ĮVADAS

 

1. Didingai Dievo sukurta žmonija šiandien stoja prieš lemiamą pasirinkimą: statyti naują Babelio bokštą arba kurti miestą, kuriame Dievas ir žmonija gyventų kartu. Kiekviena karta paveldi užduotį formuoti savo laikmetį: brandinti istoriją kaip erdvę, kurioje būtų saugomas kiekvieno žmogaus orumas, skatinamas teisingumas ir įgalinama puoselėti brolystę. Tačiau kiekvienai epochai gresia pavojus sukurti nežmonišką ir dar neteisingesnį pasaulį. Kai žmonijai iškyla grėsmė prarasti savo žmogiškąjį veidą, mes, krikščionys, keliame akis į įsikūnijusį Dievą, žinodami, kad „žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ [1]. Ši didingoji žmonija Jėzuje Kristuje tampa Kelias, Tiesa ir Gyvenimas ir atveria kiekvienam iš mūsų kelią augti siekiant pilnatvės.

 

2. Pastatyti ant Kristaus, gyvojo akmens, patiriame galingą ir slėpiningą Šventosios Dvasios veikimą ir tikime, kad kiekviena tikra žmogaus pastanga bendradarbiauti su Juo dėl gėrio bus palaiminta mūsų dangiškojo Tėvo, į kurį sudedame savo viltį. Todėl galime uoliai prisidėti prie visų iniciatyvų, kuriomis siekiama kurti teisingesnį pasaulį, taip pat kviesti kitus bendradarbiauti su mumis, kad būtų skatinamas kiekvieno žmogaus visapusiškas vystymasis. Norime užmegzti dialogą su visais mūsų laikų vyrais ir moterimis, su kuriais kartu dalyvaujame žmonijos įvykiuose, dalijamės klausimais ir siekiais [2]. Kartu su jais norime rasti naujų būdų, kaip siekti bendrojo gėrio ir skatinti orų gyvenimą visiems. Toks požiūris į dialogą – neatsiejama Bažnyčios pašaukimo dalis, nes ji, įkurta „Kristuje, yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonijos vienybės ženklas“[3], istorijoje atpažįsta erdvę, kurioje Evangelija kelia klausimus žmogiškajai patirčiai ir ją lydi.

 

3. Vadovaudamasis šia nuostata, popiežius Leonas XIII 1891 m. paskelbė encikliką Rerum novarum, kurios 135-ąsias metines šiemet minime su didžiuliu dėkingumu. Šiuo dokumentu mano mylimas pirmtakas davė impulsą refleksijai apie visuomenę, ekonomiką ir politiką, ir tai šiandien vadiname Bažnyčios socialiniu mokymu. Į kai kurių priekaištus, esą Bažnyčia turėtų ne eikvoti jėgas pasaulietiniams klausimams, o rūpintis amžinojo gyvenimo žinios skleidimu, jis realistiškai ir išmintingai atsakydavo, kad skelbiant Evangeliją nedera pamiršti konkretaus tautų gyvenimo [4]. Nuo to laiko praėjo daug dešimtmečių, ir Bažnyčios magisteriumas, ganytojai, teologai bei tikintieji toliau apmąstė socialinius klausimus Evangelijos šviesoje. Šiandien Bažnyčios socialinis mokymas sudaro išminties paveldą, kuriame randame mąstymo principus, įžvalgos ir sprendimo kriterijus bei konkrečias veiklos gaires. Šis mokymas grindžiamas Šventuoju Raštu ir Tradicija, o per sąveiką su mokslais padeda mums įžvalgiai suprasti dabarties iššūkius, nustatyti tinkamus būdus, kaip džiaugsmingai gyventi skleidžiant aiškų krikščionišką liudijimą ir tarnaujant pasauliui. Tai ne statiškas sąvokų rinkinys, o gyvas tiesos visetas, saugantis ir interpretuojantis žmonijos pašaukimą gyventi visavertį ir teisingą gyvenimą. Tad prie šios gyvosios tradicijos noriu prisidėti savo balsu, šaukdamasis į pagalbą išminties Dvasią, kuri pasaulyje buvoja nuo pat jo pradžios (plg. Pat 8, 22–31).

 

Mūsų laikų „res novae“

 

4. Savo laiku Leonas XIII kalbėjo apie „naujus dalykus“ (rerum novarum), tačiau šiandien nedera vien paprasčiausiai kartoti jo vertingus mokymus; turime prašyti Dievo išminties, kad galėtume interpretuoti svarbiausias mūsų laikų tendencijas, ypač susijusias  su technikos pažanga. Pastaraisiais metais tampa vis akivaizdžiau, kaip sparčiai ir giliai mūsų pasaulį keičia skaitmeninimas, dirbtinis intelektas (DI) ir robotika. Technika pati savaime neturėtų būti laikoma žmogui priešiška galia: priešingai, ji nuo pat pradžių įsišaknijusi mūsų istorijoje, nes yra „iš pagrindų žmogiškas reiškinys, neatsiejamas nuo žmogaus autonomijos ir laisvės“ [5]. Per šimtmečius dėl technologijų plėtros labai pagerėjo žmonijos gyvenimo sąlygos; tuo pat metu kiekvienas pažangos etapas taip pat atskleidė tų priemonių ambivalentiškumą: jos gali padaryti žalos, jei nėra orientuotos į gėrį. Tačiau šiandien susiduriame su nauja situacija, kai atsirandančios technologijos savo galia ir visuotiniu paplitimu skverbiasi į kasdienybės audinį, formuoja sprendimų priėmimo procesus ir giliai veikia kolektyvinę vaizduotę: „Niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu“ [6]. Naujosios technologijos atveria plėtros horizontus kryptimis, kurias galima įsivaizduoti, tačiau kurių dar negalime iki galo numatyti. Todėl vis sudėtingiau įvertinti jų poveikį ir ilgalaikes pasekmes žmonių orumui bei bendrajam gėriui.

 

5. Dabar mes turime imtis mūsų laikų iššūkių vadovaudamiesi aiškiu mąstymu ir atsakomybe. Būtina sukurti tinkamas reguliavimo priemones, kurios padėtų užtikrinti teisingumą ir pažaboti iškreipiantį techninės galios poveikį. Tačiau problema apima ne vien reguliavimą. Popiežius Pranciškus įspėjo, kad reikia realistiškai klausti savęs, kas šiandien turi šią galią ir kokiais tikslais ją naudoja: „Negalime ignoruoti, kad branduolinė energetika, biotechnologija, informatika, mūsų pačių DNR pažinimas ir kiti gebėjimai, kuriuos įgijome, suteikia mums labai didelės galios. Tiksliau, tiems, kurie tuos dalykus išmano ir pirmiausia turi ekonominės galios, tai suteikia įspūdingą galią valdyti visą žmoniją ir visą pasaulį“ [7]. Anksčiau inovacijas daugiausia nukreipdavo ir reguliuodavo valstybės. Šiandien, priešingai, pagrindiniai plėtros varikliai yra privatūs, dažnai transnacionaliniai veikėjai, turintys daugiau išteklių ir veikimo galimybių nei daugelis vyriausybių. Taigi technologinė galia įgauna naują, daugiausia „privatų“ pavidalą, o dėl to ją dar sunkiau atpažinti, valdyti ir nukreipti į bendrąjį gėrį.

 

6. Todėl būtina pradėti bendrą įžvalgos procesą, kuris įgalintų užčiuopti vykstančių pokyčių dvasines ir kultūrines šaknis. Jei apsiribosime tik neesminėmis aplinkybėmis, iškils grėsmė, kad mūsų kelionės kryptį vietoj mūsų diktuos vienas po kito nutinkantys kritiniai įvykiai. Mes išgyvename sparčiai besikeičiantį pereinamąjį laiką, „epochų virsmą“, kuriame – vieniems varžantis dėl naujų technologijų ateities, o kitiems besistengiant jas nuodugniai apmąstyti – dauguma žmonių laukia, stebi iš tolo ir tiesiog tikisi, kad viskas susiklostys gerai. Būtent dėl to mūsų sąžinei kyla pamatinių klausimų, kurių nebegalima ignoruoti: kur einame? Kokio tikslo siekiame? Kokią kryptį derėtų pasirinkti – kaip žmonijos bendruomenei ir kaip tautoms?

 

Du bibliniai įvaizdžiai

 

7. Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus ir įžvalgiai suvokti, kaip atsakingai gyventi dirbtinio intelekto laikais, norėčiau priminti du biblinius vaizdinius: Babelio bokšto statybą (plg. Pr 11, 1–9) ir Jeruzalės sienų atstatymą (plg. Neh 2–6). Pradžios knygoje pasakojimas apie Babelį pateikiamas žmonijos istorijos ištakose, iškart po Nojaus sūnų genealogijų. Žmonės, įsikūrę Šinaro lygumoje, nusprendžia pastatyti miestą ir bokštą „su dangų siekiančia viršūne“ (Pr 11, 4). Taip jie nori užsitikrinti stabilumą ir galią, o svarbiausia – bijodami, kad nebūtų išblaškyti po visą žemę – siekia „pasidaryti sau vardą“. Sumanymas atrodo įspūdingai: viena kalba, viena technologija, viena kryptis. Tačiau šis projektas slepia giluminį pavojų: tai darbas, sumanytas neatsižvelgiant į Dievą, grindžiamas vienodumu, kuris panaikina įvairovę, kai vietoj bendrystės pasirenkamas suvienodinimas. Kai miestas statomas ant puikybės ir pasitenkinimo savimi, bendravimas žlunga, kalbos susimaišo, o žmonės nebesupranta vieni kitų. Rezultatas – ne vienybė, o išsisklaidymas. Taigi Babelis atskleidžia kiekvieno, net labai didingo užmojo ribotumą, kai jis kyla iš žmogaus suabsoliutinimo ir jo pretenzijos į autarkiją, kai dėl efektyvumo aukoja žmonių orumą ir nori pasiekti dangų be Dievo palaiminimo.

 

8. Savo ruožtu Nehemijo knyga prasideda sudėtingu istorijos momentu, kai senovės Izraelis buvo labai pažeidžiamas. Po Babilono tremties dalis tautos sugrįžo į Jeruzalę, tačiau miestas tebebuvo griuvėsiai, sienos apgriuvusios, o vartai sudeginti (plg. Neh 1–2). Žydas Nehemijas, tarnavęs Persijos karaliui Artakserksui, gauna žinią apie savo protėvių miesto katastrofišką būklę. Prieš imdamasis veiksmų, jis pasninkauja, meldžiasi už tautą; tada prašo karaliaus leidimo grįžti į Jeruzalę, o atvykęs tyliai apžiūri nuniokotas vietas. Jis neprimeta sprendimų iš viršaus. Sušaukia šeimas, kiekvienai patiki atstatyti tam tikrą sienos ruožą, išklauso nuogąstavimus, koordinuoja pastangas, susiduria su pasipriešinimu. Šis pasakojimas rodo, kaip miestas atgimsta ne vieno asmens iniciatyva, bet visos tautos – kunigų, amatininkų, šeimų galvų, moterų ir jaunimo – bendros atsakomybės dėka. Tai darbas, kurio centre yra Dievas ir kuriame dar prieš atstatant akmenis atkuriami ryšiai. Taip senovės Jeruzalė vėl atranda bendrą kalbą – ne vienodumo, o bendrystės kalbą: tą harmoniją, kuri atsiranda, kai kiekvienas prisiima savo vaidmenį, o visa tauta pripažįsta, kad jos jėga kyla iš Viešpaties.

 

9. Šventoji Dvasia šiandien ragina mus tų dviejų vaizdinių šviesoje apmąstyti mūsų santykį su technologijomis ir vykstančia skaitmenine revoliucija. Moksliniai atradimai yra žmonijai patikėti talentai, kad duotų vaisių (plg. Mt 25, 14–30). Technologija gali gydyti, jungti, šviesti, saugoti mūsų bendruosius namus; tačiau ji taip pat gali skaldyti, atmesti, kildinti naujas neteisybės apraiškas. Abstrakčiai žvelgiant, pati savaime technologija nėra žmonijos problemų sprendimas, taip pat savaime ji nėra blogis; tačiau konkrečia raiška technologija nėra neutrali, nes įgyja jos kūrėjų, finansuotojų, reguliuotojų ir naudotojų bruožų. Todėl pirminis pasirinkimas yra ne tarp „taip“ ar „ne“ technologijai, bet tarp Babelio bokšto statybos ir Jeruzalės atstatymo: tarp galybės, kuri pretenduoja užvaldyti dangų, ir tautos, kuri Dievo akivaizdoje vieningai imasi darbo, kad atstatytų broliško sambūvio sienas.

 

10. Todėl venkime „Babelio sindromo“ : pelno stabmeldystės, kai aukojami silpnieji; vienodumo, kai išdildomi skirtumai; pretenzijos į vienintelę kalbą – kad ir skaitmeninę – kuri įgalintų viską, netgi asmens slėpinį, paversti duomenimis ir našumo rodikliais. Tai dehumanizacijos pavojus – kurti ateitį atmetant Dievą ir kitą žmogų paverčiant priemone –  sena ir vis nauja pagunda, kuri šiandien įgyja ir techninį pavidalą. Verčiau rinkimės „Nehemijo kelią“, kuriame iškeliama bendradarbiavimo vertė, idant Dievo miestas taptų saugus sugrįžusiems tremtiniams. Šiandien „atstatyti“ reiškia pripažinti, kad balsų ir požiūrių įvairovėje, kartais primenančioje kalbų sumaišymą, vis dėlto atsiveria šviesi galimybė statyti drauge, paverčiant įvairovę ištekliumi, o klausymąsi bei dialogą – bendru pagrindu, ant kurio būtų ugdomas teisingumas ir brolystė. Vykdydami šį bendrą užmojį krikščionys randa savitą statybos būdą – nukreipti savo veiksmus į Dievą, kad jo šviesoje pliuralizmas neišsisklaidytų chaose, bet per sinodiškumo praktiką taptų erdve, kurioje žmonija vėl rastų tvirtą pamatą ir galutinį tikslą. Apreiškimo knygoje Jonas regi naująją Jeruzalę, „nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“ (Apr 21, 2) kaip dovaną visai žmonijai. Ši malonės vizija mums, krikščionims, yra kvietimas darbuotis drauge puoselėjant taikų, teisingą ir orų bendruomeninį gyvenimą šiandienos „miestuose“.

 

Kurti gėrio pagrindu

 

11. Norint kurti miestą, grindžiamą bendruoju gėriu, pirmiausia reikia statyti jį ant uolos –  santykio su Dievu. Tai reiškia pripažinti, kad jo meilės tiesa kviečia mus į gyvenimo „apstumą“ (plg. Jn 10, 10) ir į bendrystę su juo. Kartu su šventuoju Augustinu ir mes galime sakyti: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės tavyje“ [8]. Dievas įrašė į mūsų širdis laimės troškimą, apimantį visus gyvenimo aspektus, o Bažnyčia, palaikydama dialogą su mūsų laikų vyrais ir moterimis, suvokia neatidėliotiną būtinybę sergėti šį siekį ir nukreipti į jo giliausią tiesą.

 

12. Antra, kurti gėrio pagrindu reiškia priimti žmonijos ribotumą ir trapumą, nelaikant jų taisytina klaida. Šiandien kyla grėsmė, kad žmogiškosios pilnatvės troškimas gali būti nukreiptas į apgaulingus tikslus: per technologijų iliuziją, kai žadama išlaisvinti mus nuo bet kokio pažeidžiamumo, arba per gerovės modelius, kai „paliekamos už borto“ ištisos tautos. Neretai sudedame viltis į beribį galių vystymą, į pažangos formas, kurios gali dar labiau pagilinti nelygybę, į greitus sprendimus, negebančius išgydyti tautų žaizdų. Taigi, kol vieni siekia neriboto savęs įtvirtinimo miražo, daugelis lieka be būtiniausių dalykų. Bažnyčia nuolankiu, bet tvirtu balsu primena, jog tikroji pilnatvė kyla ne šalinant žmogiškąjį trapumą, o dėl harmoningo augimo: kai laisvė ir atsakomybė susipina su tarpusavio rūpesčiu ir tikru solidarumu, ir kai pažanga vertinama pagal kiekvieno žmogaus orumą ir tautų gerovę.

 

13. Trečia, norint sukurti pasaulį, kuriame visi galėtų klestėti, reikia drąsiai imtis bendros atsakomybės. Nė viena ranka, veikianti pavieniui, nėra pakankamai galinga, kad išlaikytų pasauliui tenkančių iššūkių naštą; ir nė viena nėra tokia silpna, kad negalėtų savaip prisidėti: „... galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Kiekvienam skirta sava sienos statybos atkarpa: mokslininkams ir tyrėjams, verslininkams ir darbuotojams, pedagogams ir įstatymų leidėjams, pilietinei visuomenei, liaudies judėjimams ir tikėjimo bendruomenėms. Tai yra subsidiarumo logika, kuri vertina kartų, tautų, disciplinų ir kultūrų bendradarbiavimą kaip pagrindinį būdą stabilumui, klestėjimui ir taikai skatinti. Neturėtume būgštauti dėl įtampų ir skirtumų: kai juos nukreipia bendra atsakomybė, jie gali tapti kūrybine energija.

 

14. Galiausiai, statyba gėrio pagrindu reikalauja evangelinės kalbos. Venkime žodžių, kurie žemina ar supriešina. Rinkimės aiškumą, kuris nušviečia, ir nuoširdumą, kuris atveria kelius. Nepalaikome naivaus entuziazmo, neskatiname bevaisių nuogąstavimų. Verčiau nurodykime įžvalgos kriterijus – asmens orumą, visuotinę gėrybių paskirtį, pasirinkimą vargšų labui, rūpinimąsi bendraisiais namais, taiką – ir įgyvendinkime juos praktikoje: per atsakingą planavimą, žmogiškojo ir socialinio poveikio vertinimą, pažeidžiamiausių asmenų įtraukimą, skaitmeninį raštingumą, mokslinius tyrimus bei pramonę, orientuotus į teisingumą ir taiką.

 

Išlikti žmonėmis

 

15. Neseniai minėto eilinio 2025 m. Jubiliejaus metu keliavome kaip vilties piligrimai ir buvome apdovanoti gausybe malonių. Pastiprinti šiomis dovanomis, galime su pasitikėjimu širdyje žengti pirmyn, pasitikdami ateityje mūsų laukiančias sudėtingas užduotis ir didelius iššūkius. Dirbtinio intelekto laikais, kai žmogaus orumą grasina užgožti naujos nužmoginimo apraiškos, mums tenka neatidėliotina pareiga išlaikyti giluminį žmoniškumą, su meile sergėti Kristuje mums padovanotą ir pilnatviškai atskleistą didingą žmogiškumą, kurio spindesio jokia mašina niekada negalės pakeisti. Tikroji pažangos versmė visada kyla širdyje, atviroje kitam, prote, pasirengusiame klausytis, ir valioje, kuri ieško to, kas vienija, o ne to, kas skiria.

 

16. Šiuo iš širdies kylančiu kvietimu kreipiuosi į visus tikinčiuosius katalikus, visus krikščionis, visus geros valios vyrus bei moteris ragindamas: nebijokime susitepti rankų mūsų laikų statybvietėje. Kaip Nehemijas melskimės, išmintingai planuokime, atkakliai dirbkime, savo veikloje Dievą vėl iškeldami į pirmą planą, o žmogų – į mūsų pasirinkimų centrą. Tada atmestieji akmenys – vargšai, ligoniai, migrantai, mažiausieji – taps kertiniu akmeniu, o žemėje iškils tvirta ir svetinga bendra buveinė, kur pagaliau susitiks meilė ir tiesa, bučiuosis taika ir teisingumas (plg. Ps 85,11). Tai yra palaiminimas, kurio prašome iš Dievo, ir užduotis, kuri mūsų laukia: būti bendrystės kūrėjais, o ne Babelio architektais; būti ateinančiosios Karalystės tarnais, o ne griūti pasmerktų bokštų valdovais. Ganytojo ir tėvo širdimi  prašau visų sustabdyti dar vieno Babelio bokšto statybą ir suvienyti jėgas, kad statytume gėrio pagrindu, kad žmonija niekada neprarastų savo grožio, o pasaulis vėl galėtų atpažinti žmogaus širdyje vietą, kurioje nori apsigyventi Dievas.

 

Pirmas skyrius

 

DINAMIŠKAS IR EVANGELIJAI IŠTIKIMAS POŽIŪRIS

 

17. Šiame pirmajame skyriuje ketinu trumpai apžvelgti, kaip pastarųjų laikų popiežių magisteriume ir Vatikano II Susirinkimo mokyme formavosi Bažnyčios socialinis mokymas, siekdamas išryškinti jo dinamiškumą. Kiekvienoje epochoje res novae reikalauja, kad šis mokymas svarstytų istorijos klausimus apreikštosios Tiesos šviesoje. Šiuo atžvilgiu ir dirbtinis intelektas turi būti suvokiamas ne kaip papildoma tema ar skubiai spręstina kritinė problema, bet kaip virsmas, vidujai susijęs su socialinio mokymo kategorijomis ir reikalaujantis tolesnio jų plėtojimo, ištikimai laikantis Evangelijos.

 

18. Tačiau šis svarstymų kelias nebūtų iš tikrųjų suprantamas, jeigu, prieš nagrinėdami atskirų popiežių indėlį ir svarbiausius dokumentus, aiškiai neišdėstytume keleto pamatinių principų dėl Bažnyčios dalyvavimo istorijoje ir jos santykių su pasauliu. Be tokio paaiškinimo kiltų grėsmė, kad Bažnyčios socialinis mokymas būtų vertinamas kaip neleistinas kišimasis į pasaulietinius reikalus arba iš viršaus primetamas etikos kodeksas. Iš tikrųjų šis mokymas kyla iš Bažnyčios, kuri keliauja kartu su žmonija, pripažįsta žemiškųjų dalykų autonomiją ir bažnytinės bei politinės bendruomenės skirtumą, ir būtent dėl to siekia tarnauti bendrajam gėriui.

 

Bažnyčia keliauja per žmonijos istoriją

 

19. Bažnyčia esti pasaulyje kaip visos žmonijos šeimos vienybės ženklas; šiandienos klausimuose ir iššūkiuose ji atpažįsta tą sferą, kurioje gali įgyvendinti savo pašaukimą klausytis, vesti dialogą ir tarnauti, taip pat atsiliepti į visa, kas susiję su šiandienos vyrų bei moterų gyvenimu. Šis Bažnyčios įsipynimas į tautų gyvenimą įgalina ją vis geriau suvokti, kad jos misija turi istorinę perspektyvą ir apima taip pat atsakomybę už tai, kaip audžiami socialiniai santykiai. Dėl to ji negali nusišalinti nuo dinamikų, formuojančių visuomenės veidą. Priešingai, ji aktyviai dalyvauja procesuose, per kuriuos pati visuomenė auga ir organizuojasi, ir prisideda prie teisingesnio bei broliškesnio sambūvio kūrimo. Popiežius Pranciškus primygtinai pabrėžė šį istorinį Bažnyčios misijos aspektą, primindamas, kad „niekas negali iš mūsų reikalauti užsklęsti religiją slaptingame vidiniame gyvenime atsisakant daryti bet kokią įtaką socialiniam ir nacionaliniam gyvenimui, rūpintis pilietinės visuomenės institucijų sveikumu, reikšti nuomonę apie piliečiams rūpimus įvykius“ [9].

 

20. Pašaukimas ir įsipareigojimas keliauti kartu su žmonija istorijos konkretybėje įtaigoja Bažnyčią pripažinti, kad žemiškosios tikrovės apraiškoms būdingas savitas turinys ir tvarka. Vatikano II Susirinkimas ypač tiksliai išreiškė šį principą pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes, kurios 60-ąsias metines su dėkingumu minėjome 2025 m. gruodžio 7 d.: „Jei žemiškųjų dalykų autonomija laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsningumus bei vertę […], tokios autonomijos reikalauti visiškai teisėta“ [10]. Toks akcentavimas rodo, kad kūrinija yra pažymėta pirminiu gėriu, kurį žmogus savo žvilgsniu turi saugoti, puoselėti ir brandinti. Šiuo požiūriu Bažnyčios buvimas padeda suvokti tikrovės gelmę – ji nuolankiai ir tvirtai remia tuos pasirinkimus, kurie skatina kiekvieno asmens orumą, bendruomenių sanglaudą ir visų gerovę. Taip Bažnyčia stoja šalia pasaulio jo neužgoždama, idant kiekviename žmogiškame įvykyje galėtų skleistis teisingumo ir taikos pažadas, kurį Šventoji Dvasia nepaliaujamai žadina žmonijos širdyse.

 

21. Vatikano II Susirinkime pripažinta, kad Dievas palaiko žmonių laisvę istorijos raidoje, tad buvo patvirtintas bažnytinės bendrijos ir politinės bendruomenės atskyrimas pabrėžiant, kad kiekviena iš jų turi veikti visiškai savarankiškai. Bažnyčios buvimas pasaulyje taip pat reiškiasi per jos santykius su pilietine visuomene ir viešosiomis institucijomis. Palaikydama dialogą su jomis, Bažnyčia pripažįsta socialinės ir politinės tikrovės vertę ir gerbia joms būdingas atsakomybės sferas, remdama viską, kas saugo žmonių gyvybę ir stiprina socialinio audinio pamatus. Ji nepretenduoja perimti valstybei priklausančių funkcijų; priešingai, vertina valstybės institucijų tarnystę bendrajam gėriui ir tvirtai pripažįsta atsakomybę, kurią civilinės institucijos turi visuomenėje. Drauge Bažnyčiai patikėta misija verčia ją neatsiriboti nuo konkrečių mūsų laikų vyrų ir moterų kančių. Jos artumas kenčiantiesiems kyla ne dėl ketinimo pakeisti institucijas, juo labiau ne dėl numanomos jų veiklos kritikos, bet iš evangelinės meilės, kuri verčia Bažnyčią artintis prie žmonijos žaizdų, kai jos pasireiškia ypač skaudžiai. Bažnyčia ateina padėti sekdama gerojo samariečio pavyzdžiu – diskretiškai ir rodydama artumą, suprasdama, kad tai, kas kyla iš neatidėliotinos būtinybės, negali tapti norma nei pakeisti pilietinei bendruomenei būdingos institucinės atsakomybės.

 

22. Pripažįstant šiuos du dalykus – viena vertus, žemiškųjų dalykų tikrovės autonomiją ir, kita vertus, bažnytinės bei politinės bendruomenės kompetencijų atskyrimą – galima geriau suprasti kryptį, kurią Vatikano II Susirinkimas nurodė Bažnyčiai dėl jos santykių su pasauliu. Konstitucijoje Gaudium et spes primenama: „Visa Dievo tauta, ypač ganytojai ir teologai, padedami Šventosios Dvasios, įvairius mūsų meto balsus turi išgirsti, pažinti bei aiškinti ir vertinti vadovaudamiesi Dievo žodžio šviesa, idant apreikštoji Tiesa galėtų būti vis skvarbiau regima, geriau suprantama ir tinkamiau atskleidžiama“ [11]. „Įvairių balsų“ klausymasis nėra vien sociologinis dėmesys: jis apima dvasinę įžvalgą, per kurią, Šventosios Dvasios padedama, Dievo tauta kultūriniuose ir socialiniuose pokyčiuose atpažįsta tiek Kristaus buvimo ženklus – jam ateinant ir vedant istoriją link pilnatvės, tiek nukrypimus, užgožiančius Jo veidą. Taip apreikštoji Tiesa savo esme nėra pakeičiama, bet labiau atskleidžiama ir priimama kaip gyvasis kriterijus, padedantis orientuoti konkrečius pasirinkimus, inspiruoti asmeninio ir bendruomeninio atsivertimo kelius, skatinti struktūrų reformas ir remti naujas evangelinio liudijimo formas viešajame gyvenime. Todėl istorija yra viena iš tų sričių, kurioje Bažnyčia leidžiasi Dvasios mokoma suvokti humanizuojančią Evangelijos perspektyvą, taip pat mokosi pritaikyti savo mokymą, idant jis tarnautų kiekvieno žmogaus orumui ir tautų gerovei.

 

Žodžio išmintis ir dialogas su humanitariniais mokslais

 

23.Visus nuoširdžius „tiesos, gerumo ir grožio“ ieškotojus Bažnyčia laiko savo kelionės bendrakeleiviais ir „brangiais sąjungininkais“ [12] ginant kiekvieno žmogaus orumą ir saugant kūriniją. Pagal Vatikano II Susirinkimo pastoracinį stilių, kviečiantį klausytis, įžvelgti ir aiškinti laikmečio ženklus, Bažnyčia, apšviesta Žodžio išminties, nebijo susitikimo su žmogiškąja žinija. Dievo žodis siūlo patikimus kriterijus, kuriais remiantis galima nustatyti teisingumo orientyrus ir atverti susitaikymo bei taikos tarp žmonių kelius. Kai reikia pritaikyti šiuos kriterijus sudėtingose mūsų laikų situacijose, būtinas filosofijos bei humanitarinių ir socialinių mokslų indėlis, padedantis giliau suprasti ir analizuoti kultūrines, ekonomines bei politines dinamikas. Šventasis Jonas Paulius II priminė, jog Bažnyčia priima socialinių mokslų indėlį, „kad iš jų gautų konkrečių gairių, palengvinančių jai vykdyti savo mokymo misiją“ [13]. Dialoginis susitikimas su tokia žinija nesilpnina Evangelijos jėgos; priešingai, leidžia aiškiau įžvelgti tai, kas iš tiesų skatina žmonių ir bendruomenių gyvenimą. Vadovaudamasis šiuo požiūriu, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad daugeliu konkrečių klausimų Bažnyčia nesiekia pateikti „galutinės nuomonės“ [14], bet pripažįsta, kaip svarbu įsiklausyti į mokslinių tyrimų kalbą ir skatinti rimtą bei sąžiningą mokslininkų dialogą gerbiant nuomonių įvairovę.

 

24. Per šį vaisingą dialogą tarp Evangelijos ir žmogiškosios žinijos Bažnyčia palaipsniui plėtojo savo socialinį mokymą, ir laikui bėgant buvo subrandintas išminties paveldas, pasižymintis teologiniu ir antropologiniu nuoseklumu, grindžiamas krikščioniška žmogaus samprata. Būtent todėl, kad šis paveldas kyla iš tikėjimo ir tikėjimu grindžiamo tikrovės suvokimo, jis nevirsta techninių sprendimų rinkiniu nei ekonominiu ar politiniu modeliu, kuris būtų priešprieša kitiems: jis priklauso kitam lygmeniui [15], principų plotmei, pagal kuriuos orientuojamasi vertinant įvykius ir kuriais grindžiamas evangelinis istorinių procesų bei su jais susijusių pasirinkimų interpretavimas. Čia glūdi savita socialinio mokymo užduotis: jis nepretenduoja pakeisti politikos ir institucijų atsakomybės, bet suteikia pagrindą bendrai įžvalgai ir padeda atpažinti bei skatinti tai, kas tarnauja žmonių orumui, bendruomenių gyvybingumui ir visų gerovei.

 

Socialinis mokymas kaip bendruomeninė įžvalga

 

25. Suvokimas, kad tiesa yra dovana, kuria reikia dalytis, o ne nuosavybė, į kurią dera pretenduoti, išlaisvina Bažnyčią nuo pagundos ilgėtis galia grįstų savo raiškos formų. Šventasis Jonas Paulius II ragino sąžiningai pažvelgti į tuos laikus, kai tarnaujant tiesai buvo pasiduota „nepakantumui ir net smurtui“ [16], idant vėl būtų atrastas evangelinis skelbimas, pasižymintis romumu ir neprimetama tiesa. Tęsdamas tą pačią mintį aš pakartojau, kad Bažnyčia „nepretenduoja į tiesos vienvaldystės vėliavą“ [17], nes tiesa yra ne teritorija, kurią privalu ginti, o gėris, kuriuo reikia dalytis. Tą požiūrį popiežius Pranciškus apibendrino žinomais žodžiais „laikas pranoksta erdvę“ [18]: svarbiausia yra ne užimti galios pozicijas ar saugoti kultūrines tvirtoves, o inicijuoti gėrio procesus ir juos brandinti; Evangelijos tiesa nėra primetama iš viršaus: ji auga laikui bėgant konkrečioje gyvenimų, bendruomenių ir kultūrų sanpynoje. Tai tiesa, kuri nebijo įvairovės, bet ją priima ir sutvarko; ji nepašalina konfliktų, bet juos esmingai perkeičia; vėl sujungia tai, ką istorija linkusi išskaidyti. Iš čia kyla ir briaunainio įvaizdis – tai figūra su daugeliu briaunų bei sienų, kuriose iš skirtingų kampų atsispindi ta pati Evangelijos tiesa [19].

 

26. Šis atvirumas vienai ir sykiu daugialypei tiesai esmingai išreiškia Bažnyčios visuotinumą: ji apima visą žmonijos šeimą ir drauge gyvuoja įsiliejusi į konkrečią tautų bei kultūrų sąlygotą aplinką. Vatikano II Susirinkimas primena, kad būtent dėl šio visuotinio pobūdžio „kiekviena dalis praturtina kitas ir visą Bažnyčią savo turimomis dovanomis“ [20]; taigi ji, kaip visuma, ir kiekviena atskira bendruomenė auga per abipusius mainus ir vis pilnatviškesnės bendrystės bendrą siekį. Iš to išplaukia, kad Dievo tauta ne tik susideda iš daugelio tautų, bet kad ir jos viduje susipynusios įvairios funkcijos, pašaukimai, kultūros bei tradicijos pašauktos viena kitą remti ir praturtinti. Šiuo požiūriu šventasis Paulius VI pripažino, kad atsižvelgiant į didelę istorinių situacijų įvairovę, nerealu manyti, jog socialinis mokymas galėtų pasiūlyti vienintelį ir visiems kontekstams tinkamą atsakymą [21]; todėl jis ragino visas krikščionių bendruomenes aiškiai ir atsakingai vertinti savo šalies tikrovę. Vaisinga įtampa tarp visuotinio misijos pobūdžio ir įsišaknijimo vietos kontekste yra neatsiejama Bažnyčios gyvenimo dalis: ji apima visą pasaulį, tačiau kiekvienai aplinkai būdingus klausimus priima kaip realią erdvę, kurioje Evangelija įkūnijama.

 

27. Atsižvelgiant į tai, kas iki šiol pasakyta, galima autentiškiau suvokti Bažnyčios socialinį mokymą: tai ne principų ir taikytinų normų parankinis žinynas, o bendruomeninės įžvalgos kelias; jis atsiliepia į laikmečio ženklų keliamus klausimus; naudojasi mokslų, kultūrų ir žmogiškosios patirties įdirbiu. Kai nepaisoma brolių orumo, kai politika nereaguoja į žmonijos dramas, kai ekonomika atsigręžia prieš žmogų arba mokslas peržengia savo metodo ribas [22], Bažnyčia, kartu su kitų krikščioniškų konfesijų ir kitų religijų tikinčiaisiais, privalo garsiai pareikšti savo poziciją – ne tam, kad viešpatautų, o tam, kad tarnautų bendrystei. Taip suvokiamas socialinis mokymas tampa bendrystės istorijoje teologija; erdve, kurioje įsikūnijęs Žodis ir toliau byloja per dialogą, atmintį ir pranašystę.

 

Socialinio mokymo raida nuo Leono XIII iki šiandien

 

28. Priminęs, kaip Bažnyčia dalyvauja istorijoje ir užmezga dialogą su pasauliu, dabar norėčiau panagrinėti socialinio mokymo raidą Bažnyčios magisteriume reaguojant į didžiuosius socialinius pokyčius nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Žinoma, negalėsiu išsamiai apžvelgti viso šio mokymo turtingumo – jo pagrindiniai principai pateikiami Bažnyčios socialinio mokymo kompendiume ir toliau nagrinėjami naujausiame Bažnyčios magisteriume. Taip pat negalėsiu sistemingai apžvelgti to, kas buvo išdėstyta pastarosiose mano garbingų pirmtakų enciklikose, ypač Laudato si’ ir Fratelli tutti. Vis dėlto ketinu priminti keletą esminių mąstymo krypčių, siekdamas parodyti, jog tai, ką rašau, įsilieja į šios tradicijos tąsą; sykiu noriu išryškinti, kaip šioje tradicijoje nekintanti šerdis, apimanti apreikštąsias tiesas apie asmenį ir žmonių sambūvį, susipina su nuolat atsinaujinančiu gebėjimu įsiklausyti į istorines situacijas ir reaguoti į šių dienų klausimus. Todėl apžvelgsiu keletą reikšmingų šios raidos etapų, pradėdamas nuo laikotarpio, kuris prasidėjo pasirodžius enciklikai Rerum novarum.

 

Pirmieji Bažnyčios socialinio mokymo žingsniai

 

29. Tai, ką šiandien vadiname Bažnyčios socialiniu mokymu, neatsirado staiga šioje epochoje; šis mokymas apima ir sistemiškai apibendrina ilgaamžę Bažnyčios apmąstymų apie socialinį gyvenimą tradiciją, kylančią iš Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų raštų, viduramžių ir naujųjų amžių teologinių bei teisinių traktatų. Pavadinimą „Bažnyčios socialinis mokymas“ pirmą kartą pavartojo Pijus XII 1950 m. [23], tačiau šios formuluotės turinys, suprantamas kaip organiškas socialinių mokymų visetas, ėmė ryškėti jau Leono XIII enciklikoje Rerum novarum. Susidūręs su savo laikmečio „naujaisiais dalykais“ – kapitalo ir darbo konfliktu, darbininkų klausimu, ekonominiais ir socialiniais pokyčiais, – Leonas XIII neapsiribojo vien tik blogybių konstatavimu: jis šias situacijas pripažino esant Bažnyčios pastoracinės misijos sritimi, jas kruopščiai išnagrinėjo ir, remdamasis Evangelija bei visapusiška žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, samprata, išaiškino jų priežastis bei galimus sprendimo būdus. Šventasis Jonas Paulius II tokioje prieigoje įžvelgė socialinio mokymo „nuolatinę paradigmą“ [24]: pavyzdinę praktiką, kai Bažnyčia, susidurdama su istoriniais pokyčiais, vykdo savo teisėtą pareigą nagrinėti socialinės tikrovės apraiškas, pareikšti savo nuomonę apie jas ir nurodyti teisingus sprendimo būdus. Taip amžinas tikėjimo ir senovinės Bažnyčios išminties turinys susilieja į gyvą mokymą, kuris, išlikdamas ištikimas Evangelijai, auga susidurdamas su kiekvienos epochos „naujaisiais dalykais“.

