Minint Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto įkūrimo šimtmetį, jaučiu malonią pareigą pasidalinti keletu minčių, kurios, manau, yra svarbios Bažnyčios kelionei šiais laikais. Tai darau dėkinga širdimi, suvokdamas, jog praeities atminimas, nušviestas tikėjimo ir nuskaistintas meilės, ugdo viltį.

 

1925 m. paskelbtas Taikos jubiliejus, kurio tikslas buvo sušvelninti žiaurias Pirmojo pasaulinio karo žaizdas; reikšminga tai, kad Instituto šimtmečio minėjimas sutampa su nauju Jubiliejumi, per kurį šiandien taip pat siekiama atskleisti naujas vilties perspektyvas žmonijai, kamuojamai daugybės karų.

 

Mūsų laikai pasižymi sparčiais pokyčiais, humanitarinėmis krizėmis bei kultūriniais virsmais ir reikalauja ne tik pasitelkti senąsias ir naująsias žinias, bet taip pat ieškoti gilios išminties, kuri įgalintų išsaugoti ir perduoti ateičiai tai, kas iš tiesų esminga. Turėdamas tai omenyje, noriu pabrėžtinai patvirtinti, kad archeologija yra neatsiejama krikščionybės interpretacijos, o sykiu ir katechetinio bei teologinio ugdymo dalis. Ji nėra tik specializuota disciplina, skirta nedaugeliui ekspertų, tai kelias, prieinamas visiems, norintiems suprasti tikėjimo įsikūnijimą laike, vietose ir kultūrose. Mums, krikščionims, istorija yra esminis pamatas: juk gyvenimo piligrimystę atliekame istorijos konkretybėje, ir tai yra scena, kurioje vyksta išganymo slėpinys. Kiekvienas krikščionis pašauktas grįsti savo gyvenimą Gerąja Naujiena, kylančia iš istorinio Dievo Žodžio įsikūnijimo (plg. Jn 1, 14).

 

Mylimas popiežius Pranciškus mums priminė, kad „niekas negali iš tikrųjų pažinti savo tapatybės ar suvokti, kuo nori būti rytoj, jei nepuoselėja ryšio su ankstesnėmis kartomis. Ir tai galioja ne tik pavienio žmogaus, bet ir platesniu bendruomenės istorijos lygmeniu. Istorijos tyrinėjimas ir jos pasakojimas padeda išlaikyti negęstančią kolektyvinę sąmonę. Priešingu atveju lieka tik asmeninė atmintis apie dalykus, susijusius su savais interesais ar emocijomis, be tikro ryšio su žmogiškąja ir bažnytine bendruomene, kurioje gyvename“ [1].

 

Archeologijos namai

 

1925 m. gruodžio 11 d. popiežius Pijus XI paskelbė Motu proprio „I primitivi cemeteri“, patvirtindamas ambicingą ir į ateitį orientuotą projektą – įsteigti doktorantūros lygio aukštojo mokslo institutą, kuriam būtų pavesta, bendradarbiaujant su Sakralinės archeologijos komisija ir Popiežiškąja Romos archeologijos akademija, pagal griežčiausius mokslinius reikalavimus tyrinėti senovės krikščionybės paminklus, kad būtų rekonstruotas ankstyvųjų bendruomenių gyvenimas, ir „rengti krikščioniškosios archeologijos profesorius universitetams bei seminarijoms, archeologinių kasinėjimų vadovus, sakralinių paminklų, muziejinių vertybių konservatorius ir pan.“ [2]. Pijaus XI požiūriu, archeologija būtina norint tiksliai atkurti istoriją, kuri kaip „tiesos šviesa ir laikų liudytoja, jei teisingai vertinama ir kruopščiai nagrinėjama“ [3], tautoms parodo krikščioniškųjų šaknų vaisingumą ir iš to kylančius bendrojo gėrio vaisius, taip pat patikimai patvirtina evangelizacijos darbą.

