[2026 m. lapkričio 22 d.–2027 m. rugpjūčio 3–8 d.]
„Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)
Brangūs jaunuoliai!
Šia žinia norėčiau jums visiems parodyti artumą, o pirmiausia – padėkoti Dievui už tą dovaną, kuria jūs esate Bažnyčiai ir visuomenei. Dievas jus pažįsta, myli ir lydi gyvenimo kelyje. Nors esate tokie skirtingi ir pasklidę po pasaulį, jo Dvasia visuose jumyse žadina tą patį troškimą siekti didžių ir tvarių dalykų, skatina jus ieškoti laisvės ir tiesos. Iš Dievo kyla jūsų troškimas mylėti ir būti mylimiems, taip pat viltis, kurią Šventoji Dvasia žadina jūsų širdyse, viltis, kuri gali tapti šviesa ir kitiems. Už visa tai aš dėkoju Viešpačiui.
Lapkričio 22-ąją, per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, vietinėse Bažnyčiose ruošiamės švęsti 41-ąją Pasaulinę jaunimo dieną; taip pat jau dabar žvelgiame į mūsų būsimą tarptautinį susitikimą Seule 2027 m. rugpjūčio mėnesį. Rengiantis šiems įvykiams, noriu jums patikėti Jėzaus žodžius: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Šie žodžiai bus mūsų pagrindinė tema ateinančiais mėnesiais, tad jau dabar pradėkime juos drauge apmąstyti.
Iš kur kyla drąsa?
Kristus pradeda nuo raginimo būti drąsiems. Gerai žinau, kad kartais vietoj drąsos mus gali apimti netikrumas ar baimė, kaip buvo ir pirmiesiems mokiniams. Daugelis iš jūsų viduje nešiojatės širdį slegiančius klausimus bei rūpesčius. Galbūt baiminatės dėl ateities, jaučiate spaudimą, kad privalote būti sėkmingi ir atrodyti tobuli, taip pat patiriate stresą dėl nuolatinio lyginimosi su kitais arba su nepasiekiamais ir dirbtinai suformuotais pavyzdžiais. Dėl socialiniuose tinkluose sukonstruotų įvaizdžių poveikio jums gali būti sunku atpažinti ir priimti savo tapatybę. Jaučiate nuoširdžių jausmų poreikį, nes technologijos negali pakeisti tikro žmogiškojo artumo, jos gali tik imituoti empatiją. Kai kurie iš jūsų žino, ką reiškia patirti vienatvę, nusivylimą ar nuogąstavimą, kad neatitinkate lūkesčių.
Dėl šių dalykų galbūt ir jūs jautėtės kaip Jėzaus mokiniai, naktį mažoje valtyje plaukiantys per ežerą. Vėjas stiprėja, bangos kyla, o krantas dingsta tamsoje. Tokiomis aplinkybėmis Evangelijoje skamba raginimas laikytis drąsiai. Jėzus eina pasitikti savo mokinių ir sako jiems: „Tai aš, nebijokite!“ (plg. Jn 6, 20). Būtent šį tvirtą įsitikinimą noriu patikėti jūsų širdims: dar prieš jums pradedant ieškoti Kristaus, jis jau ieško jūsų, žengdamas per audringus gyvenimo vandenis. Krikščioniškoji drąsa kyla pirmiausia ne iš mūsų jėgų, bet iš jo buvimo.
Paties Kristaus gyvenimas nebuvo apsaugotas nuo neramumų, ir mums jis nežada gyvenimo be audrų. Tačiau jokia tamsa ir jokia kančia nėra stipresnė už jo meilę. Jis jūsų niekada nepaliks. Jis kviečia jus į draugystę ir ragina patikėti jam savąją kelionę, taip pat jūsų bendruomenių kelius. Todėl leiskite jūsų ieškančiam Jėzui Kristui jus sutikti ir patikėkite jam asmeninį ir savo grupės kelią. Jūs pajusite, kaip širdyje auga nauja ir neišblėstanti drąsa.