 

30. Leono XIII enciklika Rerum novarum yra etapinis ženklas Bažnyčios socialinio mokymo raidoje. Šiame dokumente iš esmės apmąstomas darbo ir darbininko orumas, patvirtinama teisė į teisingą atlyginimą sau ir savo šeimai, pripažįstama žmonių esminė vertė, kuri yra svarbesnė už kapitalą bei pelną, ginama privati nuosavybė ir jos nepakeičiamas socialinis vaidmuo, vertinamos darbuotojų asociacijos, taip pat siūlomos įvairių visuomenės sandų bendradarbiavimo formos kaip alternatyva „klasių kovos“ logikai. Todėl nenuostabu, kad Pijus XI šį dokumentą pavadino krikščionių socialinės veiklos Magna Charta [25]. Enciklikoje Rerum novarum senovinė Bažnyčios išmintis apie asmenį ir gyvenimą visuomenėje įgauna naują formą ir šiuo pavidalu pajėgia atsiliepti į industrinės epochos iššūkius bei pateikti pirmą didelį sisteminį socialinio mokymo apibendrinimą – kad tas mokymas vėlesniais dešimtmečiais būtų toliau plėtojamas. Nors daugelis Leono XIII aprašytų istorinių sąlygų pasikeitė, bent dvi įžvalgos išlieka labai aktualios: viena, žmogaus darbo viršenybė prieš bet kokią logiką, grindžiamą vien produktyvumu ar finansais, bei iš to kylantis dėmesys žmonėms ir šeimoms, kurios labiausiai patiria išnaudojimą; antra, neatsiejamas ryšys tarp Evangelijos skelbimo ir teisingesnės socialinės tvarkos siekio. Taigi Rerum novarum ir toliau mums primena, kad negali būti tikros evangelizacijos, kuri nepaliestų ir žmonių sambūvio struktūrų.

 

31. Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo anno, paskelbtoje 1931 m., minint Rerum novarum 40-ąsias metines, didžiosios pasaulinės ekonominės krizės įkarštyje žengiamas dar vienas socialinio mokymo plėtros žingsnis. Joje ne tik grįžtama prie „darbininkų klausimo“ nagrinėjimo, bet ir plačiau žvelgiama į bendrą ekonominės bei politinės tvarkos struktūrą. Enciklikoje smerkiamas ekonominės galios sutelkimas nedaugelio rankose; kritikuojama tiek neribota konkurencija, tiek kolektyvistiniai projektai, panaikinantys žmonių laisvę bei atsakomybę; ryžtingai primenama darbuotojų teisė jungtis į asociacijas ir dar kartą pabrėžiama būtinybė, kad darbo užmokestis būtų proporcingas ne vien darbo našumui, bet ir darbuotojo bei jo šeimos poreikiams. Šiame kontekste sistemiškai suformuluojamas subsidiarumo principas, kuris tapo vienu iš nuolatinių socialinio mokymo orientyrų: pagal šį principą to, ką gali atlikti individualūs asmenys, šeimos, tarpinės organizacijos ir vietos bendruomenės, neturi perimti aukštesnio lygmens institucijos. Be šio įdirbio, Pijus XI aiškiai pabrėžia nuosavybės socialinę funkciją ir įvairiais savo magisteriumo dokumentais – nuo enciklikų Non abbiamo bisogno ir Mit brennender Sorge iki Divini Redemptoris – smerkia totalitarizmo apraiškas, žeminančias žmogaus orumą, slopinančias socialinį gyvenimą, perdėtai išaukštinančias valstybę ir taikančias diskriminacinę rasės kategoriją. Mūsų laikams ypač aktualios lieka bent trys jo socialinio mokymo įžvalgos: supratimas, kad neteisybės susijusios ne tik su individualiu elgesiu, bet ir su ekonominėmis bei institucinėmis struktūromis; vertingas subsidiarumo principas, raginantis stiprinti asociacijų ir bendruomenių tinklą, drauge vengiant naujų galios koncentravimosi židinių; taip pat ryšys tarp darbo orumo, teisingo atlyginimo ir realių galimybių šeimoms gyventi oriai.

 

32. Dramatiškame Antrojo pasaulinio karo ir pokario atstatymo laikotarpio kontekste Pijaus XII magisteriumas reikšmingai prisidėjo prie socialinio mokymo raidos – ypač per kalėdinius radijo pranešimus, kuriuose jis aptarė tarptautinės tvarkos, grindžiamos žmogaus orumo pripažinimu, teisingumu bei taika, pagrindus. Tokiomis progomis popiežius siūlė dialogą su visuomene, primygtinai ragindamas remtis prigimtine teise, suprantama kaip objektyvių principų visuma, kuri yra viršesnė už atskirų asmenų ir valstybių interesus ir turi reguliuoti tautų vidaus gyvenimą bei jų tarpusavio santykius. Pijus XII taip pat priskiria svarbų vaidmenį profesinėms asociacijoms, darbuotojų susivienijimams ir įvairioms ekonominio bei socialinio gyvenimo tarpinėms institucijoms, pripažindamas šias visuomenės organizavimosi formas kaip pilietinės pusiausvyros  ir bendrojo gėrio apsaugos esminį garantą. Jis pabrėžia tvirtos teisinės valstybės būtinybę užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia ir pripažįsta demokratiją kaip priemonę, padedančią užtikrinti tinkamą valdžios vykdymą. Drauge įspėja nepritarti bet kokiems bandymams grįsti teisę nauda ar jėga, primindamas, jog tarptautinė tvarka, paremta stipriausiųjų pranašumu, silpnesnes tautas palieka pažeidžiamas ir iš esmės pakenkia pasitikėjimui tarp valstybių. Galiausiai jis nurodo, kad didžiuliai ekonominiai kontrastai tarp šalių yra vienas iš konfliktus kurstančių veiksnių [26]. Mūsų laikais, kuriems būdingos naujos globalios galios formos ir didėjančios nelygybės apraiškos, ypač reikšmingi lieka trys orientyrai: reikalavimas, kad teisė būtų viršesnė už interesus; suvokimas, kad ekonominiai skirtumai yra palanki dirva įtampoms bei smurtui; bei asociacijų tinklo, galinčio tarpininkauti tarp individo ir valstybės, vertė. Šie orientyrai ir toliau teikia socialiniam mokymui svarbius kriterijus, įgalinančius paaiškinti globalizacijos dinamiką ir skatinti teisingesnę bei taikesnę tarptautinę tvarką.

 

Vatikano II Susirinkimo metai

 

33. Su šventojo Jono XXIII pontifikatu prasideda naujas socialinio mokymo etapas, pažymėtas didesniu dėmesiu globaliam socialinių klausimų aspektui ir teisinei kalbai. Enciklikoje Mater et magistra jis pristato krikščioniškąjį tikėjimą kaip šviesą, gebančią sujungti dangų ir žemę, ir primena, kad nors pirminė Bažnyčios misija yra šventinimas ir amžinųjų gėrių skelbimas, ji dėl to neapleidžia konkrečių žmonių kasdienio gyvenimo poreikių ir rūpinasi kiekvienu tikru žmogiškuoju gėriu [27]. Remdamasis šia integralia žmogaus samprata, Jonas XXIII pabrėžia, kad visuomeniniame gyvenime būtina pusiausvyra tarp pašauktų savarankiškai organizuotis ir bendradarbiauti piliečių bei grupių iniciatyvos ir, kita vertus, valstybės, kuri savo veikimu turi koordinuoti ir remti nesuvaržydama subjektų laisvės bei atsakomybės; iš čia kyla dėmesys teisingam darbo užmokesčiui, darbuotojų dalyvavimui ir didėjančiam šalių vystymosi netolygumui. Po kelerių metų Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris pirmą kartą kreipiasi ne tik į tikinčiuosius, bet ir į visus geros valios žmones; jis organiškai susieja asmens orumą su pagrindinių teisių bei pareigų pripažinimu ir siūlo žmonių sambūvio tvarką – taip pat tarptautiniu lygmeniu, – pagrįstą tiesa, teisingumu, meile ir laisve [28]. Mūsų laikams, kai vyrauja plačiai paplitę konfliktai ir naujos globalios tarpusavio priklausomybės formos, ypač reikšmingas lieka jo raginimo visuotinis mastas, nuoroda į žmogaus teises kaip bendrą pagrindą, taip pat įsitikinimas, kad tvari taika reikalauja institucijų ir tautų tarpusavio santykių, kurie remtųsi kiekvieno asmens orumu.

 

34. Vatikano II Susirinkimas tapo lūžio tašku Bažnyčios savivokoje šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes vaizduojama Bažnyčia, kuri reiškia artumą žmonijai, angažuojasi į pasaulio reikalus ir stengiasi savo apmąstymus grįsti ne abstrakčiomis schemomis, bet konkrečiomis istorinėmis situacijomis. Dokumente nagrinėjami svarbiausieji klausimai: santuokos ir šeimos, ekonominio ir socialinio gyvenimo, politinės bendruomenės, karo ir taikos; pabrėžiama, kad ekonominės ir institucinės struktūros yra teisingos tik tiek, kiek jos tarnauja visapusiškam asmens vystymuisi ir skatina visų atsakingą dalyvavimą [29]. Šio Vatikano II Susirinkimo dokumento svarba Bažnyčios socialiniam mokymui yra ne tik ta, kad jis atvėrė perspektyvas teminei refleksijai, bet ir kad pateikė įžvalgos metodą, siūlantį istorinius pokyčius vertinti vadovaujantis Evangelija ir žmogiškąja žinija. Ši prieiga rodo, jog dialogas su pasauliu Bažnyčiai yra ne taktinis pasirinkimas, o konkreti jos misijos forma, nes Evangelija, kaip raugas, gali iš vidaus pakeisti sambūvio struktūras ir atverti kelius į apstesnę žmogiškumo raišką. Šiame kontekste taip pat minėtina Susirinkimo deklaracija Dignitatis humanae. Joje pripažįstama, jog religijos laisvė yra asmens orumu grindžiama pamatinė teisė, kurią privalo garantuoti teisinė sistema, kad niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę arba kad niekam nebūtų trukdoma ieškoti tiesos ir ją išpažinti tiek privačiai, tiek viešai [30]. Šis mūsų laikams labai svarbus principas ir toliau teikia socialiniam mokymui esminius kriterijus siekiant laiduoti asmens apsaugą, taip pat pliuralistinių ir taikių visuomenių kūrimą.

 

35. Šventojo Pauliaus VI pontifikato metu išryškėja tokia taikos samprata, pagal kurią nesitenkinama vien karo nebuvimu, bet suvokiama, kad taika įgyja pavidalą visapusiško žmogaus vystymosi procese. Enciklikoje Populorum progressio popiežius apibūdina vystymąsi kaip perėjimą iš mažiau žmogiškų gyvenimo sąlygų į labiau žmogiškas ir supranta jį kaip procesą, susijusį su kiekvienu žmogumi ir žmogumi kaip visuma [31], t. y. apimantį  kiekvieną žmogaus aspektą ir kiekvieną tautą be išimčių. Šiuo pagrindu  Paulius VI gali teigti, jog taip suvokiamas vystymasis iš tiesų yra „naujas taikos pavadinimas“ [32], nes per tai siekiama pakirsti neteisybės bei konfliktų šaknis ir atverti oresnio gyvenimo galimybę visiems. Šiuo požiūriu taip pat vertintinas ir Popiežiškosios komisijos Iustitia et Pax įsteigimas – kaip bandymas suteikti šiai minčiai stabilią formą bažnytiniu ir tarptautiniu lygmeniu, atsižvelgiant į didėjantį atotrūkį tarp turtingų ir vargingų šalių ir į būtinybę vykdyti politiką, realiai skatinančią žmogiškesnes gyvenimo sąlygas visiems.

 

36. Enciklikoje Octogesima adveniens, parašytoje Rerum novarum 80-ųjų metinių proga, Paulius VI taiko šį požiūrį žvelgdamas į postindustrinę visuomenę, kuriai būdinga urbanistiniai pokyčiai, naujos skurdo formos, darbo rinkos permainos ir sparčios kultūrinės transformacijos, keliančios klausimų dėl žmonių ir bendruomenių ateities. Pasak Pauliaus VI, Evangelija, nors ir buvo skelbiama, užrašyta bei išgyventa istorinėje ir kultūrinėje aplinkoje, labai skirtingoje nuo mūsiškės, nėra „pasenusi“ žinia; ji išreiškia žmogaus asmens, santykių, valdžios ir bendrojo gėrio viziją, galinčią ir šiandien duoti orientyrų ekonominiams, politiniams bei kultūriniams sprendimams [33]. Kitaip tariant, Evangelija išlieka aktuali, nes ji pateikia kriterijus, įgalinančius vis naujose situacijose atpažinti, kas ugdo žmogiškumą ir kas nužmogina, kas išlaisvina ir kas lemia priespaudą. Būtent šis Pauliaus VI palikimas labiausiai paveikia Bažnyčios socialinį mokymą: kol pasaulyje bus tautų, atskirtų nuo žmogaus orumui deramo vystymosi, krikščioniškoji bendruomenė negalės apsiriboti abstrakčiu taikos skelbimu; priešingai, ji privalo atstovauti nušalintiesiems į visuomenės pakraštį ir pritarti Evangelijos nuosprendžiui dėl tų ekonominių bei politinių struktūrų, kurios, Jono Pauliaus II žodžiais tariant, gali tapti tikromis „nuodėmės struktūromis“ [34], idant nė vienas žmogus ir nė viena tauta nebūtų nurašomi ir paaukojami vystymosi procesuose.

 

Naujausias Magisteriumas

 

37. Vaisingas šventojo Jono Pauliaus II socialinis mokymas apima laiką tarp XX amžiaus didžiųjų ideologinių sistemų krizės ir ekonominės globalizacijos pradžios. Enciklikoje Laborem exercens, parašytoje praėjus devyniasdešimčiai metų nuo Rerum novarum paskelbimo, jis atveria naują perspektyvą darbo apmąstymo tema. Teisingas darbo užmokestis joje pateikiamas kaip konkretus visos socialinės ir ekonominės sistemos teisingumo kriterijus, nes jis parodo, ar darbuotojas traktuojamas kaip asmuo, ar vien kaip gamybos sąnaudų rodiklis [35]. Darbas laikomas ne vien spręstina problema ar priemone pajamoms gauti, o pamatiniu žmogaus gėriu, ekonominės veiklos principu ir viso socialinio klausimo raktu. Darbe žmogus angažuojasi išreikšdamas savo laisvę, kūrybiškumą ir gebėjimą bendradarbiauti ir taip priside prie kultūrinio ir moralinio visuomenės tobulėjimo [36]. Atsižvelgiant į tai, nedera vien tik efektyvumo požiūriu vertinti įvairias nestabilaus užimtumo apraiškas, profesinės karjeros fragmentiškumą ir darbo procesų automatizavimą, privalu atsižvelgti į darbuotojo orumą, teisę į pakankamą atlyginimą ir realią galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

 

38. Jonas Paulius II enciklikoje Sollicitudo rei socialis, paskelbtoje minint Populorum progressio 20-ąsias metines, vėl grįžta prie šalių nepakankamo išsivystymo problemos ir pripažįsta, kad daugelis bandymų įveikti vargingų tautų ekonominį atsilikimą bei padėti joms industrializacijos procese buvo nesėkmingi; jis taip pat pabrėžia, kad atotrūkis tarp globaliosios Šiaurės ir Pietų išlieka, o kartais net didėja [37]. Be to, jis smerkia ekonominius, finansinius ir prekybinius mechanizmus, kuriuos valdo stipriausios šalys ir kurie struktūriškai palankūs jų interesams, kartu slopindami silpnesnes ekonomikas, ir reikalauja rimtai įvertinti tuos mechanizmus ne tik techniniu, bet ir etiniu požiūriu [38]. Šiame kontekste solidarumas suvokiamas kaip konkreti bendra atsakomybė, tenkanti  žmonėms, tautoms ir valstybėms, kaip socialinės draugystės ar politinės meilės forma, nukreipta į Pauliaus VI minėtą „meilės civilizaciją“ [39].

 

39. Enciklikoje Centesimus annus, paskelbtoje minint Rerum novarum šimtmetį, galiausiai pateikiama įžvalgų apie sovietinės sistemos žlugimą ir demokratijos bei rinkos ekonomikos įsitvirtinimą. Šventasis Jonas Paulius II pakartoja Pijaus XII žinią, kad Bažnyčia gali vertinti demokratiją tiek, kiek ji garantuoja veiksmingą piliečių dalyvavimą, leidžia taikiai rinkti bei keisti valdančiuosius ir neleidžia, kad valdžią monopolizuotų siauros elito grupės, skatinamos savanaudiškų interesų ar ideologinių motyvų [40]. Taip pat jis pripažįsta rinkos ir privačios iniciatyvos teigiamą potencialą tik tuomet, jei jos lieka subordinuotos moralės įstatymui ir vadovaujasi solidarumo principu, neaukojant silpniausiųjų pelno logikai [41]. Tai papildo Bažnyčios socialinį mokymą ypač aktualiu palikimu: patvirtinus darbo orumo, tautų solidarumo ir kritinio demokratijos bei rinkos ekonomikos vertinimo sąryšį, aptinkami tolesni kriterijai, pagal kuriuos galima vertinti naujas išnaudojimo, atskirties ir politinio atstovavimo krizių apraiškas.

 

40. Popiežius Benediktas XVI savo socialinėje enciklikoje Caritas in veritate siekė atnaujinti ir išplėtoti enciklikoje Populorum progressio pateiktą vystymosi sampratą, persvarstydamas ją globalizacijos kontekste. Jis primena, kad tokia plėtra turėtų duoti pradžią „realiam, visus aprėpiančiam ir konkrečiai darniam augimui“ [42], t. y. skatinti tikrai įtraukią ekonominę pažangą, gerbiančią kūrinijos ribas. Tačiau jis konstatuoja, kad turtingose šalyse susidaro naujos vargšų kategorijos ir daugėja naujų atskirties formų, o skurdžiausiuose regionuose nedidelės grupės vartotojiškai mėgaujasi gerove, koegzistuojančia greta nužmoginančio skurdo situacijų [43]. Be to, popiežius atkreipia dėmesį, kad naujoji pasaulinė ekonomikos ir finansų sistema, kuriai būdingas didelis kapitalo ir gamybos priemonių mobilumas, sumažino valstybių politinę galią ir jų gebėjimą daryti įtaką ekonominiams procesams [44]. Todėl dar kartą pabrėžia, jog ekonominė veikla negali pretenduoti išspręsti socialinių problemų tiesiog plėtojant rinkos logiką, ji turi būti nukreipta į bendrąjį gėrį, už kurį politinei bendruomenei tenka ypatinga ir nepamainoma atsakomybė [45].

 

41. Benedikto XVI atnaujintame požiūryje į centrą iškeliama meilė ir teigiama, kad ji „yra pagrindinis Bažnyčios socialinio mokymo kelias“ [46], tačiau su sąlyga, jog visada išliks susieta su tiesa; taip pat su susirūpinimu pažymima, jog būtent socialinėje, teisinėje, politinėje ir ekonominėje srityse linkstama neigti moralinę meilės reikšmę. Jo indėlio naujumas yra tas, kad parodoma, jog vystymasis, teisingumas, institucijos ir rinka nėra neutralios realybės, tai erdvės, kuriose tiesoje išgyvenama meilė turi įgauti istorinę formą. Šiandien, kai daugėja nelygybės apraiškų, stiprėja finansų rinkų spaudimas, aplinkos krizė ir nepasitikėjimas politika, šis mokymas išlieka aktualus, nes ragina vertinti kiekvieną vystymosi modelį pagal jo gebėjimą būti įtraukiam bei tvariam, gebėjimą atkurti ekonomikos ir politikos santykį bendrojo gėrio pagrindu ir pripažinti meilės lemiamą bei kūrybinį vaidmenį viešajame gyvenime.

 

42. Popiežiaus Pranciškaus socialinis mokymas plėtojamas remiantis konstitucija Gaudium et spes, kurioje kviečiama žvelgti į istoriją suvokiant žmonių žaizdas bei viltis ir sieti jas su Evangelija. Ši kryptis ypač aiškiai atsiskleidžia apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium, kur teigiama, jog krikščioniškas skelbimas turi vidinį socialinį dėmenį, ir raginama, kad Bažnyčia gebėtų išgirsti vargšų, migrantų ir naujųjų vergovės apraiškų aukų šauksmą. Šiuo atžvilgiu taip pat suvoktinas popiežiaus Pranciškaus atkaklus siekis kurti sinodinę Bažnyčią, kuri „keliauja drauge“, stengiasi skaityti laikmečio ženklus Evangelijos šviesoje ir leidžiasi būti evangelizuojama vargšų, su kuriais dalijasi istorija [47].

 

43. Socialinėje enciklikoje Laudato si’ popiežius Pranciškus pateikia pirmąjį išsamų aplinkos krizės sisteminį aptarimą, parodydamas, kad tai ne atskiros srities klausimas, o šiuolaikinės socialinės ir ekonominės krizės ekologinis aspektas. Jo siūlomoje integraliosios ekologijos sampratoje rūpinimasis bendraisiais namais siejamas su pirmenybiniu pasirinkimu vargšų labui, ir tvirtinama, jog „žemės šauksmo“ nevalia atskirti nuo „vargšų šauksmo “ [48]. Šiame kontekste į pirmą planą vėl iškyla visuotinė gėrybių paskirtis; technokratinės paradigmos, siekiančios viską paversti valdytinu objektu, kritika; ginamas žmogaus darbas, kuriam gresia „išmetimo“ logika; skatinamas teisingumas kartų santykiuose; ir raginama užmegzti tikrą politikos ir ekonomikos dialogą, kad nė viena iš jų autoreferentiškai neužsisklęstų savyje.

 

44. Yrant socialiniam audiniui, „dalimis vykstant pasauliniam karui“, susiduriant su individualistinės globalizacijos ir pandemijos pasekmėmis bendruomeniniams ryšiams, –  viso to akivaizdoje popiežius Pranciškus enciklikoje Fratelli tutti vėl atgaivina svajonę apie žmoniją, gebančią pasirinkti socialinę draugystę ir visuotinę brolybę. Jis siūlo susitikimo kultūrą, „geresnę politiką“, gebančią siekti bendrojo gėrio, susitaikymo kelius ir pasaulį, kuriame visi turėtų „žemės, būstą ir darbą“ [49]. Galiausiai enciklikoje Dilexit nos parodo, jog šie didieji socialiniai įsipareigojimai yra neatsiejami nuo asmeninio ryšio su Kristumi: remdamasis Dievo žodžiu, jis primena, kad tikriausias atsakas į Jėzaus Širdies meilę yra konkreti meilė broliams, ir teigia, jog „nėra didingesnio akto, kurį galėtume jam paaukoti atsilygindami meile už meilę“ [50].

 

Istorijos supratimas tikėjimo šviesoje

 

45. Žvelgiant į šį kelią kaip į visumą, tampa aišku, kad Bažnyčios socialinis mokymas yra ne prie rašomojo stalo parengto projekto vaisius, o kantriai austo istorinio proceso rezultatas, kuriame kiekvienas popiežius – taip pat Vatikano II Susirinkimas – prisidėjo savitu indėliu, atsižvelgdamas į savo epochos „naujus dalykus“. Kiekvienas iš jų, atsiliepdamas į savo laikmečio iššūkius ir Evangelijos šviesoje interpretuodamas istorinius pokyčius, išryškino skirtingus vienatinio paveldo aspektus: asmens orumą, darbo vertę, visuotinę gėrybių paskirtį, solidarumą ir subsidiarumą, rūpinimąsi kūrinija, taikos ir brolybės svarbą. Tai lėmė harmoningą, tačiau ne visada linijinę raidą, pažymėtą skirtingais akcentais, laipsnišku gilinimusi; kartais toje raidoje buvo ir perspektyvos pokyčių, nenutraukusių ankstesnių svarstymų, bet subrandinusių jų implikacijas. Jei šiandien galime kalbėti apie bendrų principų ir kriterijų visetą, tai todėl, kad šis tikėjimo šviesoje vykdytas istorijos aiškinimas niekada nebuvo nutrauktas ir reagavo į kiekvienos kartos klausimus. Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į esminį dalyką, didžiuosius socialinio mokymo principus, teikiančius orientyrus tikinčiųjų įžvalgai asmeniniame ir viešajame gyvenime, kad geriau suvoktume tų principų vidinį nuoseklumą ir kūrybinę galią mūsų laikams.

 

Antras skyrius

 

BAŽNYČIOS SOCIALINIO MOKYMO PAGRINDAI IR PRINCIPAI

 

46. Bažnyčios socialinis mokymas yra gyvas tikrovės reiškinys, palaikantis dialogą su istorija, kultūromis ir mokslais, ir drauge išlaikantis nedylantį tiesos branduolį. Dėl to jį galima laikyti išminties apraiška, ir šiandien gebančia teikti orientyrų tikinčiųjų asmeninam ir visuomeniniam gyvenimui. Šiame antrajame skyriuje norėčiau panagrinėti kai kuriuos socialinio mokymo pagrindus bei principus, padedančius interpretuoti mūsų laikų „naujus dalykus“ atsižvelgiant į pamatinį žmogaus asmens orumą. Manau, kad šiandien, norėdami apsaugoti žmogaus asmenį dirbtinio intelekto amžiuje, turime vėl apmąstyti bendrąjį gėrį, visuotinę gėrybių paskirtį, subsidiarumą, solidarumą ir socialinį teisingumą. Esu įsitikinęs, jog siekiant išlaikyti harmoningą šių principų tarpusavio santykį, būtina juos nagrinėti kartu, kad aiškiai išryškėtų, kaip jie tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo.

 

47. Pateikdamas šias mintis, pirmiausia tikiuosi padėti tikintiesiems pasauliečiams ir visiems geros valios vyrams bei moterims iš naujo atrasti savo misiją: įgyvendinti čia primenamus principus kasdieniame gyvenime, šeimos santykiuose, darbe ir visuomeninėje veikloje, taip pat vadovautis įkvėpimu bei siekiu įkūnyti Dievo meilę konkrečiame istorijos kontekste. Kartu norėčiau paskatinti akademines institucijas bei universitetus suteikti naują impulsą šiems principams juos permąstant ir aktualizuojant, kad jie būtų veiksmingi skaitmeninės revoliucijos akivaizdoje. Taip teologiniai ir filosofiniai tyrimai galės išplėsti ir paremti Bažnyčios pastoracinę kelionę, prisidėdami prie Magisteriumo užduoties – apšviesti tikinčiųjų sąžinę ir nukreipti jų pastangas, kad mūsų visuomenių gyvenimas taptų teisingesnis ir broliškesnis.

 

Socialinio mokymo pagrindai

 

Žmogus – trivienio Dievo atvaizdas

 

48. Bažnyčios socialinis mokymas mus sugrąžina į pačią mūsų tikėjimo šerdį – gyvojo Dievo slėpinį, apreikštą Jėzuje Kristuje kaip Asmenų: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė – meilė, grindžiama santykiu, išreiškiama abipusiu dovanojimusi ir dalijimusi ja su pasauliu [51]. Kaip primena Susirinkimas, žmogus pašauktas į bendrystę su Dievu ir „gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save dovanodamas“ [52]: jo giliausias pašaukimas – įsilieti į trejybinę priimamos ir dalijamos meilės dinamiką.

 

49. Dievo, kuris yra Meilė, slėpinys – socialinio mokymo versmė, o konkrečiausią jo išraišką kontempliuojame Jėzuje Kristuje, įsikūnijusiame Žodyje. Tapdamas žmogumi Dievo Sūnus įžengia į mūsų istoriją ir priima  mūsų žmogiškąjį kūną, atsinešdamas meilę, vienijančią jį su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Jame „ iš tiesų tampa aiškus žmogaus slėpinys“ [53], nes jo žmogiškumas yra visiškai laisvas, atviras kitiems, gebantis kurti solidarius ir gražius santykius, pasirengęs visiškai dovanoti save. Kas į Jėzų tiki, tas yra įtraukiamas į didį atsinaujinimo darbą, prasidėjusį jo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpiniu; tas bendradarbiauja kurdamas Dievo karalystę, mokydamasis priimti kiekvieną moterį ir vyrą kaip seserį ir brolį, vieno Tėvo vaikus. Taigi ir Evangelijos skelbimas, ir krikščioniškoji patirtis, vadovaujami Šventosios Dvasios veikimo, siekia sužadinti socialines pasekmes pasaulyje [54].

 

50. Krikščioniškąją žmogaus sampratą esmingai grindžia didis teiginys, kad vyras ir moteris sukurti pagal trejybinio Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27). Kiekvienas žmogus yra Dievo sumanytas ir norėtas, jis iš esmės sukurtas santykiams, kad užmegztų bendrystę su Dievu, su kitais žmonėmis ir su kūrinija. Žmogaus orumas nepriklauso nuo jo gebėjimų, turtų ar užimamų pareigų, teisingų ar klaidingų jo priimamų sprendimų; tai yra iš anksto duota ir jį pranokstanti dovana, Dievo suteikta kaip jo neišsenkančios meilės išraiška. Todėl žmogaus asmuo visada lieka „Bažnyčios kelias“ [55] ir kiekvieno tikrai visapusiško žmogiškojo vystymosi kelio pagrindas [56].

 

Lygus visų žmonių orumas

 

51. Šventasis Jonas Paulius II teigė, kad „sustiprėjęs žmogaus asmens orumo ir jo unikalumo suvokimas, taip pat pagarba sąžinės sprendimams yra neabejotinai pozityvus šiuolaikinės kultūros pasiekimas“ [57]. Šis teiginys įsilieja į Vatikano II Susirinkimo jau nubrėžtą kryptį, kurioje pabrėžiamas didėjantis supratimas apie kiekvieno žmogaus išskirtinį orumą, daiktus pranokstančią jo vertę, taip pat jo visuotines ir neliečiamas teises bei pareigas [58]. Svarbu garantuoti, kad šis augantis žmogaus orumo suvokimas šiandieniame pasaulyje nebūtų užgožtas naujų ideologijų ar tam tikrų labai galingų interesų spaudimo. Tarp šių ideologijų ypač klastinga, mano nuomone, yra ta, kuri skatina manyti, jog kiekvienas žmogus turi užsitarnauti ar pateisinti savo vertę, netgi taip, kad didesnė vertė priskirtina tiems, kurie yra našesni ir pasiekia geresnių rezultatų. Žvelgiant iš šios perspektyvos, žmogus galiausiai tampa tik priemone rezultatams pasiekti, ištekliumi, kurį galima naudoti ir išnaudoti; jis nebėra suvokiamas kaip savaiminis tikslas, kurio niekada nevalia paversti priemone. Tačiau žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis atlieka ar gamina; ir yra teisių, kurios priklauso visiems vien dėl to, kad jie yra žmonės. Jokia žmogiškoji valdžia negali teisėtai jų atimti ar savavališkai riboti [59].

 

52. Kalbėdami apie orumą, šią sąvoką vartojame ne visada vienoda prasme: kartais turime omenyje moralinį orumą, t. y. žmogaus pasirinkimų ir veiksmų orientavimo būdą; kitais atvejais – apie socialinį orumą, t. y. žmogaus gyvenimo sąlygas ir konkrečią jo atžvilgiu visuomenės reiškiamą pagarbą; dar kitais atvejais omenyje turimas egzistencinis orumas, t. y. tai, kaip asmuo suvokia savo ir savo gyvenimo vertę. Šie orumo aspektai gali stiprėti arba silpnėti. Tačiau, be šių reikšmių, yra gilesnis, svarbiausias lygmuo – ontologinis orumas. Tai orumas, kuris priklauso kiekvienam žmogui vien dėl to, kad jis egzistuoja, kad Dievas jo norėjo, jį sukūrė ir myli [60]: jokia nuodėmė, nesėkmė, joks pažeminimas, jokia atskirtis negali sumenkinti giluminės žmogaus gyvenimo vertės – Dievas jo panorėjo ir pašaukė į būtį [61].

 

53. Todėl kiekvieno asmens pamatinis orumas nėra įgyjamas, jo nenusipelnoma, taip pat nereikia jo įrodyti. Neseniai paskelbtoje deklaracijoje Dignitas infinita pateikiama Bažnyčios įsitikinimų šia tema santrauka: „Begalinis orumas, neatimamai glūdintis pačioje žmogaus esybėje, priklauso kiekvienam žmogui bet kokiomis aplinkybėmis ir nepaisant jo būklės ar situacijos“ [62], t. y. visada ir absoliučiai. Šį kiekvieno žmogaus orumą galima vadinti begaliniu, kaip tai padarė šventasis Jonas Paulius II [63], dėl dviejų priežasčių: pirma, Dievo meilė, kviečianti žmogų į draugystę su juo, yra begalinė; antra, ta meilė yra visiškai besąlygiška, t. y. net per begalines paieškas niekada nebūtų rasta nieko, kas galėtų ją panaikinti ar paneigti.

 

Ypatinga žmogaus teisių vertė

 

54. Bažnyčia su dėkingumu pripažįsta, kad „siekis apibrėžti ir paskelbti žmogaus teises yra viena iš svarbiausių pastangų veiksmingai atsiliepti į neatimamus žmogaus orumo poreikius“ [64]. Kaip teigė Jonas Paulius II, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurią Jungtinės Tautos paskelbė 1948 m. gruodžio 10 d., ir šiandien tebėra viena kilniausių žmogiškosios sąžinės išraiškų [65]. Tai „svarbus etapas žmonijos moralinės pažangos kelyje“ [66]. Todėl krikščioniškuoju požiūriu  žmogaus teisės yra ne išorinis priedas prie asmens, o istorinė išraiška jam vidujai būdingo orumo, kurį tarptautinė bendruomenė yra pašaukta ginti ir skatinti.

 

55. Žmogaus teisės yra neliečiamos, nes jos „neatskiriamos nuo žmogaus asmens ir jo orumo“ [67. Todėl yra visuotinės ir neatimamos[68]. Pagrįstos bendru kiekvieno vyro ir kiekvienos moters orumu, jos nulemia praktines pasekmes ir teisinius padarinius, nes „būtų beprasmiška skelbti žmogaus teises, jei nebūtų imtasi visų būtinų priemonių, kad būtų garantuota pareiga jas gerbti visiems, visur ir visų atžvilgiu“ [69]. Tarp šių žmogaus teisių pirmoji yra teisė į gyvybę – nuo prasidėjimo iki jos natūralios pabaigos [70], o be šios neįmanoma įgyvendinti jokios kitos teisės. Kai ši pagrindinė teisė paneigiama, taip atsitinka tyčinio aborto, nekaltųjų žudymo ir eutanazijos atvejais, susiduriame su pasirinkimais, kuriuos Bažnyčia laiko šiurkščiai neleistinais [71].

 

56. Žvelgdami į mūsų laikmetį, negalime ignoruoti to, kad žmogaus teisių apsauga šiandien susiduria su dviem ypač rimtais pavojais. Pirmasis – tai, kad šios teisės deklaruojamos vien formaliai, tuo tarpu kartu su technologine pažanga slapta ar akivaizdžiai plinta žmogaus orumo pažeidimai. Antrasis, kuris iš tiesų yra pirmojo priežastis, – negebėjimas pripažinti žmogaus teisių visuotinumo pagrindo, nes atsisakyta „ieškoti tvirčiausių pamatų, kuriais grindžiami mūsų pasirinkimai ir įstatymai“ [72]. Popiežius Pranciškus ragino nenuvertinti šios problemos. Jis priminė, kad kai protas imasi rimtai nagrinėti žmogaus prigimtį, jis geba atrasti visiems galiojančias vertybes,  nes jos kyla iš pačios žmogiškosios prigimties. Jei šis tyrinėjimo darbas būtų apleistas, gali atsitikti taip, kad teisės, kurios šiandien laikomos neliečiamomis, ateityje valdančiųjų galiausiai bus užginčytos ar paneigtos, galbūt gavus vien tariamą pritarimą iš įgąsdintų ar manipuliuojamų gyventojų [73].

 

57. Kartu su aiškesniu kiekvieno žmogaus vertės ir jo teisių suvokimu išaugo ir mažumų teisių pripažinimas. Vis dėlto dar reikia nueiti ilgą kelią, kol didelės gyventojų dalies, būtent moterų, teisės visame pasaulyje bus iš tiesų vienodai apsaugotos. Reikia pripažinti faktą, kad „dvigubai skurdesnės yra moterys, kurioms tenka kęsti išstūmimą, blogą elgesį ir smurtavimą, nes turi mažiau galimybių ginti savo teises“ [74]. Taigi nepakanka tik žodžiais teigti, jog vyrai ir moterys turi vienodą orumą ir vienodas teises; būtina, kad tai atsispindėtų konkrečiuose sprendimuose, įstatymuose, galimybėje įsidarbinti, gauti išsilavinimą, imtis socialinės ir politinės atsakomybės, taip pat tame, kaip visuomenė pastebi moterų indėlį ir jį vertina. Kol šis atotrūkis išliks, negalėsime teigti, kad visuomenė iš tikrųjų ir iki galo pripažįsta, jog moterys turi tokį patį orumą kaip ir vyrai.