 

Per visus tuos metus Popiežiškasis krikščioniškosios archeologijos institutas parengė šimtus senovės krikščionybės archeologų, kilusių, kaip ir instituto profesoriai, iš visų pasaulio kraštų; grįžę į savo šalis, jie ėjo svarbias pareigas akademinėje ar paminklų apsaugos srityse. Institutas taip pat skatino mokslinius tyrimus Romoje ir visame krikščioniškajame pasaulyje; jis atliko veiksmingą tarptautinį vaidmenį skatindamas krikščioniškąją archeologiją, organizuodamas periodinius kongresus ir daugelį kitų mokslinių iniciatyvų, taip pat palaikydamas glaudžius ryšius ir nuolatinius mainus su universitetais bei studijų centrais visame pasaulyje.

 

Institutas ne kartą prisidėjo prie taikos ir religinio dialogo skatinimo, pavyzdžiui, kai organizavo XIII tarptautinį kongresą Splite per karą buvusios Jugoslavijos teritorijoje – tai buvo sudėtingas sprendimas, sukėlęs daug nesutarimų akademinėje aplinkoje[4]; arba kai veiksmingai rengdavo misijas užsienyje, politiškai nestabiliose šalyse. Institute niekada nenukrypta nuo akademinių tikslų, visada pirmiausia siekiama tiesiogiai tyrinėti rašytinius šaltinius ir paminklus, matomus ir neabejotinus pirmųjų krikščionių bendruomenių pėdsakus: jie lankomi, ypač Romos katakombose ir bažnyčiose, taip pat rengiamos kasmetinės studijų kelionės į geografines vietoves, kuriose plito krikščionybė.

 

Dėl didaktinių reikalavimų ir išorinių veiksnių, ypač pastaraisiais metais, kai Šventasis Sostas įsitraukė į Bolonijos procesą, kuriuo siekiama kurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę, Institutas atnaujino ugdymo disciplinas bei programas, tačiau niekada nenukrypo nuo savo įkūrėjų tikslų ir dvasios. Buvo toliau sekama krikščioniškosios archeologijos pradininkų pėdomis, ypač Giovanni Battista de Rossi, „nenuilstančiu mokslininku, padėjusiu mokslinės disciplinos pamatus“ [5]. Jo dėka XIX a. antrojoje pusėje atrasta dauguma aplink Romos sienas esančių krikščioniškų kapinių ir tyrinėtos persekiojimų laikų, ypač valdant Decijui, Valerianui ir Dioklecianui, kankinių šventovės, taip pat jų raida nuo Konstantino laikų, kai šios piligrimystės vietos vis labiau klestėjo iki pat vėlyvųjų viduramžių.

 

Ši tarnystė sudarė galimybę Bažnyčiai remtis Institutu, skleidžiančiu žinias apie ankstyvosios krikščionybės materialius liudijimus, taip pat apie kankinius, kurie iki šiol yra spindinčio ir drąsaus tikėjimo pavyzdžiai. Instituto tarnystė buvo ir praktinio pobūdžio: jis dalyvavo Šventojo Petro bazilikos Fabriko (Fabbrica di San Pietro) vykdytuose apaštalo Petro kapo kasinėjimuose po Vatikano bazilikos Konfesijos altoriumi, o pastaruoju metu – Vatikano muziejų tyrimuose prie Šventojo Pauliaus bazilikos už miesto sienų.

 

Archeologija kaip įsikūnijimo mokykla

 

Šiandien esame kviečiami savęs paklausti, kiek vaisingas vis dar gali būti krikščioniškosios archeologijos vaidmuo visuomenei ir Bažnyčiai šiame dirbtinio intelekto ir nesuskaičiuojamų visatos galaktikų tyrinėjimų amžiuje?

 

Krikščionybė gimė ne iš idėjos, bet per kūną. Ji kilo ne iš abstrakčios sąvokos, bet per įsčias, kūną ir kapą. Krikščioniškasis tikėjimas, savo pačia giliausia esme, yra istorinis: jis grindžiamas konkrečiais įvykiais, veidais, gestais, žodžiais, ištartais tam tikra kalba, tam tikroje epochoje, tam tikroje aplinkoje [6]. Būtent tai archeologija akivaizdžiai atskleidžia ir daro apčiuopiama. Ji mums primena, kad Dievas nusprendė kalbėti žmogaus kalba, vaikščioti žeme, gyventi konkrečiose vietose, namuose, sinagogose, gatvėse.

