Sinodo įgyvendinimo kelias
Vietinių Bažnyčių (vyskupijų ir eparchijų) etapas
(pirmasis 2027 m. pusmetis)
2026 m. liepos 27 d.
Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę (Lk 9, 10)
Šios Pastabos skirtos padėti vietinėms Bažnyčioms pasirengti 2027 m. pirmąjį pusmetį numatytai įvertinimo asamblėjai ir švęsti ją; tuo užbaigiamas vietinių Bažnyčių (vyskupijų ir eparchijų) Sinodo įgyvendinimo etapas, pavadintas „Atminti“.
Šventajame Rašte atminti reiškia pripažinti Dievo ištikimybę istorijoje, idant išmoktume įžvalgiai suvokti dabartį ir atsiverti Jo ruošiamai ateičiai – tai kur kas daugiau nei vien paprastas žvilgsnis į praeitį. Prisimindamas didžius Viešpaties darbus, Izraelis mokosi iš naujo persvarstyti savo kelionės prasmę; Jėzus kviečia mokinius pripažinti tai, ką Dievas atliko per jų misiją; pirmosios bendruomenės pasakoja apie patirtus įvykius, kad kartu atpažintų Šventosios Dvasios veikimą. Įvertinimo asamblėjai taip pat būdinga ši dvasinė dinamika: tai proga vietinei Bažnyčiai susirinkus papasakoti, ką Viešpats subrandino per nueitą kelionę, už tai padėkoti ir su atnaujintu pasitikėjimu priimti orientyrus, vedančius į tolesnius misijos etapus.
Sinodo įgyvendinimo proceso referencinis pagrindas išlieka Baigiamasis dokumentas (BD) kaip visetas. 2025 m. birželio 29 d. paskelbtos Sinodo įgyvendinimo etapo kryptys 2025–2028 m. apibūdina bažnytinį kontekstą, Sinodo įgyvendinimo proceso reikšmę ir metodiką; dokumente Pasitinkant 2027–2028 m. asamblėjas. Pasirengimo etapai, kriterijai ir instrumentai (2026 m. gegužės 20 d.) siūlomos konkretesnės gairės, padedančios lydėti nueito kelio įsisąmoninimo ir įvertinimo procesą. Čia pateikiamos Pastabos rikiuojasi į minėtų tekstų eilę ir remiasi jų turiniu.
Visi su Sinodo įgyvendinimo procesu susiję dokumentai yra prieinami svetainėje www.synod.va. Tačiau, siekiant praktinio patogumo, trečiajame šių Pastabų skyriuje pateikiamos kai kurios ištraukos iš pagrindinių dokumentų, ypač nurodymai, susiję su praktiniu vykdymu. Kai kuriose teksto vietose pateikiamos nuorodos į to skyriaus medžiagą.
Pasirengimas asamblėjai pareikalaus ypatingų pastangų. Jos rezultatas pirmiausia priklausys nuo bendruomenių pasiryžimo atsiduoti Šventosios Dvasios vedimui, o antra – nuo organizacinio kruopštumo ir naudojamų priemonių kokybės, tai taip pat yra svarbu. Darbo esmė – surinkti ir suprasti tai, ką bendruomenės išgyveno Sinodo įgyvendinimo proceso metu, įgalinant įvairių patirčių dialogą, kad kartu galėtume pripažinti tai, ką Viešpats subrandino, ir įžvelgti tolesnius žingsnius, kuriuos jis kviečia žengti savo Bažnyčią.
Atsižvelgiant į tokią perspektyvą, šiomis Pastabomis siekiama padėti darbuotis tiems, kurie pašaukti vadovauti ir animuoti šį procesą. Todėl jos skirtos pirmiausia už tai atsakingiems vyskupams ir sinodinėms komandoms. Ten, kur komandos dar nebuvo sudarytos, jų įsteigimas yra vienas neatidėliotinai atliktinų žingsnių siekiant užtikrinti tinkamą pasirengimą asamblėjai [1]. Pastabose nenurodomas taikytinas modelis, bet siūlomas galimas proceso eigos būdas, pateikiami klausimi, kriterijai ir keli praktiniai nurodymai, kurie galėtų padėti kiekvienai vietinei Bažnyčiai pasirengti šiam kelionės etapui ir jį išgyventi.
Kaip ir visa Sinodo sekretoriato pateikiama medžiaga, taip pat ir šios Pastabos turi būti pritaikytos prie vietinių aplinkybių per įžvalgos procesą, ir tai kiekviena vietinė Bažnyčia turi atlikti remdamasi savo istorija, ypatybėmis, sociokultūriniu kontekstu, dydžiu, organizaciniais metodais, galimybėmis ir jai būdingu gyvenimo ritmu [2].
Asamblėja yra puiki proga kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje ugdyti gebėjimą įvertinti nueitą kelią autentišku bažnytiniu ir sinodiniu būdu [plg. BD 95–102]. Įvertinimas pirmiausia yra dėkingumo ir tiesos patirtis: tai reiškia dar kartą peržvelgti nueitą kelią, pripažinti subrendusius vaisius, patirtus sunkumus ir, klusniai atsiveriant Šventosios Dvasios veikimui, nustatyti tolesnius žingsnius, kuriuos Viešpats kviečia žengti bendruomenę. Taigi įvertinimas padeda formuoti Bažnyčią, kuri vis labiau geba išgyventi atsivertimą. Jei ši prieiga palaipsniui įsitvirtins mūsų Bažnyčių kasdieniame gyvenime, tai bus vienas vertingiausių asamblėjos vaisių [3].
Kiekviena vietinė Bažnyčia turės pasakoti skirtingą istoriją. Kai kurios jau bus patyrusios reikšmingus pokyčius santykių, sprendimų priėmimo, bendros atsakomybės ar misijos srityse. Kitose bus intuityvių, dar trapių, bet perspektyvių nuojautų apie naujas kryptis. Dar kitos Bažnyčios atras, kad pirmiausias šios kelionės vaisius buvo išmokti kitaip klausytis vieniems kitų ir praktikuoti pokalbį Dvasioje. Kai kurioms Bažnyčioms ši asamblėja gali tapti vienu iš pirmųjų žingsnių pradedant ilgesnę sinodinio atsinaujinimo kelionę. Kiekviena vietinė Bažnyčia kviečiama nuoširdžiai pripažinti, kaip ji priėmė perkeičiantį Dvasios veikimą, įvertinti padarytų pasirinkimų vaisius ir tęsti pradėtą kelią su atsinaujinusiu sąmoningumu.