 

58. Svarbūs yra konkretūs žmonės, kiekvienas iš jų ir jų šeimos. Socialiniai judėjimai, didžiosios politinės deklaracijos apie tautos gėrį ir bendruomeninės ideologijos bevertės, jei galiausiai visu tuo nesiekiama skatinti  vyrų ir moterų asmeninį vystymąsi, taip pat įtvirtinti jų neatimamas teises. Taip pat nepakanka aukštinti asmeninę laisvę ar privačią iniciatyvą, jei vėliau susitaikoma su tuo, kad daugybė žmonių ir toliau gyvena neturėdami oraus darbo, būdami be apsaugos, be galimybės naudotis pamatinėmis gėrybėmis.

 

Socialinio mokymo principai

 

Bendrojo gėrio principas

 

59. Pripažinimas, kad kiekviena moteris ir kiekvienas vyras turi neatimamą orumą ir teises, kurių jokia žmogiškoji galia negali pažeisti ar panaikinti, reiškia, jog turime formuoti mūsų bendro gyvenimo būdą, mūsų ekonominius ir politinius sprendimus, taip pat mūsų miestų konkretų veidą. Iš čia kyla pirmas didysis socialinio mokymo principas, kurį norėčiau nurodyti, – bendrasis gėris. Jį galime apibūdinti kaip kiekvienam pripažįstamo orumo socialinį pavidalą. Kai Benediktas XVI kalbėjo apie nediskutuotinas vertybes, kurias Bažnyčia visada privalo ginti, tarp jų įtraukė „bendrojo gėrio skatinimą“ [75] Krikščioniui  iš tikrųjų neginčijama vertybė yra išeiti iš mažo savo interesų pasaulio ir, kiek leidžia jo galimybės, įsipareigoti bendrajam gėriui, taip pat gyvybės puoselėjimui.

 

60. Vatikano II Susirinkimas patvirtino, kad bendrasis gėris yra „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ [76]. Šis apibrėžimas mums suteikia pirmą vertingą orientyrą, nes bendrasis gėris negali būti susiaurinamas iki paprastų sąlygų ar institucijų sąrašo. Jis nėra nei atskirų žmonių naudos suma, nei jų konkrečių interesų sutapimas; tai didesnis, priklausantis visiems gėris, kurį galima kurti, puoselėti ir saugoti tik drauge. Galime sakyti, kad socialinis veikimas pasiekia savo pilnatvę, kai yra nukreiptas į šį bendrąjį gėrį,  panašiai kaip asmeninis moralinis veikimas pilnatviškas tampa tuomet, kai pasirenkamas tikrasis gėris [77].

 

61. Šia prasme galime teigti, kad „visuma pranoksta dalį“ [78], ir būtent dėl to „vien tik individualių interesų suma negali sukurti geresnio pasaulio visai žmonijai“ [79]. Yra iliuzija manyti, jog norint prisidėti prie visų gerovės, pakanka siekti savo pažangos ir nesirūpinti kitais. Šis požiūris ignoruoja ypatingą vertę, būdingą bendrajam gėriui: jis yra „tarpusavio priklausomumo“ [80] vaisius, kuriantis socialinio gėrio tinklą, kuris plinta ir daro poveikį žmonėms. Bendrasis gėris yra tas „padaugėjimas“ (plus), sąveikos ir abipusio poveikio rezultatas, jungiantis įvairius veiksmus, iniciatyvas, pastangas ir sprendimus. Jei tiesiog sudėtume individualius gėrius, nebūtų galima paaiškinti šio padaugėjimo, kuris juos pranoksta ir drauge praturtina.

 

62. Būtent bendrojo gėrio siekis sukuria tautą, – ne kaip individų sumą, bet kaip gyvą tikrovę, kurioje žmonės mokosi suvokti, kad yra tarpusavyje susiję ir bendrai atsakingi už res publica. Šia prasme kiekvienas žmogus prisideda prie savo tautos kūrimo – tai „lėtas ir sunkus darbas, reikalaujantis noro įsitraukti ir mokytis siekio plėtoti susitikimo kultūrą įvairialypėje darnoje“ [81]. Darbuotis drauge siekiant visų gerovės reiškia turėti bendrą planą. Akivaizdu, tarp skirtingų žmonių yra daug ideologinių ir praktinių skirtumų, esama skirtingų interesų ir dažnų nesutarimų, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma eiti dialogo keliu formuojant sutarimo pagrindą, kuris leistų sukurti visiems skirtą planą ir keliauti drauge.

 

63. Valstybės užduotis – garantuoti pilietinės visuomenės sanglaudą, vienybę ir tinkamą organizavimąsi, kad bendrojo gėrio būtų iš tikrųjų siekiama prisidedant visiems. Konkrečiai tai reiškia, kad viešajai valdžiai tenka delikati užduotis „teisingai suderinti“ [82] įvairius interesus ieškant pusiausvyros tarp partikuliarinių gėrių ir bendrojo gėrio, nepaliekant nuošalyje silpniausiųjų. Kai politikoje atsisakoma ilgalaikės vizijos ir apsiribojama trumpalaikiais išskaičiavimais arba bevaise poliarizacija, kalbos apie bendrąjį gėrį praranda patikimumą, o nelygybė ir socialinis susiskaldymas didėja.

 

64. Tai galioja ir tarptautinei politikai. Didėjant atotrūkiui tarp tautų, įsivyrauja priešybės ir agresijos logika, o sudėtingame kelyje į vieningesnį ir broliškesnį pasaulį atsiranda naujų ir skausmingų kliūčių. Tokiomis aplinkybėmis kalbėjimas apie bendrą kelionę teisingesnės visos žmonijos šeimos plėtros link „skamba kaip kliedesys“ [83]. Tačiau negalime prarasti vilties. Kviečiu visus apmąstyti, kaip padaryti veiksmingesnes bendradarbiavimo formas ir tarptautines institucijas, kurios padėtų saugoti visuotinį bendrąjį gėrį, ir būtų nepanaikinta teisėta tautų ir valstybių įvairovė. Iš tiesų, bendrojo gėrio skatinimo niekada nevalia atskirti nuo pagarbos tautų teisei egzistuoti, išsaugoti savo tapatybę ir savo savitumu prisidėti prie tautų šeimos [84]. Bet koks bandymas ar planas sunaikinti ar užvaldyti tautą yra šiurkščiai amoralus ir todėl nepriimtinas.

 

Visuotinės gėrybių paskirties principas

 

65. „Tarp daugybės bendrojo gėrio implikacijų ypatinga svarba tenka visuotiniam gėrybių paskirties principui“ [85]. Šis principas pirmiausia mums primena, jog žemės gėrybės – dirvožemis, vanduo, oras, gamtiniai ištekliai – yra Dievo dovanotos visai žmonijos šeimai, kad palaikytų visų žmonių gyvenimą, tiek šiandien, tiek per ateities kartas, ir kad kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę naudotis šiomis gėrybėmis. Šventasis Jonas Paulius II priminė: „Dievas davė žemę visai žmonijai, kad ji maitintų visus jos narius, nė vieno neišskirdamas ir neprivilegijuodamas“ [86]. Todėl „su Dievo planu nesuderinama elgtis su šia dovana taip, kad jos nauda tektų tik nedaugeliui išrinktųjų“ [87]. Šiandien esame kviečiami pripažinti, jog šis visuotinės paskirties principas taikytinas ne tik medžiaginėms, bet ir nematerialioms bei kultūrinėms gėrybėms.

 

66. Teisė į privačią nuosavybę egzistuoja, ji turi savo prasmę ir funkciją, tačiau visada yra subordinuota visuotinei gėrybių paskirčiai. Pasak Jono Pauliaus II, toks pavaldumas yra socialinės elgsenos aukso taisyklė ir „pirmutinis visos etinės-socialinės tvarkos principas“ [88]. Bažnyčios tradicijoje nuosavybė buvo laikoma priemone gėrybėms saugoti ir valdyti taip, kad jos geriau tarnautų bendrajam gėriui. Kadangi „krikščioniškoji tradicija teisės į privačią nuosavybę niekada nelaikė absoliučia bei neliečiama“ [89], jos socialinė funkcija laikytina ne vien teologine nuomone, o tvirtu Bažnyčios mokymu, paremtu Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tėvų raštais. Todėl popiežius Pranciškus priminė, jog solidarumas, išgyvenamas visapusiška prasme, taip pat reiškia „atiduoti vargšui tai, kas jam priklauso“ [90].

 

67. Šiandien tarp visuotinai visiems skirtų gėrybių turime įtraukti ir naujas nuosavybės formas: patentus, algoritmus, skaitmenines platformas, technologinę infrastruktūrą, duomenis. Situacijoje, kai valstybių gerovė vis labiau priklauso nuo žinių ir technologijų, kai šie turtai lieka sutelkti nedaugelio rankose, be tinkamų bendro dalijimosi ir prieigos formų, atsiranda naujas disbalansas, prieštaraujantis visuotinės gėrybių paskirties principui ir didinantis atotrūkį tarp įtrauktųjų ir atskirtųjų, tarp galinčių dalyvauti skaitmeninėje revoliucijoje ir liekančių jos paribiuose. Be to, rūpinimasis bendraisiais namais ir atsakomybė už vargstančiuosius bei ateities kartas reikalauja, kad naudojimasis kūrinijos gėrybėmis ir naujų technologijų teikiamomis galimybėmis būtų reguliuojamas gerbiant aplinką, idant būtų išvengta švaistymo ir naujų grobstymo formų.

 

Subsidiarumo principas

 

68. Subsidiarumo principas kyla iš to paties požiūrio į asmenį, kuriuo vadovavomės apmąstydami orumą ir bendrąjį gėrį. Jei kiekviena moteris ir kiekvienas vyras yra pašaukti savarankiškai veikti savo gyvenime ir dalyvauti visuomenės kūrime, tuomet ir socialinių institucijų sanklodoje turi būti gerbiama bei skatinama ši atsakomybė. Bažnyčios socialiniame mokyme „ subsidiarumu“ vadinamas principas, pagal kurį aukštesnio lygmens institucijos neturi perimti asmenų, šeimų, vietos bendruomenių ir tarpinių institucijų veiklos. Aukštesnio lygmens institucijos turi pripažinti, saugoti ir skatinti žemesnio lygmens subjektų laisvę bei kūrybiškumą, koordinuodamos jų indėlį, kad jie veiksmingai bendradarbiautų bendrojo gėrio labui [91].

 

69. Nuo Leono XIII ir naujųjų laikų socialinio mokymo ištakų Bažnyčia pabrėžė, kad valstybė neturi absorbuoti nei individualaus asmens, nei šeimos, jiems turi būti leidžiama veikti kiek įmanoma laisvai, nedarant žalos bendrajam gėriui [92]. Šventasis Jonas Paulius II atnaujino ir išplėtojo šį požiūrį, pažymėdamas, kad politinė bendruomenė tarnauja pilietinei visuomenei ir valstybė turi rūpintis bendruoju gėriu, įsikišdama, kai tai būtina, tačiau neperimdama visam laikui tarpininkaujančių institucijų ir socialinių struktūrų atsakomybės [93]. Subsidiarumas nepateisina valstybės nusišalinimo, o veikiau nukreipia jos veikimą: viešoji intervencija reikalinga būtent tam, kad visi socialiniai subjektai galėtų netrukdomi vykdyti savo misiją. Politinė bendruomenė privalo sudaryti sąlygas asmenims, šeimoms, asociacijoms ir tarpinėms institucijoms įgyvendinti savo socialinį pašaukimą, kad jie nebūtų pakeisti kitais subjektais arba sumenkinamas jų vaidmuo iki vien vykdytojų funkcijos[94].

 

70. Šis principas ragina įveikti bet kokį paternalistinio ar globėjiško pobūdžio socialinio gyvenimo valdymą ir skatina bendros atsakomybės stilių, kai valstybė vertina piliečių iniciatyvą, o pilietinė visuomenė geba kurti ryšius ir sutelkti jėgas bendrojo gėrio labui. Vadovaujantis subsidiarumo principu, sprendimai priimami kuo artimesniu suinteresuotiems subjektams lygmeniu, vertinant asociacijų vaidmenį, kad žmonėms būtų ne pateikiami jau priimti sprendimai, bet jie galėtų prisidėti prie jų parengimo. Ten, kur šeimos, asociacijos, vietos bendruomenės, savanorių organizacijos ir vadinamojo „trečiojo sektoriaus“ struktūros yra pripažįstamos ir remiamos, visuomeninis gyvenimas tampa artimesnis žmonėms, teikiant socialines paslaugas labiau atsižvelgiama į tikruosius poreikius, o priimami sprendimai būna kūrybiškesni, su didesne pagarba kiekvieno asmens orumui [95].

 

71. Subsidiarumo principas ypač aktualus skaitmeninės revoliucijos kontekste. Čia aukštesnis lygmuo yra ne valstybė, o kiekvienas didelis ekonominis ir technologinis subjektas, kuris daro faktinę įtaką bendro gyvenimo sąlygoms. Tai lygmuo, kuriame perimama kompetencija, duomenys ir sprendimų priėmimo galia; jį sudaro įmonės ir platformos, kurios nustato prieigos sąlygas, matomumo taisykles, sąveikos formas ir net ekonomines galimybes. Subsidiarumo principas reikalauja, kad tokie procesai būtų ne primetami iš viršaus neskaidriai ir vienašališkai, o orientuoti į bendrąjį gėrį, užtikrinant skaidrumą, atskaitingumą ir realias dalyvavimo formas (tokias kaip nepriklausomas auditas, algoritmų skaidrumas, lygiateisė prieiga prie duomenų, teisinių ieškinių priemonės) [96].

 

72. Šiame kontekste valstybės ir viršnacionalinės institucijos raginamos užtikrinti teisingas taisykles ir veiksmingą apsaugą, kad vietos bendruomenės, tarpininkaujančios organizacijos, mokyklos, universitetai, bažnytinės organizacijos ir kiti susivienijimai turėtų balsą ir savo įžvalga galėtų prisidėti prie sprendimų, turinčių įtakos žmonių gyvenimui, pavyzdžiui, darbo, prieigos prie paslaugų, duomenų tvarkymo ir skaitmeninės aplinkos srityse. Priimant sprendimus, susijusius su ekonominiais srautais ir skaitmeninėmis platformomis, duomenų ir algoritmų valdymu, negalima leisti, kad procesus orientuotų tik keli subjektai; būtina kurti tokias bendradarbiavimo formas, kurios sudarytų galimybę atsižvelgti į įvairius pasaulinės bendruomenės lygmenis ir jie būtų įtraukiami į bendrą atsakomybę už bendrąjį gėrį [97].

 

Solidarumo principas

 

73. Apsvarstęs bendrojo gėrio ir subsidiarumo sąvokas norėčiau imtis solidarumo principo. Šis principas kyla iš tikėjimu grindžiamos žmogaus sampratos: kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir santykių tinklu saistomas su kitais žmonėmis, tautomis ir kūrinija. Šventasis Paulius VI priminė, kad solidarumo, teisingumo ir meilės įsipareigojimai yra įsišakniję žmogiškajame ir antgamtiniame brolystės ryšyje, vienijančiame žmones ir tautas tarpusavyje [98]. Brolystė yra ne tik tikinčiojo vidinis siekis, bet ir socialinės bei politinės tikrovės pavidalas, kurį reikia įkūnyti bendrais sprendimais ir būdais. Taigi solidarumas – konkretus pripažinimas, kad kiekvieno likimas yra susijęs su visų likimu: iš tiesų „niekas negali išsigelbėti vienas pats“ [99]. Taigi akivaizdu, kad subsidiarumas ir solidarumas glaudžiai susiję. Kai subsidiarumas nėra lydimas solidarumo, jis galiausiai virsta paprasta partikuliarinių interesų apsauga; kai solidarumas nėra paremtas subsidiarumu, jis išsigimsta į asistencializmą, kuris neskatina atsakomybės [100]. Ši sampyna taip pat rodo atsakomybę už autentišką dalyvavimą: solidarumas reiškiasi tada, kai kiekvienas asmeniškai ir kartu su kitais dalyvauja bendruomenės gyvenime – domisi, jungiasi į sambūrius, išsako savo nuomonę, prisideda prie sprendimų ir viešųjų pasirinkimų – imdamasis realios atsakomybės, kad bendrasis gėris reikštųsi per bendrus sprendimus.

 

74. Daugelyje sričių jau patiriame savotišką „faktinį solidarumą“: mūsų gyvenimai yra tarpusavyje susipynę, pasaulinė ekonomika ir komunikacijos lemia, kad tai, kas vyksta vienoje vietoje, turi toli siekiančių pasekmių, o skaitmeniniai tinklai realiuoju laiku susieja žmones ir bendruomenes iš visų pasaulio vietų. Tačiau šis santykių audinys, jei netampa sąmoningu pasirinkimu, dar nėra solidarumas pilnutine prasme. Tikėjimas kviečia mus šią tikrovę suprasti kaip pašaukimą: mes ne tik esame tarpusavyje artimi, bet ir patikėti vieni kitiems, kad kiekvienas, kiek pajėgdamas, prisiimtų atsakomybę už savo brolio ir sesers gyvenimą bei žaizdas. Solidarumas gimsta būtent tada, kai nusprendžiame nelikti abejingi tam, kas vyksta su mūsų artimu, ir neišvengiamus ryšius – ekonominius, kultūrinius, technologinius – paverčiame dalijimosi, bendradarbiavimo ir tarpusavio rūpinimosi išraiška, mokydamiesi „mąstyti ir veikti bendruomenės kategorijomis“ [101].

 

75. Bažnyčios socialiniame mokyme pabrėžiama, kad solidarumas yra ir principas, ir dorybė. Kaip principas, jis išreiškia objektyvią santykių tarp žmonių, grupių ir tautų tvarką ir nurodo tokią tarpusavio priklausomumo sampratą, kai kiekvieno gėris priklauso nuo kitų gėrio. Kaip dorybė, solidarumas reikalauja „tvirto ir atkaklaus pasiryžimo“ [102] darbuotis bendrojo gėrio labui, ypatingą dėmesį skiriant silpniausiems. Popiežius Pranciškus priminė, kad solidarumas yra „būdas kurti istoriją“ [103], jis formuoja tautas, o ne tik individų mases. Todėl jis reiškia santūrų gyvenimo būdą, grindžiamą dalijimusi, gebėjimą atsisakyti trumpalaikių privalumų, kad kitiems atsivertų ateities perspektyvos, pasirengimą kvestionuoti įpročius ir privilegijas – įskaitant dalykus, susijusius su skaitmeniniu vartojimu ir technologijų naudojimu, – jei jie trukdo kitiems oriai gyventi.

 

76. Pasaulyje, kuriame žmonių, bendruomenių ir tautų ryšiai tampa vis glaudesni, solidarumas įgyja ir globalią dimensiją. Benediktas XVI primygtinai pabrėžė ryšį tarp vystymosi, teisingumo ir atsakomybės ateities kartoms, primindamas, kad tikrasis vystymasis reikalauja kartų solidarumo [104] ir dėmesio ryšiams, kurie mus sieja su gamtine aplinka. Šiandien ši atsakomybė apima ir skaitmeninę bei informacinę infrastruktūrą: panašiai kaip gamtinė aplinka, taip pat ir „skaitmeninė ekosistema“ gali būti saugoma arba išnaudojama, gali būti ja dalijamasi arba ji monopolizuojama. Solidarumas reikalauja, kad darant sprendimus duomenų, algoritmų, platformų ir dirbtinio intelekto srityse būtų atsižvelgiama ne tik į nedaugelio žmonių trumpalaikę naudą, bet ir į poveikį visoms tautoms bei ateities kartoms.

 

Socialinio teisingumo principas

 

77. Krikščionių bendruomenei socialinis teisingumas yra konkreti Jėzaus sekimo ir ištikimybės jo Evangelijai išraiška. Naujajame Testamente Jėzus skelbia „gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18) ir tapatinasi su mažutėliais, ligoniais, kaliniais, svetimšaliais (plg. Mt 25, 31–46). Taip jis moko mus, kad teisingumas gimsta ir įgyvendinamas brolystėje, nes tai, kaip mes artinamės prie vargingiausiųjų ir kaip su jais bendraujame, yra konkretus mūsų santykių su Dievu ir su broliais rodiklis. Tačiau teisingumas susijęs ne tik su atskirų asmenų elgesiu, bet ir su tuo, kaip suvokiamos bei organizuojamos bendruomenės struktūros. Vatikano II Susirinkimas šiuo atžvilgiu primena, kad kiekviena institucija yra pašaukta tarnauti žmogui ir jo orumui [105]. Taigi socialinio teisingumo mastą rodo tai, kiek socialinė, ekonominė ir politinė tvarka įgalina visus – ypač pažeidžiamiausius – gyventi tikrai žmogiškai, kad niekas nebūtų paliktas nuošalyje.

 

78. Pastarojo meto Bažnyčios magisteriume pabrėžiama, kad socialinis teisingumas reikalauja pirmiausia atsižvelgti į vargingiausius. Šventasis Jonas Paulius II sakė, kad asmeninius ir visuomeninius sprendimus turi nulemti pirmenybinis pasirinkimas vargšų labui [106], o Popiežius Pranciškus pasmerkė „išmetimo kultūrą “ [107], kuri vis labiau skatina naujų atskirties formų atsiradimą. Šiuo požiūriu socialinis teisingumas reikalauja žvelgti į žmones ir tautas teikiant pirmenybę pažeidžiamiausiems: vargšams, migrantams, pabėgėliams, perkeltiesiems savo šalies teritorijoje, smurto aukoms, miestų periferijų ar egzistencinių paribių gyventojams.

 

79. „Socialinio teisingumo“ sąvoka padeda suprasti, kad neteisybės kyla ne tik dėl klaidingų atskirų asmenų sprendimų, bet ir dėl struktūrų, mechanizmų, ekonominių bei kultūrinių sistemų, kurios beveik automatiškai nulemia nelygybę. Šventasis Jonas Paulius II šiuo atžvilgiu kalbėjo apie nuodėmės struktūras [108], prieštaraujančias Dievo valiai ir reikalaujančias asmeninio bei visuomeninio atsivertimo pastangų. Šiuo požiūriu teisingumas susijęs ne vien su teisingesniu gėrybių paskirstymu ar esamų neteisybių ištaisymu, bet įgauna ir atlyginimo (reparacijos) aspektą. Jis siekia atkurti nutrūkusius ryšius ir reintegruoti tuos, kurie buvo atskirti, atsižvelgiant į neteisybių paliktas žaizdas: karus, kolonializmą, rasinę ar lytinę diskriminaciją, smurtą prieš ištisas tautas, išnaudojimą. Tai gali reikšti orumo ir balso grąžinimą tiems, kurie buvo ignoruojami, kolektyvinės atminties gijimo procesų skatinimą, priešinimąsi diskriminaciniams įstatymams bei praktikoms, konkrečią paramą iki šiol kenčiantiesiems dėl praeityje patirtų skriaudų padarinių.

 

80. Šiais laikais socialinis teisingumas sietinas ir su skaitmeninių technologijų sukurta aplinka. Globalinių tinklų, platformų ir dirbtinio intelekto sistemų plitimas keičia informacijos gavimo, komunikavimo ir paslaugų prieigos būdus. Teisingumas reikalauja užkirsti kelią naujų atskirties ir laisvės apribojimo formų atsiradimui: turima omenyje žmonės ir tautos, kuriems atimama arba apsunkinama prieiga prie bazinių technologijų, bendruomenės, patiriančios invazinę stebėseną, socialinės grupės, nukenčiančios dėl neskaidrių algoritmų, nulemiančių išankstines nuostatas bei diskriminaciją. Skaitmeniniame amžiuje teisinga socialinė tvarka turi garantuoti visiems lygias galimybes, apsaugoti mažiausius ir pažeidžiamiausius žmones, kovoti su neapykanta ir dezinformacija, užtikrinti viešą duomenų bei technologijų naudojimo kontrolę, – kad pagrindinis kriterijus būtų ne vien pelnas, bet ir kiekvieno asmens orumas bei tautų gerovė.

 

81. Šiandien lemiamas socialinio teisingumo rodiklis yra migrantų, pabėgėlių ir visų žmonių, priverstų migruoti dėl skurdo, smurto, klimato kaitos ir aplinkos katastrofų, padėtis. Tai, kaip visuomenė elgiasi su jais, parodo, ar jos teisingumo sampratą lemia baimė, ar brolystė. Popiežius Pranciškus ragino žvelgti į migrantus ne kaip į spręstiną problemą, bet kaip į „keliaujančios Dievo tautos gyvą atvaizdą“ [109]; tai žmonės, turintys orumą, išteklių ir svajonių, turintys teisę būti gerbiami ir norintys tapti aktyvia priimančių visuomenių dalimi. Socialinis teisingumas šioje srityje apima bent du vienas kitą papildančius įsipareigojimus. Viena vertus, reikia saugoti priverstų išvykti žmonių teisę į viltį, užtikrinant saugius ir teisėtus kelius, orias priėmimo sąlygas, realias integracijos galimybes. Kita vertus, būtina skatinti teisę likti savo žemėje taikioje ir saugioje aplinkoje, šalinant migruoti verčiančias gilumines priežastis, tarp jų ir tas, kurios susijusios su ekonominėmis neteisybėmis ir klimato krize. Kai šios teisės gerbiamos, migracija gali tapti tautų susitikimo ir abipusio praturtinimo galimybe.

 

Visybiškas žmogaus vystymasis

 

82. Enciklikoje Populorum progressio Paulius VI teigia, kad vystymasis yra autentiškas tik tada, kai jis yra „visybiškas“, t. y. „apimantis kiekvieną žmogų ir žmogų kaip visumą“ [110]. Vėlesniais dešimtmečiais Bažnyčios socialiniame mokyme ši sąvoka buvo nuodugniai apmąstyta nurodant, kaip konkrečiai istorijoje įgyvendinami didieji principai: orumas, bendrasis gėris, visuotinis gėrybių paskirstymas, subsidiarumas, solidarumas, socialinis teisingumas. Sąvoką „visybiškas žmogaus vystymasis“ suprantame kaip procesą, kuriame žmonių ir tautų augimas apima visus būties aspektus ir atveria ateitį taip pat ateinančioms kartoms.

 

83. Vystymasis, tiek žmonių, tiek tautų atžvilgiu, yra užduotis, o sykiu teisė: jam reikia minimalių sąlygų, kurios leistų kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai bręsti atitinkamai išlaikant savo orumą, neprimetant jiems priklausomybės ar atskirties nuo prieigos prie būtinų gėrybių. Vystymasis yra žmoniškas, kai jo dėmesio centre – žmonės, o ne gėrybių kaupimas, ir kai jis apima ne tik pavienius žmones, bet ir tautas. Teisingumas reikalauja pripažinti socialines teises ir tautų teises, taip pat apima atsakomybę už tuos, kurie ateis po mūsų. Todėl nėra žmoniška tokia plėtra, kai vienų vartojimas didinamas, o kaštai ir žala perkeliami kitiems, arba kai ištisiems regionams primetami subordinuoti vaidmenys ir trukdoma išreikšti savo potencialą [111]. Vystymasis yra visybiškas, kai jis neapsiriboja ekonomine sritimi, bet skatina gyvenimo kokybę apimdamas dvasinius, kultūrinius, moralinius ir santykių aspektus, kai gerbiami bendrieji namai, tautų įvairovė ir jų gyvenimo būdas [112].

 

84. Šiandien visybiško žmogaus vystymosi idėja yra labai svarbus kriterijus integraliojoje ekologijoje, kuri tapo neatsiejama Bažnyčios socialinio mokymo dalimi. Vystymosi kokybė vertinama pagal gebėjimą derinti bei sieti teisingumą žmonių atžvilgiu su bendrųjų namų apsauga: tai reiškia skatinti orias gyvenimo sąlygas, prieigą prie būtinų gėrybių, teisingus socialinius santykius, rūpinimąsi kūrinija ir dėmesį ateities kartoms. Vadinasi, nėra tikros pažangos, jei keliama nedaugelio žmonių gerovė, o sykiu niokojamos ekosistemos, pažeidžiamiausioms bendruomenėms perkeliami kaštai arba kenkiama po mūsų ateisiančių žmonių gyvenimo sąlygoms.

 

85. Tokia visybiško žmogaus vystymosi samprata yra atskaitos lygmuo, padedantis interpretuoti mūsų laikų pokyčius, tarp jų ir nulemtus skaitmeninės revoliucijos. Technologinės naujovės – įskaitant dirbtinį intelektą – nėra neutralios: jos gali palaikyti dalyvavimą ir teisingumą arba didinti nelygybę, kontrolę ir atskirtį. Todėl jas reikia vertinti užduodant esminį klausimą: ar jos iš tiesų prisideda prie žmonių ir tautų ugdymo žmoniškumo ir brolystės dvasia, gerbiant mūsų bendruosius namus ir ateities kartas? Būtent čia socialinio mokymo principai tampa konkrečiais įžvalgos kriterijais tose srityse, kurias aptarsime tolesniuose skyriuose.

 

Testas Bažnyčiai

 

86. Baigdamas norėčiau paliesti klausimą, kuris ypač artimas mano širdžiai. Socialinis mokymas skiriamas ne tik visuomenei: jis taip pat reiškia sąžinės patikrinimą pačiai Bažnyčiai, kuri yra bendrystės namai ir mokykla, – ji nuolat kviečiama pasitikrinti, ar šiame skyriuje išdėstyti principai pirmiausia įgyvendinami jos vidiniame gyvenime. Bažnytiniame kontekste bendrasis gėris įgyja sinodinį pavidalą ir yra orientuotas į misiją, tarnaujančią Karalystei. Bažnyčia iš tiesų yra „bendruomeninis ir istorinis sinodiškumo ir misijos subjektas“ [113]. Tai reikalauja dėmesio tam, kaip priimami sprendimai ir kaip vykdoma atsakomybė. Sinodo Baigiamajame dokumente tarp svarbiausių praktikų, skatinančių misionierišką transformaciją, minima skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo kultūra [114].

 

87. Šiuo požiūriu subsidiarumas tampa valdymo ir pastoracinio gyvenimo principu; juo vadovaujantis pripažįstama bei palaikoma tikinčiųjų ir tarpinių bažnytinių institucijų atsakomybė, vertinamos charizmos bei kompetencijos ir vengiama bet kokio paternalizmo, slopinančio evangelinę laisvę. Pakrikštytųjų dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose ir bendra atsakomybė misijoje, konkrečiai įgyvendinami per realias, o ne tik nominalias dalyvavimo struktūras [115].

 

88. Krikščioniškosios bendruomenės gyvenime solidarumas kyla iš Kristaus slėpinio ir maitinamas Eucharistija. Jis gimsta iš tikėjimo bendrystės ir sakramentų: Krikštas ir Sutvirtinimas mus suvienija Kristuje, kad būtume vienas kūnas ir viena dvasia, viena širdis ir viena siela (plg. Ef 4, 4; Apd 4, 32). Eucharistija, vienybės sakramentas, stiprina mūsų priklausymą Kristaus kūnui ir moko mus dalytis. Įvairūs Bažnyčioje esantys suvokimo ir jausenos būdai, taip pat kiekvieno žmogaus puoselėjami tvirti įsitikinimai yra turtas, jei jie grindžiami tikrumu, kad vienybė yra gauta dovana ir vykdytina užduotis.

 

89. Teisingumo įgyvendinimas Bažnyčioje reiškia iškraipymų, sukeliančių nelygybę, neskaidrumą ir piktnaudžiavimus, pašalinimą iš bažnytinių santykių ir struktūrų. Šiuo atžvilgiu siekiant teisingumo būtina išklausyti dvasinio, ekonominio, institucinio, seksualinio, taip pat valdžios ir sąžinės piktnaudžiavimo aukas; teisingumo siekis taip pat apima žalos pripažinimą, teisingą atlyginimą ir prevenciją. Kiekviena valdžia tarnauja bendrystei ir misijai. Kiekviena valdžia tarnauja Dievo tautai. Šis tarnavimas reiškiasi ne vien tikėjimu, švenčiamu ir išgyvenamu per sakramentus, bei sinodinio stiliaus priėmimu, bet ir konkrečiu dalijimusi gėrybėmis: sekant ankstyvosios Bažnyčios pavyzdžiu, Bažnyčios ištekliai turi tapti iš tikrųjų bendri, kad nė vienas iš mūsų nepatirtų nepritekliaus (plg. Apd 4, 34) ir kad juos administruojant būtų remiama Evangelijos skelbimo vargingiausiems misija. Reguliariomis formomis dera skatinti tarnybinės atsakomybės vykdymo vertinimą: tai reikėtų traktuoti ne kaip nuosprendį asmenų atžvilgiu, bet kaip į misiją orientuotas mokymosi ir koregavimo priemones [116]. Kiek esame atviri Šventosios Dvasios veikimui, tiek šie socialinio mokymo principai įkūnijami Bažnyčios gyvenime. Tokiu būdu Bažnyčia gali visuomenei parodyti įtikinamą ženklą, kad bendras visų gerovės siekimas, grindžiamas bendra atsakomybe ir brolystės dvasia, yra ne utopija, o reali galimybė [117].

 

Trečias skyrius

 

TECHNIKA IR VIEŠPATAVIMAS.

ŽMOGAUS ASMENS DIDYBĖ DIRTINIO INTELEKTO PAŽADŲ AKIVAIZDOJE

 

90. Priminęs socialinį mokymą nušviečiančius principus, norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos iššūkius, kurie glaudžiai susiję su mūsų šiandieniu gyvenimo būdu. Šį minčių dėstymą lydi biblinis statybos įvaizdis: viena vertus, statomas Babelio bokštas, kur kartu dirbama vadovaujantis viešpatavimo užmoju, kuris galiausiai nužmogina (plg. Pr 11, 1–9); kita vertus – Nehemijui vadovaujant po truputį atstatomi Jeruzalės griuvėsiai, ir tai yra bendros atsakomybės reikalaujantis darbas (plg. Neh 2–6). Esame kviečiami užduoti sau klausimą apie didžiąją mūsų epochos statybvietę: ką mes statome? Dėl technologijų plėtros sparčiai keičiantis kalboms, santykiams, institucijoms ir valdžios formoms, mes, tikintieji, privalome ir galime pasirinkti, kokiame projekte ir kokiu stiliumi norime darbuotis, idant išsaugotume ir įveiklintume didingą mums dovanotą žmogiškumą. Tai pasirinkimas, daromas ne dėl mūsų ateities, bet dėl mūsų dabarties, nes dirbtinis intelektas ir kitos naujos technologijos jau yra mūsų kasdienybės dalis.

 

91. Esu įsitikinęs, kad konkretus būdas, kaip išgyventi  socialinius santykius Evangelijos šviesoje, nėra nustatytas kartą ir visiems laikams, bet lieka kaip užduotis, patikėta krikščionių bendruomenei iš kartos į kartą. Šventosios Dvasios vedama, Bažnyčia priima nušviečiantį Dievo žodį, skaitydama laiko ženklus ir kūrybiškai ieškodama naujų galimybių, kad santykiai tarp žmonių ir tautų vis labiau derėtų su Dievo karalystės reikalavimais [118]. Todėl raginu visus, ypač pasauliečius, neišsigąsti tikrovės iššūkių, klausytis vieniems kitų ir ryžtingai prisiimti atsakomybę kuriant žmogiškesnę ir broliškesnę visuomenę.

 

Technokratinė paradigma ir skaitmeninė valdžia

 

92. Enciklikoje Laudato si’ popiežius Pranciškus pasmerkė globalizuotame pasaulyje vis stiprėjančią technokratinės paradigmos [119] įtaką ir jos nulemtą tendenciją – leisti, kad asmeninius, socialinius ir ekonominius sprendimus savarankiškai formuotų efektyvumo, kontrolės ir pelno logika. Taigi dar aiškiau matyti, jog technika nebėra vien paprastas įrankis. Kai ji tampa kriterijumi, galiausiai pati ima diktuoti, kas svarbu, o kas gali būti atmesta; tada kūrinija paverčiama išnaudojimo objektu, o žmonės – sraigteliais sistemoje, kuri turi tapti vis našesnė.

 

93. Ši paradigma pastaraisiais metais sparčiai išplito, taip pat dėl dirbtinio intelekto, kognityvinių mokslų, nanotechnologijų, robotikos ir biotechnologijų plitimo. Pačios savaime šios naujovės gali labai pasitarnauti visapusiškam žmogaus vystymuisi ir padėti rūpintis mūsų bendraisiais namais. Tačiau būtent dėl savo paveikumo jos gali paspartinti technokratinės paradigmos plitimą, todėl joms reikia naujo dvasinio, etinio ir politinio pagrindo. Didesnis paveikumas nebūtinai reiškia kažką geresnio. Šiuo atžvilgiu tebėra aktualūs Romano Guardinio žodžiai: „Šiuolaikinis žmogus nebuvo išugdytas teisingai naudotis galia“ [120].

 

94. Jau šventasis Paulius VI aiškiai įžvelgė pavojų, kad žmonija taps savo pačios pasiekimų auka, ir įspėjo: „Net nuostabiausia mokslo pažanga, stulbinantys technikos laimėjimai, įspūdingiausia ekonominė plėtra galiausiai atsigręžia prieš žmogų, jei jie nesiejami su tikra socialine ir moraline pažanga“ [121]. Todėl reikia įžvalgiai atpažinti, kokia antropologine vizija vadovaujasi techninė pažanga, kuri pati savaime yra vertinga, taip pat suvokti jos siekiamus tikslus. Jei technologinė plėtra vyksta be atitinkamos etinės ir socialinės brandos, gali atsitikti taip, jog priemonių daugėja, o žmogiškumas tokiu pačiu mastu neugdomas, kai „turėti daugiau“ nereiškia „būti daugiau“. Tada kyla pavojus, kad asmuo bus vertinamas visų pirma pagal jo pasiektus rezultatus [122].