 

Krikščioniškosios teologijos neįmanoma visybiškai suprasti nesuvokiant vietų ir materialių pėdsakų, liudijančių ankstyvųjų amžių tikėjimą. Neatsitiktinai evangelistas Jonas savo Pirmąjį laišką pradeda jutiminio pobūdžio pareiškimu: „... ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1). Krikščioniškoji archeologija tam tikra prasme yra ištikimybe grindžiamas atsakymas į šiuos žodžius. Ji nori liesti, matyti, girdėti Žodį, kuris tapo kūnu. Tikslas – ne sustoti ties tuo, kas regima, bet leistis būti nuvestiems į už to slypintį Slėpinį.

 

Archeologija, nagrinėdama materialius tikėjimo pėdsakus, ugdo pojūčių teologiją – matyti, liesti, užuosti, girdėti gebančią teologiją. Krikščioniškoji archeologija ugdo šį jautrumą. Per kasinėjimus tarp akmenų, griuvėsių, artefaktų ji moko mus, kad niekas iš sąlytį su tikėjimu turėjusių dalykų nėra nereikšminga. Net mozaikos fragmentas, pamirštas įrašas, grafitis ant katakombų sienos gali papasakoti tikėjimo istoriją. Šia prasme archeologija yra ir nuolankumo mokykla: ji moko nenuvertinti to, kas maža, kas atrodo antraeilės reikšmės. Ji moko skaityti ženklus, interpretuoti tylą ir daiktų mįslę, nujausti tai, kas liko neužrašyta. Tai paribio mokslas tarp istorijos ir tikėjimo, tarp materijos ir Dvasios, tarp senovės ir amžinybės.

 

Gyvename laikais, kai nauda ir vartotojiškumas užgožia priežiūrą ir pagarbą. Archeologija, priešingai, moko mus, kad net mažiausias liudijimas nusipelno dėmesio, kiekvienas pėdsakas yra vertingas ir nieko nevalia atmesti. Šia prasme ji yra kultūrinio tvarumo ir dvasinės ekologijos mokykla. Ji ugdo gerbti materialią tikrovę, atmintį, istoriją. Archeologas ne išmeta, o saugo. Jis ne suvartoja, bet kontempliuoja. Ne naikina, bet iššifruoja. Jo žvilgsnis kantrus, tikslus, pagarbus. Tai žvilgsnis, kuris keramikos gabalėlyje, surūdijusioje monetoje, išdilusiame raižinyje geba įžvelgti epochos dvelksmą, tikėjimo prasmę, maldos tylą. Tai žvilgsnis, kuris gali daug ko pamokyti ir šiandienos sielovadą bei katechezę.

 

Kita vertus, šiuolaikinės technologinės priemonės įgalina gauti naujos informacijos iš radinių, kurie anksčiau buvo laikomi nereikšmingais. Tai mums primena, kad iš tikrųjų nėra beverčių ar prarastų dalykų. Net tai, kas atrodo nereikšminga, keliant naujus klausimus ir taikant naujus metodus, gali atskleisti giluminę prasmę. Šiuo atžvilgiu archeologija yra taip pat vilties mokykla.

 

Apaštališkosios konstitucijos Veritatis gaudium taikymo nuostatose teigiama, kad archeologija, kartu su Bažnyčios istorija ir patrologija, turi būti tarp pagrindinių teologinio ugdymo disciplinų [7]. Kalbama ne apie papildomą priedą, bet apie esminį pedagoginį principą: teologiją studijuojantis žmogus turi žinoti, iš kur kilo Bažnyčia, kaip ji gyveno, kokias formas per amžius įgavo tikėjimas. Archeologija informuoja ne tik apie daiktus, bet ir apie žmones: apie jų namus, kapus, bažnyčias, maldas. Ji pasakoja apie pirmųjų krikščionių kasdienį gyvenimą, kulto vietas, skelbimo formas. Pasakoja apie tai, kaip tikėjimas formavo erdves, miestus, kraštovaizdžius, mentalitetą. Archeologija taip pat padeda mums suprasti, kaip Apreiškimas įsikūnijo istorijoje, kaip Evangelija buvo išreikšta žodžiais ir kultūros pavidalais. Teologijai, kuri ignoruoja archeologiją, kyla grėsmė tapti bekūne, abstrakčia, ideologine. Priešingai, teologija, priimanti archeologiją kaip sąjungininkę, klausosi Bažnyčios kūno, tyrinėja jo žaizdas, skaito jo ženklus, leidžiasi sujaudinama jo istorijos.