Šventasis Tėvas Leonas XIV priminė, kad „sinodiškumas nėra susitikimų virtinė ar darbo metodas. Tai dvasinis stilius. Jis gimsta iš susitikimo, auga per klausymąsi ir subręsta per įžvalgą. Svarbiausia ne tai, kiek pokalbių sugebėsime surengti, o kokia evangeline kokybe pasižymės mūsų susitikimai. Kai klausomės vieni kitų su nuolankumu ir laisve, palikdami erdvės Dvasiai, mūsų pokalbiuose vyksta ne vien idėjų mainai – jie tampa atsivertimo vieta, kurioje kartu ugdome ištikimybę Viešpačiui“ (Kalba užbaigiant neeilinės konsistorijos darbą 2026 m. birželio 27 d.). Šia prasme pasirengimas asamblėjai ir jos šventimas kviečia kiekvieną vietinę Bažnyčią iš naujo persvarstyti nueitą kelią kaip bendruomenės atsivertimo patirtį, keliant sau klausimus, kaip klausymasis, įžvalga, bendra atsakomybė ir misija palaipsniui formuoja bendruomenės gyvenimo stilių.
Pasirengimas asamblėjai ir jos eiga nereiškia Sinodo įgyvendinimo vietinėse Bažnyčiose užbaigimo: tai tiesiog patikrinimo momentai procese, kuriame laipsniškai formuojasi kiekvienos vietinės Bažnyčios veidas, jos santykiai ir stilius per jos sinodiškai daromus sprendimus, dinamiką, modelius bei struktūras [4].
Šios Pastabos susideda iš dviejų glaudžiai susijusių dalių. Pirmoji dalis skirta padėti sinodinei komandai rengti pasakojamąją ataskaitą. Antroji dalis pateikia keletą gairių įvertinimo asamblėjos parengimui ir eigai: joje vietinė Bažnyčia bus kviečiama pasakojamąją ataskaitą priimti kaip savastį, giliau ją nagrinėti ir parengti laišką Bažnyčioms. Galiausiai, kaip jau minėta, trečiajame skyriuje pateikiamos ištraukos iš pagrindinių Sinodo proceso dokumentų, kad tai būtų patogu turėti po ranka.
1. Pasakojamosios ataskaitos rengimas
„Atsižvelgiant į įveiktą kelią po 2021–2024 m. Sinodo pabaigos ir siekiant jo vaisius padovanoti kitoms Bažnyčioms bei Šventajam Tėvui: koks konkretus sinodinės misionieriškos Bažnyčios veidas ir kokie nauji sinodiškumo keliai atsiranda mūsų bendruomenėje?“
Šis klausimas padeda vietinei Bažnyčiai atminti nueitą kelią ir suvokti jo vaisius. Jis kviečia su dėkingumu ir nuoširdumu pažvelgti į pastarojo laiko bendruomenės patirtį, kad būtų galima pripažinti, kaip Viešpats lydėjo jos kelią ir kokių naujų žingsnių kviečia imtis.
Šio etapo tema – vietinė Bažnyčia visais jos raiškos pavidalais. Visa Dievo tauta kviečiama prisidėti pagal įvairias charizmas, pašaukimus ir tarnystes. Pasakojamoji ataskaita kyla iš Dievo tautos klausymosi ir bendrai atliktos įžvalgos: todėl svarbu numatyti erdves ir aplinkybes, kurios skatintų tarpusavio klausymąsi, dalyvavimą ir bendrą įžvalgą. Šiame kelyje vyskupas, dalyvavimo struktūros ir sinodinė komanda vykdo skirtingas, tačiau viena kitą papildančias pareigas.
• Vyskupas, kaip vienybės principas savo vietinėje Bažnyčioje, suburia Dievo tautą išgyventi šį kelio etapą ir rūpinasi šio proceso bažnytine reikšme. Jis sušaukia dalyvavimo struktūras, ypač vyskupijos ar eparchijos kunigų tarybą ir pastoracinę tarybą. Vyskupas skiria sinodinės komandos narius ir nuolat lydi ją, stebi darbo eigą bei palaiko dialogą su komanda įvairiuose pasirengimo etapuose. Vykdydamas jam būdingą tarnystę, jis užtikrina proceso bažnytinį pobūdį, primena evangelinės įžvalgos kriterijus ir pripažįsta pasakojamąją ataskaitą bei laišką kaip vietinės Bažnyčios nueito kelio išraišką. Tokiu būdu proceso vaisiai gali tapti bendru paveldu ir suteikti kryptį tęsiamai kelionei.
• Dalyvavimo struktūros, ypač vyskupijos ar eparchijos kunigų taryba ir pastoracinė taryba, yra įprastiniai forumai, kuriuose reiškiasi bendra atsakomybė ir vykdoma bažnytinė įžvalga. Jos padeda vyskupui įgyvendinti procesą, iš naujo persvarstyti nueitą kelią ir atpažinti subrendusius vaisius. Jei įmanoma, šios struktūros savo ruožtu įtraukia ir parapijų tarybų atstovus.
• Sinodinė komanda tarnauja vietinei Bažnyčiai animuodama procesą ir padėdama jam sklandžiai vykti. Ji įtraukia žmones, parapijas, pašvęstųjų moterų bei vyrų bendruomenes, susivienijimus, draugijas ir institucijas; renka medžiagą, skatina dialogą ir sudaro sąlygas, kad asamblėja vyktų konstruktyviai. Vyskupo lydimos sinodinės komandos užduotis – padėti vietinei Bažnyčiai atpažinti tai, ką Šventoji Dvasia brandina jos gyvenime. Todėl ji pašaukta išgyventi savo tarnystę kaip bažnytinės įžvalgos patirtį, puoselėti bendrą maldą, klausytis Dievo žodžio ir praktikuoti pokalbį Dvasioje [5].
Vietinė Bažnyčia, sinodinės komandos padedama, pašaukta atlikti kelionę, susidedančią iš trijų etapų [6], kuriuose nuolat atsikartoja tarpusavio sąsajos ir kurie palaipsniui veda prie pasakojamosios ataskaitos rengimo.
a) Surinkti kelionės atminimo elementus
Pasakojamosios ataskaitos rengimas prasideda nuo įsiklausymo į bendruomenės gyvenimą per žmonių ir bendruomenių liudijimus, taip pat jų atmintį dokumentuojančią medžiagą. Kruopštus tų duomenų rinkimas padeda vietinei Bažnyčiai atminti nueitą kelią ir apsaugo, kad nebūtų prarasta kas nors iš įžvalgų, gimusių klausantis Dvasios. Pirmoji sinodinės komandos užduotis – surinkti viską, kas gali liudyti apie bendruomenės nueitą kelią per pastaruosius metus. Iš dalies tai bus jau turima medžiaga – dokumentai, ataskaitos, pranešimai ar kiti tekstai, parengti proceso metu. O kitais atvejais reikės pasikliauti žmonių ir bendruomenių atmintimi, stengiantis įtraukti ir klebonus, taip pat rūpinantis, kad įvairių vietinės Bažnyčios sandų indėlis būtų puoselėjamas ir vertinamas.
Tai nereiškia, kad reikia pakartoti 2021 m. vykusias konsultacijas. Veikiau siekiama surinkti atminties elementus apie nuo to laiko nueitą kelią ir, drauge stojant Viešpaties akivaizdoje, pripažinti tai, kas Bažnyčios gyvenime ir toliau reiškiasi kaip gyvybės versmė.
