IV Velykų sekmadienis – 2026 m. balandžio 26 d.
Atrasti Dievo dovaną savo viduje
Mieli broliai ir seserys, brangūs jaunuoliai!
Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, vadinamą Gerojo Ganytojo sekmadieniu, prisikėlusio Jėzaus vedami ir globojami, švenčiame 63-iąją Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną. Tai malonės laikas, suteikiantis progą pasidalinti keliomis mintimis apie pašaukimą vidiniu aspektu: jis suvokiamas kaip nepelnytos Dievo dovanos, išsiskleidžiančios kiekvieno iš mūsų širdies gelmėje, atradimas. Taigi keliaukime drauge Ganytojo mums nurodomu, iš tikrųjų gražiu gyvenimo keliu!
Grožio kelias
Jono Evangelijoje Jėzus save vadina, pažodžiui verčiant, „gražiuoju ganytoju“ (ὁ ποιμὴν ὁ καλός) (Jn 10, 11). Šis pasakymas reiškia tobulą, tikrą, pavyzdinį ganytoją, nes jis pasirengęs atiduoti gyvybę už savo avis, taip parodydamas Dievo meilę. Tai žavintis ir patraukiantis Ganytojas: kas žvelgia į jį, suvokia, jog, sekant juo, gyvenimas yra tikrai gražus. Norint pažinti šį grožį, nepakanka kūno akių ar estetinių kriterijų – reikia kontempliacijos ir vidinio gyvenimo. Tik tas, kas sustoja, klausosi, meldžiasi ir priima jo žvilgsnį, gali pasitikėdamas ištarti: „Aš pasitikiu juo, su juo gyvenimas gali būti tikrai gražus, noriu eiti šiuo grožio keliu.“ Nuostabiausia tai, kad tapdami jo mokiniais, mes patys tampame „gražūs“: jo grožis mus perkeičia. Kaip rašo teologas Pavelas Florenskis, asketika kuria ne „gerą“, bet „gražų“ žmogų [1]. Išskirtinis šventųjų bruožas yra ne tik gerumas, bet ir šviečiantis dvasinis grožis, spinduliuojantis iš gyvenančiųjų Kristuje. Taip visa savo gelme atsiskleidžia krikščioniškasis pašaukimas – dalyvavimas Kristaus gyvenime, jo misijoje spinduliuojant jam būdingu grožiu.
Šį vidinį gyvenimo, tikėjimo ir prasmės perdavimą patyrė ir šventasis Augustinas, kuris trečiojoje Išpažinimų knygoje, išpažindamas savo jaunystės nuodėmes ir klaidas, atpažįsta Dievo artumą: „Tu buvai mano viduje, giliau nei pati giliausia mano gelmė“ [2]. Jis pranoksta savivoką ir atranda gražią dieviškąją šviesą, vedančią jį tamsoje. Augustinas įžvelgė Dievo buvimą giliausioje savo sielos vidujybėje, o per tai suprato ir patyrė, kaip svarbu puoselėti vidujybę kaip santykio su Jėzumi erdvę, kaip būdą patirti Dievo grožį ir gerumą savo gyvenime.
Toks santykis ugdomas maldoje ir tyloje, ir jei jį puoselėjame, jis atveria mums galimybę priimti ir išgyventi pašaukimo dovaną, ji niekada nėra primestas dalykas ar nustatytas modelis, kurį tiesiog reikia atitikti, bet meilės ir laimės planas. Būtent per vidujybės puoselėjimą reikia neatidėliotinai atnaujinti pašaukimų sielovadą ir iš naujo įsipareigoti evangelizuoti.
Šia dvasia kviečiu visus – šeimas, parapijas, vienuolių bendruomenes, vyskupus, kunigus, diakonus, katechetus, ugdytojus ir pasauliečius – kuo labiau įsipareigoti kuriant palankias sąlygas, padedančias šią dovaną priimti, puoselėti, saugoti ir lydėti, idant duotų gausių vaisių. Tik tada, kai mūsų aplinka spindės gyvu tikėjimu, nuolatine malda ir pasižymės brolišku palydėjimu, Dievo kvietimas galės išsiskleisti ir subręsti, tapti laimės bei išganymo keliu kiekvienam žmogui ir pasauliui. Žengdami Jėzaus, gražiojo Ganytojo, mums nurodytu keliu mokykimės geriau pažinti save ir mus pašaukusį Dievą.