 

95. Čia reikia pripažinti vieną svarbų faktą, kurį jau minėjau anksčiau: skaitmeninėje erdvėje daugeliu atvejų platformų, infrastruktūros, duomenų ir skaičiavimo pajėgumų kontrolė priklauso ne valstybėms, o didiesiems ekonominiams ir technologiniams subjektams, kurie faktiškai nustato prieigos sąlygas, matomumo taisykles ir pačias dalyvavimo galimybes. Kai tokio masto valdžia sutelkiama kelių asmenų rankose, ji tampa neskaidri ir išvengia viešosios kontrolės; tuomet didėja iškraipyto vystymosi rizika, o tai priveda prie naujų priklausomybių, atskirties, manipuliacijų ir nelygybės.

 

96. Susidūrus su šia valdymo galios koncentracija skaitmeniniame pasaulyje, pagrindiniai socialinio mokymo principai tampa kriterijais, pagal kuriuos galima vertinti naują situaciją ir siekti įžvalgos joje: tai neatimamas žmogaus asmens orumas, bendrasis gėris, visuotinė gėrybių paskirtis, subsidiarumas, solidarumas ir socialinis teisingumas. Šie principai ragina patikrinti, ar skaitmeninių infrastruktūrų ir algoritmų valdymo galia iš tiesų skatina dalyvavimą ir atsakomybę, saugo pažeidžiamiausius, užtikrina lygias galimybes ir lieka orientuota į visų gerovę. Remdamiesi šiomis prielaidomis, dabar galime atidžiau panagrinėti, kas yra dirbtinis intelektas, kokias galimybes jis atveria ir kokius pavojus kelia.

 

Dirbtinis intelektas

 

97. Čia nesiekiu pateikti išsamaus dirbtinio intelekto (DI) aptarimo nei apžvelgti labai gausios šios srities bibliografijos; apie tai jau yra autoritetingų studijų, taip pat apimančių bažnytinį kontekstą, ir jais galima remtis [123]. Apsiribosiu primindamas kelis esminius elementus, kurių reikia moralinei bei socialinei įžvalgai, garantuojančiai žmogaus asmens pirmenybę, – kad visada būtent žmogiškasis intelektas su jam būdinga sąžine bei laisve vadovautų techninėms naujovėms ir atsakingai nustatytų jų naudojimą bei ribas.

 

98. Reikėtų iš anksto pateikti dvi pastabas: pirmoji – bet koks teiginys apie DI gali greitai pasenti dėl įspūdingos šių sistemų evoliucijos spartos. Antroji – mes visi, net ir tų sistemų projektuotojai, mažai žinome apie jų tikrąjį veikimą. Šiuolaikiniai dirbtinio intelekto modeliai iš tiesų yra labiau „auginami“ nei „konstruojami“: jų kūrėjai tiesiogiai neprojektuoja kiekvienos detalės, o sukuria architektūrinę struktūrą, ant kurios dirbtinis intelektas „auga“. Todėl pagrindiniai moksliniai aspektai – tokie kaip šių sistemų vidiniai modeliai ir skaičiavimo procesai – šiuo metu lieka nežinomi. Todėl reikia neatidėliotinai imtis dvejopos užduoties: viena vertus, gilinti mokslinius tyrimus, kita vertus, ugdyti moralinę ir dvasinę įžvalgą.

 

99. Neįmanoma pateikti vienareikšmio ir išsamaus DI apibrėžimo. Galime tik teigti, kad reikia vengti klaidingo šio „intelekto“ prilyginimo žmogiškajam intelektui. Šios sistemos imituoja kai kurias žmogaus intelekto funkcijas. Tai darydamos, jos dažnai pranoksta žmogaus intelektą skaičiavimo sparta bei apimtimi ir teikia konkrečią naudą daugelyje sričių. Vis dėlto šis pajėgumas lieka susijęs išimtinai su duomenų apdorojimu: vadinamieji dirbtiniai intelektai neišgyvena patirčių, neturi kūno, nepatiria džiaugsmo nei skausmo, nebręsta per santykius, vidujai nepažįsta, ką reiškia meilė, darbas, draugystė, atsakomybė. DI sistemos taip pat neturi moralinės sąžinės: jos nesprendžia, kas yra gėris, o kas blogis, nesuvokia situacijų giluminės prasmės, neprisiima pasekmių naštos. Jos gali imituoti kalbas, elgesį, vertinimus, gali net simuliuoti empatiją ar supratimą, bet nesupranta to, ką sukuria, nes joms trūksta jausmų, santykių ir dvasinės patirties perspektyvos, per kurią žmogus įgyja išminties. Net kai šios priemonės pristatomos kaip gebančios „mokytis“, jų mokymosi būdas skiriasi nuo žmogaus mokymosi. Tai neatitinka žmogaus patirties, kai jis leidžiasi gyvenimo formuojamas ir laikui bėgant ugdosi per pasirinkimus, klaidas, atleidimą ir ištikimybę; tai veikiau statistinis prisitaikymas, grindžiamas duomenimis ir rezultatais, jis gali būti labai veiksmingas, tačiau neimplikuoja vidinio augimo.

 

Vertinga pagalbinė priemonė, reikalaujanti budrumo

 

100. Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, galime geriau suprasti, kodėl DI gali būti vertinga pagalbinė priemonė, kuri kartu reikalauja santūraus ir budraus apsiėjimo. Pastaraisiais metais jo naudojimas privačiame gyvenime žymiai išplito, ir daug kur svarstoma apie galimybes bei riziką, susijusias su jos sparčiu plitimu. Asmeniškai naudojant, ypač reikia deramai atsižvelgti į tris aspektus: rezultatų gavimo paprastumą, objektyvumo įspūdį ir žmogiškosios komunikacijos simuliavimą. Mūsų gyvenimą palengvina tai, kad nuorodas, sudėtingas analizes, medijose skelbiamą turinį ir konkrečią pagalbą galime gauti greitai ir paprastai; tačiau tai taip pat gali pripratinti mus pernelyg daug dalykų deleguoti ir ieškoti gatavų atsakymų, o tai silpnina gebėjimą asmeniškai spręsti ir kūrybiškumą. Dėl objektyvumo įspūdžio, kurį gali sukelti šių sistemų atsakymai ir pasiūlymai, atsiranda grėsmė pamiršti, jog jie atspindi juos projektavusių ir apmokiusių žmonių kultūrinius parametrus su visais jų privalumais bei trūkumais. Kai dirbtinai imituojama pozityvi žmogiškoji komunikacija – patarimai, empatija, draugystė, meilės žodžiai, gali būti patrauklu ir netgi naudinga, tačiau nelabai įžvalgius vartotojus tai gali suklaidinti ir sukurti iliuziją, jog jie bendrauja su tikru asmeniu. Simuliuojami žodžiai nekuria santykių, o tik sudaro jų iliuziją. Dirbtinai imituojamas santykis, išreiškiantis rūpinimąsi ir draugišką palaikymą, gali tapti pavojingas, kai jis transliuojamas aplinkoje, kurioje trūksta autentiškų santykių ir jausmų; tuomet kyla ne tik pavojus, kad žmogus patikės, jog bendrauja su kitu žmogumi, bet ir kad net praras patį norą siekti tikro ryšio su kitu.

 

101. Plačiau apžvelgdami dirbtinio intelekto naudojimą mūsų visuomenėse pastebime, kad jis dabar dalyvauja sprendimų priėmimo procesuose visose srityse ir įvairiais lygmenimis: komunikacijoje, vadyboje, taikant kontrolę. Nauda efektyvumo prasme ir tam tikrų paslaugų tobulinimo galimybės yra akivaizdžios; tačiau greitas ir nekritiškas DI įdiegimas kelia įvairių grėsmių; viena iš jų – nepakankamas jo poveikio aplinkai įvertinimas. Dabartinės DI sistemos reikalauja didžiulių energijos ir vandens kiekių, daro didelę įtaką anglies dioksido išmetimui ir intensyviai eikvoja išteklius. Didėjant sistemų sudėtingumui, ypač taikant didžiuosius kalbos modelius, auga ir skaičiavimo galios bei saugojimo pajėgumų poreikiai, o tai reikalauja kompiuterių, kabelių, daug energijos suvartojančių duomenų centrų bei infrastruktūros kompleksų. Todėl būtina ieškoti tvaresnių technologinių sprendimų, kad būtų sumažintas poveikis aplinkai ir apsaugoti mūsų bendrieji namai [124].

 

Atsakomybė, skaidrumas ir DI valdymas

 

102. DI naudojimas niekada nėra grynai techninis dalykas: įtrauktas į procesus, turinčius įtakos žmonių gyvenimui, jis paliečia teises, galimybes, reputaciją, laisvę. Jautrumo reikalaujantys sprendimai, susiję su žmonių darbu, kreditais, prieiga prie paslaugų ir asmenine reputacija, gali būti visiškai patikėti automatizuotoms sistemoms, kurios nepažįsta „užuojautos, gailestingumo, atleidimo ir, svarbiausia, nėra atviros vilčiai, kad žmogus gali pasikeisti“ [125], todėl gali rastis naujų atmetimo apraiškų. Galimi akivaizdžiai nežmoniški DI naudojimo atvejai, pavyzdžiui, informacijos manipuliavimas ar privatumo pažeidimas; tačiau tikėtina ir mažiau akivaizdi grėsmė, kai DI sistemos prisistato esančios neutralios ir objektyvios, tačiau iš tikrųjų atspindi bei stiprina jas projektavusių ir apmokiusių žmonių stereotipus ar ideologines nuostatas.

 

103. Faktiškai perduoti algoritmui teisę atrinkti, kas vertas, o kas ne, nė vienam asmeniui nebeprisiimant sprendimo atsakomybės naštos, reiškia patikėti jam užduotį iš naujo apibrėžti žmogiškųjų galimybių ribas. Šiame procese prarandama ne tik empatija atstumtajam – ją galima dirbtinai imituoti, – bet ir politinė atsakomybė, nes silpnesniųjų atmetimas paslepiamas po neutralumo ir objektyvumo skraiste, prieš kuriuos neįmanoma protestuoti. Taigi neteisybė nutildoma, o atjauta, gailestingumas ir atleidimas – kaip politiniai gestai, ne vien fasadinė raiška – išnyksta iš akiračio.

 

104. Iš to kyla paprasta, bet neišvengiama išvada: dirbtinio intelekto negalime laikyti morališkai neutraliu. Iš tiesų kiekvienas techninis artefaktas suponuoja pasirinkimus ir prioritetus: ką jis matuoja, ką ignoruoja, ką optimizuoja ir kaip klasifikuoja žmones bei situacijas. Jei sistema suprojektuota ar naudojama taip, kad tam tikrų žmonių gyvybes traktuotų kaip mažiau vertingas arba jas atmestų be galimybės apskųsti, ji nėra vien tik priemonė, kuria tereikia „tinkamai naudotis“: sistemoje jau įvedamas kriterijus, kuris prieštarauja neatimamam žmogaus orumui. Dėl to atliekant etinę įžvalgą negalima apsiriboti klausimu, ar tam tikrą sistemą naudojame geram ar blogam tikslui; reikia taip pat kelti klausimą, kaip sistema suprojektuota ir kokia žmogaus bei visuomenės samprata įdiegta duomenyse bei modeliuose, kuriais ji vadovaujasi [126].

 

105. Kad dirbtinis intelektas gerbtų žmogaus orumą ir iš tiesų tarnautų bendrajam gėriui, būtina, jog visose grandyse būtų aiškiai apibrėžta atsakomybė: turimi omenyje žmonės, projektuojantys ir apmokantys sistemas, taip pat jų naudotojai ir tie, kurie nusprendžia joms patikėti konkrečius sprendimus. Daugeliu atvejų vidiniai procesai, vedantys prie rezultato, gali būti nepakankamai skaidrūs, todėl tampa sunkiau priskirti atsakomybę ir ištaisyti klaidas. Būtent čia lemiamą vaidmenį atlieka tai, ką vadiname atskaitomybe (accountability): galimybė nustatyti, kas yra „atskaitingas“ už sprendimus, juos pagrįsti, kontroliuoti ir prireikus užginčyti bei atlyginti dėl jų patirtą žalą [127].

 

106. Reikalauti atsargumo, griežtų vertinimo kriterijų, kartais netgi sulėtinti DI diegimą reiškia ne priešintis pažangai, o atsakingai rūpintis žmonijos šeima. Šis poreikis yra dar labiau neatidėliotinas, nes dažnai egzistuoja disbalansas tarp sparčiai besivystančių technologijų ir tempo, kuriuo bręsta sąmoningumas, normos, kontrolės mechanizmai ir institucijos, galinčios valdyti technologijų plėtros padarinius. Nepakanka abstrakčiai raginti remtis etika: būtini tinkami teisiniai pagrindai, nepriklausoma priežiūra, vartotojų švietimas ir politika, neatsisakanti jai skirtos užduoties. Priešingu atveju pokyčius valdys technokratinė logika, ir tai bus pristatoma kaip būtinas ir neišvengiamas dalykas, galiausiai primetant taisykles, diktuojamas tų, kurie savo žinioje turi duomenis, infrastruktūrą ir skaičiavimo pajėgumus.

 

107. Negalime apsiriboti vien raginimu „moralizuoti“ mašiną, tuo, kas vadinama DI „suderinimu“ su žmogiškosiomis vertybėmis; turime drąsiai kelti dar vieną sąlygą: reikalauti galimybės diskutuoti apie taikytiną etikos kodeksą, atitinkantį bendrai pripažintus socialinio teisingumo kriterijus. Priešingu atveju kontroliuojantieji dirbtinį intelektą primes savo moralinį požiūrį, kuris taps nematoma sistemų infrastruktūra. Nereikia „moralesnio“ DI, jei jo moralę lemia tik saujelė žmonių. Būtinas aktyvesnis politinis įsitraukimas, įgalinantis sulėtinti procesus, kai viskas spartėja, ir apsaugoti erdves, kuriose bendruomenės vis dar gali dalyvauti ir kelti klausimus.

 

108. Kaip ir kiekvieno didelio technologinio virsmo atveju, DI suponuoja tendenciją pirmiausia stiprinti valdžią tų, kurie jau turi ekonominių išteklių, kompetencijų ir prieigą prie duomenų. Atsižvelgiant į bendrąjį gėrį ir visuotinę gėrybių paskirtį, šis reiškinys kelia rimtą susirūpinimą: nedidelės, bet labai įtakingos grupės gali orientuoti informaciją ir vartojimą, daryti įtaką demokratiniams procesams ir paveikti ekonominę dinamiką savo naudai, priešingai socialiniam teisingumui ir tautų solidarumui. Todėl būtina, kad dirbtinio intelekto naudojimas – ypač kai jis susijęs su viešaisiais gėriais ir pamatinėmis teisėmis – būtų grindžiamas aiškiais kriterijais ir veiksminga kontrole, paremtais dalyvavimo bei subsidiarumo principu. Bendruomenės ir tarpinės institucijos turi turėti galimybę prisidėti prie sprendimų priėmimo bei priežiūros, jų nevalia suprastinti iki kitur priimtų sprendimų gavėjų. Be to, duomenų nuosavybė negali būti patikėta vien tik privatiems subjektams, bet turi būti reguliuojama. Duomenys yra daugelio žmonių įdirbio rezultatas ir jų negalima parduoti ar patikėti nedaugelio asmenų priežiūrai. Reikia kūrybiškumo, kad juos būtų galima valdyti kaip vieną iš bendrųjų ar kolektyvinių gėrybių, vadovaujantis dalijimosi logika, kaip yra pasiūlęs šventasis Jonas Paulius II, kalbėdamas apie kolektyvines gėrybes [128].

 

109. Socialinio mokymo principai padeda mums suprasti šią naują realybę. Pasaulyje, kuriame nedaugelis subjektų koncentruoja duomenis, skaitmeninius išteklius ir reguliavimo galias, kalbėti apie bendrąjį gėrį reiškia demaskuoti šią naują episteminę, ekonominę ir politinę asimetriją, įvardijant naujus DI monopolius. Kalbėti apie visuotinę gėrybių paskirtį reiškia rasti būdų, kaip užtikrinti visuotinę prieigą prie technologijų ir išsilavinimo. Kalbėti apie subsidiarumą reiškia išsaugoti bendruomenių galią pasirinkti ir koreguoti, o ne apsiriboti tik priežiūra, kai standartai jau yra nustatyti kitur. Kalbėti apie solidarumą – tai pripažinti nematomą, dažnai išnaudojimo lydimą darbą, kuris maitina algoritminius modelius. Kalbėti apie teisingumą – tai kelti klausimą apie geografinį galių pasiskirstymą, nulemiantį, kas gali mokyti modelius, o kas yra vien mokymo objektas; tai reiškia pripažinti, kad socialinis teisingumas nėra tik siekinys, kurį derėtų laiduoti jau po technologijų įdiegimo, tai ir išankstinė sąlyga, įgyvendintina pačiame technologijų projektavimo procese.

 

110. Galiausiai norėčiau pasitelkti man labai artimą „nuginklavimo“ sąvoką. „Nuginkluoti“ dirbtinį intelektą reiškia išlaisvinti jį iš ginkluotos konkurencijos logikos, kuri šiandien būdinga ne tik karinei, bet ir ekonominei bei kognityvinei sričiai. Tai lenktynės dėl našiausio algoritmo ir didžiausios duomenų bazės, siekiant įtvirtinti geopolitinį ar komercinį pranašumą prieš visus kitus. Nuginkluoti – tai nutraukti techninės galios tapatinimą su teise valdyti. Nuginkluoti reiškia ne atsisakyti technologijos, bet neleisti jai dominuoti žmogaus atžvilgiu. Tai reiškia išlaisvinti techninę galią iš monopolijų, atverti ją diskusijų bei užginčijimo galimybei, artimą žmogiškajam gyvenimui, grąžinant jos santykį su žmogiškųjų kultūrų ir gyvenimo formų įvairove. Šiandien ši užduotis nėra vien etinė ar techninė: ji yra ekologinė pačia radikaliausia prasme, nes susijusi su nauju mūsų bendrųjų namų aspektu. Dirbtinis intelektas jau yra aplinka, kurioje esame panardinti, ir galia, į kurią privalome atsižvelgti. Todėl nepakanka tik reguliuoti dirbtinį intelektą: jį reikia nuginkluoti ir paversti svetingu bei prieinamu.

 

111. Su ypatingu raginimu kreipiuosi į DI sistemų vystytojus. Technologinė naujovė tam tikra prasme gali išreikšti žmogaus dalyvavimą dieviškajame kūrimo akte. Todėl vystytojams tenka ypatinga etinė ir dvasinė atsakomybės našta, nes kiekvienas projektinis pasirinkimas išreiškia tam tikrą žmonijos viziją. Kaip meno ar literatūros kūrinio autorius privalo atsižvelgti į vertybes, kurias jis išreiškia, taip ir jie yra raginami su deramu rimtumu traktuoti vertybes, kurias įdiegia į savo projektus: tai reiškia skaidrumą ir atsakomybę su tuo susijusių bendruomenių atžvilgiu ir atidų tikrinimą, ar jų kuriami dalykai iš tiesų yra gėris.

 

Ko nevalia prarasti

 

112. Paminėję atsakomybės ir dirbtinio intelekto valdymo klausimus, turime grįžti prie mūsų pagrindinės temos: ką reiškia išsaugoti žmogiškumą. Pavojus čia kyla ne tik, kad kai kurios technologijos gali būti netinkamai naudojamos, bet ir kad technokratinė paradigma, kurioje esame panardinti ir kurią sustiprina skaitmeninė revoliucija bei dirbtinis intelektas, normalizuos žmogui priešišką viziją – tada teisingas ir normalus atrodytų požiūris, esą gyvenimo pilnatvė reiškia daugiau turėti, sumažinti pažeidžiamumą, pašalinti netikėtumus ir viską kontroliuoti. Kai efektyvumas tampa vertės matu, žmogus gundomas suvokti save kaip optimizuotiną projektą, o ne kūrinį, pašauktą puoselėti santykius ir bendrystę.

 

113. Suabsoliutinti vienintelį žmogaus aspektą visada klaidinga. Iš tikrųjų ne vien trūkumas sukelia netvarką. Net besaikis augimas gali nulemti skurdo apraiškas. Ekosistemoje pusiausvyra sutrinka, kai viena rūšis plinta kitų sąskaita; žmogaus atveju tas pats įvyksta, kai vienas gebėjimas pretenduoja tapti visa ko matu. Taigi jei intelektas suabsoliutinamas, jis galiausiai užgožia kitus esminius gyvenimo aspektus: jausmus, valią, atsidavimą ir santykius. Nesubalansuota techninė galia nepadidina mūsų gebėjimų, o daro mus vienišesnius ir labiau pažeidžiamus dominavimo bei atskirties logikai. Žinoma, nekalbama apie priešinimąsi intelektui, bet privalu prisiminti, kad jis, jei užsisklendžia savyje, pamiršta, kad yra sukurtas tarnauti gyvenimui ir žmogui.

 

114. Civilizacijos kokybė matuojama ne pagal jos priemonių galingumą, bet pagal gebėjimą rūpintis, gebėjimą pripažinti kitą žmogų kaip veidą turintį asmenį, o ne kaip funkciją. Gebėjimas rūpintis vieniems kitais yra svarbus mūsų žmogiškumo aspektas. Šis gebėjimas įgyjamas ir tobulinamas per patirtį. Pasakų skaitymas vaikui, bendravimas su pagyvenusiu žmogumi, svetingos erdvės kūrimas – tai šeimos aplinkoje patiriami veiksmai, kurie padeda mums suprasti ir įsisąmoninti rūpinimosi svarbą visuomeniniu lygmeniu, moko pripažinti kitą kaip dėmesio vertą asmenį. Technologijos taip pat gali pagelbėti žmonėms rūpintis vieniems kitais, pavyzdžiui, jei siūlomos priemonės padeda planuoti ir organizuoti, tačiau nepažeidžiant žmogaus laisvės ir gebėjimo nuspręsti – juk būtent žmogus yra santykių subjektas, atsakingas už sprendimus.

 

Naratyvai, kuriais remiamasi: transhumanizmas ir posthumanizmas

 

115. Siekdamas išryškinti kultūrines prielaidas, lydinčias skaitmeninės revoliucijos vyksmą, norėčiau dabar atkreipti dėmesį į kai kurias minties sroves, kurios pažangą suvokia kaip žmogiškumo ribų pranokimą: jas galime apibendrinti transhumanizmo ir posthumanizmo sąvokomis. Šie požiūriai būdingi ideologinei atmosferai, vyraujančiai kai kuriuose technologinės galios centruose; jie supaprastinta forma įsiskverbia į kolektyvinę vaizduotę, ypač per medijas ir socialinius tinklus, skatina entuziazmą dėl naujųjų technologijų ir puoselėja futuristinę viziją apie „patobulintą žmogų“ (enhanced human) arba žmogaus ir mašinos „hibridą“.

 

116. Transhumanizmas ir posthumanizmas apima daugybę srovių ir prieigų, todėl sunku pateikti vienareikšmį jų apibūdinimą. Juos galima palyginti su archipelagu, sudarytu iš skirtingų koncepcijų salų, kurias vis dėlto jungia ta pati prielaidų jūra: technikos vyravimas ir svajonė peržengti žmogiškosios būklės ribas. Apskritai transhumanizmui būdingas žmogaus tobulinimas technologijomis (pasitelkiant biomediciną, kūno inžineriją, įrenginius, algoritmus) siekiant padidinti jo našumą ir gebėjimus. Posthumanizmas, ypač radikaliausios jo atmainos, žengia dar toliau: kritikuoja antropocentrizmą ir numato žmogaus, mašinos ir aplinkos hibridizaciją, netgi įsivaizduojama, kad bus peržengtas slenkstis, kai žmonija pranoks pati save ir įžengs į naują evoliucijos etapą. Net jei šios hipotezės išlieka daugiausia spekuliatyvios, jos tampa reikšmingos, nes keičia kolektyvinę vaizduotę ir atitinkamai paveikia socialinius, ekonominius bei politinius sprendimus [129].

 

117. Bažnyčios socialinio mokymo požiūriu kertinis klausimas yra ne pačios technikos naudojimas, o vizija, kuria remiamasi: jei žmogus traktuojamas kaip medžiaga, kurią reikia tobulinti ar pranokti, tampa lengviau sutikti su tuo, kad kai kurie žmonės būtų laikomi mažiau naudingais, mažiau pageidaujamais, vertais menkesnio orumo. Pažangos vardu galima netgi įsivaizduoti „būtinas aukas“ ir priversti pačius pažeidžiamiausius sumokėti kainą už tariamą žmonijos optimizavimą. Todėl jau minėtas šventojo Pauliaus VI įspėjimas išlieka labai įžvalgus: iš tiesų mokslo ir technologijų pasiekimai, atsieti nuo moralinės ir socialinės pažangos, galiausiai atsigręžia prieš patį žmogų [130]. Todėl būtina aiškiai atskirti: viena yra integruoti technologijas į viziją, grindžiamą žmogiškumu ir santykiu, o kita – vadovautis vaizduote, kuri nuvertina žmogaus ribotumą ir žada grynai techninį „išgelbėjimą“.

 

Ribotumas, širdis, žmogaus didybė

 

118. Atrodo, kad šiandien mūsų santykis su gyvenimu patiria krizę. Viskas, kas atrodo kaip „ribotumas“ – negalia, liga, senatvė, kančia, pažeidžiamumas – dažniausiai vertinama pirmiausia kaip taisytinas trūkumas, o ne kaip plotmė, kurioje žmogus subręsta ir atsiveria santykiams. Tačiau turime prisiminti, kad žmogiškumas skleidžiasi ne ignoruojant ribotumą, bet dažnai per ribotumą. Tikėjimo šviesa grindžiamas požiūris į tikrovę padeda atpažinti tai, ką vadiname šio pasaulio dalykų „kontingentiškumu“. Jei, viena vertus, privalome stengtis pašalinti žmogaus gyvenimą lydinčią kančią, kita vertus, išmintinga pripažinti mūsų konstitutyvų ribotumą ir žinoti, kad „religinė patirtis, ypač krikščioniškasis tikėjimas, siūlo be supaprastinimų išgyventi šį žmogaus didybės ir ribotumo ambivalentiškumą, jį aiškinant pirminio ir pamatinio ryšio su Dievu šviesoje“ [131].

 

119. Būtent dėl mūsų ribotumo atsiranda erdvės užuojautai, nuoširdžiam rūpinimuisi kitų poreikiais, stebinančiam didžiadvasiškumui net išgyvenant tamsą ar nesėkmes, dvasinei patirčiai ir Dievo garbinimui. Tai matome daugybėje situacijų, kai ribotumas konkrečiai pasireiškia mūsų gyvenime: kai susiduriame su atmetimu, kenčiame dėl mylimo žmogaus ligos ar mirties, kai patiriame bejėgiškumą ar nesėkmę. Slėpiningu būdu būtent tokiomis aplinkybėmis galime iš naujo atrasti išmintį, apčiuopiamai pajusti kitų meilę ir patirti Viešpaties buvimą.

 

120. Net ir tada, kai ribotumas patiriamas kaip vidinis skausmas, žmogiškoji išmintis moko jį ne išstumti ir slopinti, o integruoti. Norint visiškai užgniaužti skausmą, iš esmės reikėtų užgesinti ir meilę, ir troškimą. Iš tiesų, kas myli ir trokšta, negali išvengti išbandymų ir kančios, todėl bėgant metams savyje išsaugome pamokas, įsirėžusias tarsi randai – tai prisiminimai apie nueitą kelią tarp laisvės ir nuopuolių, svajonių ir nusivylimų. Tik per šių elementų sampyną mūsų širdyje įvyksta sielos stebuklai, įgalinantys mus ragauti paties saldžiausio mūsų žmogiškumo skonio [132]. Atsisakyti šio dramatiško ir sykiu nuostabaus nuotykio dėl tariamo bet kokio ribotumo įveikimo galėtų reikšti daug ką, bet tik ne tai, kad esi žmogus.

 

121. Mūsų, kaip kūrinių, ribotumo moralinis iškraipymas – blogis, akivaizdžiai paveikiantis žmogaus širdį, – griauna visuomenę ir gyvenimą, pasiekdamas kraštutinio nežmoniškumo prarają. Vis dėlto net ir ši skausminga ribotumo raiška palieka prošvaistę gėriui. Net tada, kai žmogus pats save nužmogina ir sukelia tragedijas, maža švieselė tebešviečia žmonijoje ir dėl Dievo malonės gali vėl įsižiebti einant atsivertimo ir susitaikymo keliu. Viktoras Franklis taikliai sakė, kad siaubo momentais „mes pažinome žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Juk žmogus yra būtybė, išradusi Aušvico dujų kameras; tačiau jis taip pat yra tas, kuris žengė į tas kameras iškelta galva, lūpomis tardamas Viešpaties maldą arba Šema Izrael“ [133].

 

122. Jei žmogus priima savo baigtinumą kaip tiesą, tai jo nenuskurdina, bet atveria jį, kad galėtų pažinti Dievo veidą ir kitą žmogų. Būtent todėl, kad žmogus patiria ribotumą – pažeidžiamumą, skausmą, nesėkmę, – jis gali pripažinti savo ir kito orumą esant neliečiamą. Per savo ribotumo patirtį žmogus geba intuityviai nujausti jį patį pranokstančią brolystę ir suvokti neteisybę kaip skandalą. Autentiška kultūra ir menas išsaugo šią kibirkštį ir neleidžia blogiui tapti norma. Todėl kai kurie kūriniai įgijo beveik pranašišką reikšmę: Beethoveno Devintoji simfonija – kaip vienybės troškimas; Guernica – kaip nužmoginimo pasmerkimas; Šindlerio sąrašas – kaip raginimas nepalikti praeities užmarščiai.

 

123. Istorija atskleidžia ne tik smurtingų piktadarybių sąrašą, bet ir įrodo, kad žmogus geba steigti institucijas, apsaugančias bendrą gyvenimą. Per pastaruosius du šimtmečius tai matyti iš kai kurių simbolinių pasiekimų: 1863 m. įkurtas Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas, kurio veiklos neutralumas užtikrina galimybę su atjauta rūpintis visais; ilgas procesas, vedęs prie vergovės panaikinimo, reiškė ne vien teisinius pokyčius, bet ir sąmonės virsmą; Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas (1945 m.) ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.) įtvirtino bendrą kalbėseną, įgalinusią pripažinti, jog, bent jau kaip bendras idealas, orumas yra visuotinis; Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (1951 m.) pripažįstama pareiga apsaugoti žmones, bėgančius nuo persekiojimų ir grėsmių. Šiuose pavyzdžiuose troškimas daryti gera konkrečiai išreiškiamas viešais pavidalais – normomis, institucijomis, praktika, galinčiais tramdyti piktnaudžiavimą galia ir ginti pažeidžiamus žmones. Tačiau nė vienas iš šių pasiekimų nebuvo įgyvendintas be susidūrimo su pasipriešinimu, siaurais interesais ir kultūrinės inercijos reiškiniais. Moraliniams laimėjimams beveik visada būdingas ilgas ir varginantis kelias, pažymėtas nesėkmėmis bei atkryčiais: prisiminkime nutrauktus taikos procesus ar lėtai įgyvendinamus aplinkosaugos įsipareigojimus. Vis dėlto būtent šių pasiekimų trapumas rodo, kokia vertinga juos inicijuojančių ir palaikančių žmonių atsakomybė.

 

124. Kai kurie įvykiai padeda suprasti, jog istorija gali pasikeisti, net jei vienas žmogus, vyras ar moteris, su rimta atsakomybe žvelgia į visų žmonių orumą: pavyzdžiui, pilietinių teisių judėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, susijęs taip pat su Martino Lutherio Kingo jaunesniojo liudijimu, arba apartheido pabaiga Pietų Afrikoje po Nelsono Mandelos išlaisvinimo ir jo sprendimo neleisti neapykantai lemti ateities. Įvairiomis aplinkybėmis išskirtinį vaidmenį atliko drąsios ir didžiadvasiškos moterys, tokios kaip šventoji Laura Montoya, šventoji Teresė iš Kalkutos, Dorothy Day, Maria Skłodowska-Curie, Maria Montessori, Elisabeth Elliot, Wangari Maathai, Benazir Bhutto ir daugelis kitų iš visų žemynų, jos savo atsidavimu prisidėjo prie to, kad istorija taptų žmoniškesnė.

 

125. Šalia šių viešų apraiškų yra mažiau žinomų, bet lemtingai svarbių liudijimų: tai vienuolių bendruomenės, pasirinkusios tarnauti skurdžiose ir pavojingose vietose; brolystės ir teisingumo kankiniai, kaip šventasis Maksimilijonas Marija Kolbe, šventasis Oskaras Romero ir palaimintasis Enrique Angelelli, taip pat tikėjimo liudytojai, kurie sunkiomis ir dažnai nežmoniškomis sąlygomis įkūnijo Evangelijos viltį ir liudijo žmogaus orumą, kaip antai garbingasis François-Xavier Nguyễn Văn Thuận. O pirmiausia minėtini „liudytojai kasdienybėje“, kurie nesigarsindami gydo, auklėja, lydi, guodžia: tai tėvai, slaugytojai, gydytojai, savanoriai, žmonės, liekantieji šalia senelių ar atstumtųjų. Jų liudijimas rodo, kad gėris neatsiranda savaime, jis reikalauja atkaklumo, atminimo ir atsivertimo nuostatos, suteikiančios jėgų pradėti iš naujo net ir po nesėkmių.

 

126. Būtent ši teisingumo siekiančių institucijų, patikimų liudijimų ir kasdienės ištikimybės sampyna palaiko viltį ir nurodo kryptį: plėtoti techniką, nesumenkinant širdies svarbos. Todėl žmogiškasis būvis – su jo didingumu ir sužeistumu – neturi būti kažkuo pakeistas ar viršytas; žmonija gali priimti technikos pažangą, norėdama palengvinti kančias ir atverti naujų galimybių, tačiau su sąlyga, kad neatsisakys savasties, t. y. gebėjimo užmegzti santykius ir mylėti. Taigi čia kyla lemiamas klausimas: jei egzistuoja autentiškas „daugiau nei žmogiškas“ būvis, kur jį rasti? Krikščioniškojo tikėjimo nurodomas atsakymas į šį klausimą yra pilnatvė, kylanti per sudievinimą, tačiau ne technologinį, o įvykdomą per Kristuje priimamą Dievo malonę.

 

Tai, kas iš tikrųjų „daugiau nei žmogiška“: malonė ir krikščioniškasis humanizmas

 

127. Formuluotė „daugiau nei žmogiška“ (more than human) sietina ne vien su techninių pažadų kalba. Jau šimtmečius krikščioniškoji tradicija teigia, kad žmogus nėra užsklęstas savo prigimties ribotume, priešingai – jis pašauktas pranokti save: ne per bėgimą nuo tikrovės ar savo ribotumo niekinimą, bet kad pasiektų pilnatvę meilėje. Tikėjimas pažįsta „anapusybę“, kylančią iš Dievo malonės dovanos. Šis virsmas yra Šventosios Dvasios darbas. Kaip mokė šventasis Tomas Akvinietis, šis pakylėjimo ir perkeitimo procesas „viršija prigimties galimybes“ [134], nes mūsų prigimtį ir dieviškąjį gyvenimą skiria begalinis atotrūkis [135]. Vis dėlto net ir mums keliaujant šiame ribotame pasaulyje įmanoma, kad būtume įtraukti į tą neišsemiamo gyvenimo gelmę. O šį perėjimą padaryti įmanomą gali tik save dovanojantis Begalinis: tai pats Dievas, pranokstantis tą „begalinį“ atotrūkį [136]. Taip žmogus naujai kuriamas: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai, atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).

 

128. Priimdami galimybę pranokti save per Dievo malonę mes nepaneigiame savęs, netampame mažiau žmogiški. Priešingai, kaip aiškino popiežius Pranciškus, „visapusiškai žmogiškais tampame tada, kai esame daugiau negu žmonės, kai leidžiame Dievui mus išvesti iš mūsų pačių, kad pasiektume savo tikrąją būtį“ [137]. Čia glūdi esminis skirtumas nuo prometėjiškų svajonių: žmogų išgelbėja ne sustiprinta autarkija, o išlaisvinantis santykis, perkeičianti bendrystė. Todėl technologija, kuri klasifikuoja ir optimizuoja jau egzistuojančius dalykus, nors ir neturėdama tokio tikslo, gali tapti kliūtimi pokyčiams ir augimui. Algoritmui klaida yra tai, ką reikia ištaisyti; žmogui ji gali būti giluminio pokyčio pradžia. Žmogaus ateitis nėra apskaičiuojama: ji patikėta jo laisvei, pakylėtai neišsenkančios dieviškosios malonės, taip pat jo puoselėjamiems santykiams.

 

Du miestai ir dvi meilės

 

129. Krikščioniškasis humanizmas neatmeta mokslo ir technikos, bet priima juos su dėkingumu bei realistiškai, ir, „tvirtai stovint ant žemės“, įprasmina aukštesniojo pašaukimo kontekste. Žmogaus kūrybinis protas yra dovana, galinti palengvinti kančias ir atverti naujas galimybes, tačiau jis turi likti nukreiptas į bendrąjį gėrį, teisingumą, rūpinimąsi pažeidžiamaisiais ir kūrinija. Šia prasme tikroji alternatyva yra ne skirtis tarp entuziazmo ir baimės, o tarp dviejų kūrybinio vystymo būdų: tarp pažangos, tarnaujančios žmogui ir tautoms, arba tokios pažangos, kuri juos pavergia galios logikai. Galiausiai lemiamas klausimas lieka tas, kurį nurodė šventasis Jonas Paulius II: ar dirbtinis intelektas „padaro žmogaus gyvenimą žemėje visapusiškai labiau „žmonišką“, labiau „vertą žmogaus“?“ [138]. Jei atsakymas yra „taip“, tuomet čia galima įžvelgti gerą galimybę, kurią reikia atsakingai išnaudoti, kantriai ir bendrai darbuojantis pagal Jeruzalės atstatymo pavyzdį, aprašytą Nehemijo knygoje. Jei, priešingai, galia auga, o širdis džiūsta ir žmogiškieji ryšiai trūkinėja, tuomet susiduriame su nauja Babelio forma: tai grandiozinė, tačiau nežmoniška konstrukcija.