Bus svarbu surinkti patirtis iš įvairių Bažnyčios gyvenimo sričių, kad būtų galima įvertinti, kaip bendruomenė vis labiau perėmė sinodinį stilių: turima omenyje įprastinė sielovada, parapijų gyvenimas, pašvęstųjų moterų bei vyrų indėlis, asociacijos ir judėjimai, dalyvavimo struktūros, darbas su jaunimu ir šeimomis, įkrikščioninimas, liturgija, pirminis ir tęstinis ugdymas, įskaitant sinodiškumui skirtas programas, misionieriškos iniciatyvos, karitatyvinė ir teisingumo tarnystė, švietimas ir kultūra, ekumeninis ir tarpreliginis dialogas. Tarp visų šių sričių ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas toms, į kurias vietinė Bažnyčia per pastaruosius metus investavo daugiausia. Šiuo tikslu šių Pastabų trečiajame skyriuje pateikiamos dokumente Pasitinkant 2027–2028 m. asamblėjas jau pasiūlytos kai kurios temos ir įsidėmėtinos vietos, kurios gali padėti atlikti darbą šiame proceso etape [7].
Čia pateikiami klausimai gali praplėsti minties horizontą ir padėti atlikti šį darbą:
• Kas mus stebina Viešpaties veikime per pastaruosius metus?
• Kokie Šventojo Rašto žodžiai nušvietė bendruomenės kelią per pastaruosius metus?
• Kokie dėkingumo motyvai iškyla?
Verta atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie galėtų lengvai likti nepastebėti. Tai ypač patirti sunkumai, priešinimasis atsinaujinimui, kelionei trukdžiusios kliūtys, nesėkmingi bandymai ir atviri likę klausimai; intuityvios įžvalgos ir pradedantys ryškėti procesai, taip pat vos pastebimi pokyčiai. Atminti nueitą kelią reiškia pripažinti ne tik tai, kas jau visiškai subrendo, bet ir atpažinti tai, kas beveik nepastebimai randasi ar įgauna pavidalą; atkreiptinas dėmesys į jaunuolių (taip pat seminaristų ir pradedančiųjų pašvęstojo gyvenimo formaciją), taip pat įprastinio bendruomenės gyvenimo paribiuose atsidūrusių žmonių patirtį bei balsus.
Šiame etape dar nebūtina nustatyti, kas yra svarbiausia. Esminė užduotis – rūpestingai sergėti viską, kas iškyla iš bendruomenės gyvenimo. Vėlesnis persvarstymo/perskaitymo darbas padės atpažinti tai, kas reikšminga kaip ženklas ir kam verta skirti vietos pasakojamojoje ataskaitoje. Įvairios patirtys, išgyventos skirtingose vietose ir skirtingu laiku, palaipsniui bus pripažįstamos kaip vienos bendros bažnytinės patirties dalis.
b) Atpažinti permainos ir jos dinamikos ženklus
Baigus rinkti medžiagą ir liudijimus pereinama prie subtiliausio komandos darbo etapo: atėjo laikas susitelkti ties surinkta medžiaga, daugybę balsų įtraukti į dialogą, įsiklausyti į skirtingas rezonansines reakcijas ir leisti, kad iš viso to išryškėtų jų prasmė. Šiose Pastabose šį darbą vadiname „perskaitymu (persvarstymu) iš naujo“: tai bendras patirties klausymasis, išgyvenamas maldoje ir tikėjimo bei Dievo žodžio šviesoje, siekiant atpažinti tai, ką Viešpats brandina bendruomenės gyvenime. Kiek įmanoma, šis darbas vyksta pokalbio Dvasioje stiliumi.
Viso perskaitymo/persvarstymo orientyras yra pagrindinis klausimas, kuris lydi visą kelią ir yra pateiktas šio skyriaus pradžioje. Nors kiekviena vietinė Bažnyčia gali laisvai pasirinkti metodą, labiausiai tinkamą pagal jos aplinkybes ir turimą laiką, čia pateikiami trys žingsniai, kurie gali padėti atlikti šį patirties persvarstymą.
Atpažinti ženklus. Ne viskas, kas buvo surinkta, vienodai reikšminga: kai kurie patyrimai, liudijimai, pokyčiai, sutikti sunkumai ar pradėti procesai palaipsniui įgyja „ženklų“ vertę, – kai jie, priimti ir persvarstyti drauge maldoje bei tikėjimo šviesoje, atveria žvilgsnį atpažinti, kaip Viešpats vadovauja bendruomenės augimui. Galima užduoti sau klausimą:
• Kokie patyrimai, liudijimai, pokyčiai, sunkumai ar procesai atrodo sakantys kažką ypač reikšmingo apie mūsų Bažnyčios kelionę?
• Kuriuose iš jų galime atpažinti Viešpaties ir jo Dvasios veikimą?
Įsiklausyti į ženklus. Įsiklausyti į ženklus reikia laiko. Todėl, jei įmanoma, bus naudinga ne kartą grįžti prie to, kas išryškėjo ankstesniame etape. Laikas padeda suvokti aspektus, kurie iš pradžių atrodė antraplaniai, ir po truputį atpažinti jų prasmę. Taip gilėja supratimas apie nueitą kelią. Norint įsiklausyti į ženklų visumą, gali padėti šie klausimai:
• Koks rezonansas kyla mumyse svarstant apie tuos ženklus?
• Kur link Viešpats mus kviečia atsižvelgiant į tai, ką jaučiame?
• Koks supratimas apie šią kelionę laipsniškai bręsta?
Suvokti transformacijos procesus. Kartu persvarstyti ženklai leidžia suvokti transformacijos procesus, vykstančius bendruomenės gyvenime. Jie pasireiškia žmonių asmeniniu augimu, santykių, procesų ir bažnytinių struktūrų atsinaujinimu, taip pat atskleidžia atsivertimo ir reformos kelius, kuriais Viešpats ir toliau atnaujina savo Bažnyčią. Trys Baigiamajame dokumente nurodytos atsivertimo plotmės (plg. BD, 11) pateikia vertingą kriterijų jiems interpretuoti.
• Atsivertimas santykių srityje reiškia kvietimą pažvelgti, kaip keičiasi būdai, kuriais klausomasi vieni kitų, bendradarbiaujama, vertinamos charizmos ir tarnystės, gyvenama brolystėje ir išgyvenama bendra atsakomybė.
• Atsivertimas bažnytinių procesų srityje reiškia atkreipti dėmesį, kaip keičiasi būdai, kuriais bendruomenė praktikuoja įžvalgą, priima sprendimus, imasi atsakomybės, puoselėja skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo kultūrą, rūpinasi ugdymu ir organizuoja savo gyvenimą.
• Atsivertimas ryšių srityje padeda atpažinti, kaip plečiasi bendrystės horizontai: santykiuose su kitomis vietinėmis Bažnyčiomis, kitomis Bažnyčiomis bei krikščioniškomis bendruomenėmis, kitų religijų tikinčiaisiais, vietinės teritorijos institucijomis bei organizacijomis, taip pat imantis atsakomybės už bendrąjį gėrį.
