų ir Vakarų. XVI a. jį išlaikė ir iš Reformacijos kilusios Bažnytinės bendruomenės. Tad Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas yra bendras visų krikščioniškųjų tradicijų išpažinimas.
9. Ilga ir nuosekli kelionė vedė nuo Šventojo Rašto iki Nikėjos tikėjimo išpažinimo, vėliau iki jo priėmimo Konstantinopolyje ir Chalkedone, dar toliau iki XVI šimtmečio ir mūsų XXI amžiaus. Mes visi, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, esame pakrikštyti „Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, ženkliname save kryžiaus ženklu ir per tai priimame palaiminimą. Valandų liturgijoje kiekvieną kartą psalmių maldą baigiame žodžiais „Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“. Liturgija ir krikščioniškasis gyvenimas tvirtai grindžiami Nikėjos ir Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu: tai, ką sakome lūpomis, turi kilti iš širdies, kad būtų liudijama gyvenimu. Todėl turime paklausti: kaip šiandien vidujai priimame Credo? Ar jaučiame, kad tai susiję su mūsų dabartine tikrove? Ar suprantame ir gyvename tuo, ką sakome kiekvieną sekmadienį? Ką mūsų tariami žodžiai reiškia mūsų gyvenimui?
10. Nikėjos tikėjimo išpažinimas pradedamas išpažįstant tikėjimą į Dievą, Visagalį, dangaus ir žemės Kūrėją. Tačiau šiandien daugelio žmonių gyvenime Dievas ir Dievo klausimas tapo tarsi nebereikšmingas. Vatikano II Susirinkime pabrėžta, kad krikščionys yra bent iš dalies atsakingi už šią padėtį, nes jie neliudija tikrojo tikėjimo ir užstoja tikrąjį Dievo veidą nuo Evangelijos nutolusiu savo gyvenimo būdu bei veiksmais [12]. Dievo vardu buvo kariaujama, žudoma, persekiojama ir diskriminuojama. Užuot skelbus gailestingą Dievą, kalbėta apie kerštingą, keliantį baimę ir baudžiantį Dievą.
Tad Nikėjos tikėjimo išpažinimas kviečia mus tirti savo sąžinę. Ką man reiškia Dievas ir kaip aš liudiju tikėjimą į jį? Ar vienintelis Dievas tikrai yra gyvenimo Viešpats, ar yra stabų, svarbesnių už Dievą ir jo įsakymus? Ar Dievas man yra gyvasis Dievas, artimas kiekvienoje situacijoje, Tėvas, į kurį kreipiuosi su vaikišku pasitikėjimu? Ar jis yra Kūrėjas, kuriam aš turiu dėkoti už viską, kas esu ir ką turiu, kurio žymę galiu rasti kiekviename kūrinyje? Ar esu pasirengęs teisingai ir sąžiningai dalytis žemės gėrybėmis, kurios priklauso visiems? Kaip elgiuosi su kūrinija, kuri yra jo rankų darbas? Ar naudojuosi ja su pagarba ir dėkingumu, ar ją išnaudoju, niokoju, užuot saugojęs ir puoselėjęs kaip bendrus žmonijos namus? [13].
11. Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo centrinėje dalyje išpažįstamas tikėjimas į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ir Dievą. Tai yra mūsų krikščioniškojo gyvenimo šerdis. Todėl mes įsipareigojame sekti Jėzumi kaip Mokytoju, draugu, broliu ir bičiuliu. Tačiau Nikėjos tikėjimo išpažinimas reikalauja daugiau: jis ragina nepamiršti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Kyrios), gyvojo Dievo Sūnus, kuris „dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus“ ir mirė „dėl mūsų“ ant kryžiaus, savo prisikėlimu ir žengimu į dangų atverdamas mums kelią į naują gyvenimą.
Žinoma, Jėzaus Kristaus sekimas nėra ėjimas plačiu ir patogiu keliu – tačiau šis kelias, dažnai sudėtingas ar net skausmingas, visada veda į gyvenimą ir išgelbėjimą (plg. Mt 7, 13–14). Apaštalų darbų knygoje kalbama apie naują kelią (plg. Apd 19, 9. 23; 22, 4), kuris yra Jėzus Kristus (plg. Jn 14, 6); sekimas Viešpačiu įpareigoja mus eiti kryžiaus keliu, kuris per atgailą veda į šventumą ir sudievinimą [14].