Pergalė prieš pasaulį
Viešpats Jėzus, kuris ėjo pasitikti savo mokinių žengdamas vandens paviršiumi, dabar mums sako: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Priimkite šiuos žodžius kaip pažadą, skirtą asmeniškai kiekvienam iš jūsų, taip pat kartu su jumis keliaujantiems broliams bei seserims. Tai pirmiausia dovana, o ne tik raginimas. Kristus nesako: „Jūs nugalėsite pasaulį.“ Jis sako: „Aš nugalėjau pasaulį.“ Žinome, kad šiame Evangelijos fragmente sąvoka „pasaulis“ reiškia ne Dievo išganingu tikslu sukurtą ir mylimą visatą, bet „tamsybių pasaulį“ (plg. Ef 6, 12), t. y. tą slėpiningą, net kiekvieno žmogaus širdyje esančią tikrovę, kuri spiriasi prieš Dievą ir jam priešinasi. Jėzus, vien tik jis, savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo šią tamsią tikrovę ir vėl atvėrė žmonijai kelią į Dievą, laimę, teisingumą ir taiką.
Ir kitais aspektais galime suvokti tą drąsą, į kurią Jėzus jus kviečia. Ji kyla ne iš jūsų ketinimų ar charakterio stiprybės. Ji kyla iš pasitikėjimo Tuo, kuris eina pirma jūsų, iš tikėjimo į Jėzų Kristų. Kai apmąstome, kaip Kristus nugalėjo pasaulį jį mylėdamas, pradedame suprasti, kad krikščioniška drąsa nėra drąsa „prieš“ ką nors ar prieš kokį nors dalyką – tai drąsa „dėl“ ko nors: dėl gyvenimo, dėl tiesos, dėl laisvės, dėl teisingumo.
Su Kristaus mums teikiama drąsa galime naujomis akimis pažvelgti į pasaulį, kurį Dievas taip pamilo (plg. Jn 3, 16). Ir mums patikėta užduoties dalis, kad ir kokia maža ji būtų, padėti pereiti iš „tamsybių pasaulio“ į „išgelbėtą pasaulį“. Kristus kviečia jus ne bėgti iš šio pasaulio, bet žvelgti į jį Jo žvilgsniu ir liesti jį Jo viską gydančia meile. Leiskite, kad tikrovė jus paliestų ir sujaudintų! Jėzus mylėjo pasaulį ne iš tolo. Jis visiškai ir visokeriopai įžengė į mūsų tikrovę, nusižemindamas iki kryžiaus (plg. Fil 2, 7–8). Jis pažino džiaugsmą ir draugystę, bet taip pat ir vargą, atmetimą, vienatvę bei kančią, tačiau neužvėrė savo širdies.
Jūs taip pat gyvenate pasaulyje, kuris buvo sukurtas geras, tačiau yra sužeistas; jis pilnas galimybių, bet taip pat pažymėtas neteisybių, įtampų ir baimių. Daugelis trokšta taikos, o susiduria su smurtu; daugelis trokšta bendrystės, bet patiria vienatvę. Tarp šių prieštaravimų krikščionys yra pašaukti sekti Kristų remdamiesi jo romia drąsa: drąsa mylėti, kai atrodytų lengviau ir veiksmingiau elgtis griežtai; drąsa siekti taikos, kai konfrontacija atrodytų naudingesnė; drąsa išsaugoti viltį, kai cinizmas atrodo įtikinamesnis.
Besidovanojančios meilės pergalė
Išgirdę kalbant apie „pergalę“ galėtume pagalvoti, kad tai reiškia būti stipresniems už kitus, įsitvirtinti ar nuolat įrodinėti savo vertę. Tačiau tai yra vyraujančio mentaliteto peršamos pergalės samprata – pergalės pasaulyje be Dievo. Žvelgdami į Jėzų, matome kitokio pobūdžio pergalę. Šventasis Paulius sako, kad Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą (plg. Fil 2, 6–7). Dievo Sūnus nusižemina, nes jo meilė yra laisva, jam nereikia nieko įrodyti ar garantuoti sau; nusižemindamas jis nepraranda savo kilnumo, bet atskleidžia savo dieviškosios širdies, gebančios padovanoti gyvybę tiems, kurie buvo mirę, didybę bei gelmę. Jo pergalė yra nesavanaudiškai besidovanojančios meilės pergalė.
