Lurdo grota, Vatikano sodai
2026 m. gegužės 30 d., šeštadienis

„Klausausi, ką Viešpats Dievas kalba; jis skelbia ramybę tautai – savo ištikimiesiems, visiems, kurie nuoširdžiai į jį gręžias“ (plg. Ps 85, 9). Psalmės žodžiai gerai tinka mūsų šio vakaro Rožinio maldai, nes jie išreiškia viltį, kurios mums taip trūksta, ypač susidūrus su šių dienų sunkumais ir smurtu.

Tad atverkime savo širdis Dievo žodžiui, kad maldoje galėtume suprasti istorijos įvykių prasmę, atpažindami istorijai vadovaujančią ir mums padedančią Dievo apvaizdą. Mergelė Marija yra prototipas, vaizduojantis tikintįjį, kuris atveria savo širdies ausį, kad išgirstų, „ką kalba Dievas“. Ji mums yra pavyzdys savo klusnumu, kuriuo priima Dievo Sūnaus įsikūnijimą savo įsčiose.

Drauge su Marija apmąstydami Rožinio slėpinius, atpažįstame Jėzuje Kristuje vienintelį galutinį Tėvo ištartą žodį, taikos žodį, skirtą visiems, kurie atgailaujančia širdimi gręžiasi į Jį. Viešpats mūsų niekada nepalieka – net kai mes jį pamirštame, net kai nuklystame, jis ateina mūsų ieškoti ir artinasi savo amžina meile. Pasak pranašo Izaijo: „... sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems!“ (Iz 57, 19). Kas pasitiki Dievu, tas supranta šį taikos skelbimą ir tampa taikdariu, kurdamas taiką savo rankomis (plg. Mt 5, 9).

Taika nėra teorija, kurią galima išbandyti laboratorijoje, nei naivi iliuzija, nei dalykas, kurio siekiama dėl savanaudiškų paskatų. Kai taikos siekiama atvira širdimi, ji tampa kasdieniu mūsų gyvenimo įsipareigojimu: ji kyla iš teisingumo ir meilės kaip darna, vienijanti žmones, šeimas, bendruomenes ir tautas. Net ir šiais įtampų bei konfliktų laikais taika tampa įmanoma, kai panorima išgirsti šauksmą tų, iš kurių taika atimta: nekaltų vaikų, sielvartaujančių motinų ir tėvų, kamuojamų kalinių, pabėgėlių, visų amžiaus grupių kenčiančių žmonių šauksmą. Visų jų lūpose yra tik vienas žodis – taika!

Mes žinome, taika visada įmanoma, nes ji yra Dievo dovana. Ši Dievo taika turi Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, veidą: jis, paaukodamas už mus savo gyvybę, sutaikino dangų ir žemę. Apaštalas Paulius rašo: „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14): jis nugriauna priešiškumo sienas, nugali puikybę nuolankumu ir išgelbsti visą kūriniją nuo nuodėmės.

Kai Viešpats Jėzus būna su mumis, o mes elgiamės kaip tikri jo meilės mokiniai, Šventoji Dvasia gali įgyvendinti tai, kas žmogiškai atrodo neįmanoma. Tačiau kai nutolstame nuo Dievo, nutolstame ir nuo žmogaus, nuo savo artimo, liekame abejingi jo skausmui. Kiekvieną kartą, kai atsigręžiame į Viešpatį, jo taika tampa mūsų įsipareigojimu pagal kiekvieno žmogaus užduotis ir pareigas.

Taip mūsų malda tampa misija ir pranašyste: mūsų miestuose privalo liautis nekaltųjų verksmas; niekas neturi būti priverstas bėgti iš namų dėl bombų grėsmės; galios aistra ir žodžių smurtas turi užleisti vietą teisingumo ir tiesos troškimui. Tačiau kiekvienas gali ir privalo atlikti savo dalį, pradėdamas nuo mažų, bet svarbių dalykų, susilaikydamas nuo bet kokio žodinio ar fizinio smurto kasdieniame gyvenime, taip pat socialinėse medijose.

Brangūs broliai ir seserys, tikra taika prasideda mylinčioje širdyje; ją liudija lūpos, tariančios susitaikymo žodžius; ji atsispindi akyse, žvelgiančiose į pasaulį romiai ir išmintingai. Tai yra tikroji jėga, tiesos ir meilės jėga.

Dievas ieško taikos kūrėjų! Tegul mūsų Švenčiausioji Motina padeda mums kasdien atsiliepti jam savuoju „štai aš“ – ne žodžiais, bet darbais.