2026 m. lapkričio 15 d., XXXIII eilinis sekmadienis
Viešpats yra vargšų prieglobstis (plg. Ps 14, 6)
1. Viešpats yra vargšų prieglobstis (plg. Ps 14, 6). Psalmininko žodžiai nurodo kelią, kuriuo turime eiti rengdamiesi 10-ajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai. Reikia dar kartą grįžti prie Dievo žodžio, kad įsitikintume, kokie svarbūs Bažnyčios gyvenime yra vargšai. Psalmės žodžiai tampa krikščioniškojo gyvenimo vertinimo kriterijumi, nes jie atskleidžia Dievo veidą ir pripažįsta žmogiškąjį vargingumą. Dramatišku istorijos momentu, kai buvo sunaikinta Jeruzalės šventykla, tauta pajuto, kad prarado Dievo buvimo akivaizdą ir patyrė iki tol nebūtą materialinį bei moralinį varganumą.
Kiekvienai kartai šis Dievo žodis atsiskleidžia visu aktualumu. Jame nuo pat pradžių pasirodo prieštaravimas, su kuriuo dažnai susiduriame ir šiandien. Pirmasis psalmės teiginys skamba taip: „Kvailys širdyje sau nusprendė: Nėr Dievo! Visi jie sugedę, bjaurasty paskendę, nėra nė vieno, kas gera darytų“ (Ps 14, 1). Čia pabrėžiamas kontrastas tarp besielgiančių išmintingai ir gyvenančiųjų taip, tarsi nebūtų nieko viršesnio už juos. Deja, ir mūsų dienomis plačiai paplitusi socialinė neteisybė, kylanti iš arogantiško sugedimo, kuris yra apgailėtinas, o sykiu diskriminuojantis. Kasdieniame gyvenime prarandamas transcendencijos suvokimas nebėra vien tik teorinis Dievo egzistencijos neigimas; jis reiškiasi veikiau tuo, kad siekiant asmeninio bei socialinio teisingumo nepaisoma Dievo gerumo ir gailestingumo.
Pirmieji dėl tokios padėties nukenčia vargšai, ir neatsitiktinai jų daugelyje visuomenių daugėja. Dievo netektis lemia tai, kad žmonės statomi nebe vienas šalia kito abipusės pagarbos dvasia, bet vienas iškeliamas virš kito siekiant dominuoti ir išnaudoti. Taip atsiskleidžia pragaištinga piktnaudžiavimo ir atmetimo logika, kuri stumia į užribį ir žemina. Tokioje padėtyje atsiduria ne tik pavieniai žmonės, bet ir ištisos tautos. Psalmės žodžiai tebeskamba kupini tiesos: „Jie ryja mano tautą nelyginant duoną“ (Ps 14, 4).
2. Šiandien vargšų šauksmas dėl teisingumo tildomas įvairiais, vis subtilesniais būdais, kol galiausiai jų pastangos pagarsinti savo reikalavimus būna nuslopinamos. Skaitmeninė erdvė paaštrina prieš vargšus nukreiptas išankstines nuostatas ir sustiprina jų reikalus gaubiančią abejingumo užtvarą. Vargšui belieka šauktis Dievo (plg. Ps 34, 7) ir išlieti jam savo skundą su tikrumu, kad bus išklausytas, nes Dievas yra ištikimas ir gailestingas. Ir šiandien engiamieji, žeminamieji bei pažeidžiamieji vis labiau įsitikina, kad turi atsiduoti Dievui su pasitikėjimu ir viltimi. Taip visiškai atsiduodant atgimsta savigarbos jausmas, atpažįstami seserys ir broliai, su kuriais galima kurti savo svajones, viltis tyliai tampa tikrove. Pasislėpti Dieve reiškia rasti tikrą ir patikimą apsaugą, kurios galingieji negali užtikrinti ir kurią jie linkę neigti.