 

130. Klausimas apie šią pažangos alternatyvą, kaip ją suprantame bei išgyvename, iš esmės visada reiškia ir mūsų širdies tyrimą. Juk tai, kaip mąstome ir kuriame santykius, organizuojame darbą, institucijas, atskleidžia mūsų pagrindines vertybes; galiausiai tai kyla iš to, kas mums brangiausia. Mus veda meilė: tai, ką iš tiesų mylime – tiek kaip atskiri asmenys, tiek kaip visuomenė – nukreipia mūsų gyvenimą ir veiksmus. Šventasis Augustinas apibūdina žmonijos istoriją kaip dviejų meilės atmainų kovos lauką; iš kurių kyla du gyvenimo pasaulyje ir bendradarbiavimo būdai, du „miestai“: viena vertus, tai meilė Dievui ir artimui, kita vertus – meilė išskirtinai tik sau. „Dvejopa meilė pastatė du miestus: žemiškąjį miestą pastatė savimeilė, išauganti net iki Dievo niekinimo, o dangiškąjį miestą – meilė Dievui, netgi paniekinant save“ [139]. Kaip ir visoje žmonijos istorijoje, taip ir šiandien šios dvi meilės atmainos kovoja mūsų širdyse dėl viršenybės. Dirbtinio intelekto epocha nėra išimtis iš šios taisyklės: Babelio ar Jeruzalės statyba prasideda kiekviename iš mūsų.

 

Ketvirtas skyrius

 

IŠSAUGOTI ŽMOGIŠKUMĄ PERMAINŲ METU. TIKROVĖ, DARBAS, LAISVĖ

 

131. Apibūdinę technologinių permainų kontekstą ir iššūkį, ypač susijusį su dirbtiniu intelektu, taip pat su transhumanistinėmis ir posthumanistinėmis mąstymo pakraipomis, negalime apsiriboti vien bendro pobūdžio analize. Kai keičiasi kalbos ir priemonės, keičiasi ir kasdieniai veiksmai bei socialiniai santykiai. Todėl reikia atkreipti dėmesį į kai kurias sritis, kuriose šios permainos turi labai konkrečių, kartais dramatiškų pasekmių. Atsižvelgiant į Bažnyčios socialinio mokymo principus, skaitmeninė permaina ragina mus iš naujo suvokti tiesą kaip bendrąjį gėrį, ginti darbo orumą ir apsaugoti laisvę nuo bet kokios priklausomybės ir komercializacijos.

 

Tiesa kaip bendrasis gėris

 

Tiesa ir demokratija

 

132. Skaitmeninių platformų ir dirbtinio intelekto sistemų naudojimas paspartina giluminius pokyčius viešojoje ir politinėje komunikacijoje. Priemonės, kurios galėtų skatinti diskusijas ir dalyvavimą, dažnai naudojamos iškreiptiems naratyvams kurti, išdildant ribas tarp tiesos ir melo, sumaišant faktus su nuomonėmis. Dezinformacija prasidėjo ne su dirbtiniu intelektu, tačiau šiandien DI tampa galingu jos daugintoju. Galimybė manipuliuoti pranešimų turiniu, vaizdais ir vaizdo medžiaga reiškia, kad piliečiai priversti patirti vienašališkų ar klaidinančių perspektyvų poveikį. Ši problema turi kultūrinį ir moralinį aspektą, nes viešosios komunikacijos kokybė tiesiogiai priklauso nuo visuomenės pasitikėjimo ir daro jam įtaką. Patikimai teisinga informacija atsiranda ne dėl centralizuotos ar automatizuotos kontrolės. Viešajame diskurse faktų tiesa turi racionalų aspektą, nes reikalauja patikrinimo, šaltinių patvirtinimo ir atsakingo argumentavimo; tačiau visų pirma tiesai būdingas santykių aspektas: ji atsiranda per pasitikėjimo ryšius ir bendrą veikimą, sąžiningai bendraujant su kitais ir pasauliu. Tik bendrai vykdomas faktinės tiesos, suvokiamos kaip  bendrasis gėris, ieškojimas, gali tapti teisingos komunikacijos pagrindu.

 

133. Disponuojantieji  dideliais techniniais ir ekonominiais ištekliais – taip pat turėdami daug žmogiškųjų išteklių, įgalinančių veikti, – turi didelę galią skatinti kultūrinius pokyčius ir, galiausiai, įtikinti daugybę žmonių priimti jų pristatomą tiesą apie žmogų, pasaulį, būties prasmę, šeimą, netgi apie Dievą. Tai yra gryna galia, atsieta nuo tiesos: ji subtiliai arba atvirai primeta, ką nori, kad kiti tai laikytų tiesa. Už viso to slypi nelengvai atpažįstama liguisto mąstymo priežastis: tai, kad „šiuolaikinis žmogus kartais klaidingai mano esąs vienintelis savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės autorius. Toks išpuikimas yra egoistinio užsisklendimo padarinys“ [140]. Todėl žmogus mano, kad gali konstruoti tikrovę ir kad tai, kas geriausiai atitinka jo pretenzijas, yra teisinga. Šventasis Jonas Paulius II apmąstė „tiesos klausimo krizės“ pasekmes ir priėjo prie išvados, kad „visuotinės tiesos apie gėrį, kurį gali atpažinti žmogaus protas, sampratai žlugus, neišvengiamai pasikeitė pažiūra į sąžinę“ [141]. Taigi nebepripažįstamos visuotinai galiojančios, anksčiau už mus buvusios tiesos, kurias sąžinė privalo priimti. Tai paskatino popiežių Pranciškų realistiškai paklausti: „Kas lieka iš įstatymo, jei stokojama įsitikinimo, susiformavusio dėl nuodugnių apmąstymų ir sukauptos išminties, kad kiekvienas žmogus yra šventas ir neliečiamas?“; jis čia pat daro išvadą: „Tikėdamasi turėti ateitį, visuomenė privalo išsiugdyti nuoširdžią pagarbą žmogaus orumo tiesai, kuriai mes paklūstame. Tuomet bus susilaikoma nuo žmogžudystės ne vien siekiant išvengti visuomenės pasmerkimo ir įstatymo svorio, bet ir iš įsitikinimo. Tai tiesa, kurios neįmanoma išsižadėti, – protu ją pripažįstame ir sąžine priimame. Visuomenė yra kupina orumo ir verta pagarbos dar ir todėl, kad puoselėja tiesos ieškojimą ir yra prisirišusi prie pamatinių tiesų“ [142].

 

134. Tiesos paieška yra esminis demokratijos elementas, o pati demokratija – priemonė dalyvauti bendrojo gėrio kūrime. Kai klausimas, kas yra tiesa, tampa nebereikšmingas ir įsivyrauja pragmatizmas, pasitenkinant tuo, kas atrodo naudinga ar veiksminga, demokratinis gyvenimas susilpnėja. Jis remiasi ne tik taisyklėmis ir procedūromis, bet pirmiausia ir sąžiningu santykiu su faktais bei tikros žmonių ir visuomenės gerovės siekiu. Abejingumas tiesai lėtai, tačiau neišvengiamai veda į totalitarizmą, kuriam, kaip rašė filosofė Hannah Arendt, idealūs pavaldiniai yra ne tiek ideologiškai įsitikinę žmonės, kiek „ žmonės, kuriems nebėra skirtumo tarp faktų ir fikcijos (t. y. patirties tikrovės), tarp tiesos ir melo (t. y. mąstymo normų)“ [143].

 

Komunikacija ir kolektyvinė vaizduotė

 

135. Šiame kontekste svarbu prisiminti, kad komunikacija „yra ne tik informacijos perdavimas, bet ir kultūros kūrimas“ [144]. Turinys, plintantis skaitmeninėje aplinkoje, daro įtaką tam, kaip žmonės suvokia pasaulį, į kolektyvinę sąmonę įneša vaizdus bei pasakojimus, kurie nukreipia troškimus ir daro įtaką kasdieniams pasirinkimams. „Tai nėra paralelinis ar grynai virtualus pasaulis“ [145], nes visa, kas atsiranda internete, dabar tampa žmonių, ypač jaunimo, gyvenimo dalimi.

 

136. Todėl tie, kurie kontroliuoja skaitmenines platformas ir komunikavimo priemones, turi ypatingas galimybes paveikti kolektyvinę vaizduotę ir patraukliai pristatyti tam tikrą tikrovės viziją. Tą valdymo galią reikia nuolat kreipti į tiesos siekį ir pagarbą žmogaus orumui, kad internete besiformuojanti kultūra pernelyg neblaškytų dėmesio, neskatintų suvienodinimo ir dominavimo, o taptų aplinka, kurioje gali bręsti vidinė laisvė ir kritinis mąstymas.

 

Siekiant komunikavimo ekologijos

 

137. Pirmoji mūsų užduotis – nedemonizuoti ir nepaversti stabais šių priemonių, tačiau jas valdyti remiantis tvirtu principu: tiesa yra bendrasis gėris, o ne valdžią ar įtaką turinčiųjų nuosavybė. Todėl reikia skatinti komunikavimo ekologiją. Viešojo politinio reguliavimo plotmėje tai reiškia būtinybę nustatyti normas, kurios padarytų skaidresnę turinio atrankos ir platinimo logiką bei garantuotų asmens duomenų apsaugą. Socialiniu ir kultūriniu lygmeniu tai reiškia, kad reikia stiprinti tarpines struktūras, remti rimtą žurnalistiką ir kurti tokias diskusijų erdves, kuriose argumentavimas ir faktų patikrinimas vertinami labiau negu spontaniška reakcija. Mokyklos ir šeimos lygmeniu tai reiškia bręstantį naujos ugdymo sampratos poreikį, mokymą, kaip tinkamai bei kritiškai naudotis skaitmeninėmis priemonėmis, dirbtiniu intelektu, komercinėmis bei finansinių investicijų platformomis. Universitetuose pagrindinis iššūkis yra žinijos integravimas ugdant gebėjimą susieti ir apibendrinti žinias, siekiant suprasti sudėtingus tikrovės reiškinius, taip pat lavinant faktų tikrinimo įgūdžius.

 

138. Krikščioniškos bendruomenės turi taip pat įsipareigoti siekti komunikavimo skaidrumo ir sąžiningos faktų paieškos. Deja, ne visada taip būdavo. Su gėda matėme, kaip sunkiai buvo atskleidžiamos skausmingos tiesos apie Bažnyčios narius ir bažnytinę tikrovę. Kai kurie atkakliai tiesos siekę žurnalistai suvaidino ypač svarbų vaidmenį atskleidžiant neteisybes ir piktnaudžiavimus. Jiems norėčiau pakartoti žodžius, kuriuos popiežius Pranciškus pasakė kreipdamasis į Vatikano tematiką nagrinėjančius žurnalistus: „Ačiū jums už tai, kad kalbate apie Bažnyčioje esančias negeroves, kad padedate mums to neslėpti po kilimu, taip pat ir už balsą, kurį suteikėte piktnaudžiavimo aukoms“ [146]. Užtikrinti budrumą ir skaidrumą pirmiausia yra pačios Bažnyčios rimta atsakomybė, ir neturime laukti, kol kiti privers mus susidurti su nepatogiomis tiesomis apie mus pačius.

 

Ugdymo aljansas skaitmeniniame amžiuje

 

139. Epochoje, kai tiesa dažnai pajungiama interesams ir komunikacijos strategijoms, ugdymo sferai tenka lemiama reikšmė. Sparčios technologinės permainos atskleidžia mūsų pasirengimo stoką ugdymo srityje. Skaitmeninių medijų visuotinis paplitimas sukuria momentinio rezultato ir hiperstimuliacijos kultūrą, todėl tiesos ieškojimo pastangos siejamos su nuovargiu, kylančiu nuoboduliu ir apatija.

 

140. O ugdymo procesams reikalingas brendimo laikas, akistata su tikrove, neapsiribojančia vien išoriniu vaizdu, ir kantrus keliavimas. Tai esminis klausimas, nes kiekviena technologija formuoja tuos, kurie ja naudojasi. Taigi mokyti naudotis dirbtiniu intelektu reiškia mokyti įžvelgti, kada ir kam jo nenaudoti. Sparčiai ir lengvai gaunami atsakymai ar sintetiniai apibendrinimai kelia pavojų, kad tai gali užgesinti norą užduoti klausimus ir slopinti tai, kas duoda vaisių tik ilgai trunkančiame procese. Kaip rašo Platonas, giliausius ir svarbiausius dalykus galima išmokti tik per ilgą laiką ir po didelių pastangų, įsitraukiant į diskusijas su kitais, tarsi titnagus „trinant“ viena į kitą sąvokas bei patirtis, kol mumyse įsižiebia supratimo kibirkštis [147]. Turime išmokti „pasninkauti“ nuo dirbtinio intelekto ir apsaugoti savo jaunimą nuo „tobulos mašinos“ pažado, nuo tos subtilios pagundos, peršančios mintį, esą žmogiškasis mąstymas nebereikalingas būtent tada, kai jo labiausiai reikia.

 

141. Pastaraisiais metais psichologijos ir psichiatrijos literatūroje vis dažniau pateikiami dokumentuoti tyrimai, kaip pernelyg ankstyvas ir nekontroliuojamas sąlytis su skaitmeniniais įrenginiais ir socialiniais tinklais gali neigiamai paveikti miegą, dėmesio koncentraciją, emocinę savireguliaciją ir santykius, ypač pažeidžiamiausiais žmogaus raidos laikotarpiais, o to padariniai kartais būna dramatiški. Prie to prisideda lengva prieiga prie smurtinių ar žiaurių scenų, sutrikdančių jausminę sferą, prie pornografinės ir hiperseksualizuotos medžiagos, prie pranešimų, banalinančių kūną ir emocijas, taip pat prie pasiūlymų, kurie rizikingą elgesį pateikia kaip  normą. Internete neretai pasitaiko nepilnamečių viliojimo, šantažo ir seksualinio išnaudojimo atvejų; dar pavojingiau tai tampa dėl falsifikuotų profilių naudojimo, algoritmų, padedančių megzti pavojingus kontaktus, ir dirbtinio intelekto priemonių, įgalinančių manipuliuoti vaizdais ir vaizdo įrašais. Kai paaugliai pernelyg anksti įgyja asmeninį išmanųjį telefoną ir juo naudojasi be suaugusiųjų priežiūros, jie tampa labiau pažeidžiami, linksta į priklausomybes ir izoliaciją, labiau paveikiami patyčių bei kibernetinių patyčių, patiria spaudimą dalytis intymiais vaizdais ar ypatingaisiais asmens duomenimis.

 

142. Tėvams yra sunku vieniems pasipriešinti verslo modelių, monetizuojančių dėmesį ir laiką, daromam spaudimui. Todėl būtinas aljansas, kuris vienytų politikų, ugdymo įstaigų ir šeimų veikimą ir įstengtų konkrečiai padėti suaugusiesiems atlikti jų užduotį. Reikia toliaregių viešosios politikos sprendimų siekiant pasipriešinti platformų (beje, kelių subjektų koncentruotai valdomų) tiesioginiams interesams, kai jie prieštarauja nepilnamečių gerovei. Šiuo atžvilgiu dera imtis įstatyminių priemonių, kuriomis būtų nustatytos amžiaus ribos, apibrėžta paslaugų teikėjams tenkanti atsakomybė – užuot permetus visą kontroliavimo  naštą šeimoms – ir numatyta konkreti apsauga nuo bet kokio seksualinio išnaudojimo ir smurto internete, idant vaikai ir paaugliai, kaip brangus mūsų globai patikėtas turtas, būtų iš tiesų apsaugoti [148]. Būtina ugdyti vaikus, paauglius ir jaunimą, kad jie išmoktų atpažinti manipuliacijas, ginti savo ir gerbti kitų orumą, taip pat ir skaitmeninėje aplinkoje [149].

 

Pamatinis mokyklos vaidmuo

 

143. Mokykla yra vieta, kurioje naujos kartos gali išmokti ieškoti tiesos ir mylėti ją, kelti klausimus apie gyvenimo prasmę ir kiekvieno žmogaus orumą. Todėl daugelis tėvų, norinčių, kad jų vaikai ugdytųsi gebėjimą puoselėti santykius, kritiškai mąstyti ir remtųsi tvirtomis vertybėmis, žvelgia į mokyklą su dideliais lūkesčiais ir laiko ją vertinga sąjungininke savo vaikų auklėjime. Tėvams priklauso pirminė ir neatimama teisė parinkti savo vaikams tokį lavinimą ir ugdymą, kuris atitiktų jų moralinius, kultūrinius ir religinius įsitikinimus. Šiandien mokyklinis ugdymas susiduria su keliais neatidėliotinais iššūkiais.

 

144. Pirmasis iššūkis yra socialinis-politinis. Tiek atskirose šalyse, tiek skirtinguose pasaulio regionuose tebėra didelių nelygybių, susijusių su prieiga prie pagrindinio ir aukštojo išsilavinimo. Daugelyje šalių dar stokojama valstybinės valdžios investicijų, kad visiems būtų užtikrintas kokybiškas lavinimas, tiek tinkamai remiant viešąją mokyklinio ugdymo sistemą, tiek skatinant privačias institucijas, teikiančias šią ypač svarbią paslaugą. Kai įvairių lygių švietimas daugiausia patikimas privačioms institucijoms, gali atsitikti taip, kad be tinkamos valstybės paramos galimybė lankyti mokyklą pernelyg priklausys nuo šeimų finansinių išteklių. Net ir turint omenyje šį pavojų, vis dėlto reikia pripažinti ir remti daugelio katalikiškų švietimo įstaigų indėlį, – jos, nors ir yra privačios, laiduoja įtraukų bet kurios kilmės vaikų ir jaunuolių priėmimą, net ir tada, kai šeimų ekonominė padėtis to neleistų.

 

145. Antrasis didelis iššūkis yra pedagoginio pobūdžio. Daugelis švietimo sistemų sunkiai spėja prisitaikyti prie pokyčių tempo ir skatinti visapusišką mokinių ugdymą. Dėl informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto pažangos mokymo programos, sukurtos kitai epochai, greitai tampa nebetinkamos; reikia taip pat naujai permąstyti mokyklos organizavimą, jos patalpas, vertinimo metodus ir patį mokytojo vaidmenį siekiant tikrai visapusiško ugdymo, apimančio visus asmenybės aspektus. Būtina remti nuolatinį mokytojų tobulinimąsi per visą jų profesinį gyvenimą, kad jie mokėtų konstruktyviai sąveikauti su naujomis technologijomis, padėdami mokiniams jas naudoti atsakingai, kritiškai ir kūrybiškai, o ne pasyviai pasiduoti jų įtakai.

 

146. Trečiasis didelis iššūkis yra susijęs su intelektu ir išmintimi. Jei neskirsime tam deramo dėmesio, gali susiformuoti švietimo sistema be meilės tiesai: tada nesibaigiantis informacijos srautas pakeistų tyrimo, apmąstymo ir įžvalgos praktikavimą. Intensyvėjant žinijos fragmentacijai tampa vis sunkiau suvokti tikrovę kaip visumą, užduoti prasmės klausimus, ugdyti autentišką kritinį ir kūrybinį mąstymą. Daugelis pedagogų jau jaučia galimos dehumanizacijos požymius, kai žmonės „žino daug dalykų“, bet sunkiai randa kryptį savo gyvenime, iš dalies dėl negebėjimo susieti informacijos su žinių visuma ir neprarasti jų prasmės perspektyvos. Reikia skatinti tikrą dėmesio higieną, ritmingai jungiant tylą, nuodugnias studijas, skaitymą, diskusinius svarstymus; be šių elementų vidinė laisvė gali būti pažeista.

 

147. Bažnyčios socialinis mokymas kviečia šeimas, mokyklas, krikščioniškąsias bendruomenes ir viešąsias institucijas sudaryti naują ugdymo aljansą. Tai įgyja konkretų pavidalą, kai pamatiniai principai tampa lavinimo tikslais: ugdomas santūrumas ir ribų suvokimas; ugdoma pripažinti kito asmens, taip pat ateities kartų teises naudotis mums duotomis arba žmogiškojo išradingumo atskleistomis gėrybėmis; ugdoma laisvės ir atsakomybės dvasia; ugdomas transcendencijos suvokimas ir bendrojo gėrio siekis. Mokyklos pašaukimas nėra stengtis neatsilikti nuo skaitmeninio pasaulio tempo, ji turi siūlyti tai, ko vien tik skaitmeninė aplinka negali duoti: bendrai išgyvenamą mokymosi laiką ir patikimų santykių puoselėjimą.

 

Darbo orumas skaitmeninių permainų sąlygomis

Darbo vertė

 

148. Bažnyčia nuo pat jos socialinio mokymo atsiradimo, pradedant enciklika Rerum novarum, kreipė dėmesį į darbuotojų apsaugą ir būtinybę kovoti su bet kokia išnaudojimo forma. Tačiau visų pirma Bažnyčios magisteriumas darbe įžvelgia „svarbiausią raktą“ [150], įgalinantį suprasti socialinio klausimo visumą, nes būtent per darbą žmogus išskleidžia daugelį savo gyvenimo plotmių. Šiuo požiūriu suprantama ir reikšmingoji šventojo Benedikto Nursiečio įžvalga, kai jis jungė maldą ir darbą nurodydamas, kad kasdienė darbinė veikla iš dalies išreiškia žmogaus atsaką į Dievo pašaukimą. Esame sukurti pagal Kūrėjo paveikslą ir savo darbais tam tikra prasme pratęsiame jo darbą: prisidedame prie visuomenės pažangos ir bendrojo gėrio kūrimo, vaisingai panaudojame gautus gebėjimus, tobuliname ir gražiname pasaulį, išlaikome savo šeimas, užmezgame bendradarbiavimo santykius ir, klausydamiesi bei palaikydami dialogą, mokomės kartu kurti tai, ko niekas negalėtų įgyvendinti vienas.

 

149. Dėl šių priežasčių darbas nėra paprasta priemonė, bet išreiškia ir stiprina mūsų gyvenimo orumą. Tai yra į žmogiškąjį būvį įrašytas poreikis, įprastinis kelias į asmeninę brandą, vystymąsi ir visapusišką saviraišką. Šiuo požiūriu išlieka tiesa, kad ekonominė pagalba vargstantiesiems kritinėse situacijose kartais būtina, tačiau ji negali tapti vieninteliu sprendimu, nes tikslas yra kiekvienam sudaryti sąlygas oriai gyventi iš savo darbo [151].

 

150. Šiandien automatizacijos, robotikos ir dirbtinio intelekto sąveika sparčiai keičia pačią darbo struktūrą. Teigiama, kad tai atneš didelių teigiamų pokyčių visiems. Iš tiesų „nauji darbo būdai“ nebūtinai yra geresni: „Nors DI taikymas žada didinti našumą perimdamas įprastines užduotis, darbuotojai dažnai būna verčiami prisitaikyti prie mašinų greičio ir reikalavimų, o ne mašinos projektuojamos taip, kad jos padėtų dirbantiesiems. Priešingai tam, kas viešinama apie DI privalumus, dabartinis požiūris į technologijas gali paradoksaliai nulemti darbuotojų kvalifikacijos menkinimą, jų automatizuotą priežiūrą, pavedimą jiems vykdyti fiksuotas bei pasikartojančias užduotis. Būtinybė neatsilikti nuo technologijų tempo gali pakirsti darbuotojų savarankiškumo suvokimą ir slopinti jų inovacinius gebėjimus, kuriuos jie galėtų pritaikyti savo darbe“ [152]. Siekiant išvengti būtent šios tendencijos, reikia kurti sistemas, orientuotas į žmogų, o ne vien tik į našumą.

 

Nedarbo problema

 

151. Šventasis Jonas Paulius II priminė, jog nedarbas yra rimta blogybė ir, ypač kai pasiekia masinį mastą, jis gali tapti tikra socialine nelaime, dėl kurios valstybei tenka ypatinga atsakomybė [153]. Šiandien, „ketvirtosios pramonės revoliucijos“ epochoje, šis susirūpinimas tampa dar aktualesnis, nes inovacijos dažnai priimamos norint vien sumažinti sąnaudas ir didinti pelną [154]. Kai kuriose srityse galima pagrįstai nuogąstauti, kad esamų darbo vietų smarkiai ir greitai sumažės, o tai sukels grandininę reakciją, kuri smarkiai paveiks šeimas, jaunimą ir vietos ekonomiką. Daugelyje sektorių tai jau reiškiasi naujomis nestabilumo ir nelygybės formomis: labai dideli atlyginimai tenka aukštos kvalifikacijos mažumai, o didžiajai daliai dirbančiųjų atlyginimai vis mažėja.

 

152. Žinoma, pageidautina, kad technologijos išlaisvintų žmogų nuo ypač varginančių, monotoniškų ar pavojingų darbų ir išmaniai pagelbėtų žmogaus veiklai, tačiau ir toliau reikia vadovautis bendra taisykle: išsaugoti darbo vietas ir nepamainomą žmogaus vaidmenį. Siekis gauti didesnį pelną negali pateisinti sprendimų, kuriais sistemingai mažinamos darbo vietos, nes žmogus yra tikslas, o ne priemonė, o ekonominė tvarka turi ir toliau būti subordinuota jo orumui ir bendrajam gėriui.

 

153. Kartu turime pripažinti, kad kiekvienas tikras virsmas susijęs su pertrūkiais: jis vyksta netolygiai, fragmentiškai, kartais konfliktiškai. Todėl nėra vienintelio pokyčių modelio nei universalaus sprendimo: yra regionų ir istorinių aplinkybių, kuriems reikia skirtingų atsakymų. Dėl mūsų pasauliui būdingos nelygybės, dirbtinio intelekto ir kompiuterinių sistemų plitimas skirtingose vietose sukelia skirtingus padarinius. Turtingose visuomenėse automatizacija vyksta greitai ir chaotiškai, dėl to mažėja darbo jėgos poreikis, atsiranda nedarbo zonos ir instituciniai nesutarimai. Tuo metu didžiuliai pasaulio regionai lieka įstrigę hibridinėse ekonomikose, kuriose menkai apmokamas žmogaus darbas koegzistuoja su daliniu technologijų įdiegimu, o tikri pokyčiai nevyksta. Šios teritorijos pasižymi darbo vietų neužtikrintumu, jos tampa nestabilumo ir priverstinės migracijos židiniais. Todėl sprendimų dera ieškoti nacionaliniu ir vietos lygmeniu, įtraukiant tarpines bendruomenes. Reikia priemonių, padedančių prisitaikyti: struktūruotų modelių, vietinių eksperimentų, laipsniško perskirstymo, naujų teisių į būtiniausias gėrybes. Būtina siekti ne abstrakčios harmonijos, bet kurti konkrečias žmonių sambūvio formas šių permainų sąlygomis.

 

154. Darbas išlieka esminis žmogiškosios patirties sandas: jis yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet taip pat suteikia galimybę reikštis, megzti santykius ir savo indėliu prisidėti prie bendruomenės. Todėl su darbu susijusi problematika apima ne vien šeimoms išgyventi būtinas pajamas. Visuomenė, kuri užtikrintų darbą tik nedidelei gyventojų daliai, daugelį žmonių pasmerktų priverstiniam neveiklumui, gyvenimui be atsakomybės, neturint kasdienių įsipareigojimų ir paskatų, o tai nulemtų žmogiškąjį bei kultūrinį nuskurdimą ir kontrastuotų su aukštu techninio išsivystymo lygiu. Susidurtume su paradoksalia materialinės pažangos ir antropologinės regresijos situacija, kurioje būtų prarastos prielaidos teisingai ir stabiliai socialinei taikai. Todėl Bažnyčios socialiniame mokyme pabrėžiama, kad galimybė visiems gauti darbą turi likti prioritetiniu viešosios politikos ir ekonominių procesų tikslu, vertinimo kriterijumi, lemiančiu plėtros modelio žmogiškąją kokybę [155]. Be to, tose pasaulio dalyse, kuriose darbo vietų mažėja arba darbo pobūdis radikaliai keičiasi dėl technologinių ir organizacinių procesų, nepaklūstančių demokratinei kontrolei, būtina iš naujo apmąstyti patį darbą ir jo santykį su pilietiškumo raiška, kad užimtumo stoka nepakenktų dalyvavimui visuomenės gyvenimui.

 

155. Tuo įsitikinę galime geriau suprasti Bažnyčios socialinio mokymo istoriją po Rerum novarum. Iš tos tradicijos kilusios iniciatyvos – asociacijos, profesinės sąjungos, kooperatyvai, labdaros organizacijos – dideliu mastu prisidėjo prie darbo įstatymų tobulinimo, pažeidžiamiausių asmenų apsaugos ir žmoniškesnių sąlygų skatinimo [156]. Tačiau šiandien vien tik šių priemonių jau nepakanka dėl dirbtinio intelekto nulemtų pokyčių, naujos rinkų struktūros ir konkurencingumo, kuris retai kada suderinamas su rūpinimusi socialiniu tvarumu. Būtinos naujos bendros politikų, darbuotojų organizacijų, verslo atstovų ir mokslo bendruomenės pastangos, kad būtų greitai parengtos tinkamos ir visiems priimtinos taisyklės bei apsaugos priemonės, kurios galiotų taip pat tarptautiniu lygmeniu [157]. Profesinės sąjungos, kurias Bažnyčia visada rėmė, yra raginamos atsiverti naujoms darbo formoms ir naujų profesijų darbuotojams, kad galėtų jiems atstovauti ir juos ginti; šioje situacijoje, jei nebus imtasi drąsių sprendimų, galima numatyti didėjantį skurdą ir nelygybę, kai daugybė nušalintų žmonių atsidurs jų vietą užėmusių mašinų ir automatizuotų sistemų apsuptyje.

 

156. Šio pereinamojo laikotarpio metu nepakanka reaguoti tik tada, kai jau naikinamos darbo vietos; privalu iš anksto valdyti šias permainas. Vienas iš galimų būdų yra pirmiausia nustatyti socialinius inovacijų kriterijus: kiekvieną automatizavimo ir dirbtinio intelekto diegimą turėtų lydėti patikrinamos priemonės, skirtos apsaugoti darbuotojų užimtumą, garantuoti darbuotojų perkvalifikavimą bei dalyvavimą, idant technologijos būtų nukreiptos į žmogaus laiko tausojimą ir gebėjimų skleidimą, o ne į atskirties kūrimą. Antra, aktyvios politikos priemonėmis reikia užtikrinti visiems prieinamą tęstinį mokymąsi ir galimybę keisti profesinį profilį, stebint, kad išlaidų našta, susijusi su prisitaikymu prie pokyčių, nebūtų sukrauta ant pavienių darbuotojų pečių. Galiausiai būtina įmonių atsakomybė, įpareigojant jas darbo kokybę ir orumą įtraukti į sėkmingos veiklos rodiklius. Laikantis šių sąlygų, inovacijos gali padėti, kad darbas taptų saugesnis, kūrybiškesnis ir oresnis; priešingu atveju – jos tik spartins neteisingumo tendenciją.

 

Ekonomika, vertinanti žmogaus orumą

 

157. Darbo rinka yra viena iš sričių, kurioje su naujomis technologijomis susijusios rizikos pasireiškia ryškiausiai. Todėl būtina prisiminti, kad ekonominė laisvė nėra absoliuti ir visada turi būti vertinama atsižvelgiant į bendrąjį gėrį ir kiekvieno asmens orumą. Antreprenerystė gali būti tikras pašaukimas, įgalinantis kurti gerovę ir gerinti visų gyvenimą, o ne vien nuo kintamo pelno priklausanti veikla; tai įmanoma su sąlyga, jei verslumo iniciatyvos esmingai pasitarnauja visuomenei per oraus ir vertingo darbo vietų kūrimą [158].

 

158. Popiežius Pranciškus pranašiškai įspėjo apie ekonominę laisvę, skelbiamą tik žodžiais, kai tikrovės sąlygos daugeliui žmonių neleidžia ja pasinaudoti [159]. Vadovaujantis ekonominiais modeliais, kuriais aukštinamas efektyvumas ir individuali sėkmė, linkstama laikyti, jog nenaudinga ir nerentabilu investuoti į žmones, kurių nepalankios gyvenimo aplinkybės arba kurių tobulėjimo tempas yra lėtesnis, – tarsi žmogaus likimas priklausytų vien tik nuo gebėjimo neatsilikti nuo sėkmingiausiųjų. Teisinga visuomenė reikalauja, kad valstybė ir pilietinės institucijos veiktų aktyviai, gebėtų įveikti vien tik efektyvumu grindžiamą logiką ir nukreiptų išteklius, kūrybiškumą bei normas labiausiai pažeidžiamųjų naudai [160]. Užuot laukus, kol plėtros teikiama nauda „galiausiai“ pasieks ir vargšus, reikia priimti sprendimus, kurie užtikrintų, kad augimas nuo pat pradžių būtų įtraukus. Pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo, jog ekonominių ir finansinių krizių metu visada labiausiai nukenčia vargšai, o teorijos, žadančios savaiminę visuotinę gerovę, dažnai pasirodo esančios iliuzinės.

 

159. Svarbu neapsiriboti dabartiniais vystymosi lygio vertinimo parametrais – jie  jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų grindžiami bendrojo vidaus produkto (BVP) sąvoka, – nes beveik sistemingai šiuose rodikliuose  neatsižvelgiama į esminius aspektus, svarbius bendrai žmonių ir aplinkos gerovei. Drauge juose pozityviai vertinama veikla, kuri trumpalaikiu ar ilgalaikiu laikotarpiu daro neigiamą poveikį mūsų planetos gyvenimui. BVP papildančių parametrų bei matavimo sistemų plėtojimas lemiamai svarbus siekiant tobulinti duomenų bazes, naudojamas analizėms atlikti, politiniams ir ekonominės politikos sprendimams priimti bei regioniniams, nacionaliniams ir tarptautiniams prioritetams nustatyti. Naujų parametrų įtraukimas leis plačiai ir atitinkamai laikmečiui įvertinti teisės aktų ir reguliavimo priemonių poveikį darbo orumui, bendrai gerovei, nelygybių mažinimui ir aplinkos apsaugai. Tai turės įtakos pačiai vystymosi sąvokai, ugdymo procesams, mentalitetui ir viešajai nuomonei, taip pat taikai, kuri yra tikra tik tuomet, kai grindžiama teisingumu.

 

160. Pastaruoju metu vis didesnę svarbą įgijo finansų sektorius, kuriame įvyko didelių inovacijų, taip pat ir dėl kriptovaliutų įvedimo. Mano pirmtakų mokyme, ypač enciklikose, pateiktos mintys ir gairės parodė, kad finansų tarpininkavimo veikla, „kai ji buvo atsieta nuo tinkamų antropologinių ir moralinių pagrindų, ne tik sukėlė akivaizdžius piktnaudžiavimus ir neteisybę, bet ir parodė, kad gali  sukelti sistemines krizes pasauliniu mastu“ [161]. Taip pat tikra, jog kapitalo generuojamos pajamos kelia riziką pakeisti darbo pajamas, kurios dažnai atsiduria ekonominės sistemos pagrindinių interesų paraštėse. Vis dėlto esminis veiksnys, lemiantis vystymąsi ir investicijas, turinčias lydėti vykstančius pokyčius, išlieka santaupos, kurios paverčiamos kreditais, skirtais realiajai ekonomikai, o kartu ir samdomų bei savarankiškai dirbančių žmonių darbo vietoms kurti. Kredito socialinė funkcija išlieka nepakeičiama. Finansai, funkcionuojantys dėl pačių finansų, iš esmės skiriasi nuo tų finansų, kurie skirti vystymuisi ir darbo vietoms kurti bei sąlygoms gerinti.

 

161. Šią perspektyvą reikia suvokti žvelgiant į platesnę globalių procesų dinamiką. Pasaulinis turtas absoliučiais skaičiais išaugo, tačiau jis labiau koncentravosi nedaugelio rankose, taip pat padidėjo nelygybė tiek tarp šalių, tiek pačios šalies viduje: „Yra nedaugelis turinčių per daug, o daugybė žmonių turi per mažai – tokia yra šiandienos logika“ [162]. Mokslo ir technologijų pažanga, taip pat medicinos srityje, nėra lengvai prieinama didžiajai gyventojų daugumai – tai dramatiškai paaiškėjo per neseniai buvusią pandemiją. Kai kuriuose regionuose investuojama į perteklines intervencines procedūras  ar į individualių galių optimizavimo svajones, kurias gali sau leisti tik nedaugelis, o kituose pasaulio kraštuose vis dar trūksta bazinės įrangos, kad būtų galima išgelbėti milijonus žmonių gyvybių. Manyti, kad naujos technologijos automatiškai atneš naudos visiems, reiškia ignoruoti akivaizdų faktą: jei pokyčiai nėra valdomi jau projektavimo etape nustatant prioritetinį tikslą užkirsti kelią naujoms ir atsirasiančioms nelygybėms, technologinė pažanga automatiškai sukuria struktūrinę nelygybę. Šiandien teisingumas taip pat reiškia prieigą prie inovacijų teikiamų privalumų: sveikatos priežiūros, žinių, priemonių, galimybių.

 

162. Be abejo, būtini teisingi įstatymai ir perskirstymo priemonės, kurios pakoreguotų disbalansą, taip pat pasitelkiant mokesčių sistemas, palengvinant naštą silpniausiems ir reikalaujant daugiau iš turinčių didesnius išteklius. Tačiau socialinio teisingumo siekio nedera laikyti atskiru ir antriniu klausimu, atsietu nuo turto kūrimo, tarsi ekonomika turėtų tiesiog kurti vertę, o politika įsikišti tik vėliau, kad ją paskirstytų. Priešingai, teisingumas apima visus ekonominės veiklos etapus – nuo išteklių paieškos iki finansavimo, nuo gamybos iki vartojimo, ir kiekvienas pasirinkimas turi moralinių pasekmių [163].