Šios trys atsivertimo plotmės nereiškia atskirų kelių. Veikiau jos padeda iš naujo persvarstyti tuos pačius transformacijos procesus iš skirtingų perspektyvų, leidžia atskleisti jų turiningumą ir tarpusavio sąsajas. Tokiu būdu tampa įmanoma kartu atpažinti besiformuojantį Bažnyčios veidą ir kelius, kuriais Viešpats toliau ją veda ir ugdo.
c) Suteikti pavidalą pasakojamajai ataskaitai
Pasakojamoji ataskaita įgyja pavidalą per rašymo procesą, kuris yra neatskiriama dvasinio patirties persvarstymo dalis. Ieškant tinkamų žodžių, reikia atpažinti tai, kas esminga, susieti skirtingus elementus bei dinamikas ir rasti kalbą, kuria būtų galima ištikimai nupasakoti vietinės Bažnyčios kelią.
Tai turėtų būti glaustai esmę perteikiantis tekstas, apytikriai 6–8 puslapių (3–4 tūkst. žodžių) apimties. Kiekviena vietinė Bažnyčia gali laisvai pasirinkti teksto struktūrą, tačiau bendruoju atveju pageidautina ataskaitą suskirstyti į keletą pagrindinių dalių:
• trumpą įvadą, kuriame pristatomas teksto rengimo darbas, taikyta metodika ir darbe dalyvavę asmenys, grupės ar organizacijos;
• esminį pasakojimą, kuriame apibendrinama aprašyto dvasinio patirties persvarstymo rezultatai;
• trumpą išvadą, kurioje apibendrinamas besiformuojančios sinodinės misijinės Bažnyčios profilis, taip pat pagrindiniai iššūkiai ar likę atviri klausimai.
Jei norima pateikti konkrečių aprašyto kelio pavyzdžių, prie pasakojamosios ataskaitos bus galima pridėti keletą patirčių aprašymų ar „gerosios praktikos“ pavyzdžių [8].
Ataskaitą galutinai patvirtinti turi vyskupas; jei jis manytų, kad tekste reikia pakeitimų ar pataisų, turi grąžinti tekstą komandai, pagrįsdamas savo pastabas. Šis darbas turi būti užbaigtas iki asamblėjos, o jos dalyviams ataskaita – pateikta iš anksto su laiko atsarga.
2. Pasirengti įvertinimo asamblėjai ir išgyventi dalyvavimo joje patirtį
Baigus rengti pasakojamąją ataskaitą, prasideda naujas kelio etapas: vyskupo sušaukta vietinė Bažnyčia susirenka į asamblėją, idant priimtų pasakojamojoje ataskaitoje pateiktą patirties persvarstymą, bendrai tuo dalytųsi ir tai interpretuotų, taip pat nustatytų tolesnių žingsnių kryptį. Asamblėjoje vietinė Bažnyčia atnaujina savo įsipareigojimą augti ir tapti vis labiau sinodine ir misionieriška Bažnyčia.
Svarbu skirti Asamblėjai pakankamai laiko, kad būtų galima neskubant įgyvendinti visus ją sudarančius etapus. Daugeliu atvejų tikslinga numatyti bent vieną visą dieną (arba du pusdienius) arba, jei įmanoma, dvi dienas – net jei jos būtų surengtos skirtingu laiku.
Asamblėja yra giliai dvasinė patirtis. Malda (liturginė bei asmeninė), tyla, darbas grupėse, plenariniai posėdžiai, pertraukos ir rūpinimasis susitikimo aplinka padeda sukurti sąlygas, kad dalyviai galėtų klausytis vieni kitų, atsiverti Šventajai Dvasiai bei klausytis jos ir taip atpažinti ateities kelio kryptį.
Asamblėjos vertė gerokai pranoksta dokumentus, kurie bus parengti kaip jos vaisius. Asamblėja apima sinodiškumo patirtį: per ją vietinė Bažnyčia, atmindama nueitą kelią, toliau mokosi klausymosi, bendros atsakomybės ir įžvalgos; šį stilių ji yra pašaukta saugoti ir plėtoti kasdieniame gyvenime.
a) Pasirengimas asamblėjai
Asamblėja kaip ir kiekvienas svarbus bažnytinio gyvenimo įvykis reikalauja tinkamo pasirengimo.
Nurodymai dėl Asamblėjos sudėties, dalyvavimo kriterijų, darbo metodo ir organizacinių aspektų pateikiami dokumente Pasitinkant 2027–2028 m. asamblėjas. Šių Pastabų trečiajame skyriuje pateikiamos kai kurios svarbios jo ištraukos [9]. Čia atkreipiame dėmesį tik į keletą dalykų, kurie gali padėti siekiant, kad šis renginys taptų reikšminga patirtimi:
• reikia iš anksto pasidalyti su dalyviais pasakojamąja ataskaita, kad jie galėtų ją asmeniškai perskaityti su malda ir apmąstyti;
• rūpintis dvasiniu pasirengimu asamblėjai, ypač atidžiai klausantis Dievo žodžio, laikantis tylos momentų, rūpinantis pokalbių kokybe ir viskuo, kas skatina pasitikėjimo, vidinės laisvės ir abipusio klausymosi atmosferą;
• atidžiai parengti grupinio darbo moderatorius, nes jų susipažinimas su darbo metodu ir gebėjimas palaikyti klausymosi bei maldos atmosferą labai pasitarnaus visai asamblėjai;
• kruopščiai parengti patalpas, darbotvarkę ir salės išdėstymą, kad būtų skatinamas tarpusavio klausymasis, dalyvavimas ir santykių kokybė;
• subalansuotai ir nuosekliai derinti maldos bei šventimo, darbo grupėse ir plenarinių posėdžių laiką, idant vienas kitą papildytų Dievo žodžio klausymasis ir iš Eucharistijos kylanti galia, gilūs pokalbiai mažose grupėse ir plenariniuose posėdžiuose bręstantis bendras supratimas;
• sudaryti darbo tvarkaraštį, kuriame būtų numatyta pakankamai laiko tiek pasakojamosios ataskaitos peržiūrai, tiek laiško Bažnyčioms rengimui; laiško rengimui skirto laiko nedera pernelyg suspausti, atidedant jį pačiai asamblėjos pabaigai;
• nuo pat pradžių numatyti, kaip asamblėjos rezultatai grįžtamuoju ryšiu bus pertekti bendruomenei, taip pat pasirinkti vietos kontekstui tinkamiausias komunikavimo priemones, kurios padėtų dalytis pasakojamąja ataskaita ir laišku Bažnyčioms, kad būtų galima tęsti kelionę vis labiau įtraukiant visą bendruomenę.
b) Asamblėjos eiga
Asamblėjos darbas taip pat remiasi Sinodo įgyvendinimo procesą orientuojančiu klausimu, kuriuo jau vadovautasi rengiant pasakojamąją ataskaitą:
Koks konkretus sinodinės misionieriškos Bažnyčios veidas ir kokie nauji sinodiškumo keliai atsiranda jūsų bendruomenėje?