Mieli jaunuoliai, tikroji pergalė – tai ne primesti save kitiems, o save dovanoti. Eidami Jėzaus Kristaus nutiestu keliu, jūs taip pat neturite primestinai įsitvirtinti, nuolat demonstruoti, kiek esate verti, neturite atrodyti tobuli ar slėpti savo silpnybes, abejones bei ribotumą. Turėkite drąsos būti iš tikrųjų savimi Dievo ir kitų akivaizdoje. Jūsų orumas grindžiamas ne tuo įvaizdžiu, kurį gebate susikurti apie save. Esate brangūs, nes esate sukurti pagal Dievo atvaizdą, Jis jus pažįsta ir myli. Mes atrandame, kas iš tiesų esame, kai suvokiame, jog mūsų širdis buvo sukurta Dievui, kad jį mylėtume ir per jį mylėtume savo brolius ir seseris. Iš tiesų mumyse glūdi troškimas dovanotis, pasiaukoti kitų laimei ir gerovei. Tai yra laisvė, kurią jums siūlo Kristus, – peržengti išskirtinį rūpinimąsi savimi ir didžiadvasiškai atsiverti meilės kūrybai.
Nuolankumo drąsa
Kristaus nusižeminimas dėl meilės mums nesibaigia ant kryžiaus: Tėvas prikelia Sūnų ir išaukština jį virš visų kūrinių (plg. Fil 2, 9–11). Atkreipkime dėmesį, kad Prisikėlimas nėra savęs aukštinimo aktas, tai Tėvo ir jo Šventosios Dvasios dovana. Čia įžvelgiame kitą drąsos aspektą: drąsą priimti. Galėtume ją vadinti nuolankumo drąsa. Būti Jėzaus draugais reiškia vis labiau panašėti į jį ir šiuo atžvilgiu.
Tam tikra pasaulėžiūra mums sako, kad turime viską daryti patys, dirbti su savimi, kad nuolat tobulėtume, susiformuotume stipresnę asmenybę ir charakterį, tačiau galiausiai tai gali įteigti mums įsitikinimą, jog esame savo pačių gelbėtojai. Evangelija mums siūlo kitą ugdymo kelią – ne patiems gelbėti save, o leisti Jėzui Kristui mus išgelbėti. Čia reikia drąsos priimti kitų pagalbą, pripažinti savo ribotumą, sustoti, klausytis ir patikėti savo gyvenimą Dievui.
Mieli jaunuoliai, atverdami širdį Kristui, jūs neprarasite savęs, priešingai, giliau įžvelgsite, kas esate Dievo akyse, ir pažinsite save jo žvilgsniu. Taigi atsigręžkite į savo širdies gelmę: nepasimesite, nes būtent ten Dievas jūsų laukia. Leiskitės, kad jis jus išgelbėtų, leiskite, kad jo meilė – Šventoji Dvasia – formuotų jūsų gyvenimą ir kad Jėzus apsigyventų jumyse, dalyvautų jūsų sprendimuose. Kai tai įvyksta, viskas atsinaujina, net ir kasdienėse situacijose: tai reiškiasi ištikimybe draugams, pagarba tiems, kurie mąsto kitaip nei jūs, dėmesiu vienišiesiems, artumu silpniausiems ir netgi per jūsų elgesį skaitmeniniame pasaulyje. Meilė viską pakeičia. Daugeliui meilė yra silpnumo apraiška, tačiau Kristus mums rodo, kad ji yra laisvės ir stiprybės versmė.