 

163. Juo labiau dirbtinio intelekto ir robotikos amžiuje nebegalima pasikliauti vien tik „neregima rinkos ranka“ [164]. Politikos užduotis – nukreipti ekonominę-technologinę dinamiką bendrojo gėrio link, skatinant orų darbą, socialinę įtrauktį ir teisingą inovacijų teikiamos naudos paskirstymą. Kadangi daugelis ekonominių sprendimų peržengia valstybių sienas, būtinas ir tarptautinis bendradarbiavimas, leidžiantis nustatyti bendras strategijas, ypač labiausiai pažeidžiamų šalių ir grupių naudai, siekiant skatinti vystymąsi ir įveikti socialinę priklausomybę nuo kitų teikiamos pagalbos. Šių pasirinkimų pagrindą sudaro kiekvieno žmogaus besąlyginio orumo, bendrojo gėrio ir pasaulio, tikrai skirto visiems, suvokimas. Taikos ir vystymosi tarpusavio priklausomybė, apie kurią 1967 m. pranašiškai rašė šventasis Paulius VI [165], šiandien galėtų būti naujai nusakyta taip: gerovė gali prisidėti prie taikos kūrimo ir stiprinimo tik tada, jei ji yra visuotinė, įtraukianti ir tvari.

 

164. Konkrečiai tariant, ekonomikos orientavimas į žmogaus orumo siekį reiškia tam tikrų stabilių veiklos kriterijų taikymą, net ir dirbtinio intelekto eroje. Pirmiausia tai skaidrumas ir atskaitingumas: kai duomenys ir algoritmai daro įtaką kreditų suteikimui, personalo atrankai, prieigai prie paslaugų ar galimybių, sprendimai turi būti suprantami, užginčijami ir kontroliuojami, kad žmogus nebūtų redukuojamas iki apibendrinto profilio. Antra, įtrauktis ir prieiga: inovacijų teikiama nauda turi būti lydima investicijų į kvalifikaciją, infrastruktūrą ir būtinas paslaugas, kad technologijos nepadidintų atotrūkio tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų. Galiausiai, teisingumo užtikrinimo priemonės: mokesčių sistema, socialinė apsauga ir pramonės politika turi ištaisyti disbalansą, kurį sukelia turto ir valdymo galios koncentracija. Šie kriterijai nėra inovacijų stabdys: iš tikrųjų jie pritaiko jas prie gyvenimo ir suderina su žmoniškumu.

 

Šeima ir jaunimas: socialinės sąlygos vilčiai

 

165. Šeima yra pirminis socialinis gėris. Ji grindžiama tvaria vyro ir moters sąjunga ir yra pirminė aplinka, kurioje kiekvienas išskleidžia savo potencialą, suvokia savo orumą ir išmoksta pirmųjų tiesos bei gėrio apraiškų, įsisavina įpročius, kurie parengia socialiniam gyvenimui [166]. Šeima – pirmoji natūrali bendrija, turinti pirmines teises, taigi ji yra pamatinė ir nepakeičiama kiekvieno bendruomeninio organizavimosi ląstelė [167]. Todėl, kai vykdant politinius projektus ar darant svarbius ekonominius sprendimus šeimai skiriamas tik antraeilis ar šalutinis vaidmuo, kyla grėsmė visos visuomenės autentiškam vystymuisi [168].

 

166. Tačiau šeima yra trapus socialinis gėris: ją tiesiogiai veikia ekonominės ir technologinės permainos, keičiančios darbo pobūdį, jai taip pat reikalinga kultūrinė, teisinė bei ekonominė parama. Gerai žinoma, kaip destruktyviai šeimos struktūrą veikia nedarbas ir neužtikrintumas. Trumpalaikiu požiūriu gali pasirodyti naudinga mažinti darbo sąnaudas ar maksimaliai didinti finansinį efektyvumą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai ardo bendruomeninio gyvenimo pamatus: džiaugiantis technologiniais laimėjimais, socialinė struktūra palaipsniui suyra, tarsi veikiant tyliam virusui.

 

167. Jaunimas ypač dramatiškai išgyvena neužtikrintumą dėl darbo. Kaip primena Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai, darbas yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir esminė aplinka, kurioje formuojasi žmogaus tapatybė, užmezgamos draugystės bei santykiai, išmokstama imtis konkrečios atsakomybės ir atpažįstamas pašaukimas [169]. Kai galimybėms įsidarbinti trukdo didelis nedarbo lygis, netinkamos švietimo sistemos ar struktūrinės kliūtys, daugelis jaunų žmonių suvokia, kad jų žmogiškosios ir profesinės realizacijos kelias užblokuotas. Dėl poreikio keletą kartų per gyvenimą keisti darbą atsiranda nuolatinio tobulinimosi ir persikvalifikavo būtinybė, kad naujos kartos galėtų kompetentingai ir savarankiškai dorotis su kintančios ir dažnai nenuspėjamos ekonominės aplinkos keliamomis rizikomis [170].

 

168. Iš čia kyla konkreti viešoji atsakomybė. Valstybė privalo remti įmonių veiklą, sudarydama palankias sąlygas užimtumui, skatindama darbo vietų kūrimą ten, kur jų trūksta, ir apsaugodama jas krizės laikais, nes darbas yra pirminis gėris šeimoms ir visuomenei [171]. Šiuo giluminių technologinių permainų laikotarpiu ypač būtinas politinis kūrybiškumas skatinant darbą, iškeliant šeimos ir naujų kartų kertinę svarbą, jei nenorime, kad ekonominė pažanga virstų naujomis nesaugumo ir atskirties formomis.

 

169. Norint paremti šeimas ir jaunimą šių permainų metu, reikia priimti sprendimus, kurie užtikrintų stabilumą. Kaip jau minėta, būtina darbo politika, skatinanti užimtumo tęstinumą bei kokybę, besipriešinanti tam, kad neužtikrintumas būtų laikomas įprastine gyvenimo būkle, ir puoselėjanti realistiškus profesinio įsitraukimo ir tobulėjimo kelius. Antra, reikia priemonių, užtikrinančių žmonišką gyvenimo ritmą: be tinkamos pusiausvyros tarp darbo, paslaugų ir poilsio šeima silpsta, o jaunuoliams sunku subręsti ir imtis atsakomybės. Be to, labai svarbu investuoti į prieinamą ugdymą ir perkvalifikavimą, kad skaitmeninės ekonomikos reikalaujamas profesinis judumas netaptų žiauria atranka tarp tų, kurie geba atnaujinti savo kompetencijas, ir tų, kurie tokios galimybės neturi. Galiausiai reikia remti socialinius ryšius: švietimo tinklus ir bendruomenes, kurie padėtų priimti gyvenimo pasirinkimus ir neleistų, kad netikrumas sukeltų vienatvę ir priklausomybes. Taip technologinę kaitą galima įvaldyti nesugriaunant to, kas daro visuomenę kūrybingą, – gebėjimo kurti ateitį.

 

Išsaugoti laisvę nuo priklausomybės ir komercializacijos

Priklausomybės ir socialinė kontrolė

 

170. Apsvarstę tiesos ir švietimo, darbo bei šeimos klausimus, turime aptarti skaitmeninės revoliucijos poveikį žmogaus laisvei, mąstydami, kaip susidoroti tiek su individo psichologija susijusiomis rizikomis, tiek su didžiulėmis socialinėmis dramomis. Negalima nuvertinti subtilesnių priklausomybės formų, susijusių su skaitmenine „dėmesio ekonomika“, kai platformos ir paslaugos kuriamos siekiant užimti vartotojų laiką bei dėmesį, išnaudojant jų pažeidžiamumą ir silpninant vidinę laisvę. Kai verslo modeliai klesti naudodamiesi žmogiškomis silpnybėmis, o asmuo traktuojamas kaip priemonė, bet ne kaip tikslas, kuriantiesiems ar finansuojantiesiems šias sistemas tenka moralinė atsakomybę, kurios nevalia nepaisyti. Neatidėliotinai būtina skatinti tokį naudojimąsi technologijomis, kuris stiprintų vidinę laisvę: reikia ugdyti skaitmeninį saikingumą, užtikrinti nepilnamečių apsaugą ir priešintis kitų pažeidžiamumu besinaudojantiems modeliams.

 

171. Dar viena, mažiau matoma, bet ne mažiau rimta grėsmė – socialinė kontrolė, kuri tampa galima dėl masinio duomenų rinkimo ir algoritminių sistemų naudojimo. Kai kiekvienas veiksmas – judėjimas, pirkimai, santykiai, mėgstami pasirinkimai – palieka pėdsaką, atsiranda nauja valdymo galia; galimybė profiliuoti vartotojus, prognozuoti ir daryti įtaką elgesiui, dažnai žmonėms to visiškai nesuvokiant. Jei šie duomenys naudojami priimant sprendimus, kurie daro įtaką konkrečioms galimybėms (prieigai prie kreditų, darbuotojų atrankai, paslaugoms), kyla pavojus pažeisti laisvę ir diskriminuoti pažeidžiamiausius. Negana to, kontrolė vykdoma ne tik per aiškius draudimus, bet ir per matomumo struktūrą: tai, kas išryškinama ar paslepiama, už ką atlyginama ar dėl ko baudžiama, galiausiai formuoja nuomones ir pasirinkimus, skatina konformizmą ir savicenzūrą. Todėl laisvė skaitmeninėje eroje nėra vien vidinis reiškinys: tai taip pat viešasis klausimas, reikalaujantis aiškių taisyklių, skaidrumo, galimybės kreiptis į teismą ir proporcingų apribojimų naudojant invazines technologijas, kad technika ir toliau tarnautų žmogui ir netaptų sąžinės valdymo forma.

 

172. Šių problemų šaknys glūdi technokratinėje ir posthumanistinėje  mąstysenoje, kuri linkusi laikyti žmogų manipuliuojamu objektu arba optimizuotinu ištekliumi [172], kai pašalinama viskas, kas riboja didžiausio pelno siekį, kai svarbu efektyvumas, o ne pagarba laisvei ir žmogaus orumui. Kai kuriose posthumanistinės mąstysenos atmainose netgi siekiama taip toli, kad hipotetiškai kalbama apie „antrosios klasės“ žmones, tarnaujančius elito, kuris save laiko pranašesniu, interesams: tai nerimą kelianti perspektyva, kuri tampa dar grėsmingesnė, jei derinama su technologinėmis priemonėmis, eksponentiškai išplečiančiomis kontrolės ir atrankos galią. Netgi tam tikra struktūrinio įsiskolinimo logika, kai ištisos tautos sąlygojamos priklausomybės būklės, atskleidžia tą patį mentalitetą, toleruojantį naujomis formomis besireiškiančius subordinacijos santykius, artimus vergovei.

 

Nutraukti naujosios vergovės grandines

 

173. Šis iškreiptas požiūris į žmogų šiandien pasireiškia įvairiomis pavergimo formomis, tiesiogiai susijusiomis su skaitmenine ekonomika. Dirbtinio intelekto pasaulyje nėra nieko nematerialaus ar magiško. Kiekvienas atsakymas, kuris atrodo tiesioginis ir tobulas, kyla per ilgą tarpininkavimo grandinę ir apima platų gamtinių išteklių, energetikos infrastruktūros ir, svarbiausia, žmonių tinklą. Didelė skaitmeninės ekonomikos veiklos dalis remiasi milijonų žmonių tyliu darbu, atliekamu mažai matomose, bet esminėse srityse: tai duomenų žymėjimas, turinio medžiagos – dažnai labai blogo turinio – moderavimas, modelių mokymas. Daugeliu atvejų tai daro jauni žmonės, daugiausia moterys, kurie sunkiai dirba už minimalų atlygį. Prie šio nematomo darbo lauko prisideda dar brutalesnių padarinių paliekantis darbas – išteklių, kurių reikia gaminant prietaisus ir mikroprocesorius, kad DI veiktų, gavyba. Kai kuriose pasaulio regionuose paaugliai ir vaikai dirba pavojingomis sąlygomis, smulkindami medžiagas, iš kurių gaunami retieji metalai. Jų kūnai randuoti, suluošinti, išsekę – visa tai tam, kad nenutrūkstamu srautu vyktų skaitmeninės operacijos. Be to, nusikaltėlių grupiniai tinklai naudojasi interneto platformomis, pranešimų perdavimo sistemomis, anoniminiais mokėjimais ir profiliavimo technikomis, siekdami verbuoti, kontroliuoti ir transportuoti prekybos žmonėmis aukas, dažnai nepilnamečius; naudojantis tais pačiais skaitmeniniais kanalais, palaikančiais didžiąją dalį pasaulinės ekonomikos, vyrai ir moterys paverčiami stebimais „duomenimis“ ir perkeliamais „siuntiniais“. Ši realybė stipriai sukrečia mūsų laikų moralinę sąžinę. Nepakanka remtis efektyvumu ar šlovinti inovacijų teikiamą naudą, jei tai susieta išnaudojimo grandine, kuri sąmoningai paliekama nematoma. Kai technologija žada išsilaisvinimą, tačiau pasauliniu mastu sukuria naujas subordinavimo formas, ji prieštarauja pagrindiniam žmogaus orumo principui.

 

174. Kova su naujosiomis vergovės apraiškomis yra lemiamas išbandymas siekiant dirbtinio intelekto ir skaitmeninės transformacijos etinio vertinimo įžvalgos. Bažnyčia, tęsdama Leono XIII pradėtą tradiciją, dar kartą tvirtai smerkia bet kokią vergovės, prekybos žmonėmis ir žmonių komercializavimo formą. Ji primena, kad būtina neatidėliotinai išjudinti plačią apmąstymų ir veiksmų iniciatyvą, kuri iškeltų kiekvieno žmogaus neatimamą orumą ir bendrąjį gėrį į dėmesio centrą kaip visuomenės tikslą ir kaip kiekvieno asmeninio, socialinio bei politinio pasirinkimo kriterijų. Be tokios etinės ir humanizuojančios refleksijos kyla pavojus, kad didėjanti skaitmeninių sistemų galia mus nuves į naujus žiaurumus, ne mažiau gėdingus už buvusius praeityje, kuriuos šiandien smerkiame, nors ir toliau save pristatome kaip „pažangias“ ir „civilizuotas“ visuomenes.

 

175. Prekyba žmonėmis turi būti pripažinta kaip šiuolaikinė vergovės forma ir kaip šiurkštus žmogaus orumo pažeidimas; jei ryžtingai nereaguojame arba kaip nors toleruojame tokias praktikas, reiškia, kad tam tikra prasme šiandien tampame praeities nuodėmių bendrininkais, kai vergovė buvo pateisinama arba nutylima [173].

 

176. Bažnyčia, brandindama savo mokymą, palaipsniui vis labiau suvokė šių reiškinių šiurkštų neteisingumą. Tiesa, praeities įvykių negalima vertinti neatsižvelgiant į istorinį kontekstą, tarsi visi laikui bėgant susiformavę kriterijai būtų buvę žinomi visada. Vis dėlto negalime paneigti ar sumenkinti to, kad Bažnyčia ir visuomenė pavėluotai pasmerkė vergovės rykštę. Antikoje ir viduramžiais daugelis žmonių ir bažnytinių institucijų turėjo vergų, o naujaisiais laikais Romos Apaštalų Sostas, valdovų paskatinimu ir prašymu, ne kartą ėmėsi priemonių, siekdamas sureguliuoti ir įteisinti „netikinčiųjų“ pavaldumo, o kai kuriais atvejais – jų pavergimo formas [174]. Tik XIX amžiuje buvo paskelbtas formalus, absoliutus ir visuotinis vergovės pasmerkimas, ypač Leono XIII laikais [175]. Tai yra aiškus pavyzdys, kad Bažnyčia auga pažinimu, vis geriau suvokdama savo saugomas amžinąsias Apreiškimo tiesas. Nors svarstant šį klausimą nebuvo nuoseklumo – Bažnyčia ilgą laiką toleravo vergovę ir tik vėliau ją visiškai pasmerkė – vis dėlto per visą istoriją nuosekliai išlaikytas įsitikinimas dėl kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, orumo; nepaisant to, per aštuoniolika šimtmečių jai nepavyko oficialiai aiškiai pareikšti, kad žmogaus orumas visiškai nesuderinama su vergove. Tai yra krikščioniškosios atminties žaizda, ir nevalia manyti, kad tai mūsų neliečia [176]. Prisiminus didžiules kančias bei pažeminimus, kuriuos dėl vergovės iškentė tiek daug žmonių, neišvengiamai užplūsta stiprus skausmas: tai prieštarauja Viešpaties be galo mylimų žmonių beribiam orumui. Dėl to Bažnyčios vardu nuoširdžiai prašau atleidimo.

 

177. Būtent todėl prisiminimas apie praeities bendrininkavimą ir aklumą vergovės neteisybės atžvilgiu tampa mums raginimu budėti: tai, ko išmokome, turi virsti dabartine įžvalga ir atsakomybe. Jei norime, kad ateityje netektų prašyti atleidimo už neištikimybę saugant žmogaus orumo lobį – o to reikalauja mūsų tikėjimas, – šiandien mums dera atvirai ir ryžtingai smerkti prekybą žmonėmis visomis jos apraiškomis ir žingsnis po žingsnio, kartu su visais, kurie tam įsipareigoja, remti realias prevencijos, apsaugos, išlaisvinimo ir reabilitacijos priemones.

 

178. Šiandien kolonializmas pasirodo visiškai nauju veidu. Jis valdo nebe vien kūnus, bet pasisavina duomenis ir paverčia asmeninį gyvenimą eksploatuojama informacija. Ištisos teritorijos, ypač geopolitiškai mažiau reikšmingos ir struktūriškai labiau pažeidžiamos, šiuo metu susiduria su naujo pobūdžio eksploatacija: išgaunami sveikatos duomenys, epidemiologiniai profiliai, genetiniai žemėlapiai ir demografiniai duomenys. Tai yra naujieji galios „retieji žemės elementai“: gyvybiškai svarbi informacija, kuri apdorojama per sąsajas ir gali būti naudojama prognozavimo modeliams mokyti, investicijų strategijoms formuoti, krizėms numatyti ir svarbiausia – svarbiems asmenims ir dalykams atrinkti. Kas valdo visų gyventojų sveikatos duomenis, šiandien dažnai renkamus pagalbos, mokslinių tyrimų ar inovacijų pretekstu, iš tikrųjų turi struktūrinę įtaką ateičiai: gali formuoti poreikius ir rinkas. Taip pat gali anksčiau už kitus nuspręsti, kam skirti vaistus, investicijas, apsaugą. Būtent čia sprendžiamas vienas aktualiausių mūsų laikų moralinių klausimų: kaip paversti bendrai sukauptą žiniją bendruoju gėriu, o ne dominavimo svertu; kaip grąžinti žmonėms ne tik juos apibūdinančius duomenis, bet ir galimybę nuspręsti, kaip jie bus naudojami, kas juos naudos ir kokiu tikslu. Priešingu atveju skaitmeninis amžius bus ne pokolonijinis, bet kolonijinis, tik kitu pavidalu.

 

179. Naujas vergovės formas skatina ekonominės grandinės ir skaitmeninės infrastruktūros. Todėl reikia imtis priemonių keliomis kryptimis. Pirma, griežčiau reikalauti technologijų pramonę ir skaitmeninę ekonomiką griežčiau laiduoti palaikančių tiekimo grandinių skaidrumą, kad bet koks konkurencinis pranašumas nebūtų grindžiamas nematomu išnaudojimu. Antra, būtina, jog įmonės ir investuotojai taikytų aiškius prevencinio etinio tikrinimo (due diligence) kriterijus, tarp prioritetų įtraukdami darbuotojų apsaugą, kovą su priverstiniu darbu ir duomenimis grindžiamų verslo modelių socialinio poveikio vertinimą. Be to, skaitmeninės platformos turi būti raginamos atsakingai bendradarbiauti su valdžios institucijomis ir pilietine visuomene, kad komunikacijos, mokėjimo ir profiliavimo priemonės netaptų aukų verbavimo ir kontrolės kanalais. Kai siekiama šių pastangų bendros sąveikos, skaitmeninė aplinka gali tapti ne išnaudojimą, o apsaugą, prevenciją ir žmogaus orumą skatinančia erdve.

 

Bendra atsakomybė

 

180. Įvairios aptartos sritys – tiesos paieška viešajame gyvenime, švietimas skaitmeninėje aplinkoje, pokyčiai darbo pasaulyje, šeimų pažeidžiamumas ir naujos vergovės formos – nėra atskiri, tarpusavyje nesusiję reiškiniai. Jie atskleidžia tą patį iššūkį: jei technologija tampa absoliučiu kriterijumi, kyla grėsmė, kad žmogus bus traktuojamas kaip duomenų elementas, mechanizmo detalė ar prekė; jei, priešingai, technologija įtraukiama į išminties sferą, ji gali tapti augimo, teisingumo ir brolystės priemone.

 

181. Šiuo požiūriu Bažnyčios socialinis mokymas siūlo bendrą atsakomybę. Jis reikalauja, kad šie procesai būtų toliaregiškai valdomi – tai gali vykdyti institucijos, gebančios reguliuoti neužslopindamos kitų ir apsaugoti neperimdamos kitų vaidmens; įmonės, kurios pripažįsta darbą ir orumą kaip sėkmės kriterijų; tarpinės organizacijos ir švietimo bendruomenės, kurios atkuria pasitikėjimą ir ryšius; piliečiai, puoselėjantys atsakomybę, saikingumą, įžvalgumą ir tiesos prasmę. Tik taip inovacijos iš tiesų padės visapusiškam žmogaus vystymuisi ir netaps atskirties bei dominavimo veiksniu; ir tik taip bus galima pripažinti, jog pažangos pažadas yra tikras, nes jis bus vertinamas pagal kiekvieno vyro ir kiekvienos moters neliečiamą orumą.

 

Penktas skyrius

 

GALIOS KULTŪRA IR MEILĖS CIVILIZACIJA

 

182. Apsvarsčius, kaip dirbtinis intelektas keičia kai kuriuos gyvenimo bei visuomenės aspektus, ir kad tai turi rimtų padarinių žmogaus orumui, būtina atkreipti dėmesį į dar dramatiškesnę sritį – karą. Čia klausimas susijęs ne vien su naujų priemonių veiksmingumu, bet ir su pavojumi, kad technologija, atskirta nuo etikos bei atsakomybės, gali pagreitinti ir nuasmeninti sprendimus dėl gyvybės ir mirties, o jėgos panaudojimą paversti greitu ir paprastai įgyvendinamu pasirinkimu. Vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje taika nėra tik viena iš daugelio temų: ji yra visuotinio bendrojo gėrio sąlyga ir tautų, ypač tų, kurios pašauktos imtis valdymo atsakomybės, moralinės brandos išbandymas.

 

183. Skaitmeninė revoliucija keičia konfliktų pobūdį. Šalia matomo karo, atsiranda hibridinės formos: kibernetiniai išpuoliai, manipuliavimas informacija, įtakos kampanijos, strateginių sprendimų automatizavimas. Dirbtinis intelektas į šiuos procesus įsilieja kaip pagreitinantis veiksnys, esant situacijai, kai daugelis technologijų iš esmės yra dvilypės: tai, kas sukurta gynybai, gali būti greitai pritaikyta puolimui, o riba tarp apsaugos ir agresijos beveik išdyla. Dirbtinis intelektas gali sustiprinti gynybą ir civilių apsaugą, tačiau taip pat gali sumažinti jėgos panaudojimo slenkstį, padaryti atsakomybę neaiškią, skatinti kultūrą, kurioje priešas tampa tik statistiniu duomeniu, o auka – „šalutine žala“. Susidūrę su šiais pokyčiais, turime remtis socialinio mokymo principais – asmens orumu, bendruoju gėriu, visuotine gėrybių paskirtimi, subsidiarumu, solidarumu, teisingumu – kaip kriterijais, pagal kuriuos galima spręsti, ar technologijos iš tiesų tarnauja žmonijai, ar galiausiai ją pavergia, ir laikyti juos gairėmis mūsų pasirinkimams.

 

184. Taigi šiame skyriuje ketinu palyginti dvi priešingas logikas, kurias jau minėjau remdamasis bibliniais įvaizdžiais: viena iš jų yra pagunda statyti Babelio bokštą, pasitikint galia ir puikybe; kita – kantrybė siekiant atstatyti Jeruzalę, kaip Nehemijo laikais, „dedant akmenį ant akmens“, saugant žmoniškumą ir bendrąjį gėrį.

 

185. Žvelgdami į pasaulinę dinamiką vis aiškiau matome, kaip plinta galios kultūra, grindžiama poliarizacija ir prievarta. Šiuolaikinis Babelis –  ne tik globalizuota technokratinė paradigma, bet ir priešpriešoje esančių imperializmų nuotolinis susidūrimas, konfliktas tarp galybių, norinčių išlaikyti savo viršenybę, ir tų, kurie nori ją užkariauti, o šią priešpriešą lydi daugybė vietinių konfliktų. Be to, tai lenktynės kuriant vis galingesnes technologijas arba siekiant garantuoti jų kontrolę, o jose vadovaujamasi nužmoginančia ambicija, kuri, atrodo, nepaiso jokių ribų. Vis dėlto šalia tos tendencijos matome didelę dalį žmonijos, kuri stengiasi išlikti žmoniška ir darbuojasi, kurdama sambūvio ir taikos miestą. Mes visi, dažnai patys nesuvokdami, esame to miesto statytojai ir pavieniai architektai, gebantys prisidėti didžiadvasiškais poelgiais, tačiau neturintys bendros vizijos. Tai lėtesnė, mažiau matoma ir nelabai įspūdinga statyba; šis darbas laukia didesnio supratingumo ir geresnio koordinavimo, idant taptų sąmoningu ir nuosekliu kiekvienos bendruomenės įsipareigojimu, apimančiu šeimas, valstybes ir valstybių tarpusavio santykius. Būtent šią įsipareigojimo perspektyvą, šią vilties statybvietę mes vadiname „meilės civilizacija“.

 

Meilės civilizacija skaitmeninėje epochoje

 

186. Kai šventasis Paulius VI pirmą kartą pavartojo sąvoką „meilės civilizacija“ [177], pasaulis išgyveno Šaltąjį karą, ginklavimosi varžybas ir didžiulį ekonominį disbalansą. Tame kontekste Bažnyčia nurodė alternatyvų kelią ideologinei sistemų priešpriešai ir kaip viziją siūlė socialinę tvarką, kurioje teisingumas ir meilė susipina, o meilė tampa ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo organizavimo principu. Šiandien turime ryžtingai atgaivinti šią viziją: meilės civilizacija nėra naivi utopija, tai reiklus projektas, kurio esmė – meilę paversti teisingumo struktūromis, brolystę įtvirtinti instituciniu lygmeniu ir kitus – tiek asmenis, tiek tautas – laikyti sąjungininkais, būtinais bendrajam gėriui kurti. Kaip mums priminė enciklika Fratelli tutti, tik ši socialinė meilė, gebanti tapti kultūra ir norma, gali sukurti stabilią tarptautinę tvarką ir padaryti, kad vien ginkluota koegzistencija grindžiamas sambūvis taptų likimo bendruomene [178].

 

187. Šiandienos skaitmeninių permainų kontekste ši įžvalga pasirodo esanti dar reikšmingesnė. Skaitmeniniai tinklai, globalizuota ekonomika ir dirbtinio intelekto plėtra kuria vis tankesnius ryšius ir realiuoju laiku vienur priimamus sprendimus susieja su jų sukeltomis pasekmėmis kitur. Todėl tebėra aktualūs Vatikano II Susirinkimo žodžiai apie didėjančią tautų tarpusavio priklausomybę: bendrasis gėris vis labiau įgyja globalią apimtį, o teisės ir pareigos saisto visą žmonijos šeimą [179]. Meilės civilizacijos planui čia tenka lemiama užduotis – paversti šią patiriamą tarpusavio priklausomybę sąmoningai pasirinktu solidarumu. Tai yra kriterijus, kuris turėtų būti technologinių procesų orientyru: nepakanka, kad dirbtinis intelektas padidintų mūsų efektyvumą ar susietumą tarpusavyje; jis turi tarnauti visuotinės žmonijos šeimos kūrimui, kur būtų bendros teisės ir pareigos, o skaitmeninis artumas įgalintų tikrą susitikimą ir rūpinimąsi vienas kitu.

 

Galios kultūra

 

188. Mūsų gyvenamu laiku vis labiau įsitvirtina galios kultūra, kurioje turimos priemonės ir gebėjimas dominuoti dažnai diktuoja darbotvarkę ir sprendimų kriterijus; žmonijos bendrasis gėris nustumiamas į antrą planą, o kariaujančių tautų reali drama numenkinama, laikant ją antraeiliu dalyku, palyginti su strateginiais interesais. Ši galios kultūra įsiskverbia į visuomenę, keičia santykius ir elgesį, plinta normalizuodama karą, siekdama vis didesnės karinės galios, pasinaudodama daugiašališkumo krize, puoselėdama klaidingą realizmą ir kartodama, kad alternatyvų nėra.

 

Karo normalizavimas

 

189. 1965 m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje ypač įtaigiai nuskambėjo šventojo Pauliaus VI žodžiai: „Te niekada daugiau nebus karo, niekada daugiau tenebus karo!“ [180]. Turime pripažinti, kad, nepaisant taikos troškimų ir deklaracijų, pastaruosius šešiasdešimtį metų žymėjo nepaprastai žiaurūs konfliktai, į kuriuos dažnai būdavo masiškai įtraukiami civiliai gyventojai, nukentėjo nekaltos aukos, kilo pabėgėlių bangos, socialinis nestabilumas ir liko ilgalaikės žaizdos. Vis dėlto viešajame diskurse vyravo įsitikinimas, kad karas turi likti kraštutine priemone (extrema ratio), jo galimybę privalo saistyti griežti etiniai ir teisiniai apribojimai ir bet kuriuo atveju politinėje perspektyvoje turi būti orientuojamasi į taiką. Atsižvelgiant į tarpukario laikotarpio pokyčius, po Antrojo pasaulinio karo įvyko lūžis: taika tapo tarptautinės tvarkos svarbiausias tikslas, tai ypač liudija Jungtinių Tautų chartija, kuria siekiama „išgelbėti ateities kartas nuo karo rykštės“ [181]; daugelio šalių nacionalinėse konstitucijose laikytasi tos pačios krypties, o ginklo panaudojimas apribotas, leistinas tik kraštutiniais ir griežtai apibrėžtais atvejais. Net Šaltojo karo metu, nepaisant rimtų konfliktų, išliko supratimas, kad bet kokia kaina reikia išvengti naujo pasaulinio karo.

 

190. Šiandien, priešingai, viešojoje erdvėje ir sprendimuose dėl ginklavimosi matome tikrą paradigmos pokytį – nerimą kelia karo kaip tarptautinės politikos priemonės reabilitavimas, o būtent tie etiniai kriterijai, kurie anksčiau ribojo jo taikymą, yra pamažu dildomi. Ilgai besitęsiantys regioniniai konfliktai, įtampų eskalavimas ir abipusiai grasinimai tampa beveik normaliu reiškiniu, o konfliktai dėl teritorinės ekspansijos vėl iškyla tokiomis formomis, kurios, kaip manyta, jau buvo įveiktos. Visuomenės nuomonė palaipsniui veikiama ir pripratinama prie poliarizuojančių žiniasklaidos naratyvų, kuriuos neretai sustiprina algoritmai, skatinantys konfliktus bei priešpriešą.

 

191. Taip pat matome nerimą keliantį istorinės atminties praradimą. Blėstant Šoa ir dviejų pasaulinių karų tiesioginiams liudijimams darosi lengviau selektyviai ar iškreiptai perrašyti praeitį, kai melagingos naujienos ir naratyvų manipuliacijos užtemdo išmoktą pamoką. Be gyvos karo siaubo atminties kyla pavojus, kad politiniai sprendimai bus priimami remiantis vien tik galia, neatsižvelgiant į ilgalaikes pasekmes.

 

192. Prie viso to prisideda medijos ir skaitmeninis aspektas kaip naujas ir lemiamas veiksnys. Komunikacijos tinklai, fragmentuota informacinė aplinka ir konfrontaciją skatinantys algoritmai gali sustiprinti poliarizaciją ir nuoskaudas, įtvirtinti propagandą ir apsunkinti bendrą įžvalgą. Taigi karas ne tik kariaujamas, jam taip pat kultūriškai ruošiamasi per supaprastinančius pasakojimus, „draugas ar priešas“ logiką, dezinformaciją ir baimę. Kai blėsta istorinė atmintis ir silpnėja etiniai kriterijai, saugantys civilius ir pažeidžiamiausius, tampa lengviau pateisinti smurtą kaip būtiną, neišvengiamą ar net „švarų“ sprendimą. Būtent tokioje atmosferoje žmonija slysta į prievartinę galios kultūrą, kur taika suvokiama nebe kaip siektina užduotis, o kaip nestabili pertrauka tarp konfliktų. Šiandien labiau nei bet kada svarbu dar kartą pabrėžti, kad reikia atsisakyti „teisingo karo“ teorijos, kuria pernelyg dažnai remiamasi norint pateisinti bet kokį karą, drauge išlaikant teisę į legitiminę savigyną, suvokiamą griežtąja prasme [182]. Žmonija turi daug veiksmingesnių ir labiau žmogaus gyvybę puoselėjančių priemonių konfliktams spręsti, pavyzdžiui, dialogą, diplomatiją, atleidimą. Jėgos, smurto ir ginklų naudojimas liudija skurdžią santykių plėtotę, ir tai visada turi katastrofiškų padarinių civiliams gyventojams.

 

Neribojama jėga

 

193. Vienas lemiamų dabartinės padėties veiksnių yra auganti karo pramonė, kai kuriose šalyse tapusi pagrindiniu ekonomikos sektoriumi. Glaudus ryšys tarp ekonominių interesų, karinių struktūrų ir politinių sprendimų sukuria „ginkluotą tautą“, kurioje karas atrodo beveik natūralus politikos tęsinys, o ginklų rinka tampa savarankiška karingų sprendimų varomąja jėga. Negalime ignoruoti milžiniškų ekonominių interesų, slypinčių už karo. Ginkluotės pramonė ir ginklus tiekiančios šalys pelnosi iš rinkos, kuri klesti būtent dėl konfliktų. Šia prasme egzistuoja ir ekonominė logika, kuri prisideda prie įtampos kurstymo įvairiuose pasaulio regionuose.

 

194. Kariniams arsenalams vėl skiriamas didelis dėmesys. Anksčiau pripažinus ginklų, galinčių sunaikinti visą žmoniją, grėsmę, siekta įtampos mažinimo ir derybų dėl nusiginklavimo. Deja, šis požiūris buvo paliktas nuošalyje, o branduolinių arsenalų plėtra – įskaitant jų „taktinio“ taikymo galimybę – verčia manyti, kad tokių ginklų panaudojimas tampa vis labiau tikėtinas. Šiomis aplinkybėmis 2021 m. įsigaliojusi Sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo, kurią parėmė daugiau nei septyniasdešimt šalių, yra svarbus ženklas, tačiau išlieka tikimybė, kad jos reikšmė liks daugiausia simbolinė, nes pagrindinės branduolinės valstybės prie jos neprisijungė. Taip išplito klaidingas įsitikinimas, kad branduolinis atgrasymas yra būtina saugumo sąlyga, o tai paskatino naujas ir sunkiai kontroliuojamas ginklavimosi varžybas, kurias lydi laipsniškas susitarimų dėl branduolinių ginklų mažinimo dekonstravimas; taip pat kuriami „miniatiūriniai“ ginklai, kurių panaudojimą tampa lengviau laikyti realia galimybe.

 

195. Ta pati logika tinka ir konvencinių karinių konfliktų atveju: karinė jėga, diplomatinių iniciatyvų nepajėgumas ir sudėtingai susipynę interesai skatina konfliktus, kurie dažnai tampa chroniškais ir daro didžiulę žalą žmonėms ir aplinkai. Pradėti karą yra daug lengviau nei jį sustabdyti; nepaisant to, konfliktų prevencijai skiriamas dėmesys yra dramatiškai menkas.

 

196. Padėtį dar labiau destabilizuoja naujų ginkluotų subjektų – džihadistų grupuočių, privačių ginkluotų pajėgų, nusikalstamų tinklų – atsiradimas, kuris žymi valstybės turėto jėgos naudojimo monopolio pabaigą. Dažnai šie subjektai vadovaujasi neaiškiais ideologiniais motyvais, kuriuos supina su labai konkrečiais ekonominiais interesais, ir paverčia karą tikru gyvenimo būdu ištisoms jaunimo ir vaikų kartoms: tikslas yra ne galutinė pergalė, o konflikto palaikymas kaip galios ir pajamų šaltinis.

 

Ginklai ir dirbtinis intelektas

 

197. Su šiuo scenarijumi susijęs nuolatinis ginklų sistemų, o ypač su dirbtiniu intelektu susijusių ginklų vystymas. Šventasis Sostas neseniai pabrėžė, kad vis paprastėjantis autonominio valdymo  ginklų sistemų naudojimas daro karą „lengviau vykdomą“ ir mažiau priklausomą nuo žmogaus kontrolės, o tai prieštarauja principui, kad ginkluotosios pajėgos turi būti naudojamos tik kaip paskutinė priemonė teisėtos gynybos atveju [183]. Todėl dirbtinio intelekto kūrimas ir taikymas karinėje sferoje privalo būti reglamentuojamas griežčiausiais etiniais apribojimais, gerbiant žmogaus orumą bei gyvybės šventumą ir vengiant ginklavimosi varžybų [184].