 

Archeologo profesija daugiausia yra „liečiamoji“. Archeologai pirmieji po šimtmečių paliečia palaidotą medžiagą, išsaugojusią laiko energiją. Tačiau krikščionio archeologo užduotis neapsiriboja medžiaga, bet pranokdama ją siekia to, kas žmogiška. Jis tiria ne tik radinius, bet ir rankas, kurios juos sukūrė, protus, kurie juos sugalvojo, širdis, kurios juos mylėjo. Už kiekvieno artefakto slypi žmogus, siela, bendruomenė. Už kiekvienų griuvėsių – tikėjimo svajonė, liturgija, santykiai. Taigi krikščioniškoji archeologija yra ir meilės išraiška: tai būdas prakalbinti istorijos tylą, grąžinti orumą užmirštiesiems, nušviesti  daugybės Bažnyčią sudariusių tikinčiųjų anoniminį šventumą.

 

Atminimas tarnauja evangelizacijai

 

Nuo pat krikščionybės ištakų atminimas atliko esminį vaidmenį evangelizacijoje. Turimas omenyje ne paprastas prisiminimas, bet gyvas išganymo sudabartinimas. Pirmosios krikščionių bendruomenės saugojo ne tik Jėzaus žodžius, bet ir jo buvimą menančias vietas, daiktus, ženklus. Tuščias kapas, Petro namai Kafarnaume, kankinių kapai, Romos katakombos – viskas liudijo, kad Dievas tikrai įžengė į istoriją, kad tikėjimas ne filosofija, o konkretus kelias kūniškoje pasaulio tikrovėje.

 

Popiežius Pranciškus rašė, kad katakombose „randama daugybė ankstyvosios krikščioniškosios piligrimystės ženklų: turiu omenyje, pavyzdžiui, labai svarbius grafičius vadinamojoje triclia salėje Šv. Sebastijono katakombose, Memoria Apostolorum, kur buvo garbinamos apaštalų Petro ir Pauliaus relikvijos. Šiose erdvėse randame seniausius krikščioniškus simbolius bei atvaizdus, liudijančius krikščionišką viltį. Katakombose viskas byloja apie viltį, apie gyvenimą po mirties, apie išlaisvinimą iš pavojų ir pačios mirties per Dievo veikimą; per Kristų, Gerąjį Ganytoją, esame kviečiami dalyvauti Rojaus palaimoje, kuri vaizduojama vešliais augalais, gėlėmis, žaliuojančiomis pievomis, povais ir balandžiais, avimis ganyklose… Viskas byloja apie viltį ir gyvenimą!“ [8].

 

Tokia ir šiandien yra krikščioniškosios archeologijos užduotis – padėti Bažnyčiai atminti savo kilmę, išsaugoti gyvą jos pradžios atminimą, pasakoti išganymo istoriją ne tik žodžiais, bet ir atvaizdais, formomis, erdvėmis. Epochoje, kai dažnai prarandamos šaknys, archeologija tampa vertinga evangelizacijos priemone, kuri, remdamasi istorijos tiesa, atveria krikščionišką viltį ir Dvasios naujumą.

 

Krikščioniškoji archeologija mums atskleidžia, kaip Evangelija buvo priimama, aiškinama ir švenčiama skirtinguose kultūriniuose kontekstuose; ji mums parodo, kaip tikėjimas formavo kasdienį gyvenimą, miestus, meną, epochas. Ji kviečia mus tęsti šį įkultūrinimo procesą, kad Evangelija ir šiandien rastų namus dabartiniame pasaulyje, širdyse ir kultūrose. Šia prasme krikščioniškoji archeologija ne tik žvelgia į praeitį: ji kalba dabarčiai ir nukreipia į ateitį. Kalba tikintiesiems, kurie iš naujo atranda savo tikėjimo šaknis; taip pat kalba ir esantiems toli, netikintiesiems, apmąstantiems gyvenimo prasmę ir kapų tyloje bei ankstyvosios krikščionybės bazilikų grožyje randantiems amžinybės aidą. Ji kalba jaunimui, kuris dažnai ieško autentiškumo ir konkretumo; ji kalba mokslininkams, tikėjimą laikantiems ne abstrakcija, o istoriškai dokumentuota tikrove; ji kalba piligrimams, kurie katakombose ir šventovėse atranda kelionės prasmę ir kvietimą melstis už Bažnyčią.