Abipusis pažinimas
„Gyvenimo Viešpats mus pažįsta ir nušviečia mūsų širdis savo meilės žvilgsniu“ [3]. Kiekvienas pašaukimas tegali prasidėti tik nuo Dievo, kuris yra Meilė, suvokimo ir patirties (plg. 1 Jn 4, 16): Jis pažįsta mūsų giliausią vidų, suskaitė mūsų galvos plaukus (plg. Mt 10, 30) ir kiekvienam numatė vienatinį šventumo ir tarnystės kelią. Tačiau šis pažinimas visada turi būti abipusis: esame kviečiami pažinti Dievą per maldą, Dievo žodžio klausymąsi, sakramentus, Bažnyčios gyvenimą ir atsidavimą broliams ir seserims, tapdami jiems dovana. Kaip jaunas Samuelis, kuris naktį, galbūt netikėtai, išgirdo Viešpaties balsą ir Elio padedamas išmoko jį atpažinti (plg. 1 Sam 3, 1–10), taip ir mes turime sukurti vidinės tylos erdves, kad galėtume nujausti, ką Viešpats savo širdyje yra numatęs mūsų laimei. Tai ne abstrakčios intelektinės žinios ar mokslinis pažinimas, o asmeninis susitikimas, perkeičiantis gyvenimą [4]. Dievas gyvena mūsų širdyje: pašaukimas yra intymus dialogas su Šaukiančiuoju, kuris, nepaisydamas kurtinančio pasaulio triukšmo, kviečia mus atsiliepti tikrai džiaugsmingai ir dosniai.
„Noli foras ire, in te ipsum redi, in interiore homine habitat veritas – Neišeik iš savęs, grįžk į save, Tiesa gyvena vidiniame žmoguje“ [5]. Šventasis Augustinas mums vėl primena, kaip svarbu išmokti sustoti, kurti vidinės tylos erdves, kad galėtume išgirsti Jėzaus Kristaus balsą.
Brangūs jaunuoliai, klausykitės šio balso! Klausykite Viešpaties balso, kuris kviečia jus gyventi pilnavertį, vaisingą gyvenimą, panaudoti savo talentus (plg. Mt 25, 14–30) ir prie šlovingojo Kristaus Kryžiaus prikalti savo ribotumus bei silpnybes. Sustokite pabūti Eucharistijos adoracijoje, ištvermingai medituokite Dievo žodį, idant kasdien juo gyventumėte, aktyviai ir visavertiškai dalyvaukite sakramentiniame ir bažnytiniame gyvenime. Taip pažinsite Viešpatį ir patirsite draugystei būdingą artumą, o per tai atrasite, kaip dovanoti save per santuoką, kunigystę, nuolatinį diakonatą arba pašvęstąjį gyvenimą – vienuolinį ar pasaulietinį: kiekvienas pašaukimas yra didžiulė dovana Bažnyčiai ir tiems, kurie jį su džiaugsmu priima. Pažinti Viešpatį reiškia visų pirma išmokti pasitikėti juo ir jo Apvaizda, kuri gausiai reiškiasi kiekviename pašaukime.
Pasitikėjimas
Iš pažinimo gimsta pasitikėjimas – tai iš tikėjimo kylanti nuostata, būtina tiek priimant pašaukimą, tiek ištvermingai juo gyvenant. Iš tikrųjų gyvenimas atsiskleidžia kaip nuolatinis pasitikėjimas Viešpačiu ir atsidavimas jam, net ir tada, kai jo planai apverčia mūsiškius.
Prisiminkime šventąjį Juozapą, jis, nepaisydamas netikėtos Mergelės motinystės paslapties, pasitiki dieviškuoju sapnu ir paklusnia širdimi priima Mariją bei Kūdikį (plg. Mt 1, 18–25; 2, 13–15). Juozapas iš Nazareto yra visiško pasitikėjimo Dievo planu pavyzdys: jis pasitiki net tada, kai viskas aplinkui atrodo tamsu ir beviltiška, o reikalai klostosi priešinga nei numatyta kryptimi. Jis pasitiki ir atsiduoda, būdamas tikras dėl Viešpaties gerumo ir ištikimybės. „Visomis savo gyvenimo aplinkybėmis Juozapas sugebėjo ištarti savo fiat, kaip Marija Apreiškimo metu ir Jėzus Getsemanėje“ [6].