Savivoka, kad esame „bažnytinis mes“, bręsta per dialogą, per bendrai suvokiamą atmintį ir per įsipareigojimą keliauti drauge ta kryptimi, kuri buvo atpažinta per bendrai atliktą bažnytinę įžvalgą.
Dar kartą apmąstyti pasakojamąją ataskaitą
Pirmiausia asamblėjoje atmenamas nueitas kelias – jo pirminis persvarstymas pateikiamas pasakojamojoje ataskaitoje. Asamblėja yra raginama ją atidžiai išklausyti ir vidujai užčiuopti dėl pasakojimo turinio kylančius klausimus; visiems dalyviams prisidedant savo indėliu, pasakojimas įgyja didesnę gelmę ir gali tapti jų savastimi – taip asamblėja gali jį priimti kaip savitą nueito kelio persvarstymą.
Pokalbis Dvasioje yra darbo metodas: jis padeda dalyviams pereiti nuo asmeninių patirčių prie to, kas priklauso bendram keliui; tai leidžia išryškėti reikšmingiausiems dalykams ir įgalina drauge juos apmąstyti, siekiant įprasminti bendruomenės nueitą kelią ir išreikšti, ko išmokta šiame procese. Naudinga, kad kiekvienoje darbo grupėje būtų tinkamai pasirengęs asmuo, gebantis moderuoti dialogą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi metodo.
Per šį bendrą darbą pasakojamoji ataskaita palaipsniui įgauna galutinį pavidalą. Asamblėjos metu išryškėję papildymai ir gilesnės įžvalgos pavers ją pasakojimu, kurį pripažįsta ir kuriuo dalijasi vietinė Bažnyčia, – tai jau ne vien sinodinės komandos darbo vaisius. Atsižvelgdamas į faktinę darbo eigą, vyskupas nurodys sinodinei komandai tinkamiausią būdą, kaip asamblėjos rezultatus įtraukti į pasakojamosios ataskaitos tekstą prieš jį perduodant nacionalinei (arba regioninei) sinodinei komandai.
Laiško kitoms Bažnyčioms rašymas
Be pasakojamosios ataskaitos, asamblėja parengia maždaug dviejų puslapių (apie 1 000 žodžių) laišką, skirtą kitoms Bažnyčioms [10]. Čia remiamasi ankstyvosios Bažnyčios „bendrystės laiškų“ (litterae communionis) praktika, per kurią kiekviena vietinė Bažnyčia liudydavo savo tikėjimą, taip parodydama visas Bažnyčias vienijančią bendrystę. Laiško Bažnyčioms rengimas yra svarbi asamblėjos užduotis, kuriai turi būti skirta pakankamai laiko.
Rengiant laišką, gali padėti įsivaizdavimas, kad kreipiamasi į konkrečią seserišką Bažnyčią: tai gali būti Bažnyčia, su kuria jau yra ryšys, arba tokia, kuri dėl kokios nors priežasties atrodo ypač artima. Tai gali padėti asamblėjai rasti paprastą, tiesioginį ir komunikatyvų kalbėjimo būdą vengiant, kad laiškas įgautų ataskaitos toną. Nors laiškas rašomas turint omenyje konkretų adresatą, vis tiek bus skirtas visoms Bažnyčioms, juo bus dalijamasi su jomis, pradedant nuo Bažnyčių, priklausančių tai pačiai vyskupų konferencijai.
Laiškas gali būti parengtas laisvai ir kūrybiškai, jame išskirtini keli esminiai elementai:
• savo Bažnyčios ir jos gyvenimo socialinio-kultūrinio konteksto trumpas pristatymas;
• pasidalijimas tuo, ko išmokta sinodinės kelionės metu (kokie sinodinės Bažnyčios bruožai išryškėjo ypač brandžiai);
• pristatomi keli pagrindiniai žingsniai, kuriuos ateityje ketinama žengti, arba įžvalgos, kurias norima plėtoti;
• vilties žodis ir padrąsinimas, kuriuos norima perduoti kitoms Bažnyčioms.
Ir šiuo atveju pokalbis Dvasioje gali tapti darbo metodu, pakaitomis dirbant mažose grupėse ir plenariniame posėdyje – tai padės asamblėjos dalyviams bendrai nustatyti svarbiausius į laišką įtrauktinus punktus. Jeigu dėl logistinių priežasčių būtų sudėtinga parengti galutinį teksto variantą asamblėjos metu, vyskupas nurodys tinkamiausią būdą, kaip užbaigti galutinį variantą remiantis asamblėjos gairėmis. Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pasirinktos redagavimo metodikos, vyskupijai ar eparchijai vadovaujantis vyskupas turi patvirtinti laiško tekstą, tuo pripažindamas jį kaip autentišką vietinės Bažnyčios kelionės ir asamblėjos darbo išraišką.
c) Asamblėjos vaisiai
Pasakojamoji ataskaita ir laiškas yra kiekvienos vietinės Bažnyčios indėlis į bendrą kitų Bažnyčių ir visos Bažnyčios kelią. Ataskaita išreiškia nueito kelio atminimą, o laiškas tą patirtį perteikia kaip dovanų mainus šiam proceso etapui būdinga dvasia. Užbaigti ir vyskupo patvirtinti tekstai bus perduoti atitinkamai nacionalinei (arba regioninei) sinodinei komandai kaip indėlis į kitą įžvalgos etapą ir pateikti Sinodo generaliniam sekretoriatui iki 2027 m. birželio 30 d. (synodus@synod.va).
Dalydamasi savo patirtimi, kiekviena Bažnyčia aiškiau suvokia tai, kas ją vienija su kitomis Bažnyčiomis, taip pat atpažįsta ypatingas Viešpaties jai patikėtas dovanas, kuriomis ji gali praturtinti bendrą kelią.
Taigi kelionė nesibaigia, bet atsiveria naujas etapas. Viena vertus, kiekviena vietinė Bažnyčia su nauju sąmoningumu, remdamasi tuo, ką atpažino ir išmoko, tęsia savo atsivertimo ir reformavimosi kelią. Kita vertus, jos bendrystės horizontai tolydžio plečiasi: tolesni proceso etapai suteiks Bažnyčioms galimybę klausytis viena kitos, dalytis savo patirtimi per dialogą ir kartu tęsti visos Bažnyčios kelionę.
3. Pagalbinė referencinė medžiaga
Toliau pateikiamos ištraukos iš sinodinio kelio pagrindinių dokumentų: tai Baigiamasis dokumentas (BD), „Sinodo įgyvendinimo etapo kryptys 2025–2028 m.“ (KR), „Pasitinkant 2027–2028 m. asamblėjas. Pasirengimo etapai, kriterijai ir instrumentai“ (PA). Buvo atrinkti labiausiai praktinio vykdomojo pobūdžio nurodymai, siekiant juos surinkti vienoje vietoje ir taip padėti vietinių Bažnyčių, ypač sinodinių komandų, darbui.