 

198. Kartais kalbama apie „dirbtinius moralinius agentus“, tarsi mašina galėtų garantuoti skirtį tarp gėrio ir blogio nuosekliau nei žmogus. Tačiau moralinio sprendimo nedera redukuoti iki skaičiavimo: jis apima sąžinę, asmeninę atsakomybę ir kito pripažinimą asmeniu. Todėl neleistina dirbtinėms sistemoms patikėti su mirtimi susijusių ar kitokių neatšaukiamų sprendimų. Joks algoritmas negali padaryti, kad karas būtų morališkai priimtinas. Dirbtinis intelektas nepašalina nežmoniškumo, iš esmės būdingo kiekvienam kariniam konfliktui: DI gali tik pagreitinti konfliktą ir jį nuasmeninti, sumažinti smurto panaudojimo slenkstį, paversti gynybą operatyviniu planavimu, o aukas – tik duomenimis. Taip mes pripratinami prie minties, kad smurtas yra neišvengiamas, reikia tik jį optimizuoti. Todėl į programuojamas dirbtines sistemas ypač svarbu įdiegti vertybes ir gebėjimą apdairiai vertinti – tai prisidėtų prie moralinės ekosistemos, kurioje žmonės galėtų geriau įsiklausyti į savo sąžinę, o dirbtinio intelekto modeliams būtų nustatytos tinkamos ribos.

 

199. Nepakanka bendrai remtis etika: reikia nurodyti konkrečius sprendimo kriterijus. Pirmasis susijęs su asmenine atsakomybe. Kai sprendimas smogti tampa automatizuotas arba neaiškus, didėja atsakomybės išdildymo rizika. Todėl atsakomybės grandinė turi likti atpažįstama ir patikrinama: visus tuos, kurie sistemas projektuoja, moko, leidžia naudoti, naudoja, saisto atskaitomybė už savo pasirinkimus. Antrasis kriterijus susijęs su moralinio sprendimo priėmimo laiku. Dirbtinis intelektas linkęs sutrumpinti sprendimų priėmimo laiką; tačiau karo metu negrįžtamų sprendimų nevalia grįsti vien tik greitumu ir efektyvumu. Trečiasis kriterijus – civilių identifikavimas ir apsauga. Kiekviena technologija, leidžianti smogti nematant kito veido, sumažina konflikto moralinį slenkstį. Pasirenkant taikinius ir naudojant jėgą negalima painioti kovotojų su nekovojančiaisiais, taip pat nevalia ignoruoti poveikio beginkliams gyventojams.

 

200. Iš šių kriterijų kyla keletas neginčytinų reikalavimų. Pirmiausia, kiekvienoje karo veiksmams naudojamoje sistemoje turi būti užtikrintas atsekamumas ir galimybė atkurti sprendimus, kad atsakomybė ir galima kaltė nebūtų priskirta „mašinai“. Antra, sprendimas panaudoti letalinę jėgą negali būti patikėtas neskaidriems ar automatizuotiems procesams, jis privalo likti veiksmingai, sąmoningai ir atsakingai žmogaus kontroliuojamas. Galiausiai būtina nustatyti bendras taisykles, taip pat ir tarptautiniu lygmeniu, kurios stabdytų technologinių ginklų lenktynes ir garantuotų ypatingą civilių bei jų išlikimui būtinos infrastruktūros apsaugą.

 

Daugiašališkumo krizė

 

201. Galios kultūra taip pat  kyla dėl daugiašalės sistemos krizės. Institucijos, sukurtos siekiant puoselėti tautų bendro likimo ir pasaulinio bendrojo gėrio idėją, atrodo susilpnėjusios – ne tik dėl struktūrinių apribojimų, bet ir dėl to, kad dažnai trūksta bendros valios jas remti, reformuoti ir pripažinti jų moralinį autoritetą. Užuot žengę į priekį, mes atsitraukiame nuo XX amžiaus istorinio virsmo. Po 1989 m., kai Europoje žlugo komunistiniai režimai, prasidėjo daugiausia ekonominio pobūdžio globalizacija, kuriai trūko tinkamos politinės struktūros, galinčios palaikyti dialogą ir taiką. Buvo beveik aklai pasitikima rinkų gebėjimu užtikrinti gerovę, demokratiją ir stabilumą; tačiau iš tikrųjų globalizacija, užuot automatiškai sukūrusi vienybę ir taiką, sukėlė fundamentalistines, identiteto įtvirtinimo ir nacionalistines reakcijas. Rezultatas toli gražu nėra autentiškas daugiašališkumas: atrodo, kad tai labiau primena chaotišką ir konfliktinį daugiapoliškumą, kuriame vyrauja nepasitikėjimas kitu.

 

202. Vėl atsiranda pagunda kurti kolektyvinę tapatybę kaip priešpriešą priešui, skatinant naratyvus, kuriuose kiekvienas save pristato kaip auką, turinčią teisę į kerštą. Supaprastintos schemos – „pirmiausia aš“, „draugas ar priešas“, „mes ar jūs“ – dažnai palengvina neatsakingų sprendimų, naikinančių pasitikėjimą tarp tautų, priėmimą. Taip tarptautinės teisės galia pakeičiama tariama „stipresniojo teise“, o tarptautinės teisės priemonės – nuo karo nusikaltimus gvildenančių teismų iki teismų, nagrinėjančių valstybių ginčus, – dažnai apeinamos arba susilpninamos, o tai turi pražūtingų pasekmių politinei kultūrai ir tautų sambūviui [185].

 

203. Šiomis aplinkybėmis taikos kūrimas atsidūrė antrame plane: vystomasis bendradarbiavimas, nusiginklavimas, konfliktų prevencija ir abipusio pasitikėjimo stiprinimas yra atidedami į šalį vadovaujantis galios logika. Taip susilpnėja ir humanitarinės teisės laimėjimai: proporcingumo principas reaguojant į agresiją, teisės į vandenį, maistą ir būtiniausius reikmenis garantija, pagarba civilių ir vaikų gyvybei – visa tai laikoma naiviais praeities prisiminimais.

 

Tariamasis politinis realizmas

 

204. Mes gyvename laikais, kuriems būdingas didžiulis dvasinis ir kultūrinis aklumas. Klaidingas pragmatizmas ragina atkirsti atminties šaknis, tarsi būtų galima pradėti savotišką „naują kūrimą“, atsietą nuo praeities; net ir tie, kurie remiasi didžiais moraliniais principais, gali pasiduoti šiam istoriniam nihilizmui, apgaudinėdami save, esą XX amžiaus žiaurumai nebegali pasikartoti. Iš tikrųjų tie patys mechanizmai vėl iškyla naujomis formomis. Atrodo, kad vėl įsigalioja ginkluotos pusiausvyros ir atgrasymo logika. Tačiau, priešingai nei dvišalio Šaltojo karo scenarijuje, šiandien dėl daugėjančių konfliktų veikėjų bei frontų ši logika tampa vis trapesnė. Paaštrėję konfliktai veda į asimetrinius ir „hibridinius“ karus net ekonomikos, finansų ir informacinių technologijų srityse, o siekiant paveikti viešąją nuomonę griebiamasi dezinformacijos bei baimę kurstančių kampanijų. Daugelyje šalių, taip pat ir Pietų pusrutulyje, karinių išlaidų didinimas pateikiamas kaip vienintelis atsakas į neaiškią ateitį ar įsivaizduojamas grėsmes, o tikrieji kaštai tenka vargingiausiems, kurie mato, kaip mažėja sveikatos priežiūrai, švietimui ir socialinėms paslaugoms skiriamos lėšos.

 

205. Visi šie reiškiniai grindžiami klaidingu „realizmu“, kuris remiasi  ne tik įsitvirtinusia jėgos logika, bet ir kultūriniu bei antropologiniu įsitikinimu, esą karas yra neišvengiama žmogaus prigimties dalis. Teigiama, jog taip buvo visada, išskyrus trumpus pertraukų laikotarpius, ir taip bus visada! Taigi problema jau nebėra taikos siekis – šio orientyro nebeliko tarptautinėje arenoje, o veikiau klausimas, kaip ir kada imtis karinių veiksmų teigiant, jog būtų neatsakinga nepasiruošti konfliktui. Tačiau iš tiesų neatsakinga yra būtent Realpolitik, ši politinio „realizmo“ forma, kuri žmonių sąmonėje ir kultūroje sėja rezignaciją, jog karas neišvengiamas, o taiką bei dialogą apibūdina kaip utopines ar neracionalias nuostatas, ignoruojančias esamus pavojus. Priešingai, taika nėra nei naivi viltis, nei vien karo nebuvimas: ji visada įmanoma kaip teisingumo ir meilės vaisius.

 

206. Tokioje aplinkoje nihilizmas ir pragmatizmas galiausiai susipina, ir normalizuojamos labai rimtos klaidos: religinio ekstremizmo ir tapatybės fanatizmo apraiškos sudaro sąjungą su iracionaliu ekonomizmu, o politika dažnai griebiasi dezinformacijos, priešininko išjuokimo ir sistemingo baimių bei neapykantos kurstymo. Kito žmogaus kitoniškumas vis dažniau suvokiamas kaip grėsmė, ir tai kursto troškimą pasisavinti, norą dominuoti, hegemonines ambicijas, piktnaudžiavimą valdžia ir baimę dėl skirtingumo; taip paruošiama dirva, kurioje nauji konfliktai gali bręsti beveik nepastebimai [186].

 

207. Tai derlinga dirva naujiems karams, galbūt dar pavojingesniems už praeities karus, nes juose linkstama nepaisyti jokių etinių ribų. Tai, kas anksčiau buvo laikoma nepriimtina, šiandien gali būti įgyvendinama beveik nedvejojant, o tarptautinę reakciją lemia veikiau atskirų vyriausybių interesai, o ne objektyvus faktinių situacijų rimtumas. Atrodo, kad sprendimai dabar priimami vadovaujantis beveik išimtinai ekonominiais skaičiavimais, pateisinamais medijose kuriamomis iliuzijomis, dirbtine euforija ir „svajonėmis“, kurios neišvengiamai žlunga, sukeldamos nusivylimą ir naują smurtą. Kai žmonės įsitikina, kad niekas nėra tikra tiesa, o „principai“ – tik tuščia uždanga, jų širdyse uždegamas naujų netolerancijos ir agresijos protrūkių degiklis.

 

208. Šiomis aplinkybėmis lieka atviras klausimas dėl realių garantijų, apsaugančių nuo naujų smurto protrūkių. Kai kultūra normalizuoja ir pateisina konfliktus, atsiveria pavojinga tendencija: tai, kas šiandien atrodo neįsivaizduojama, rytoj gali tapti priimtina remiantis naudos ar saugumo skaičiavimais. Šalyse, kuriose vyrauja didelė socialinė įtampa, negalime atmesti galimybės, kad kai kurie žmonės ginkluotą konfliktą laikys veiksmingu būdu nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų ir ciniška priemone sunkumams įveikti.

 

209. Ypatinga atsakomybė tenka tiems, kurie dirba mokslinių tyrimų srityje. Visi šios srities veikėjai – mokslininkai, verslininkai, investuotojai, akademiniai autoritetai, politikai ir kiti – raginami dirbti pagal skaidrumo ir atsakomybės principus, nuolat turėdami omenyje platesnį kontekstą, kuriame diegiami per jų indėlį pasiekti technologiniai laimėjimai, tarp jų ir susiję su dirbtiniu intelektu. Kai apsiribojama žvilgsniu tik į savo veiklos sektorių, sukuriama iliuzija, kad atliekama morališkai neutrali užduotis, ir vengiama klausimų, kokie yra galutiniai tikslai, kuriais vadovaujamasi atliekant tam tikrus eksperimentus; taip kyla rizika bendradarbiauti – galbūt net to nesuvokiant – neskaidriuose projektuose, skatinančiuose naujas smurto, manipuliacijos ir dominavimo formos.

 

Kurti meilės civilizaciją

 

210. Kurti pasaulį, esantį nuolatinio karo būvyje, yra blogis, ir tai reikia įvardyti. Toks mūsų gyvenamos tikrovės apibūdinimas gali atrodyti niūrus ar pesimistiškas, bet manau, kad tai pasmerkti yra būtina. Tačiau krikščioniškas požiūris neapsiriboja vien blogio pasmerkimu. Mes žvelgiame į istoriją prisikėlusio Nukryžiuotojo šviesoje: jam Tėvas suteikė „visą valdžią danguje ir žemėje“ (plg. Mt 28, 18). Mes interpretuojame dabartį ne kaip nustatytą lemtį, bet kaip erdvę, atvirą asmeniniam ir bendruomeniniam atsivertimui. Taip pat tikime Karalystės jėga – ji išauga iš mažo garstyčios grūdelio, kaip sėkla, kuri, kartą pasėta, sudygsta ir auga (plg. Mk 4, 26–32). Nors aplink tvyro sumaišties triukšmas, gėris tyliai auga iš žemės. Kaip sako pranašas: „Štai, aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ (Iz 43, 19).

 

211. Tai patvirtina atidus žvilgsnis į istoriją. Netgi tamsiausiomis naktimis Viešpats pažadina vyrus ir moteris, gebančius nepasiduoti ir atkakliai siekti gėrio: jie gina pažeidžiamuosius ir atveria susitaikymo kelius. Šventųjų, teisiųjų ir dažnai pamirštų taikdarių atminimas rodo, kad malonė nepašalina konflikto stebuklingu mostu, tačiau sužadina aktyvų priešinimąsi blogiui ir stebinantį kūrybiškumą darant gera. Krikščionys mato tamsybę ir įvardija ją, bet nelieka pasyvūs jos stebėtojai: jie pažįsta šviesą ir žino, kad tamsa jos neužgožė ir negali jos įveikti (plg. Jn 1, 5). Todėl krikščionys tarnauja gėriui net ten, kur atrodo, kad paskutinį žodį taria skausmas; juos palaiko teologinė viltis, kuri suteikia tikrovei perspektyvą bei kryptį.

 

Visi galime prisidėti

 

212. Tačiau čia įslenka subtilus gundymas: mintis, kad problemos yra per didelės, o mes – per maži, ir todėl mūsų pasirinkimai nieko nepakeis. Tai elegantiška kapituliavimo forma, dažnai maskuojama realizmu. Žinoma, ne visi turi vienodą galią daryti poveikį tikrovei: yra žmonių, kurie valdo, sprendžia dėl investicijų, vadovauja institucijoms, atlieka mokslinius tyrimus, ugdo, informuoja, gamina; yra ir tokių, kurie, atrodo, tik tiesiog gyvena savo kasdienį gyvenimą. Vis dėlto nė vienas nėra atleistas nuo atsakomybės. Kiekvienas turi savo veiklos sritį, ir būtent ten – o ne kur nors kitur – yra pašauktas pasirinkti: ar kurstyti jėgos logiką (kad ir abejingumu, cinizmu, melu, neapykanta), ar puoselėti taikos logiką (tiesa, santūrumu, artumu, rūpesčiu).

 

213. XX a. katalikų rašytojas J. R. R. Tolkienas vieno iš savo romano veikėjų lūpomis taip apibūdino mūsų atsakomybę: „Tačiau mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, o dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva“ [187]. Meilės civilizacija gimsta ne iš vienintelio įspūdingo gesto, o iš daugybės mažų ir atkaklių ištikimybės veiksmų, stabdančių dehumanizacijos bangą. Todėl verta sustoti ir apsvarstyti keletą aspektų, kaip kiekvienas savo srityje galime bendradarbiauti kurdami meilės civilizaciją. Nekeldamas užduoties išsamiai išnagrinėti šios temos, siūlau penkias kryptis, kuriomis galime ugdyti kasdienę ir viešąją atsakomybę: nuginkluoti žodžius, kurti taiką teisingumo pagrindu, žvelgti aukų akimis, puoselėti sveiką realizmą, atgaivinti dialogą ir daugiašališkumą.

 

Nuginkluoti žodžius

 

214. Pirmasis indėlis, kuriuo galime prisidėti kurdami žmogiškesnę civilizaciją, yra atidumas savo žodžiams. „Nuginkluokime žodžius ir prisidėsime prie pasaulio nuginklavimo“ [188]. Žodžiai turi milžinišką galią, ir mes tai patiriame kasdien bendraudami, kai kas nors mums pasako kažką, kas pakeičia mūsų nuotaiką – į gera ar į bloga. „Taika prasideda nuo kiekvieno iš mūsų: nuo to, kaip žvelgiame į kitus, kaip jų klausomės, kaip apie juos kalbame; ir šia prasme mūsų bendravimo būdas yra esmingai svarbus: turime pasakyti „ne“ žodžių ir vaizdų karui, privalome atmesti karo paradigmą“. [189]. Todėl visiems būtina ištirti savo sąžinę dėl vartojamų žodžių, dėl juos persmelkiančių išankstinių nuostatų ir dėl atviro ar paslėpto juose glūdinčio agresyvumo. Turime realią galimybę prisidėti prie gėrio kiekvieną kartą, kai sakome tiesą, duodame išmintingą patarimą, palaikome tuos, kuriems reikia paguodos, pasmerkiame neteisybę, suteikiame balsą tiems, kurių nesigirdi.

 

Kurti taiką teisingumo pagrindu

 

215. Visi, bet kuriuo lygmeniu, galime prisidėti įtvirtindami taiką, grindžiamą teisingumu. Juk mes siekiame ne bet kokios taikos –pavyzdžiui, konfliktų nebuvimo bet kokia kaina, – o tikrosios taikos, kuri kyla iš teisingumo. „Yra glaudus ryšys tarp kiekvieno asmens teisingumo ir visų taikos“  [190]. Šventasis Augustinas, komentuodamas psalmės eilutę „teisumas ir ramybė bučiuosis“ (Ps 85, 11b), rašo: „Nėra nė vieno, kuris nenorėtų taikos, tačiau ne visi yra pasirengę gyventi teisingai. […] O tu daryk teisingumo darbus, nes teisingumas ir taika bučiuojasi, neprieštarauja vienas kitam. Kodėl tu nori prieštarauti teisingumui? Štai, pavyzdžiui, teisingumas tau sako: „Nevok“, bet tu į jį nekreipi dėmesio; „Nesvetimauk“, o tu apsimeti, kad negirdi; „Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad būtų daroma tau“; „Nesakyk apie artimą to, ko nenorėtum, kad būtų sakoma apie tave“. […] Nori pasiekti taiką? Tuomet vykdyk teisingumo darbus!“ [191]. Todėl nenuilstamai siekime teisingumo!

 

Žvelgti aukų akimis

 

216. Yra situacijų, kai norėdami išlaikyti žmogiškumą, turime atidėti šalin dvejones ir užimti atitinkamą poziciją. Yra konfliktų, kuriuose neteisinga laikytis neutralumo ir nepakanka teisintis, kad „nesame bendrininkai“ [192]. Civilių bombardavimo, išpuolių prieš ligonines, mokyklas ar gyvybiškai svarbią infrastruktūrą, smurto prieš vaikus akivaizdoje susiduriame su skandalingais papiktinimais, žeidžiančiais pačią žmoniją. Todėl negalime apsiriboti abstrakčiomis analizėmis. Kaip priminė popiežius Pranciškus, turime „paliesti kenčiančiųjų kūną“ [193]: pažvelgti į jų veidus, išklausyti istorijas, pripažinti žaizdas. Skausmingi įvykiai reikalauja tiek istorijos, tiek atminties: istorija siekia papasakoti faktus, o atmintis liudija išgyventą patirtį.

 

217. Kai informacijos ir švietimo erdvė atveriama aukų žvilgsniui bei balsui, galima iš tikrųjų suvokti kare ir apskritai bet kokiame smurte glūdinčio blogio bedugnę; tai skatina nepriimti konflikto logikos kaip normos; nenugręžti žvilgsnio į šalį, kai pažeidžiamas žmogaus orumas; tai padeda grąžinti nukentėjusiems žmonėms orumą ir pasijusti pripažintiems ir išklausytiems [194]. Dėmesys šiems balsams stiprina įsitikinimą, kad, išskyrus smurtingas mažumas, žmonija nenori karo. Bažnyčia gali būti ypatinga gyvo aukų atminimo vieta. Kaip priminė šventasis Paulius VI, Bažnyčia jaučia pareigą įimti į save tiek praeities karų aukų, tiek gyvųjų, kurie vis dar nešioja jų žaizdas, balsus, idant jų šauksmas taptų raginimu siekti taikos ir sutarimo, o ne naujų konfliktų preliudu [195].

 

Puoselėti sveiką realizmą

 

218. Mums reikia sveiko realizmo, kuris vengtų tiek politinio idealizmo, tiek cinizmo. Egzistuoja toks idealizmas, kuris, siekdamas išsaugoti savo pasaulėvaizdį, atrenka faktus, juos iškreipia, pavadina kitaip ir galiausiai gyvena realybėje, susikurtoje pagal savo įsitikinimus. Kita vertus, yra ir iškreiptas realizmas, kuris faktų pripažinimą painioja su rezignacija: kadangi jėga dominuoja, daroma išvada, kad ji ir turi dominuoti. Tikrasis realizmas neatsisako keisti pasaulio: jis prasideda nuo aiškaus interesų, baimių, suvaržymų ir jėgų santykių suvokimo, reikalingo būtent tam, kad būtų galima įvertinti, ko galima pasiekti ir kokių priemonių tam reikia. Jis nesupaprastina politikos iki moralės, bet ir nepriskiria prievartos sferai. Toks realizmas ieško praktiškai įgyvendinamų būdų, kad taika būtų daugiau nei vien žodis, siekia patikimų institucijų, patikrinamų garantijų, kantrių derybų, konfliktų prevencijos ir civilių gyventojų apsaugos.

 

Atgaivinti dialogą

 

219. Norėdami sukurti meilės civilizaciją, turime puoselėti dialogą. Jis yra pagrindinė žmonių ir tautų sambūvio priemonė bei alternatyva atviram konfliktui. Tai jau priminė Pijus XII Antrojo pasaulinio karo išvakarėse teigdamas, kad taikos atveju nieko neprarandama, o kariaujant galima prarasti viską, ir kad žmonės turi vėl pradėti kalbėtis, nes nuoširdus ir atkaklus dialogas visada atveria galimybę garbingam sprendimui [196].

 

220. Dialogas yra įprastinis žmogaus gyvenimo sandas ir taikytinas ne tik valstybių santykiams. Reikia ugdyti gebėjimą kurti brolystės ryšius, grįstus klausymusi, nuoširdžiu žvilgsniu, kitam skiriamu laiku, netgi bendru laiko leidimu. Juk jei patiriame autentišką susitikimą su kitu, kitokiu, svetimšaliu, migrantu, karas tampa neįsivaizduojamas.

 

221. Politiniu lygmeniu būtina skubiai pereiti nuo „galios kultūros“ prie tikros „derybų kultūros“, kad dialogas ir diplomatiniai santykiai taptų įprastomis konfliktų sprendimo priemonėmis; to siekė Giorgio La Pira: „Karo metodą reikės pakeisti taikos metodu: derybų, susitikimų, susitarimų metodu – jis yra tikrai žmogiškas!“ [197]. Suvokimas, kad tautos turi bendrą likimą, reikalauja, jog derybų kultūra vis labiau taptų bendru politiniu bei kultūriniu įsipareigojimu ir galėtų palaipsniui išvesti žmoniją iš smurto spiralės.

 

222. Tiems, kuriems tenka garbė ir atsakomybė valdyti, norėčiau pakartoti žodžius, kuriuos pasakiau savo pontifikato pradžioje: „Tautos nori taikos, ir aš iš visos širdies kreipiuosi į jų vadovus: susitikime, kalbėkimės, derėkimės! Karas niekada nėra neišvengiamas, ginklus galima ir privalu nutildyti, nes jie neišsprendžia problemų, o tik jas didina; istoriją kuria taikdariai, o ne kančių sėjėjai; kiti nėra mūsų priešai, o pirmiausia žmonės: jie ne piktadariai, kurių reikia nekęsti, o žmonės, su kuriais reikia kalbėtis. Atmeskime manichėjišką sampratą, būdingą smurtiniams naratyvams, kai pasaulis skirstomas į geruosius ir bloguosius“ [198].

 

223. Atsisakant smurto logikos lemiamą vaidmenį atlieka tarpreliginis dialogas, nes didžiųjų dvasinių kelių esmė yra taikos žinia [199]. Kas Dievo vardu stengiasi pateisinti terorizmą, smurtą ar karą, tas išduoda Jo veidą: kariauti religijos vardu iš tikrųjų reiškia pulti pačią religiją [200]. „Asyžiaus dvasia“, kurią įkvėpė šventasis Jonas Paulius II ir kurią tęsė popiežius Pranciškus – pavyzdžiui, dialoge su al-Azharo Didžiuoju imamu, – rodo, kad tikintieji gali vėl remtis tikriausiais savo dvasinių tradicijų šaltiniais, kuriuose nėra vietos sakralizuotai neapykantai.

 

Diplomatijos ir daugiašališkumo būtinybė

 

224. Tarptautiniuose santykiuose dialogas yra nepakeičiama diplomatijos priemonė, padedanti užkirsti kelią konfliktams ir atkurti pasitikėjimo ryšius. Susiduriant su mūsų laikmečiui būdingais  impulsyviais komunikaciniais pareiškimais, agresyvia retorika ir galios logika, „diplomatijos pašaukimas yra skatinti dialogą su visais, įskaitant tuos, kurie laikomi ypač „nepatogiais“, arba tuos, kuriems nenorima pripažinti  legitimiškumo derybose“ [201]. Todėl reikia pasitelkti didžiausią nuolankumą bei kantrybę išnaudojant menkiausius konfliktuojančių šalių geros valios ženklus ir taip skatinant  taikos procesą.

 

225. Net kibernetinė erdvė tapo konfrontacijos arena: kibernetinės atakos, manipuliavimas duomenimis, įtakos kampanijos, orkestruojamos pasitelkiant dirbtinį intelektą, gali destabilizuoti ištisas valstybes dar prieš prasidedant atviram ginkluotam konfliktui. Be to, šioje srityje dažnai neaišku, kam priskirtina atsakomybė: kai nėra aišku, kas vykdė ataką, didėja neproporcingų reakcijų, vertinimo klaidų ir eskalavimo rizika. Todėl reikia tokios diplomatijos, kuri gebėtų veikti ir šioje naujoje aplinkoje – derėtis dėl bendrų skaitmeninių technologijų naudojimo taisyklių bei saugoti civilius ir labiausiai pažeidžiamus žmones nuo nematomų, bet ne mažiau realių smurto formų.

 

226. Tarptautinės organizacijos, ypač Jungtinės Tautos, yra nepamainomi instrumentai, skatinantys meilės civilizaciją, remiantys dialogą tarp tautų, taikų konfliktų sprendimą, visapusišką tautų vystymąsi, labiausiai pažeidžiamų žmonių apsaugą, nusiginklavimą ir rūpinimąsi kūrinija. Per šias institucijas tarptautinė bendruomenė gali siekti mažinti nelygybę, ginti pabėgėlių ir mažumų teises, panaudoti ginklavimuisi rezervuotus išteklius žmogaus vystymuisi ir rūpinimuisi mūsų bendraisiais namais. Šventasis Sostas remia ir lydi šį įsipareigojimą, nors ir pripažįsta, jog dabartinis Jungtinių Tautų ir tarptautinės politinės sistemos silpnumas rodo, kad būtinos rimtos reformos: nepakanka vien techninių patobulinimų, nes įsitikinimų ir vertybių krizė paveikia ir tautų gyvenimo etinius pagrindus, todėl darosi sunku daugiašališkumo principą nukreipti į tikrą bendrąjį gėrį [202].

 

227. Tarptautiniame kontekste Šventojo Sosto diplomatija vadovaujasi evangeliniu gailestingumo principu kaip konkrečiu politinio veikimo kriterijumi. Tai vienas iš būdų, kuriuo Šventasis Sostas tarnauja žmonijai, kreipiasi į žmonių sąžinę, ragindamas mylėti ir siekti tiesos, gina kiekvieno asmens orumą ir tampa vargšų, migrantų bei karų aukų balsu. Taip popiežiškoji diplomatija išreiškia Bažnyčios visuotinumą ir padeda kurti meilės civilizaciją, kurioje ir naujosios technologijos būtų nukreiptos į bendrąjį gėrį.

 

Malda ir viltis

 

228. Veikimas šių įsipareigojimų kryptimis semiasi peno iš maldos ir savo ruožtu puoselėja maldą. Juk mums taika pirmiausia „kyla iš Dievo, kuris mus visus besąlygiškai myli“ [203]. Tai dovana, kurią Jėzus perdavė savo mokiniams Velykų dieną: „Ramybė jums! Tai prisikėlusio Kristaus ramybė, beginklė ir nuginkluojanti taika, nuolanki ir patvari“ [204]. Šiais žodžiais pasveikinau Bažnyčią ir pasaulį tą dieną, kai buvau išrinktas į Petro sostą, ir noriu juos pakartoti kviesdamas visus prašyti šios dovanos. Nenuilstamai melskimės už taiką ir stenkimės ją įgyvendinti savo santykiuose ir visuomenėje.

 

Išvada

 

229. „Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs“ (1 Kor 3, 10) – šiais žodžiais šventasis Paulius ragina Korinto krikščionis saugoti vienybę. Brangūs broliai ir seserys, mes apmąstėme savo kuriamą pasaulį, klausdami savęs, ką reiškia apsaugoti žmogaus asmenį dirbtinio intelekto epochoje. Baigdamas šią refleksiją noriu jums pateikti santūrią ir sykiu reiklią krikščioniško gyvenimo programą, kuria Evangelijos šviesoje galime vadovautis patirdami šį epochinį virsmą. Tai kelionė, prasidedanti Dievo plano kontempliavimu, palaikoma Bažnyčios vienybės, maitinama Dievo žodžio ir Eucharistijos; kai siekiant bendrojo gėrio kuriamas pasaulis ir meldžiamasi kartu su Mergele Marija.

 

Žodis tapo kūnu

 

230. Pasaulyje per daugybę užmačių siekiama užkariauti rinkas bei įtakos sferas, ir tai dažnai pridengiama raminančia retorika ir viliojančiomis ideologijomis, – o mūsų širdis jaučia poreikį atrasti kitokį, išmintingą ir geranorišką planą, panašų į tą, kurį Marija apmąsto Magnificat giesmėje, skelbdama iš kartos į kartą sklindantį Dievo gailestingumą tiems, kurie Jo bijo. [205]. Šis gailestingumo planas persmelkia istoriją ir šiandien, net algoritmų ir pasaulinių tinklų paženklintuose, sparčiausiuose ir neramiausiuose jos raidos etapuose, ir tampa kompasu, padedančiu gyventi pagal Evangeliją skaitmeninėje eroje.

 

231. Visko centre yra Įsikūnijimo slėpinys – Žodis, kuris tapo kūnu ir apsigyveno (pasistatė palapinę) tarp mūsų. Vargingas ir pažeidžiamas Sūnaus kūnas primena daugybės brolių ir seserų kūnus – tų, iš kurių buvo atimtas orumas ir kurie buvo nutildyti [206]. Per Viešpaties artumą taikos dovana įžengia į pasaulį paradoksaliu būdu: ji ateina kaip galia tapti Dievo vaikais ir būna pažadinama, kai mus sujaudina mažųjų verksmas, senelių trapumas, aukų tyla ir pastangos tų žmonių, kurie kovoja su nenorimu blogiu [207]. Šiame sužeistame, bet mylimame kūne Tėvas mums parodo tikrąjį žmogiškumą – gyvenimą, pilnatviškai išsiskleidžiantį per atvirumą ir bendrystę, žadinantį troškimą, kad Jo valia įvyktų kaip danguje, taip ir žemėje [208].

 

232. Transhumanizmo ir kai kurių posthumanistinės minties srovių, kurios siekia patobulinto ir beveik bekūnio žmogiškojo būvio, siūlomuose pažaduose atpažįstame ir mums rūpimą troškimą – poreikį gyventi pilnatviškesnį gyvenimą, mažiau pažeidžiamą dėl trapumo bei kančios. Tačiau Įsikūnijimas atveria kitokį kelią. Senosios ir naujosios ideologijos skatina žmogų per techniką įveikti ribotumą, iškilti virš kitų ir taip įtvirtinti savo viešpatavimą; o priimančio mūsų būklę Dievo Sūnaus slėpinys byloja apie judesį priešinga kryptimi: gyvasis Dievas nužengia į mūsų istoriją, kad išlaisvintų mus iš bet kokios vergovės [209], prisiima mūsų silpnumą ir paverčia jį išgelbėjimo plotme. Nėra nė vieno žmogaus gyvenimo momento ar būklės, kurie neturėtų Dievui deramo vertumo: „Pagal mūsų tikėjimo mokymą, savo slėpiniuose garbiname Dievą, gimstantį ėdžiose, Dievą, gyvenantį ir keliaujantį po Judėją, Dievą, mirštantį ant kryžiaus, mirusį Dievą, gulintį  kape“ [210]. Taigi žmonijos ateitis įprasminama šiuo kriterijumi – gebėjimu priimti šį dieviškąjį būdą tapti artimu, dalytis pasaulio našta, iš vidaus keisti santykius. „Koks stebuklas […], kad  žmogus yra Dievas, ir šis Dievas-Žmogus pereina per visas tas stadijas, ištveria visas būsenas ir jas išaukština, pašventina, sudievina savyje!“ [211]. Žmogų išgelbėja dieviškoji meilė, kuri nusileidžia iki trapiausio jo istorijos momento ir jį iš vidaus atgaivina.

 

233. Todėl kaip tikintysis tarp tikinčiųjų kviečiu Sūnaus veide kontempliuoti didingą žmogiškumą, nušviečiantį ir dirbtinio intelekto epochą. Kristuje suvokiame, kad žmogus yra pašauktas bendradarbiauti kūrimo darbe, užuot vien pasyviai stebėjęs technologinius procesus, ribojančius jo laisvę bei atsakomybę [212]. Šventosios Dvasios kiekviename iš mūsų įspaustas orumas atsispindi ir gebėjime kritiškai mąstyti, laisvai rinktis bei mylėti dovanai, užmegzti autentiškus santykius. Jokia, net sudėtingiausia, skaičiavimo sistema nesukuria atsiduodančios širdies nei sąžinės, gebančios atskirti gėrį. Net ir tada, kai mašinos pasižymi išskirtiniu efektyvumu, istorijos centre lieka žmogiškasis veidas, prašantis į jį nukreipto žvilgsnio. Šis žmogiškasis veidas yra pilnatvė, kurios link keliauja istorija. Tai yra „suvienijimo iš naujo“ slėpinys, tikrumas, kad Tėvas nutarė viską danguje ir žemėje suvienyti Kristuje, vienintelėje Galvoje (plg. Ef 1, 10). Šiame plane nebus prarasta niekas, kas yra tikrai žmogiška, priešingai – viskas bus apvalyta ir suvienyta Tame, kuris surenka kiekvieną gyvenimo fragmentą, kiekvieną ašarą ir kiekvieną tikrą žmogišką pasiekimą, išgelbėdamas juos nuo nebūties ir, jau atpirktus, perduodamas Tėvui.

 

Vienas kūnas Kristuje

 

234. Mums reikia eucharistinio dvasingumo, tai yra bažnytinės vienybės meilėje dvasingumo. Įsikūnijimas ir Velykos atskleidžia Dievą, kuris įžengia į mūsų žmogiškąjį būvį ir jį perkeičia dovanodamas save. Ši dovana sudabartinama ir  veikia Eucharistijoje, kurioje Viešpats dovanoja save ir suburia Bažnyčią, kad jo auka taptų vienybės principu ir naujo gyvenimo šaltiniu. Iš šios bendrystės kyla ir krikščioniškas solidarumas, nes „susivienijimas su Kristumi kartu yra susivienijimas su visais kitais, kuriems jis save atiduoda“ [213]. Šventasis Augustinas aiškina savo Bažnyčios naujiems krikščionims, kad duona ir vynas ant altoriaus yra tikinčiųjų vienybės Kristuje sakramentas: „Tai, kas matoma, turi materialų pavidalą, o tai, kas suvokiama, sukelia dvasinį poveikį. Jei nori suprasti Kristaus Kūno slėpinį, klausyk apaštalo, kuris sako tikintiesiems: Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai (1 Kor 12, 27). Jei jūs esate Kristaus kūnas ir jo nariai, vadinasi, ant Viešpaties stalo padėtas jūsų slėpinys (sakramentas): jūs priimate sakramentą – save pačius. Į tai, kas esate, atsakykite: Amen, ir taip atsakydami tai patvirtinate parašu. Juk tau sakoma: Kristaus Kūnas, o tu atsakai: Amen. Būk Kristaus kūno narys, kad tavo Amen būtų tikras“ [214].

 

235. „Amen“, kurį tariame liturgijoje, Kūnas, kurį valgome, ir Kraujas, kurį geriame, suteikia pavidalą visam mūsų gyvenimui. Eucharistija „yra itin asmeniškas susitikimas su Viešpačiu, tačiau ji niekada nėra vien tik individualus pamaldumo aktas“ [215]. Ji regimai išreiškia, kad mes „esame Kristaus Bažnyčia, esame jo nariai, jo kūnas. Jame esame broliai ir seserys. Kristuje, nors mūsų daug ir esame skirtingi, esame viena: In Illo uno unum“ [216]. Eucharistija atveria mus teisingumui ir dalijimuisi, ypač rūpinantis tais, kurie neša skurdo ir atskirties naštą. Nors naujieji ekonominiai bei technologiniai tinklai gali paskatinti atskirtį, izoliaciją ir priklausomybes, Bažnyčia, maitinama Eucharistijos, yra pašaukta parodyti kitokią paradigmą: puoselėti ryšius, grąžinti balsą tiems, kurie nematomi, ir kreipti procesus žmonių orumo labui.