Jei Dievas mus myli visa savo būtimi, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Negalime mylėti Dievo, kurio nematome, jei nemylime savo brolio ir sesers, kuriuos matome (plg. 1 Jn 4, 20). Meilė Dievui be meilės artimui yra veidmainystė; radikali meilė artimui, ypač meilė priešams, be meilės Dievui, reikalautų mus pranokstančio ir gniuždančio heroizmo. Sekant Jėzumi, kilimas į Dievą eina per nusileidimą žemyn ir atsidavimą broliams bei seserims, ypač mažiausiems, vargingiausiems, apleistiesiems ir atstumtiesiems. Tai, ką padarėme mažiausiam iš jų, padarėme Kristui (plg. Mt 25, 31–46). Susidūrę su katastrofomis, karais ir vargu, galime liudyti Dievo gailestingumą žmonėms, kurie juo abejoja, tik tada, kai jie patiria jo gailestingumą per mus [15].
12. Galiausiai Nikėjos Susirinkimas yra aktualus dėl savo didžiulės ekumeninės svarbos. Visų krikščionių vienybės siekis buvo vienas pagrindinių Vatikano II, paskutinio visuotinio Susirinkimo tikslų [16]. Lygiai prieš trisdešimt metų šventasis Jonas Paulius II toliau plėtojo Susirinkimo žinią enciklikoje Ut unum sint (1995 m. gegužės 25 d.). Taigi, minėdami didžiąją pirmojo Nikėjos Susirinkimo sukaktį, taip pat minime pirmosios ekumeninės enciklikos sukaktį. Ji gali būti laikoma manifestu, atnaujinusiu tuos pačius ekumeninius pagrindus, kuriuos nustatė Nikėjos Susirinkimas.
Dėkui Dievui, ekumeninis judėjimas per pastaruosius šešiasdešimt metų daug pasiekė. Tiesa, visiška ir regima vienybė su ortodoksų ir rytų ortodoksų Bažnyčiomis bei su Bažnytinėmis bendruomenėmis, susikūrusiomis dėl Reformacijos, mums dar nėra duota; vis dėlto ekumeninis dialogas, grindžiamas vienu krikštu ir Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu, kitų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių brolius ir seseris padeda atpažinti kaip savo brolius ir seseris Jėzuje Kristuje ir atrasti vienintelę ir visuotinę Kristaus mokinių Bendriją visame pasaulyje. Bendrai išpažįstame tikėjimą į vieną ir vienintelį Dievą, visų žmonių Tėvą; drauge išpažįstame vienintelį Viešpatį ir tikrą Dievo Sūnų Jėzų Kristų; taip pat vieną Šventąją Dvasią, kuri mus įkvepia bei skatina siekti visiškos vienybės ir bendrai liudyti Evangeliją. Iš tiesų tai, kas mus vienija, yra daug daugiau nei tai, kas mus skiria! [17]. Susiskaldžiusiame ir daugybės konfliktų draskomame pasaulyje viena visuotinė krikščionių Bendrija gali būti taikos ženklas ir susitaikymo priemonė, lemiamai prisidedanti prie pasaulinio taikos siekio. Šventasis Jonas Paulius II ypač priminė mums daugelio iš visų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių kilusių krikščionių kankinių liudijimą; jų atminimas mus vienija ir skatina būti taikos liudytojais ir kūrėjais pasaulyje.
Kad galėtume patikimai vykdyti šią tarnystę, turime eiti drauge, siekdami vienybės ir susitaikymo tarp visų krikščionių. Nikėjos tikėjimo išpažinimas gali būti šios kelionės pagrindas ir kriterijus. Jis mums siūlo modelį, kaip tikra vienybė galima teisėtoje įvairovėje. Vienybė Trejybėje, Trejybė Vienybėje, nes vienybė be daugeriopumo yra tironija, o daugeriopumas be vienybės yra išsiskaidymas. Trejybės dinamika nėra dualistinė, kaip aut-aut (arba/arba) skirtis, bet įtraukianti, kaip et-et (ir/ir) sąsaja: Šventoji Dvasia yra vienybės ryšys, ir ją garbiname kartu su Tėvu ir Sūnumi. Todėl turime palikti praeičiai teologines kontroversijas, kurios prarado savo prasmę, kad galėtume dalytis bendra mintimi ir dar labiau bendra malda Šventajai Dvasiai, idant ji mus visus suburtų į vieną tikėjimą ir vieną meilę.