 

Šiais laikais, kai Bažnyčia kviečiama atsiverti geografinėms ir egzistencinėms periferijoms, archeologija gali būti galinga dialogo priemonė; ji gali padėti tiesti tiltus tarp tolimų pasaulių, tarp skirtingų kultūrų, tarp kartų; ji gali liudyti, kad krikščioniškas tikėjimas niekada nebuvo uždara tikrovė, tai dinamiška galia, gebanti įsiskverbti į giliausius žmonijos istorijos klodus.

 

Gebėjimas žvelgti anapus: Bažnyčia tarp laiko ir amžinybės

 

Archeologija turi didingą misiją, išreiškiamą gebėjimu įvesti Bažnyčią į laiko ir amžinybės įtampos lauką. Kiekvienas radinys, kiekvienas atskleistas fragmentas mums sako, kad krikščionybė yra ne abstrakčiai pakibusi idėja, bet kūnas, kuris gyveno, šventė, apgyvendino erdvę ir laiką. Tikėjimas nėra anapus už pasaulio: jis pasaulyje. Jis ne priešingas istorijai, bet įsišaknijęs istorijoje.

 

Tačiau archeologija neapsiriboja daiktų medžiaginės plotmės aprašymu. Ji veda mus anapus: leidžia nujausti egzistencijos galią, perskrodžiančią amžius, neišsemiamą per materiją, bet ją pranokstančią. Pavyzdžiui, tyrinėdami krikščioniškas kapavietes įžvelgiame anapus mirties glūdintį prisikėlimo laukimą; apsidžių išdėstyme matome architektūrinę logiką pranokstančią orientaciją į Kristų; kulto pėdsakuose atpažįstame tai, kas pranoksta apeigas – Slėpinio troškimą.

 

Žvelgiant sistemingiau, galima teigti, kad archeologija ypač reikšminga ir Apreiškimo teologijoje. Dievas kalbėjo laike, per įvykius ir žmones. Jis kalbėjo Izraelio istorijoje, Jėzaus gyvenime, Bažnyčios kelyje. Taigi Apreiškimas visada yra taip pat istorinis. Bet jei taip, tai Apreiškimo supratimas neatsietinas  nuo tinkamo jo vyksmo istorinių, kultūrinių ir materialių aplinkybių pažinimo. Krikščioniškoji archeologija prisideda prie šio pažinimo. Ji nušviečia tekstus materialiais liudijimais. Analizuoja rašytinius šaltinius, juos papildo, kelia klausimus. Kai kuriais atvejais ji patvirtina tradicijų autentiškumą; kitais – grąžina jas į tinkamą kontekstą; dar kitais – kelia naujus klausimus. Visa tai svarbu teologine prasme. Nes teologija, jei nori būti ištikima Apreiškimui, turi likti atvira istorijos sudėtingumui.

 

Be to, archeologija parodo, kaip krikščionybė laikui bėgant palaipsniui formavosi, susidurdama su iššūkiais, konfliktais, krizėmis, šlovės ir tamsos momentais. Tai padeda teologijai atsisakyti idealizuotų ar linijinių praeities vaizdinių ir įžengti į tikrovės tiesą: tiesą, sudarytą iš didybės ir ribotumo, šventumo ir trapumo, tęstinumo ir lūžių. Dievas norėjo apsireikšti būtent šioje tikroje, konkrečioje, dažnai prieštaringoje istorijoje.

 

Siekį giliau suvokti Bažnyčios slėpinį neatsitiktinai lydi grįžimas prie jos ištakų. Taip yra ne dėl paprasto noro atkurti praeitį, bet dėl autentiškumo paieškos. Bažnyčia pažadinama ir atsinaujina, kai vėl pradeda klausti savęs, iš ko ji gimė, kokia yra jos esmės apibrėžtis. Krikščioniškoji archeologija šiuo atžvilgiu gali prisidėti prie to. Ji padeda mums atskirti esmę nuo antraeilių dalykų, pirminį branduolį nuo istorijos apnašų.