Tačiau varguolis labiau nei kiti moka atpažinti esminius dalykus, nes gyvena tuo, kas esminga. Jis labiau už visus panašus į Kristų ir atpažįsta Dievą kaip savo prieglobstį net tada, kai aplinkybės atrodo tai paneigiančios; jis kupinas vilties, kad netrukus pasirodys Dievo teisingumas. Patirdamas apleistumo ir vienatvės naktį vargšas „gyvena Aukščiausiojo pastogėj“ (plg. Ps 91, 1). Nuskriaustieji, kenčiantieji dėl neteisybės ir nuoskaudų, išgyvenantys kančią ir skausmą, vienišieji ir praradusieji gyvenimo prasmę – jie visi gali rasti paguodą ir naują gyvenimo motyvaciją pas Viešpatį.
3. Tai, kad Dievas yra prieglobstis, nėra vien pažadas, bet tampa tikrove Jėzaus Kristaus asmenyje. Dievas apsigyvena pas mus per Sūnaus įsikūnijimą, ir taip prieglobstis, kurio vylėmės, tampa konkretus ir regimas. Jėzus Kristus iš tiesų yra Dievo prieglobstis vargšams. Jėzus, būdamas klusnus Tėvui, nusileidžia į pačią žemiausią vietą, kur yra vargingiausieji. Jis pasitinka kiekvieną ir visiems siūlo saugų prieglobstį: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Jėzuje Dievas ne tik saugo, bet ir dalijasi žmogaus vargu iki pat kryžiaus.
Šiandienos vargšai yra pamirštieji ir nušalintieji: jie apiplėšiami atimant iš jų ne tik duoną, bet taip pat žodį bei veidą. Tesutinka jie Dievo Sūnų, kuris visiems tampa artimas ir nė vieno neapleidžia. Tesutinka jį pirmiausia tuose, kurie vadina save krikščionimis. Jėzus dovanoja duoną ir draugystę Bažnyčioje, kuri yra jo Kūnas; jis neša šviesą ir vilties perspektyvą; ištaria kiekvieno vardą ir visiems grąžina orumą. Jėzus iš Nazareto yra Dievo dovana vargšams. Jame visi pažadai tampa tikrove. Neturintiems namų, darbo, išsilavinimo, maisto, sveikatos atsiveria naujas kelias: dalijimasis kaip Dievo karalystės išraiška (plg. Mt 5, 3). Tiems, kurie apsėsti turtų kaupimo tik sau manijos, priešpriešinamas Dievo atkaklus veikimas: Jis per žmonių su kūnu ir krauju liudijimą atveria širdis ir priima į savo meilę.
4. Kristuje mes taip pat esame pašaukti tapti vargšais ir būti prieglobsčiu vargšams. Krikščionių bendruomenė negali likti abejinga daugybei tų, kurie šiandien stovi už durų ir lieka nematomi užsidariusiems tarp savo sienų. Bažnyčia pačia savo esme pašaukta būti varginga ir būti prieglobsčiu vargšams. Nepamirškime šventojo Augustino komentaro apie turtuolio ir vargšo Lozoriaus palyginimą: „Jis nutylėjo turtuolio vardą, o pasakė mums vargšo vardą. Turtuolio vardas sklido iš lūpų į lūpas, bet Dievas jį nutylėjo; vargšo vardas buvo nutylimas, bet Dievas jį mums atskleidė. […] Ką tu pasirinktum? Būti vargšu kaip Lozorius ar turtuoliu kaip tas kitas? Nesileisk apgaunamas! Klausykis, koks buvo jų likimas, ir įsidėmėk, kuris pasirinkimas buvo blogas“ (Sermo 33A, 4).
Apaštališkajame paraginime Dilexi te priminiau: „Dievas iš tikrųjų rodo pirmenybinę meilę vargšams: pirmiausia jiems skiriamas Viešpaties vilties ir išlaisvinimo žodis, todėl net ir skurdo ar silpnumo sąlygomis niekas neturi jaustis apleistas. O Bažnyčia, jei nori priklausyti Kristui, turi būti Palaiminimų Bažnyčia, tokia, kuri suteikia vietą mažiausiems ir, būdama beturtė, keliauja su vargšais, vieta, kurioje vargšams tenka privilegijuota padėtis“ (DT, 21).