Tai nereiškia tokios ekumenizmo sampratos, pagal kurią būtų siekiama grįžti į padėtį, buvusią prieš susiskaldymą, tai nereiškia ir dabartinės Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių įvairovės status quo pripažinimo tarpusavyje; turimas omenyje veikiau ekumenizmas, orientuotas į ateitį, kai dialogu siekiama susitaikymo, mūsų dovanų ir dvasinio paveldo mainų. Krikščionių vienybės atkūrimas mūsų nenuskurdina, priešingai – praturtina. Kaip ir Nikėjoje, šis tikslas bus pasiekiamas tik kantriu, ilgu ir kartais sunkiu klausymosi ir abipusio priėmimo keliu. Tai teologinis, o dar labiau – dvasinis iššūkis, reikalaujantis visų atgailos ir atsivertimo. Todėl mums reikia dvasinio ekumenizmo, grindžiamo malda, šlovinimu ir garbinimu, kaip buvo išreiškiant Nikėjos ir Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą.
Todėl prašykime Šventąją Dvasią, kad ji mus lydėtų ir vestų tame siekyje.
Šventoji Dievo Dvasia, Tu vedi tikinčiuosius istorijos keliu.
Dėkojame, kad įkvėpei Tikėjimo simbolius ir širdyse žadini džiaugsmą išpažinti mūsų išganymą per Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, kuris yra vienesmis su Tėvu. Be jo mes nieko negalime.
Amžinoji Dievo Dvasia, per amžius ir epochas tu laiduoji Bažnyčios tikėjimo jaunystę. Padėk mums nuodugniau pažinti tikėjimą ir visada grįžti prie esminių dalykų, kad galėtume jį skelbti.
Kad mūsų liudijimas pasaulyje nebūtų bergždžias, ateik, Šventoji Dvasia, su savo malonės liepsna, atgaivink mūsų tikėjimą, įžiebk viltį, uždek meilę.
Ateik, dieviškasis Guodėjau, tu esi harmonija, suvienyk tikinčiųjų širdis ir protus. Ateik ir padėk mums gėrėtis bendrystės grožiu.
Ateik, Tėvo ir Sūnaus Meile, ir suburk mus į vieną Kristaus kaimenę.
Parodyk mums kelius, kuriais žengdami su tavo išmintimi vėl taptume tuo, kas esame Kristuje: būtume viena, kad pasaulis įtikėtų. Amen.
Iš Vatikano, 2025 m. lapkričio 23 d., Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo iškilmė
LEO PP. XIV
______________________________
[1] Denzinger – Hünermann, Enchiridion Symbolorum, Freiburg 2017 (toliau – DH), 30.
[2] Ten pat, 125.
[3] Iš šv. Atanazo teiginių Contra Arianos I, 9 aišku, kad homooúsios nereiškia „vienodos esmės (substancijos)“, bet „vienos esmės (vienesmis)“ kaip Tėvas; taigi kalbama ne apie esmės (substancijos) vienodumą, bet apie esmės (substancijos) tapatumą tarp Tėvo ir Sūnaus. Lotynų kalbos vertime sąvoka homooúsios teisingai nusakoma kaip unius substantiae cum Patre (plg. DH 125).
[4] Contra Arianos I, 38, 7– 39, 1.
[5] Plg. De incarnatione, 54, Contra Arianos I, 39; 42; 45; II, 59ss.
[6] Šv. Augustinas, Confessiones, 1.
[7] Šv. Tomas Akvinietis. In Symbolum Apostolorum, a. 12.
[8] Šv. Bazilijus. De Spiritu Sancto, 30.
[9] Šv. Hiliaras. Contra Arianos, vel Auxentium, 6. Atsižvelgdamas į Bažnyčios tėvų nuomones, išsilavinęs teologas, vėliau kardinolas, o šiandien šventasis ir Bažnyčios mokytojas, Jonas Henrikas Niumanas (J. H. Newman,1801–1890) tyrinėjo šią polemiką ir priėjo išvados, kad Nikėjos tikėjimo išpažinimas buvo išsaugotas pirmiausia per Dievo tautos sensus fidei nuovoką. Plg. On consulting the Faithful in Matters of Doctrine (1859).
[10] DH 150. Teiginio „[kylančią] iš Tėvo ir Sūnaus ( Filioque)“ nėra Konstantinopolio simbolio tekste; jį į lotynišką Credo įtraukė popiežius Benediktas VIII 1014 m.; tai yra ortodoksų ir katalikų dialogo objektas.
[11] DH 300.
[12] Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 19.
[13] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 67; 78; 124.
[14] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate (2018 m. kovo 19 d.), 92.
[15] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 67; 254.
[16] Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 1.
[17] Plg. šv. Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 m. gegužės 25 d.), 20.