Dėl kitų esminių šio proceso aspektų: sinodiškumo ekleziologinio pagrindo, Sinodo raginimo atsiversti ir atsivertimo plotmių, pokalbių Dvasioje praktikos, įgyvendinimo etapo prasmės ir pan. – reikia naudotis atitinkamais dokumentais, kurie išlieka visiškai galiojantys ir sudaro viso kelio referencinį pagrindą.
A. Proceso kalendorius (KR)
– 2025 m. birželio mėn. – 2026 m. gruodžio mėn.: įgyvendinimo proceso vykdymas vietinėse Bažnyčiose ir Bažnyčių grupiniuose junginiuose;
– 2027 m. pirmasis pusmetis: įvertinimo asamblėjos vyskupijose ir eparchijose;
– 2027 m. antrasis pusmetis: įvertinimo asamblėjos nacionalinėse ir tarptautinėse vyskupų konferencijose, Rytų Bažnyčių hierarchinėse struktūrose ir kituose Bažnyčių grupiniuose junginiuose;
– 2028 m. pirmieji keturi mėnesiai: žemyninės įvertinimo asamblėjos;
– 2028 m. spalis: Bažnytinė asamblėja Vatikane.
B. Etapas „Atminti“
B.1 Šio etapo prasmė
(PA) „Vietinių Bažnyčių (vyskupijų ir eparchijų) etapas numatomas 2027 m. pirmąjį pusmetį. Tai atminimo ir įžvalgos laikas. Tai ne vien prisiminimų rekonstravimas, bet ir bažnytinis aktas: svarbu surinkti ir pripažinti tai, kas įvyko, suvokti to prasmę ir leisti išryškėti tam, kas pradeda skleistis. Šiame kontekste prisiminti reiškia ne žvelgti į praeitį, o skaityti dabartį per Šventosios Dvasios veikimą istorijoje ir bendruomenių gyvenime. Šio etapo darbo perspektyva pirmiausia yra naratyvinė / pasakojamoji.
Šiame etape vietinė Bažnyčia visų pirma kviečiama surinkti ir susieti įgytas patirtis: naujas misijinės raiškos formas, bendros atsakomybės praktikas, klausymosi procesus, sprendimų priėmimo procesų pokyčius, struktūrų reformas. Reikia pasakoti išryškinant dinamiką, praeitus etapus, išmoktus dalykus, turint omenyje Baigiamajame dokumente pabrėžtą trejopą Bažnyčios atsivertimą: santykių srityje, sprendimų priėmimo procesų srityje, taip pat atsivertimą dėl ryšių tarp Bažnyčių bei jų teritorijų. Šiuo požiūriu bus svarbu apimti asmeninį ir bendruomeninį atsivertimo aspektus, taip pat atsižvelgti į struktūrinių reformų plotmę.“
B.2 Etapo struktūra
(PA) „Šis etapas susideda iš dviejų glaudžiai susijusių ir vienas kitą papildančių momentų.
– Pirmasis – tai dvasinis patirties persvarstymas / perskaitymas, kuris turi būti atliktas prieš asamblėją ir leidžia surinkti, susisteminti bei išryškinti tai, kas buvo patirta įvairiose srityse. Šio darbo rezultatas bus pasakojamoji ataskaita.
– Antrasis momentas yra pati asamblėja, kurioje tas pirminis ataskaitinis apibendrinimas organiškai priimamas, juo dalijamasi, jis interpretuojamas: būtent čia, per tarpusavio klausymąsi ir bendrą įžvalgą, subręsta gilesnis kelionės supratimas, taip pat nustatomi esminiai elementai, kuriuos dera išsaugoti ir kuriems reikia suteikti naują impulsą.
Abu momentai orientuoti tiek į bendruomenės vidinį augimą, tiek į komunikavimą su kitomis vietinėmis Bažnyčiomis: tai, kas subrandinta, yra pripažįstama ir siūloma kaip medžiaga, taip prisidedant prie bažnytinės kelionės platesniu mastu. Todėl asamblėja taip pat bus proga parašyti laišką kitoms Bažnyčioms ir pasidalinti su jomis reikšmingiausiais įvertinimo proceso vaisiais.“
B.3 Klausimas orientyras
(PA) „Siekiant išlaikyti šio proceso darnią eigą, siūlomas bendras klausimas kaip orientyras darbui visais lygmenimis, paliekant kiekvienam etapui užduotį jį pritaikyti pagal savo kontekstą.
Atsižvelgiant į nueitą kelią po 2021–2024 m. Sinodo pabaigos ir siekiant jo vaisius padovanoti kitoms Bažnyčioms bei Šventajam Tėvui:
Koks konkretus sinodinės misionieriškos Bažnyčios veidas ir kokie nauji sinodiškumo keliai atsiranda jūsų bendruomenėje?
Šis klausimas kviečia maldos dvasia iš naujo persvarstyti / perskaityti Baigiamojo dokumento įgyvendinimo patirtį: pradėtas praktikas, naujas iniciatyvas, vykstančius pokyčius, tačiau taip pat ir patirtus sunkumus. Šis klausimas sykiu suaktyvina naratyvųjį ir komunikacinį procesą tarp Bažnyčių, padėdamas joms ne susitelkti tik į save, o išgyventą patirtį įtraukti ir į platesnį bendrystės kontekstą.“
C. Vyskupijos ar eparchijos sinodinė komanda
Sinodinė komanda skatina ir lydi Sinodo įgyvendinimo procesą vietinėje Bažnyčioje. Ji veikia saistoma vyskupo atsakomybės, skatina dalyvavimą, remia ugdymo programas, padeda rengti asamblėją ir surinkti kelionės vaisius.
C.1 Sinodinių komandų vaidmuo
(KR) „Tinkamai ir pakankamai įvairiapusiškai sudarytos sinodinės komandos galės lengviau tapti sinodiškumo laboratorijomis, savo viduje išbandydamos tą dinamiką, kurią jos pašauktos skatinti Dievo tautoje.
Jų vaidmuo įgyvendinimo etape yra visų pirma skatinti ir palengvinti sinodinės dinamikos plėtrą konkrečiose aplinkose, kuriose gyvena kiekviena vietinė Bažnyčia; nustatyti tinkamas priemones ir metodikas, apimant ir ugdymo pasiūlymus; taip pat įgyvendinti reikiamas iniciatyvas, kad būtų žengti būtini žingsniai.“
(KR) „Sinodinės komandos paprastai sudaromos vyskupijų ar eparchijų lygmeniu, tačiau, jei įmanoma, pageidautina, kad jos būtų ir dekanatų ar parapijų lygmeniu. Įvairioje bažnytinėje aplinkoje jau kaupiasi įdomi patirtis, rodanti, kaip šios komandos, tinkamai tarpusavyje susietos, gali plačiau skleisti sinodinį procesą ir raginti dalyvauti jame.“
(PA) „Šiuo požiūriu sinodinės komandos yra ne vien operatyviniai dariniai, bet ir organinės struktūros, kuriose brandinama klausymosi ir bendros atsakomybės patirtis, o ji yra saugotina ir plėtotina. Todėl ten, kur to dar nebuvo padaryta, būtina atgaivinti ir remti vyskupijų, nacionalines ir žemynines sinodines komandas, taip pat nusiųsti Sinodo Generaliniam sekretoriatui pranešimą apie jų sudėtį“ [11].