 

Bet dėmesio: čia nekalbama apie Bažnyčios gyvenimo redukavimą – apie jo pavertimą praeities kultu. Tikra krikščioniškoji archeologija nėra bevaisis užkonservavimas, tai gyvas atminimas. Tai gebėjimas prakalbinti praeitį, kad ji prabiltų dabarčiai. Tai išmintis, leidžianti atpažinti tai, ką Šventoji Dvasia pažadino istorijoje. Tai kūrybinga ištikimybė, o ne mechaninis imitavimas. Šia prasme krikščioniškoji archeologija gali pasiūlyti bendrą kalbą, bendrą pagrindą, atmintį, paženklintą susitaikymu. Ji gali padėti atpažinti bažnytinių patirčių gausą, formų įvairovę, vienybę įvairovėje. Ji taip pat gali tapti klausymosi vieta, dialogo erdve, įžvalgos priemone.

 

Akademinės bendruomenės vertė

 

Kai 1925 m. Pijus XI nusprendė įsteigti Popiežiškąjį krikščioniškosios archeologijos institutą, jis tai padarė nepaisydamas ekonominių sunkumų ir pokario netikrumo. Jis tai padarė drąsiai, įžvalgiai, pasitikėdamas mokslu ir tikėjimu. Šiandien, praėjus šimtui metų, tas poelgis kviečia mus atsiliepti. Jis kviečia susimąstyti, ar mes taip pat gebame tikėti studijų, ugdymo, atminimo galia; jis klausia, ar esame pasirengę investuoti į kultūrą net ir krizės akivaizdoje, skatinti pažinimą nepaisydami abejingumo, ginti grožį net tada, kai jis atrodo nereikšmingas. Ištikimybė steigėjų dvasiai reiškia nesitenkinti tuo, kas jau padaryta, bet vėl pradėti iš naujo. Tai reiškia ugdyti žmones, gebančius mąstyti, klausti, įžvelgti, pasakoti. Tai reiškia neapsiriboti elitui prieinamomis žiniomis, bet jomis dalytis, jas skleisti, įtraukti kitus.

 

Šio šimtmečio minėjimo proga taip pat noriu pabrėžti bendrystės tarp įvairių su archeologija susijusių institucijų svarbą. Popiežiškoji Romos archeologijos akademija, Popiežiškoji sakralinės archeologijos komisija, Popiežiškoji akademija Cultorum Martyrum, Popiežiškasis krikščioniškosios archeologijos institutas: kiekviena iš šių institucijų turi savo specifinį pobūdį, tačiau visos dalijasi ta pačia misija. Būtina, kad jos bendradarbiautų, bendrautų, remtų viena kitą; kad veiktų sinergiškai, rengtų bendrus projektus, megztų tarptautinius tinklus.

 

Krikščioniškoji archeologija nėra rezervuota tik nedaugeliui žmonių: tai visiems prieinamas išteklius. Ji gali savitu indėliu prisidėti plėtojant žinias apie žmoniją, ugdant pagarbą įvairovei, skatinant kultūrą.

 

Netgi santykiai su krikščioniškaisiais Rytais archeologijos srityje gali rasti vaisingo bendradarbiavimo terpę. Bendros katakombos, bendros bažnyčios, analogiškos liturginės praktikos, sutampantys martirologai – visa tai sudaro dvasinį ir kultūrinį paveldą, kurio vertę reikia puoselėti kartu.

 

Ugdymu vertinti atminimą, puoselėti viltį

 

Gyvename pasaulyje, kuris linkęs pamiršti, skuba, vartoja vaizdus ir žodžius jų neįprasmindamas. Bažnyčia, priešingai, pašaukta ugdyti puoselėjant atmintį, o krikščioniškoji archeologija yra viena kilniausių tam tarnaujančių priemonių. Ne tam, kad pabėgtume į praeitį, bet kad sąmoningai gyventume dabartyje, kurtume šaknis išsaugančią ateitį.