Prisikėlęs Kristus ateina jūsų pasitikti su savo ramybe
Prisikėlimo vakarą, kai Velykų šviesa jau buvo įžengusi į pasaulį, mokiniai, vis dar apimti baimės, užsirakinę duris liko aukštutiniame kambaryje. Tikėjimas ne iš karto išsklaido tamsą, tačiau laiduoja, kad joje mes neliekame vieni. Nugalėtojas Jėzus nelaukia, kol mokiniai įveiks baimę ar atidarys duris. Jis ateina pas juos, o jo pirmieji žodžiai yra: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19). Jie buvo jį apleidę. Vienas iš jų Jėzų išdavė, kitas – jo išsižadėjo. O jis dovanoja jiems savo ramybę.
Galbūt ir jūsų širdyse bei bendruomenėse, kurioms priklausote, yra durų, kurios lieka uždarytos dėl nusivylimų, žaizdų, nuoskaudų ar kaltės jausmo. Kristus ateina, kad padovanotų jums savo ramybę ir sutaikintų jus vienus su kitais. Krikščioniškoji drąsa kyla iš prisikėlusio ir dabartyje esančio Viešpaties, kuris atleidžia ir siunčia į pasaulį. Jo ramybės dovana pripildo mus drąsos, kurios pasaulis negali duoti: tai drąsa, dėl kurios, nepaisant žaizdų, baimė nebetaria paskutinio žodžio.
Atverkite širdį Kristui
Kai susitiksime Seule, ypatingu būdu patirsite visuotinės Bažnyčios grožį ir svetingą Korėjoje esančios Bažnyčios priėmimą. Skirtingų šalių, kalbų ir kultūrų jaunimas patirs vienybę Kristuje. Per Eucharistiją, Kryžiaus kelią, katechezes, šventinius renginius ir daugybę tų dienų susitikimų vėl patirsite, kad Evangelija peržengia visas sienas ir prabyla kiekvienai tautai. Tegul tos dienos tampa tikru susitikimu su Jėzumi Kristumi, momentu, kai jam patikėsite savo gyvenimą. Būtent dėl to ir atsirado Pasaulinės jaunimo dienos. Mūsų piligrimystė jau prasidėjo. Ruoškitės ne tik rūpindamiesi praktiniais dalykais kelionei į Seulą: ruoškite savo širdis!
Atneškite Kristui savo klausimus, savo žaizdas, taip pat ir tas, kurios drasko jūsų visuomenes ir priešina jūsų šalis. Atneškite jam šią dejuojančią ir kenčiančią kūriniją, žemės ir vargšų šauksmą, kurio klausytis mus mokė popiežius Pranciškus. Pasidalykite su Jėzumi savo džiaugsmais ir viltimis. Būtent šia prasme aš kartoju ir savinuosi žodžius, kuriais šventasis Jonas Paulius II pradėjo savo pontifikatą: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui!“ Nelaukite, kol tapsite tobuli, kad jam atsivertumėte. Jis ateina pas jus tokius, kokie esate. Atverkite Kristui savo gyvenimą. Atverkite Kristui savo bendruomenes. Atverkite kelius, vedančius į žmonių, kuriuos sutiksite, širdis. Prisikėlęs Viešpats, kuris įėjo pro užrakintas duris, ir šiandien ateina pas mus. Todėl nesitenkinkite gyvenimu, kuris būtų menkesnis už tą, į kurį Kristus jus šaukia. Leiskite, kad jo meilė jus suvienytų ir perkeistų.
Mieli jaunuoliai, labai trokštu susitikti su jumis Seule. Bet prisiminkite: Viešpats, kurį ten sutiksime, jau dabar eina jūsų pasitikti. Priimkite jo pažadą: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33) – ir tegul jis lydi jus per visą kelionę.
Kiekvieną iš jūsų patikiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, motiniškam užtarimui, kad ji jus mokytų to, ką darė pati, – atverti savo širdį Kristui, pasitikėti jo žodžiu ir su džiaugsmu priimti jo ramybę, kad galėtumėte ja dalytis su visais.
Iš Vatikano, 2026 m. spalio 22-oji, Šv. Jono Pauliaus II minėjimo diena