Neišvengiamai kyla keletas klausimų, kuriuos šią 10-ąją Pasaulinę vargstančiųjų dieną turime būtinai svarstyti savo mintyse ir širdyse. Ar esame ženklas, nurodantis Dievą, kuris yra prieglobstis vargšams? Ar suvokiame savo vargingumą ir teikiame jam pirmenybę prieš neteisėtą turtą? Ar einame ten, kur yra vargšų, kad patirtume jų atskirtį? Ar klausomės jų minčių ir dalijamės jų lūkesčiais? Ar ištariame jų vardus su dievišku švelnumu? Ar mūsų meilė atgaivina ir palaiko jų teisingumo ir išsilaisvinimo troškimą? Šie ir daugelis kitų klausimų verčia rimtai ištirti savo sąžinę, kad patikrintume, kam dar esame šaukiami įsipareigoti dėl vargšų ir jų išlaisvinimo. Tada pamatysime, kad vargšai patys tampa prieglobsčiu kitiems. Vargo patirtis daro žmones ypač jautrius ir kviečia su nauju solidarumu atsiliepti į iškylančius iššūkius.
Kristaus meilė iš tiesų duoda galimybę mums dalyvauti Dievo meilės gyvenime. Šia prasme krikščionys pašaukti ne tik ieškoti prieglobsčio Dieve, bet ir Jame tapti prieglobsčiu kitiems, „neskirstydami į tuos, kurie padeda, ir tuos, kam yra padedama, kas atrodo duodantis, o kas – gaunantis, kas atrodo vargšas, o kas jaučiasi skiriantis savo laiką, gebėjimus, pagalbą. Mes esame Viešpaties Bažnyčia, vargšų Bažnyčia, kur visi yra brangūs, visi esame subjektai, kiekvienas atsinešame vienintelį Dievo žodį. Kiekvienas yra dovana kitiems“ (Homilija, 2025 m. rugpjūčio 17 d.).
5. Šventojo Pranciškaus Asyžiečio mirties aštuonių šimtmečių sukakties minėjimas skatina mus prisiminti, kai, atvykęs į Romą kaip piligrimas, prie apaštalo Petro kapo jis buvo apimtas užuojautos elgetoms. Norėdamas suprasti ir patirti jų kančią, Pranciškus nusirengė savo drabužius ir susikeitė jais su vienu elgeta, o pats apsivilko jo skarmalais, atsisėdo elgetauti ir praleido visą dieną tarp vargšų džiaugdamasis širdyje (plg. Fonti Francescane, 1405–1406). Norime liudyti, kad ir šiandien galima patirti tą patį džiaugsmą įsijaučiant į vargšų padėtį ir juos išklausant, o ne tik apie juos kalbant. Žmogus, kuriam Dievas yra prieglobstis, laisvas daryti pranašiškus pasirinkimus, liudijančius, kad viską galima permąstyti nuo apačios, nuolankumo ir brolystės dvasia – vien tik tai gali išgydyti arogancijos sužeistą pasaulį.
Tikiu, kad ši 10-oji Pasaulinė vargstančiųjų diena gali būti svarbus žingsnis, padedantis iš naujo atrasti veidus daugelio brolių ir seserų, ieškančių prieglobsčio Dieve ir norinčių jaustis mūsų bendruomenėse kaip namuose. Likime klusnūs Dievo žodžiui, kuris skatina širdies atsivertimą. Tegul mus užtaria Mergelė Marija, savo Sūnaus nukryžiuotame kūne kontempliavusi Dievo meilę, kuri alkstančius apdovanoja gėrybėmis, o turtuolius paleidžia tuščiomis (plg. Lk 1, 53).
Iš Vatikano, 2026 m. birželio 13-oji, Šventojo Antano Paduviečio minėjimo diena
LEO PP. XIV