 

Pažįstantis savo istoriją žino, kas jis esąs. Žino, kur turi eiti. Žino, kieno vaikas yra ir į kokią viltį yra pašauktas. Krikščionys nėra našlaičiai: turime tikėjimo genealogiją, gyvą tradiciją, liudytojų bendruomenę. Krikščioniškoji archeologija šią genealogiją daro matomą, sykiu saugo, aiškina, pasakoja, perduoda jos ženklus. Šia prasme ji taip pat yra vilties tarnystė. Ji rodo, kad tikėjimui jau teko patirti sudėtingus laikotarpius. Jis atlaikė persekiojimus, krizes, pokyčius. Gebėjo atsinaujinti, iš naujo susivokti, įsitvirtinti naujose tautose, sužydėti naujomis formomis. Tyrinėjantieji krikščionybės ištakas mato, kad Evangelija visada pasižymėjo kūrybine galia, kad Bažnyčia visada atgimdavo, kad viltis niekada neišblėso.

 

***

 

Kreipiuosi į vyskupus, į kultūros bei ugdymo sričių vadovus: skatinkite jaunimą, pasauliečius ir kunigus, studijuoti archeologiją, kuri atveria daug ugdymo ir profesinių perspektyvų bažnytinėse ir pilietinėse institucijose, akademiniame ir socialiniame pasaulyje, kultūros ir paveldo išsaugojimo srityse.

 

Galiausiai kreipiuosi į jus, broliai ir seserys, mokslininkai, dėstytojai, studentai, tyrėjai, kultūros vertybių tvarkytojai, atsakingieji dvasininkai ir pasauliečiai: jūsų darbas yra vertingas. Nesileiskite atgrasomi sunkumų. Krikščioniškoji archeologija yra tarnystė, pašaukimas, meilės Bažnyčiai ir žmonijai išraiška. Toliau kasinėkite, studijuokite, mokykite, pasakokite. Nepailsdami ieškokite, kruopščiai analizuokite, aistringai perteikite žinias. Ir svarbiausia, būkite ištikimi esminiam savo įsipareigojimo tikslui regimai atskleisti Gyvenimo Žodį, liudyti, kad Dievas tapo kūnu, kad išganymas paliko žymes, kad Slėpinys tapo istoriniu pasakojimu.

 

Telaimina jus visus Viešpats. Testiprina jus Bažnyčios bendrystė. Teįkvepia savo šviesa Šventoji Dvasia, kuri yra gyva atmintis ir neišsenkantis kūrybiškumas. Tegloboja jus Mergelė Marija, gebėjusi viską apmąstyti savo širdyje, tikėjimo žvilgsniu vienydama praeitį ir ateitį.

 

Iš Vatikano, 2025 m. gruodžio 11 d.

 

LEO PP. XIV

 

[1] Pranciškus. Laiškas dėl Bažnyčios istorijos studijų atnaujinimo (2024 m. lapkričio 21 d.): AAS 116 (2024), 1590.

[2] Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto nuostatai (1925 m. gruodžio 11 d.), 1: Rivista di Archeologia Cristiana della Pontificia Commissione di archeologia sacra, 3 (1926), 21.

[3] Pijus XI. Enciklika Lux veritatis (1931 m. gruodžio 25 d.), Įvadas: AAS 23 (1931), 493.

[4] Plg. P. Saint-Roch, Discours inaugural: N. Cambi – E. Marin, Acta XIII Congressus Internationalis Archaeologiae Christianae, I, Vatikanas 1998, 66–67.

[5] Pranciškus. Laiškas kardinolui Gianfranco Ravasi XXV Popiežiškųjų akademijų viešosios sesijos proga (2022 m. vasario 1 d.): AAS 114 (2022), 211.

[6] Pavyzdžiui, Tikėjimo išpažinime randame nuorodą į Poncijų Pilotą, istorinę asmenybę, ir tai įgalina datuoti minimus įvykius.

[7] Katalikiškojo ugdymo kongregacija. Apaštališkosios konstitucijos Veritatis gaudium teisingo taikymo bei įgyvendinimo normos (2017 m. gruodžio 27 d.), 55, 1º b : AAS 110 (2018), 149.

[8] Pranciškus. Kalba Popiežiškosios sakralinės archeologijos komisijos plenarinio posėdžio dalyviams (2024 m. gegužės 17 d.): AAS 116 (2024), 697–698.