C.2 Sinodinių komandų sudėtis
(KR) „Jų sudėties kriterijai lieka tie patys, kurie buvo nurodyti konsultavimosi ir klausymosi etape: pasauliečiai ir pasaulietės, kunigai ir diakonai, įvairių amžiaus grupių, kultūrų bei formacijos modelių pašvęstieji vyrai ir moterys, atstovaujantys įvairioms Bažnyčios tarnystėms ir charizmoms. Dėl to neįmanoma nustatyti visuotinai galiojančių komandų sudėties taisyklių. Tačiau remiantis iki šiol sukaupta patirtimi, galima pateikti keletą svarstytinų pasiūlymų:
a) siekiant palengvinti ryšį su vyskupijos gyvenimu ir pastoracine veikla, būtų gerai, kad komandoje būtų keletas vyskupijos atsakingųjų vadovų;
b) siekiant užtikrinti misionierišką orientaciją ir išvengti autoreferencinio užsisklendimo pavojaus, kaip rekomenduojama dalyvavimo struktūrų atžvilgiu (plg. BD, 106), siūlytina, kad į sinodo komandas taip pat būtų įtraukti žmonės, įsipareigoję liudyti ir vykdyti apaštalavimo tarnystę kasdieniame gyvenime ir socialinės dinamikos aplinkoje;
c) galima apsvarstyti galimybę pakviesti stebėtojų teisėmis keletą kitų Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių arba kitų religijų atstovų;
d) niekas netrukdo vyskupui būti Sinodo komandos nariu; jei taip nėra, jis turi būti reguliariai informuojamas apie komandos darbą ir prireikus susitikti su ja.
Kalbant apie reikalavimus atskiriems komandos nariams, neabejotinai svarbus jų susipažinimas su BD, taip pat tiesioginė sinodinės dinamikos patirtis, ypač įgyta konsultavimosi ir klausymosi etape. Pastaraisiais metais nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu buvo įkurtos sinodiškumo ugdymo mokyklos bei iniciatyvos, kuriomis galima pasinaudoti siekiant sustiprinti sinodinės komandos narių pasirengimą.“
C.3 Sinodinės komandos ir dalyvavimo struktūros
(KR) „Sinodinių komandų kompetencijos sritys nesubordinuoja dalyvavimo struktūrų kompetencijos sričių, veikiau yra tarpusavyje derinamos siekiant sinergijos. Sinodinės komandos įsteigtos siekiant sinodinio animavimo ir ugdymo vyskupijoje ar eparchijoje. Dalyvavimo struktūros pašauktos vykdyti kanonų teisės joms paskirtą tikslinių pasiūlymų ir konsultavimo užduotį. Jų užduotis – prisidėti prie sprendimų, kurių reikia Sinodui įgyvendinti, rengimo pasitelkiant įžvalgą dėl pastoracinių prioritetų arba atnaujinant sprendimų priėmimo struktūras bei procesus. Reguliarus ryšys ir savalaikė informacijos apykaita palengvins visų darbą.“
D. Dėl pasakojamosios ataskaitos
(PA) „Siekiant padėti šiam darbui ir suteikti jam konkretumo, remiantis dokumentu Sinodo įgyvendinimo etapo kryptys, siūlomos kelios sritys, kuriose vietinės Bažnyčios galės svarstyti, kaip atpažinti recepcijos ir plėtros žingsnius:
– sinodinio dvasingumo (plg. BD, 43–46) ir sinodiškai išgyvenamos liturgijos (plg. BD, 27) skatinimas;
– tarnystės ir charizmų puoselėjimas; galimybė pasauliečiams eiti vadovaujamas pareigas, kurioms nereikia Šventimų sakramento, taip pat dalyvauti kitose bažnytinės atsakomybės srityse (plg. BD, 60, 75–77);
– bažnytinės įžvalgos praktika (plg. BD, 81–86), sprendimų priėmimo procesai sinodiniu stiliumi (plg. BD, 93–94) ir dalyvaujamųjų struktūrų veikimas sinodiniu stiliumi (plg. BD, 103–106);
– skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo praktikų plėtojimas (plg. BD, 95–102);
– parapijų ir vietinių bendruomenių misionieriškas atsinaujinimas (plg. BD, 117–119);
– ryšiai tarp kaimyninių vyskupijų, regionuose ir užsienio šalyse (plg. BD, 124);
– sinodinis stilius ekumeniniuose santykiuose (plg. BD, 137–138);
– sinodinis stilius tarpreliginiuose santykiuose (plg. BD, 123);
– sinodinis stilius organizuotoje Bažnyčios visuomeninėje veikloje (švietimo, kultūros, žmogiškosios pažangos, priėmimo, sveikatos priežiūros ir pan., plg. BD, 118); taip pat skatinant taiką, teisingumą ir rūpinimąsi bendraisiais namais (plg. BD, 47–48, 121);
– sinodiškumo ugdymo veikla (plg. BD, 143–151) ir įkrikščioninimo kelio sinodinis pobūdis (plg. BD, 142);
– ir kt.
Šis sąrašas, kuris, beje, nėra išsamus, skirtas padėti nepamiršti svarbių patirties aspektų. Kiekviena vietinė Bažnyčia kviečiama kreipti ypatingą dėmesį toms sritims, kurios jos kontekste yra reikšmingiausios, ir neturi jokios prievolės spręsti jas visas. Bet kuriuo atveju svarbu, kad peržiūra būtų sutelkta ne vien į krikščioniškosios bendruomenės vidinį gyvenimą, o išlaikytų atvirą misijinę perspektyvą: kaip Sinodo įgyvendinimo patirtis prisidėjo ir gali prisidėti prie to, kad Bažnyčia taptų labiau pajėgi skelbti Evangeliją konkrečiose žmogaus ir visuomenės gyvenimo situacijose?“.
E. Įvertinimo asamblėja
E.1 Asamblėjų prasmė ir „įvertinimo“ sąvoka
(PA) „Ateinančiais metais numatytos asamblėjos yra lemiamas žingsnis Sinodo įgyvendinimo kelyje. Kaip jau pabrėžta dokumente Sinodo įgyvendinimo etapo kryptys, kalbama ne apie papildomai pridedamą formalų etapą ar pakartojimą to, kas jau buvo išgyventa analogiškuose 2021–2024 m. Sinodo etapuose, bet siekiama padėti Bažnyčioms paversti įgytą patirtį bendrai besidalijama išmintimi. Kalbama ne apie paprastą proceso tęstinumą, o apie jo brandą.