 

Mūsų laikų statybvietė

 

236. Dvasingumas, kurį noriu perteikti, yra būdingas „išmintingam statybos vadovui“: jis, įkvėptas Dievo karalystės vilties, įsipareigoja kurti pasaulį gėrio linkme (plg. 1 Kor 3, 10). Kaip rašiau šių apmąstymų pradžioje [217], šiandien mūsų statyba turi būti grindžiama santykiu su Dievu, pripažinti žmogiškąsias ribas kaip natūralią ir pozityvią tikrovę ir pasižymėti bendra atsakomybe ir evangeline kalba. Baigiant šią refleksiją, meilės civilizacijos projektas tampa aiškesnis, o statyba jau atrodo pradėta, ypač dėl daugybės gyvųjų akmenų, tvirtai sujungtų su Kristumi, kertiniu akmeniu (plg. 1 Pt 2, 4–6). Šiame darbe esame pašaukti imtis aktyvaus vaidmens, nesislėpdami už spiritualizmo ir neieškodami priebėgos savo mažuose pasaulėliuose: turime būti ištikimi tiesai, investuoti į švietimą, puoselėti santykius, mylėti teisingumą ir taiką.

 

237. Likime ištikimi tiesai! Gyvename panardinti nesibaigiančiame informacijos, nuomonių ir vaizdų sraute, todėl žinome, kaip lengva paveikti sprendimus ir pasirinkimus vis tobulesniais algoritmais [218]. Šiomis aplinkybėmis svarbu išsaugoti širdį, kuri myli tiesą, kuri teisingų dalykų trokšta labiau negu patraukliausio turinio, kuri ieško išminties labiau nei greito poveikio. Nevalia prarasti Kristaus mums apreikštos tiesos apie Dievą ir žmogų. Turime atsisakyti individualistinio ir techninio požiūrio į žmogų, kai tikrovė laikoma tarsi gryna medžiaga, kurią galima formuoti pagal savanaudiškus interesus, tiek individualius, tiek grupinius [219]. Verčiau puoselėkime tai, ką popiežius Pranciškus apibūdino kaip „situacinį antropocentrizmą“ [220], kai į žmogų žvelgiama kaip į kūrinį, per santykių tinklą susijusį su kitomis gyvomis būtybėmis ir visa kūrinija. Ištikimybė tiesai reikalauja integruoti technologijų teikiamas galimybes į išminties kelią, leidžiantį saugoti kiekvieno asmens orumą ir sykiu rūpintis mūsų bendrųjų namų ateitimi.

 

238. Investuokime į švietimą, pradėdami nuo savęs! Visiems mums būtina ugdytis, kad dalyvaudami skaitmeniniame pasaulyje, išsaugotume žmogiškumą – tai neatsiejama mūsų tikėjimo ir gyvenimo pagal Evangeliją ugdymo dalis. Turime išmokti suvokti skaitmeninį pasaulį kaip naują evangelizuotiną žemyną, kuriam būtini didžiadvasiški ir brandaus tikėjimo misionieriai. Ypač reikia suaugusiųjų, kurie iš naujo atrastų savo pašaukimą būti kūrybingais ugdytojais, būtų pasirengę kasdien kantriai dirbti remdamiesi plačiomis ir bendromis ugdomojo aljanso iniciatyvomis. Padėti vaikams ir paaugliams naudotis technologijomis ir kurti atsakingų santykių aplinką, pagelbėti jiems atpažinti pavojus ir pasirinkti tai, kas ugdo vidinę laisvę, – visa tai šiandien yra konkreti meilės ir jų orumo apsaugos forma. Viena iš vertingiausių tarnysčių bendrajam gėriui – ugdyti naujųjų kartų žmones, kad jie patikėtų, jog technologijų raida nėra neišvengiamai nulemta: ji gali būti orientuojama pasitelkiant asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę.

 

239. Puoselėkime santykius! Šioje spartą ir fragmentaciją skatinančioje epochoje žmogiškajam kūnui ir toliau reikia rūpesčio ir pripažinimo, patiriamo per švelnias rankas, rodomą dėmesį, malonius žodžius. Skaitmeninė kultūra padaugina kontaktų ir siūlo naujas susitikimo galimybes, tačiau žmogaus širdyje išlieka nepamainomas artumo poreikis. Kviečiu branginti vietas ir momentus, kur reiškiasi fizinis buvimas: prie bendro stalo, susirinkusioje krikščionių bendruomenėje, lankant vienišuosius, tarnaujant vargšams. Tai yra žmoniškumo ženklai, liudijantys tikėjimą, kad kiekvienas kūnas yra Dvasios šventovė ir Dievo namai, – ir būtent ši šlovės ir trapumo sąjunga tampa kriterijumi, pagal kurį vertintini dabartinės kultūros siūlomi antropologiniai modeliai.

 

240. Mylėkime teisingumą ir taiką! Tos pačios technologijos, kurios palengvina bendravimą ir prieigą prie išteklių, gali remti modelius, kuriais išnaudojami patys pažeidžiamiausi, skatinamos naujos vergovės formos, o konfliktai paverčiami proga pasipelnyti. Kiekvienas techninis ar ekonominis pasirinkimas reikalauja dvasinės įžvalgos ir įvertinimo, ar dirbtinio intelekto pažanga atveria erdvę teisingumui bei dalyvavimui, ar koncentruoja turtą bei valdžią nedaugelio rankose. Kviečiu atidžiai pažvelgti į skaitmeninės gamybos tiekimo grandines, darbo sąlygas, slypinčias už mūsų prietaisų, mechanizmus, kuriais pelnomasi iš manipuliacijų bei karo; kartu reikia ieškoti konkrečių būdų, kaip skatinti teisingumą, dalyvavimą ir rūpinimąsi kūrinija. Mūsų skelbiama viltis ateina iš dangaus, „kad čia, žemėje, būtų kuriama nauja istorija“: būtent dėl to tikintieji įsipareigoja siekti, kad vietoj nelygybės atsirastų daugiau teisingumo, o „vietoj karo pramonės įsitvirtintų taikos kūryba“ [221].

 

241. Žvelgdamas į ateitį, noriu priminti Nehemiją – jo įvaizdis nuo šių apmąstymų kelionės pradžios mus lydėjo ir vedė. Nehemijas klausosi nuniokoto miesto šauksmo, savo skausmą įtraukia į maldą, Dievo akivaizdoje siekia įžvalgos, prašo pagalbos, gauna leidimą išvykti, organizuoja darbą, susiduria su vidiniu ir išoriniu pasipriešinimu ir su tauta atkuria Jeruzalės sienas, kartu dėdami akmenį ant akmens. Jis man primena ir mūsų pašaukimą – skaitmeninės transformacijos laikais būti ne pasyviais socialinių bei kultūrinių lūžių stebėtojais, neapsiriboti vien griuvėsių komentuotojų vaidmeniu, bet būti moterimis ir vyrais, kurie eina į istorijos statybvietes – mokslinių tyrimų laboratorijas, technologijų įmones, mokyklas, medijas, institucijas, vietines bendruomenes, kad atstatytų tai, kas sugriauta, ir apsaugotų tai, kam gresia pavojus. Kaip ir Nehemijas, esame pašaukti suderinti klausymąsi ir drąsą, maldą ir atsakomybę, kad žmonių miestas taptų labiau tinkamas gyventi, net ir tada, kai atrodo, kad vyrauja technokratinė logika ir šališki interesai.

 

242. Jeruzalės atstatymo vaizdas primena Naujojo Testamento pažadą, kad Šventasis miestas visų pirma mums duodamas dovanai. Apreiškimo knygoje naujoji Jeruzalė nužengia pas mus kaip dovana visai Dievo tautai, „pasipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2). Jeruzalės sienos yra ne gynybiniai įtvirtinimai, o brangūs Avinėlio sužadėtinės papuošalai. Jos vartai, kuriuos Nehemijas taip rūpestingai saugojo, lieka nuolat atviri visoms tautoms. Dievo buvimas visiems teikia šviesą ir gyvybę. Miestas yra naujasis Edenas su gyvuoju vandeniu, dovanojamu ištroškusiems, ir su savo gyvybės medžiu, kurio lapai „tinka tautoms gydyti“ (Apr 22,2). Laukdami šios vizijos išsipildymo ją suvokiame kaip raginimą, kvietimą įveikti mūsų susiskaldymus ir dirbti drauge: tai yra Jėzaus Kristaus kelias – vakar, šiandien ir visada.

 

Vilties giesmė: Magnificat

 

243. Ketvirtasis šios krikščioniškojo gyvenimo programos punktas yra malda – greta tikėjimo, kuriuo apmąstomas Tėvo meilės planas, gailestingosios meilės, kuri mus vienija į vieną Bažnyčios kūną, ir vilties, palaikančios mūsų veiklą pasaulyje. Mūsų pastangas lydi Marijos giesmė. Marija, išgirdusi Elzbietą skelbiant, jog ji tapo Viešpaties motina, gieda šlovės ir džiaugsmo himną: jos siela šlovina Viešpatį, o jos dvasia džiūgauja Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis savo išganymo planui pasirinko jauną, vargingą, nuolankią merginą. Staiga Marija visą istoriją išvysta šio naujo suvokimo šviesoje. Aplink ją niekas nepasikeitė: jos epochos socialinė ir politinė padėtis išlieka ta pati – romėnai valdo jos žemę, o jos tauta yra susiskaldžiusi ir pažeminta. Vis dėlto viskas pasikeitė jos viduje, ir tai leidžia jai išvysti tai, kas neregima. Dievas jau parodė savo rankos galybę, jau išsklaidė išdidžiuosius, nuvertė galinguosius, išaukštino nuolankiuosius, gausiai apdovanojo alkstančius ir turtuolius paleido tuščiomis rankomis. Jis jau padėjo savo tarnui Izraeliui. Dievas „yra vargingiausiųjų pusėje. Jo planas dažnai paslėptas po nepermatomu žmogiškųjų įvykių sluoksniu, kuriame triumfuoja „išdidieji, galingieji ir turtingieji“. Tačiau jo slėpininga jėga galiausiai turi atsiskleisti“ [222].

 

244. Mergelė Marija ne tik moko mus matyti neregimą Dievo veikimą, bet ir nukreipia mūsų žvilgsnį „į žmonijos lūžius, į tai, kur iškreipiamas pasaulis, į didžiulę perskyrą tarp nuolankiųjų ir galingųjų, tarp vargšų ir turtuolių, tarp sočiųjų ir alkanųjų“; ji moko mus „įgyti kitokį požiūrį, kad žvelgtume į pasaulį iš apačios, kenčiančiųjų o ne didžiųjų akimis; žvelgti į istoriją mažųjų žvilgsniu, o ne iš galingųjų perspektyvos; interpretuoti istorijos įvykius našlės, našlaičio, svetimšalio, sužeisto vaiko, tremtinio, pabėgėlio požiūriu“ [223]. Taigi Mergelė Marija tampa „atpirkimo poete ir pranaše“, nes iš jos lūpų skamba „iki tol negirdėta galybe ir naujumu alsuojantis himnas – Magnificat; būtent Marija atskleidžia perkeičiantį krikščioniškąjį planą: jo istoriniai ir socialiniai padariniai iki šiol remiasi krikščionybe ir iš jos semiasi jėgos“ [224].

 

245. Su tuo pačiu Marijos tikėjimu tapkime „vilties audėjais“ mūsų pasaulyje, dalydamiesi tuo, kas esame ir ką turime, kad Jėzaus buvimas plistų tarp mūsų ir įgytų pavidalą jo Karalystė. Dėl nuolankios kasdienės ištikimybės net ir dirbtinio intelekto epocha gali tapti etapu, per kurį Dvasia mūsų gyvenime brandina meilės civilizaciją: Viešpats ir toliau visa daro nauja ir kiekvienai epochai palieka atvirą galimybę įsitraukti į išganymo istoriją Įsikūnijimo šviesoje. Šį troškimą patikiu Kristaus Motinai, Magnificat Moteriai, kad ji lydėtų mūsų žingsnius besikeičiančioje dabartyje ir išsaugotų kiekviename iš mūsų pasitikėjimą Evangelija, idant galėtume liudyti didingos žmonijos, kurioje gyvena Dievas, grožybę.

 

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2026 m. gegužės 15-ąją, antraisiais mano pontifikato metais.

 

Leo PP. XIV

 

 

IŠNAŠOS

 

[1] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966), 1042.

[2] Plg. Ten pat, 11: AAS 58 (1966), 1033–1034.

[3] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965), 5.

[4] Plg. Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (1891 m. gegužės 15 d.), 22: ASS 23 (1890–1891), 653.

[5] Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 69: AAS 101 (2009), 702.

[6] Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 104: AAS 107 (2015), 888.

[7] Ten pat.

[8] Šv. Augustinas. Išpažinimai, I, 1, 1: CCSL 27, Turnhout 1981, 1.

[9] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 183: AAS 105 (2013), 1097.

[10] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 36: AAS 58 (1966), 1054; plg. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam Actuositatem, 7: AAS 58 (1966), 843–844.

[11] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 44: AAS 58 (1966), 1065.

[12] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 257; AAS 105 (2013), 1123.

[13] Šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Socialium scientiarum, (1994 m. sausio 1 d.): AAS 86 (1994), 209.

[14] Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 61: AAS 107 (2015), 871.

[15] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 41: AAS 80 (1988), 570–572.

[16] Šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 m. lapkričio 10 d.), 35: AAS 87 (1995), 27.

[17] Kalba fondo Centesimus annus pro Pontifice nariams (2025 m. gegužės 17 d.): AAS 117 (2025), 696.

[18] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 222: AAS 105 (2013), 1111.

[19] Plg. ten pat, 236: AAS 105 (2013), 1115; Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 215: AAS 112 (2020), 1045–1046.

[20] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 13: AAS 57 (1965), 17.

[21] Plg. Šv. Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 m. gegužės 14 d.), 4: AAS 63 (1971), 403.

[22] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 243: AAS 105 (2013), 1118.

[23] Plg. Pijus XII. Apaštališkasis paraginimas Menti nostrae (1950 m. rugsėjo 23 d.): AAS 42 (1950), 657–702.

[24] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 5: AAS 83 (1991), 799.

[25] Pijus XI. Enciklika Quadragesimo anno (1931 m. gegužės 15 d.), 39: AAS 23 (1931), 189; plg. Pijus XII. Radijo pranešimas Rerum novarum 50-ųjų metinių proga: AAS 33 (1941), 198.

[26] Plg. Pijus XII. Kalba Šventosios kardinolų kolegijos ir Romos prelatūros nariams (1940 m. gruodžio 24 d.): AAS 33 (1941), 13.

[27] Plg. Šv. Jonas XXIII. Enciklika Mater et magistra (1961 m. gegužės 15 d.), 2–3: AAS 53 (1961), 402.

[28] Plg. Šv. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 m. balandžio 11 d.), 87: AAS 55 (1963), 301.

[29] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[30] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966), 930–931.

[31] Šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 14: AAS 59 (1967), 264.

[32] Ten pat, 76: AAS 59 (1967), 299.

[33] Plg. Šv. Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 m. gegužės 14 d.), 4–7: AAS 63 (1971); 404–406.

[34] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 36: AAS 80 (1988), 561.

[35] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 19: AAS 73 (1981), 625–629.

[36] Plg. Ten pat, 10: AAS 73 (1981), 600–602.

[37] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 14: AAS 80 (1988), 526–528.

[38] Plg. Ten pat, 16: AAS 80 (1988), 531.

[39] Plg. Ten pat, 31–33: AAS 80 (1988), 555–559.

[40] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 46: AAS 83 (1991), 850–851.

[41] Plg. Ten pat, 42: AAS 83 (1991), 844–846.

[42] Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 21: AAS 101 (2009), 656.

[43] Plg. Ten pat, 22: AAS 101 (2009), 657.

[44] Plg. Ten pat, 24: AAS 101 (2009), 658–659.

[45] Plg. Ten pat, 36: AAS 101 (2009), 671–672.

[46] Ten pat, 2: AAS 101 (2009), 642.

[47] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 198: AAS 105 (2013), 1103.

[48] Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 49: AAS 107 (2015), 866.

[49] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 127: AAS 112 (2020), 1013.

[50] Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 167: AAS 116 (2024), 1421.

[51] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 32.

[52] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 24: AAS 58 (1966), 1045.

[53] Ten pat, 22: AAS 58 (1966), 1042.

[54] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 38.

[55] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 m. kovo 4 d.), 14: AAS 71 (1979), 284.

[56] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 11: AAS 101 (2009), 647–648.

[57] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 31: AAS 85 (1993), 1159.

[58] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[59] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 11: AAS 83 (1991), 806–807.

[60] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija. Deklaracija Dignitas infinita (2024 m. balandžio 2 d.), 7: AAS 116 (2024), 592–593.

[61] Plg. Ten pat, 8: AAS 116 (2024), 593–594.

[62] Ten pat, 1: AAS 116 (2024), 589–590.

[63] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Viešpaties angelo malda su neįgaliaisiais Osnabriuko katedroje (1980 m. lapkričio 16 d.): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, t. III/2, Vatikanas, 1980, 1232.

[64] Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 152.

[65] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Kalba 50-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (1995 m. spalio 5 d.), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII/2 t., Vatikanas, 1998, 731.

[66] Šv. Jonas Paulius II. Kalba 34-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (1979 m. spalio 2 d.), 7: AAS 71 (1979), 1148.

[67] Šv. Jonas Paulius II. Žinia 32-osios Pasaulinės taikos dienos proga (1999 m. sausio 1 d.), 3: AAS 91 (1999), 379.

[68] Plg. Šv. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 m. balandžio 11 d.), 5: AAS 55 (1963), 259.

[69] Šv. Paulius VI. Žinia Tarptautinės žmogaus teisių konferencijos dalyviams (1968 m. balandžio 15 d.): AAS 60 (1968), 285.

[70] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 m. kovo 25 d.), 2: AAS 87 (1995), 402.

[71] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 27: AAS 58 (1966), 1047–1048; plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 80: AAS 85 (1993), 1197–1198; plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 m. kovo 25 d.), 7–28: AAS 87 (1995), 408–427.

[72] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 208: AAS 112 (2020), 1043.

[73] Plg. Ten pat, 209: AAS 112 (2020), 1043–1044.

[74] Ten pat, 23: AAS 112 (2020), 977. Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 212: AAS 105 (2013), 1108.

[75] Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 83: AAS 99 (2007), 169.

[76] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 26, AAS 58 (1966), 1046–1047.

[77] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 164.

[78] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 235: AAS 105 (2013), 1115.

[79] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 105: AAS 112 (2020), 1005.

[80] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 38: AAS 80 (1988), 564.

[81] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 220: AAS 105 (2013), 1110.

[82] Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 169.

[83] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 16: AAS 112 (2020), 974.

[84] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Kalba 50-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (1995 m. spalio 5 d.), 8: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, t. XVIII/2, 735.

[85] Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 171.

[86] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 31: AAS 83 (1991), 831.

[87] Šv. Jonas Paulius II. Homilija per Mišias, aukotas žemdirbiams Resifėje (1980 m. liepos 7 d.), 4: AAS 72 (1980), 926.

[88] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 19: AAS 73 (1981), 626.

[89] Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 93: AAS 107 (2015), 884; plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 120: AAS 112 (2020), 1010.

[90] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 189: AAS 105 (2013), 1099.

[91] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 187.

[92] Plg. Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (1891 m. gegužės 15 d.), 26: ASS 23 (1890–1891), 656.

[93] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 11: AAS 83 (1991), 806–807.

[94] Plg. Ten pat.

[95] Plg. Ten pat, 48: AAS 83 (1991), 852–854.

[96] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 169: AAS 112 (2020), 1028.

[97] Plg. Ten pat, 168: AAS 112 (2020), 1027–1028.

[98] Plg. Šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 17: AAS 59 (1967), 265–266.

[99] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 32 ir 54: AAS 112 (2020), 980 ir 988.

[100] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 58: AAS 101 (2009), 693–694.

[101] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 116: AAS 112 (2020), 1009.

[102] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 38: AAS 80 (1988), 564.

[103] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 116: AAS 112 (2020), 1009.

[104] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 48: AAS 101 (2009), 685.

[105] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966), 1045–1046.

[106] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 42: AAS 80 (1988), 572–574.

[107] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 53: AAS 105 (2013), 1042.

[108] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 m. gruodžio 30 d.), 36–37: AAS 80 (1988), 561–564.

[109] Plg. Pranciškus. Žinia 110-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga (2024 m. rugsėjo 29 d.): AAS 116 (2024), 735.

[110] Šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 14: AAS 59 (1967), 264.

[111] Plg. Ten pat, 17: AAS 59 (1967), 265–266; Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 125–127: AAS 112 (2020), 1012–1013.

[112] Plg. Šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 14: AAS 59 (1967), 264; Benediktas XVI. Kalba prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatinio korpuso nariams (2007 m. sausio 8 d.): AAS 99 (2007), 73; Pranciškus. Kalba autochtonų tautų atstovams, dalyvaujantiems  Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo (IFAD) 40-ojoje sesijoje (2017 m. vasario 15 d.): AAS 109 (2017), 244–245.

[113] Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos Baigiamasis dokumentas (2024 m. spalio 26 d.), 17.

[114] Plg. Ten pat , 11.

[115] Plg. Ten pat , 103–108.

[116] Plg. Ten pat, 100–101.

[117] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 94: AAS 112 (2020), 1001.

[118] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 53.

[119] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si’, (2015 m. gegužės 24 d.), 106–109: AAS 107 (2015), 889–891.

[120] R. Guardini, Das Ende der Neuzeit, Vürzburg, 1951, 89.

[121] Šv. Paulius VI. Kalba FAO 25-ųjų metinių proga (1970 m. lapkričio 16 d.): AAS 62 (1970), 833.

[122] Plg. Pranciškus. Kalba Tarybos už įtraukųjį kapitalizmą (Concil for Inclusive Capitalism) nariams (2019 m. lapkričio 11 d.): L’Osservatore Romano, 2019 m. lapkričio 11–12 d., 8.

[123] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija ir Kultūros ir švietimo dikasterija. Nota Antiqua et nova (2025 m. sausio 14 d.): AAS 117 (2025), 159–210; Pranciškus. Žinia 57-osios Pasaulinės taikos dienos proga (2023 m. gruodžio 8 d.): AAS 116 (2024) , 54–64; Pranciškus. Žinia 58-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2024 m. sausio 24 d.): AAS 116 (2024), 261–266; Pranciškus. Kalba G7 susitikimo sesijoje, skirtoje dirbtiniam intelektui: „Nuostabi ir grėsminga priemonė“ (2024 m. birželio 14 d.): AAS 116 (2024), 866–875; Tarptautinė teologijos komisija. Quo vadis, humanitas? Krikščioniškosios antropologijos apmąstymai žvelgiant į kai kuriuos žmonijos ateities scenarijus (2026 m. vasario 9 d.); Žinia 60-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2026 m. sausio 24 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 24 d., 2–3.

[124] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija ir Kultūros ir švietimo dikasterija. Nota Antiqua et nova (2025 m. sausio 14 d.), 96: AAS 117 (2025), 201.

[125] Pranciškus. Kalba Kultūros ir švietimo dikasterijos organizuoto susitikimo Minerva Dialogues dalyviams (2023 m. kovo 27 d.): AAS 115 (2023), 465.

[126] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija ir Kultūros ir švietimo dikasterija, Nota Antiqua et nova (2025 m. sausio 14 d.), 41: AAS 117 (2025), 178.

[127] Plg. Ten pat, 44–45: AAS 117 (2025), 179–180.

[128] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 40: AAS 83 (1991), 843.

[129] Plg. Tarptautinė teologijos komisija. Quo vadis, humanitas? Krikščioniškosios antropologijos apmąstymai žvelgiant į kai kuriuos žmonijos ateities scenarijus (2026 m. vasario 9 d.), 63.

[130] Plg. Šv. Paulius VI. Kalba FAO 25-ųjų metinių proga (1970 m. lapkričio 16 d.): AAS 62 (1970), 833.

[131] Tarptautinė teologijos komisija. Quo vadis, humanitas? Krikščioniškosios antropologijos apmąstymai žvelgiant į kai kuriuos žmonijos ateities scenarijus (2026 m. vasario 9 d.), 3.

[132] „Jei širdis nuvertinama, nuvertinama ir tai, ką reiškia kalbėti iš širdies, veikti širdimi, brandinti širdį ir ja rūpintis. Kai neįvertinamas širdies savitumas, nebelieka tų atsakymų, kurių vien intelektas nepajėgia duoti, prarandame galimybę susitikti su kitais, netenkame poezijos. Prarandame istoriją ir savo istorijas, nes tikras asmeninis nuotykis yra kuriamas širdimi. Gyvenimo pabaigoje tik tai bus svarbu“: Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 11: AAS 116 (2024), 1372.

[133] V. Frankl. Man’s search for meaning. An Introduction to Logotherapy, Boston, 1963, 213. (plg. V. E. Frankl. Žmogus ieško prasmės, Vilnius, 2008, 141p.).

[134] Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I–II, q. 112, a. 1, co; q. 114, a, 5, co.: ed. Leonina, VII, Roma 1892, 323 ir 349.

[135] Plg. Ten pat, q. 114, a. 1, co.: ed. Leonina, VII, 344.

[136] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Super Boetium de Trinitate, q. 1, a. 2, ad 3: ed. Leonina, L, Roma 1992, 96; Summa Theologiae, I, q. 7, a. 1, ad 3: ed. Leonina, IV, Roma 1888, 72.

[137] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 8: AAS 105 (2013), 1022.

[138] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 m. kovo 4 d.), 15: AAS 71 (1979), 286–287.

[139] Šv. Augustinas. De civitate Dei, XIV, 28: CCSL 48, Turnhout 1955, 451.

[140] Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 34: AAS 101 (2009), 668–669.

[141] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 m. rugpjūčio 6 d.), 32: AAS 85 (1993), 1159.

[142] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 207: AAS 112 (2020), 1043.

[143] H. Arendt. The Origins of Totalitarianism, III , New York, 1962, 474 (plg. H. Arendt. Totalitarizmo ištakos, Vilnius, 2001).

[144] Kalba žiniasklaidos atstovams (2025 m. gegužės 12 d.): AAS 117 (2025), 681–682.

[145] Benediktas XVI. Žinia 47-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga (2013 m. sausio 24 d.): AAS 105 (2013), 183.

[146] Pranciškus. Kalba suteikiant Pijaus IX ordino insignijas p. Philipui Pullellai ir p. Valentinai Alazraki (2021 m. lapkričio 13 d.): L’Osservatore Romano, 2021 m. lapkričio 13 d., 12.

[147] Plg. Platonas. VII laiškas, 344b–c: ed. Souilhé, XIII/1, Paryžius, 1931 m. (CUF, Série grecque 63), 54 (plg. Platonas. Antrasis ir septintasis laiškai, 2023).

[148] Plg. Kalba konferencijos „Vaikų ir paauglių orumas dirbtinio intelekto amžiuje“ dalyviams (2025 m. lapkričio 13 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. lapkričio 13 d., 3.

[149] Plg. Kalba RCS akademijos tarybos nariams (2025 m. lapkričio 7 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. lapkričio 7 d., 4.

[150] Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 3: AAS 73 (1981), 584.

[151] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 128: AAS 107 (2015), 898.

[152] Tikėjimo mokymo dikasterija ir Kultūros ir švietimo dikasterija. Nota Antiqua et nova (2025 m. sausio 14 d.), 67: AAS 117 (2025), 188–189.

[153] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 18: AAS 73 (1981), 622–625.

[154] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si’, (2015 m. gegužės 24 d.), 109: AAS 107 (2015), 891.

[155] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 32: AAS 101 (2009), 666.

[156] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 268.

[157] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 64: AAS 101 (2009), 698.

[158] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si’, (2015 m. gegužės 24 d.), 129: AAS 107 (2015), 899.

[159] Plg. Ten pat.

[160] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 108: AAS 112 (2020), 1006.

[161] Plg. Tikėjimo mokymo dikasterija ir Tarnystės integraliai žmogaus pažangai dikasterija. Oeconomicae et pecuniariae quaestiones. Apmąstymai etiniu požiūriu vertinant kai kuriuos dabartinės ekonominės ir finansinės sistemos aspektus (2018 m. sausio 6 d.), 6: AAS 110 (2018), 772.

[162] Pranciškus. Sveikinimas Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo (IFAD) darbuotojams (2019 m. vasario 14 d.): AAS 111 (2019), 309. Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 22: AAS 101 (2009), 657.

[163] Plg. Ten pat, 36: AAS 101 (2009), 671–672.

[164] Plg. Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 204: AAS 105 (2013), 1105–1106.

[165] Plg. Šv. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 87: AAS 59 (1967), 299.

[166] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 m. gegužės 1 d.), 39: AAS 83 (1991), 841.

[167] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 211.

[168] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane (1994 m. vasario 2 d.), 17: AAS 86 (1994), 903–906.

[169] Plg. Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų konferencija. Sons and Daughters of the Light. A pastoral Plan for Ministry with Young Adults (1996 m. lapkričio 12 d.), Washington D. C., 1996, I, 3.

[170] Plg. Popiežiškoji Iustitia et Pax taryba. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 290.

[171] Plg. Ten pat, 214.

[172] Plg. Pranciškus. Žinia 48-osios Pasaulinės jaunimo taikos dienos proga (2014 m. gruodžio 8 d.), 4: AAS 107 (2015), 70–71.

[173] Plg. Tarptautinė teologijos komisija. Atmintis ir susitaikinimas: Bažnyčia ir praeities kaltės, Vatikanas, 2000, 5.3.

[174] Kaip, pvz., Eugenijaus IV bulėse Sicut dudum (1435 m. sausio 13 d.) ir Etsi Suscepti (1442 m. sausio 9 d.), taip pat popiežiaus Mikalojaus V bulėse Dum diversas (1452 m. birželio 18 d.) ir Romanus Pontifex (1455 m. sausio 8 d.). Politinių, o kartais ir ekonominių motyvų paisyta labiau nei Evangelijos reikalavimų. Evangelizacijos poreikis dažnai pajungiamas pasaulietinės valdžios interesams arba klaidingai interpretuojamas siekiant patenkinti jos interesus, taip buvo reliatyvizuojamas vergovės nesuderinamumas su krikščioniškąja sąžine.

[175] Plg. Leonas XIII. Enciklika In plurimis (1888 m. gegužės 5 d.): Acta Leonis XIII, VIII, Roma, 1889, 169–192. Pažymėtina, kad dar 1866 m. Šventoji oficija pateikė skirtį tarp amoralių ir moralių vergovės aspektų, jos visiškai nepasmerkdama: Šventoji oficija. Istruzione del S. Offizio sopra diversi dubbi di Monsignor Massaia Vicario Apostolico nel paese dei Galla (1866 m. balandis), atsakymas į 15 klausimą: Roma, Tikėjimo mokymo dikasterijos archyvas, Instr. 1293.

[176] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Bulė Incarnationis mysterium (1998 m. lapkričio 29 d.), 11: AAS 91 (1999), 139–141.

[177] Plg. Šv. Paulius VI. Regina caeli (1970 m. gegužės 17 d.): Insegnamenti di Paolo VI, VIII t., 506.

[178] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 183: AAS 112 (2020), 1033–1034.

[179] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966), 1046–1047.

[180] Šv. Paulius VI. Kalba 20-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (1965 m. spalio 4 d.): AAS 57 (1965), 881.

[181] Jungtinės Tautos. Jungtinių Tautų chartija, San Francisco (1945 m. birželio 26 d.), Preambulė.

[182] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 258: AAS 112 (2020), 1061: „Tiesą sakant, pastaraisiais dešimtmečiais visi karai neva turėjo „pateisinimą“. Katalikų Bažnyčios katekizme kalbama apie teisėtos gynybos karine jėga galimybę, remiantis prielaida, kad yra tam tikros „griežtos moralinio teisėtumo sąlygos“. Vis dėlto lengvai pasirenkama pernelyg plati šios galimos teisės interpretacija. Norima nepagrįstai pateisinti net „prevencinius“ išpuolius ar karo veiksmus, kurie vargu ar nesukels „didesnio blogio ir sumaišties negu pašalintinas blogis“; Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2309.

[183] Plg. Tikėjimo doktrinos dikasterija ir Kultūros ir švietimo dikasterija. Nota Antiqua et nova (2025 m. sausio 14 d.), 99: AAS 117 (2025), 202–203.

[184] Plg. Ten pat, 103: AAS 117 (2025), 204.

[185] Plg. Kalba Rytų Bažnyčių pagalbos agentūrų susivienijimo (ROACO) plenarinės sesijos dalyviams (2025 m. birželio 26 d.): AAS 117 (2025), 847–849.

[186] Plg. Pranciškus. Žinia 53-osios  Pasaulinė taikos dienos proga (2019 m. gruodžio 8 d.): AAS 112 (2020), 54–61.

[187] J.R.R. Tolkien. The Lord of the Rings. Part III: The Return of the King, New York 1965, 190 (plg. J.R.R. Tolkien. Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas, III dalis).

[188] Kalba medijų atstovams (2025 m. gegužės 12 d.): AAS 117 (2025), 682.

[189] Ten pat.

[190] Šv. Jonas Paulius II, Žinia 31-osios Pasaulinės taikos dienos proga (1998 m. sausio 1 d.), 1: AAS 90 (1988), 147.

[191] Šv. Augustinas. Enarrationes in Psalmos, 84, 12: CCSL 39, Turnhout 1956, 1172–1173.

[192] Plg. Pranciškus. Enciklika Dilexit nos (2024 m. spalio 24 d.), 22: AAS 116 (2024), 1375–1376.

[193] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 115: AAS 112 (2020), 1008–1009.

[194] Plg. Ten pat, 261: AAS 112 (2020), 1062.

[195] Plg. Šv. Paulius VI. Kalba Jungtinių Tautų 20-ojoje Generalinėje Asamblėjoje (1965 m. spalio 4 d.): AAS 57 (1965), 878–879.

[196] Plg. Pijus XII. Radijo pranešimas Un’ora grave (1939 m. rugpjūčio 24 d.): AAS 31 (1939), 334.

[197] Giorgio La Pira. Riflessioni sul Concilio. Discorso del Sindaco di Firenze Prof. Giorgio La Pira alle „Guides de France“ (Roma, 1962 m. rugsėjo 4 d.), Firenze, 1962, 6.

[198] Kalba Rytų Bažnyčių jubiliejaus dalyviams (2025 m. gegužės 14 d.): AAS 117 (2025), 686.

[199] Plg. Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 271: AAS 112 (2020), 1066.

[200] Plg. Pranciškus. Kreipimasis dėl taikos Asyžiuje Pasaulinės maldos už taiką dienos proga „Taikos troškimas: tikėjimų ir kultūrų dialogas“ (2016 m. rugsėjo 20 d.): AAS 108 (2016), 1124.

[201] Pranciškus. Kalba prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatinio korpuso nariams (2025 m. sausio 9 d.): AAS 117 (2025), 110.

[202] Plg. Pranciškus. Kalba 38-osios FAO konferencijos dalyviams (2013 m. birželio 20 d.): AAS 105 (2013), 616–617.

[203] Pirmasis Urbi et Orbi palaiminimas (2025 m. gegužės 8 d.): AAS 117 (2025), 660.

[204] Ten pat.

[205] Plg. Homilija per Pirmosios vakarinės (Mišparų) pamaldas Švč. M Marijos Dievo Gimdytojos Marijos iškilmės proga (2025 m. gruodžio 31 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 2 d., 1–2.

[206] Plg. Homilija Viešpaties Gimimo dienos Mišiose (2025 m. gruodžio 25 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 27 d., 3.

[207] Plg. Ten pat.

[208] Plg. Viešpaties angelo malda Viešpaties Apsireiškimo iškilmėje (2026 m. sausio 6 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 7 d., 3.

[209] Plg. Homilija Kalėdų nakties Mišiose (2025 m. gruodžio 24 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 27 d., 2.

[210] P. de Bérulle. Discours de l’état et des grandeurs de Jésus, Discours IV, Unité de Dieu en l’incarnation: „Œuvres complètes“, Paris, 1856, col. 218.

[211] Ten pat .

[212] Plg. Kalba konferencijoje „Dirbtinis intelektas ir rūpinimasis mūsų bendraisiais namais“ (2025 m. gruodžio 5 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 5 d., 2.

[213] Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 14: AAS 98 (2006), 228.

[214] Šv. Augustinas. Sermones, 272: In die Pentecostes ad infantes de sacramento: PL 38, 1865, col. 1247.

[215] Benediktas XVI. Homilija Paskutinės vakarienės Mišiose (2011 m. balandžio 21 d.): AAS 103 (2011), 321.

[216] Kalba Romos kurijoje sveikinant Kalėdų proga (2025 m. gruodžio 22 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. gruodžio 22 d., 6–7.

[217] Plg. Ši enciklika, 11–14.

[218] Plg. Kalba konferencijoje „Vaikų ir paauglių orumas dirbtinio intelekto amžiuje“ (2025 m. lapkričio 13 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. lapkričio 13 d., 3.

[219] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 34: AAS 101 (2009), 668–670.

[220] Pranciškus. Apaštališkasis paraginimas Laudate Deum (2023 m. spalio 4 d.), 67: AAS 115 (2023), 1059.

[221] Plg. Viešpaties angelo malda Viešpaties Apsireiškimo iškilmėje (2026 m. sausio 6 d.): L’Osservatore Romano, 2026 m. sausio 7 d., 3.

[222] Benediktas XVI. Bendroji audiencija (2006 m. vasario 15 d.): L’Osservatore Romano, 2006 m. vasario 16 d., 4.

[223] Meditacija per maldos budėjimą ir rožinį už taiką (2025 m. spalio 11 d.): L’Osservatore Romano, 2025 m. spalio 13 d., 2.

[224] Šv. Paulius VI. Homilija Bonarijos Marijos (Nostra Signora di Bonaria) šventovėje (1970 m. balandžio 24 d.): AAS 62 (1970), 301.