Vilties jubiliejus mus pamokė, kad reikia puoselėti tvirtą ir pastovų pasitikėjimą Dievo pažadais niekada nepasiduodant nevilčiai, įveikiant baimes ir netikrumą, įsitikinus, jog prisikėlęs Viešpats yra pasaulio ir mūsų asmeninės istorijos Viešpats. Jis nepalieka mūsų tamsiausiomis valandomis, bet ateina ir savo šviesa išsklaido visas mūsų tamsybes. Būtent dėl jo Dvasios šviesos ir galybės net per išbandymus ir krizes galime matyti, kaip bręsta mūsų pašaukimas; jame vis labiau atsispindi mus Pašaukusiojo grožis – šį grožį kuria ištikimybė ir pasitikėjimas, nepaisant mūsų žaizdų ir nuopuolių.
Brendimas
Pašaukimas nėra statiškas tikslas, tai dinamiškas brendimo procesas, kurį skatina artimas ryšys su Viešpačiu: būti su Jėzumi, leisti, kad Šventoji Dvasia veiktų mūsų širdyse ir gyvenimo situacijose, taip pat gautos dovanos šviesoje viską perskaityti iš naujo – tai reiškia augti pašaukime.
Vynmedžio ir jo šakelių pavyzdžiu (plg. Jn 15, 1–8) visas mūsų gyvenimas turi būti grindžiamas stipriu ir esminiu ryšiu su Viešpačiu, kad per išbandymus ir būtiną genėjimą kuo geriau atsilieptume į Jo pašaukimą. „Vietos“, kuriose labiausiai pasireiškia Dievo valia ir patiriama jo begalinė meilė, dažnai yra tikri ir broliški ryšiai, kuriuos gebame užmegzti savo gyvenimo eigoje. Kaip vertinga turėti patikimą dvasinį vadovą, mus lydintį mums atrandant ir išskleidžiant savo pašaukimą! Kaip svarbu Šventosios Dvasios šviesoje įžvelgti ir tikrinti savo pašaukimą, kad jis būtų įgyvendintas visu savo grožiu.
Taigi pašaukimas nėra iš karto įgyjama nuosavybė, tai, kas „duota“ kartą ir visiems laikams: veikiau tai kelias, besivystantis panašiai kaip žmogaus gyvenimas, kuriame gauta dovana turi būti ne tik saugoma, bet ir stiprinama per kasdienį santykį su Dievu, kad galėtų augti ir duoti vaisių. „Tai labai vertinga, nes visą mūsų gyvenimą iškelia mus mylinčio Dievo akivaizdon. Jis leidžia mums suprasti, kad niekas nėra beprasmio chaoso padarinys, bet priešingai, viskas gali tapti atsako Viešpačiui keliu, o Jis turi mums parengęs nuostabų planą“ [7].
Mieli broliai ir seserys, brangūs jaunuoliai, raginu jus puoselėti savo asmeninį ryšį su Dievu per kasdienę maldą ir Dievo žodžio mąstymą. Sustokite, klausykitės, pasitikėkite: taip jūsų pašaukimo dovana subręs, padarys jus laimingus ir duos gausių vaisių Bažnyčiai ir pasauliui.
Mergelė Marija, Dievo dovanos vidinio priėmimo pavyzdys ir maldingo klausymosi mokytoja, visada telydi jus šiame kelyje!
Iš Vatikano, 2026 m. kovo 16 d.
LEO PP XIV
[1] „Asketika sukuria ne „gerą“, bet gražų žmogų, o šventųjų asketų skiriamasis bruožas visai nėra „gerumas“, kuris gali būti būdingas ir kūniškiems, net labai nuodėmingiems žmonėms, bet dvasinis grožis, akinantis, šviesa spinduliuojančio asmens grožis, visiškai nepasiekiamas grubiam ir kūniškam žmogui“ (P. Florenskij. Tiesos stulpas ir atrama. Ortodoksų teodicėjos patirtis : Столп и утверждение Истины. Опыт православной теодицеи (1914) [Да и в самом деле, аскетика создает не «доброго» человека, а прекрасного, и отличительная особенность святых подвижников — вовсе не их «доброта», которая бывает и у плотских людей, даже у весьма грешных, а красота духовная, ослепительная красота лучезарной, свето–носной личности, дебелому и плотскому человеку никак недоступная].
[2] Šv. Augustinas. Conf., III, 6, 11: CSEL 33, 53. [cit. „Išpažinimai“, E. Ulčinaitės vert.]
[3] Apaštališkasis laiškas Una fedeltà che genera futuro (2025 m. gruodžio 8 d.), 5.
[4] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 1.
[5] Šv. Augustinas. De vera religione, XXXIX, 72: CCSL 32, 234.
[6] Pranciškus. Apaštališkasis laiškas Patris corde (2020 m. gruodžio 8 d.), 3.
[7] Pranciškus. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 248.