Siekis yra paprastas, o drauge reiklus: pripažinti tai, ką Šventoji Dvasia padėjo užauginti, suprasti sunkumus, kurie vis dar lydi šiame kelyje, realistiškai ir su pasitikėjimu nustatyti žingsnius, kuriuos reikia žengti. Šia prasme asamblėjos yra ne techninio pobūdžio peržiūra, bet įžvalgos, bendros atsakomybės ir padėkos galimybė procese, kuriame bendrai dalyvauja visa Bažnyčia.“
(PA) „Įvertinimo (assessment) asamblėja yra dvasinis procesas ir šventimo momentas, kurio metu apibendrinama bendruomeninė kelionė ugdant sinodiškumą, kuris yra esminis sandas Bažnyčios gyvenime, įsišaknijusiame bendrystėje ir nukreiptame į misiją.“
(PA) „Asamblėjose ir jų rengimo metu reikia ne kartoti Sinodo konsultacijų etapą, o mokytis iš patirties, pripažinti vaisius ir sunkumus, persvarstyti prioritetus bei procesus per dėmesingą įžvalgą, taip pat stiprinti bendrą bažnytinių subjektų atsakomybę ir skatinti autentiškus dovanų mainus tarp Bažnyčių.“
(PA) „Asamblėjos nėra kelio pabaiga, jos yra sintezės ir naujo impulso momentai: tai, kas jose pripažįstama ir kuo dalijamasi, skirta nukreipti tolesnius žingsnius, puoselėti dialogą tarp Bažnyčių ir palaikyti sinodinio misionieriško augimo proceso tęstinumą.“
E.2 Asamblėjų sudėtis
(PA) „Asamblėjų sudėtis turi atitikti jų tikslą. Svarbu ne tik atstovauti vyskupijai ar šalies arba regiono Bažnyčiai, bet ir užtikrinti, kad jose dalyvautų žmonės, susipažinę su vykstančiais procesais ir gebantys juos interpretuoti teologiniu bei pastoraciniu požiūriu. Parenkant dalyvius, būtina atkreipti deramą dėmesį į proporcingą vyrų ir moterų, taip pat skirtingų kartų žmonių dalyvavimą; atranka turi atspindėti kultūrinę ir bažnytinę įvairovę – įtraukiant kunigus, diakonus, pašvęstuosius ir pašvęstąsias, draugijų, judėjimų ir naujų bendruomenių narius, taip pat tikinčiuosius, nepriklausančius organizuotoms struktūroms; įtrauktini ir žmonės, gyvenantys pažeidžiamoje padėtyje ar patiriantys atskirtį [12]. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas parapijų klebonų įtraukimui. Be to, svarbu vertinti ir balsus, kurie nėra tiesiogiai susiję su bažnytinėmis struktūromis, o ten, kur tinkama, numatyti kitų Bažnyčių bei krikščioniškų bendruomenių ar kitų religijų atstovų dalyvavimą. Dalyvavimo lygiai ir būdai gali skirtis atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą, kompetencijas ir patirtį, tačiau esmingai svarbu, kad dalyviai būtų pasirengę palaikyti procesą ir po 2028 m., taip padėdami užtikrinti jo tęstinumą.“
(PA) „Kadangi dalyvių skaičius gyvo kontakto susitikimuose bus neišvengiamai ribotas, reikia numatyti būdus, kurie leistų kuo daugiau tikinčiųjų jaustis tikrais proceso dalyviais.“
(PA) „Taip pat nereikėtų nuvertinti gyvo kontakto susitikimų svarbos, net ir pasirengimo etape: jie atveria nepakeičiamas tarpusavio klausymosi ir bendros įžvalgos galimybes.“
F. Nacionalinių ar regioninių sinodinių komandų vaidmuo
(KR) „Pirmiausia jų prašoma remti vietos lygmeniu vykstančius procesus, ypač ten, kur jie dar tik prasideda, skatinant vietos Bažnyčias; skatinti vyskupijų sinodinių komandų koordinavimą ir tarpusavio sąveiką; siūlyti ugdymo galimybes atsižvelgiant į įvairiose vietose esančių sinodiškumo ugdymo mokyklų bei iniciatyvų pasiūlymus (tai ypač siūlytina sinodinių komandų nariams ir žmonėms, labiausiai tiesiogiai įsitraukusiems į įgyvendinimo proceso animavimą); skatinti teologinę ir pastoracinę refleksiją, ypač siekiant geresnio Generalinio sekretoriato parengtų išteklių įkultūrinimo vietos kontekste.“.
G. Sinodo generalinio sekretoriato parama
(KR) „Generalinis sekretoriatas, kiek įmanoma, taip pat yra pasirengęs lydėti atskiras vietines Bažnyčias, pašvęstojo gyvenimo institutus ir apaštalinio gyvenimo draugijas, asociacijas, judėjimus ir naująsias bendruomenes ar kitas to prašančias bažnytines institucijas, teikdamas pirmenybę Bažnyčioms, turinčioms mažiau išteklių. Generalinis sekretoriatas įsipareigoja „laikyti duris atviras“ [13], kad galėtų išklausyti vietinių Bažnyčių poreikius, įžvalgas ir pasiūlymus bei palengvinti jų darbą, stengdamasis atsakyti į klausimus, susijusius su įgyvendinimo etapo turiniu ir metodika.“
Išnašos:
[1] Plg. šio teksto trečiąjį skyrių, C: Vyskupijos ar eparchijos sinodinė komanda.
[2] Nacionalinės ar regioninės sinodinės komandos taip pat gali lydėti ir remti šiame įkultūrinimo darbe; plg. F: Nacionalinių ar regioninių sinodinių komandų vaidmuo.
[3] Plg. E.1: Asamblėjų prasmė ir „įvertinimo“ sąvoka.
[4] Plg. A: Proceso kalendorius; B: Etapas „Atminti“.
[5] Plg. C.3: Sinodinės komandos ir dalyvavimo struktūros.
[6] Sinodo generalinis sekretoriatas, kiek įmanoma, yra pasirengęs lydėti vietines Bažnyčias: plg. G: Sinodo Generalinio sekretoriato parama.
[7] Plg. D: Dėl pasakojamosios ataskaitos.
[8] Bus galima pridėti ne tik tekstus, bet ir sinodinės komandos parinktus simbolinius vaizdus, kurie išreikštų ataskaitos turinį, arba nurodyti keletą Biblijos ištraukų, kurios buvo ypač naudingos šio kelio metu. Tai gali būti naudinga pagalba ruošiantis asamblėjai ir mąstant bei meldžiantis dėl ataskaitos.
[9] Plg. E: Įvertinimo asamblėja.
[10] Jei pageidaujama, prie rašytinio laiško taip pat gali būti pridėta vaizdo įrašo versija, perteikianti tą pačią žinią kitu išraiškos būdu.
[11] Sinodinės komandos gali užsiregistruoti Sinodo generalinio sekretoriato duomenų bazėje, paprašydamos nuorodos adresu: synodus@synod.va.
[12] Siekiant užtikrinti veiksmingą skurstančių ir socialinėje atskirtyje gyvenančių žmonių dalyvavimą, kad ir jų indėlis sulauktų tikro dėmesio bei įvertinimo bendrame įžvalgos procese, gali prireikti ypatingo jų palydėjimo, kuris būtų patikėtas kompetentingiems asmenims.
[13] Galima kreiptis el. paštu: synodus@synod.va.
