Mieli kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji,
Kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, esame siunčiami į pasaulį kaip Kristaus mokiniai. Šiame pasaulyje, deja, dar tiek daug skausmo, kančios ir neteisingumo, o mes patys jaučiame, kad ne visuomet esame „žemės druska“ ir „pasaulio šviesa“ (plg. Mt 5, 13. 14). Kas mums galėtų padėti?
Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, kad jos gyvenimą palaiko bei gaivina Eucharistija ir Dievo žodis (plg. DV 21). Pati Bažnyčia gimsta klausydama Dievo žodžio, o jos užduotis – skleisti jį pasaulyje. „Kaip uolus dalyvavimas eucharistiniame slėpinyje ugdo Bažnyčios gyvastingumą, taip galima tikėtis, kad iš augančios pagarbos Dievo žodžiui, kuris ‘išlieka per amžius’, suklestės naujas dvasinis gyvenimas“ (DV 26).
Dievo žodis mums skelbia Tėvo meilę, pasiekusią viršūnę Jo Sūnaus įsikūnijimu. Jėzus yra tobulas ir galutinis Dievo žodis, Jo apreiškimas. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ (DV 4). Katalikų Bažnyčios katekizmas paaiškina, kad „amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų ‘privačių’ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne ‘pagerinti’ ar ‘papildyti’ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau išgyventi“ (KBK 67). Todėl „krikščionių tikėjimas negali priimti ‘apreiškimų’, kurie bando viršyti ar taisyti Kristaus užbaigtąjį Apreiškimą“ (t. p.). Norėdami būti Kristaus sekėjais, turime ne smalsauti ir ieškoti naujų dalykų, o gyventi pagal jo paskelbtą Evangeliją.
Dievo žodis nėra antraeilė dovana, o veiksminga gailestingojo Tėvo pagalba kiekvieno laikmečio žmogui. Šis žodis leidžia naujai pamatyti mūsų gyvenimą ir mirtį, draugystę ir skausmą, meilę ir šeimą, darbą ir asmeninius santykius, visą žmogaus gyvenimą. Jį skaitydami mes naujai pažįstame save, savo brolius ir seseris, mokomės kurti naują, meilės įsakymu pagrįstą visuomenę. Todėl Dievo žodžiui krikščionio gyvenime visada turi būti teikiamas pirmumas.
Vatikano II Susirinkimas ir liturginė reforma padėjo geriau suvokti Dievo žodžio reikšmę. Lietuvoje jau nemažai tikinčiųjų turi Šventąjį Raštą ar bent Naująjį Testamentą. Išėjusi nauja jo laida su vertingais prel. Antano Rubšio komentarais plačiau atvers dvasinius Šventojo Rašto turtus.
Vis dėlto dar ne visi tikintieji nuolat skaito Šventąjį Raštą, ne visada lengva jį suprasti, ne visus skaitančius Dievo žodis veiksmingai pakeitė. Iš tiesų, Žodžio kelias į žmogaus širdį yra sunkus ir ilgas. Savo krikščioniškajame gyvenime dažnai laikomės iš tėvų paveldėtos religinės ir moralinės tradicijos, tačiau ne visuomet Dievo žodį priimame kaip tikrą mūsų gyvenimo pagrindą; retai patiriame, kad Jėzus, kurį pažįstame skaitydami ir medituodami Evangeliją, kiekvienam iš mūsų gali padėti naujai pamatyti savo vietą ir užduotį visuomenėje, suvokti savo, kaip Dievo vaiko, kilnumą.
Ypatingu būdu Dievo žodis nuskamba liturgijoje, slėpiningai, tačiau tikrai priartindamas Kristų: „Jis yra savo žodyje, kaip pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas“ (SC 7). Tikintieji čia maitinami prie Dievo žodžio stalo, klausosi Kristaus ir su juo vienijasi, Šventosios Dvasios įkvėpti šlovina Tėvą. Įsitraukdami į liturgiją, ypač švęsdami Eucharistiją, mes savo tikėjimu ir malda atsiliepiame Dievo prakalbinti. Iš liturginių apeigų išsiskiria Valandų liturgija, kurioje pats Dievo žodis tampa mūsų atsiliepimu: recituojame psalmes, kurios, kaip ir visas Šventasis Raštas, yra įkvėptieji tekstai, o kartu – tikra ir karšta žmogaus malda.
Šventojo Rašto skaitiniai liturginėse apeigose turi būti skaitomi su deramu iškilmingumu, kad susirinkusi bendruomenė tikrai pajustų – čia skelbiamas Dievo žodis. Skatintina, kad skaitinius skaitytų pasirengę pasauliečiai, paprastai – tik priėmusieji Sutvirtinimo sakramentą. Pasirengimo santuokai kursai, priešsakramentinė katechezė, pamokslai per santuokos ar laidotuvių apeigas, šeimų lankymas yra gera proga padėti ne tik tikintiesiems, bet taip pat Šventojo Rašto dar nepažįstantiesiems išgirsti Dievo žodį kaip jiems skirtą gerąją žinią. Krikštijamieji ar jų tėvai, Santuokos sakramentą priimantys sužadėtiniai turėtų patys išsirinkti Šventojo Rašto skaitinius, su jiems padedančiu kunigu ar katechetu galėtų pasikalbėti apie šį pasirinkimą.
Tačiau neužtenka Dievo žodį išgirsti pamaldose, reikia nuolat patiems jį skaityti. Asmeninis ar bendruomeninis Šventojo Rašto kaip Dievo žodžio skaitymas (lectio divina) ne tik padeda pasirengti vaisingai dalyvauti liturgijoje, bet ir suvokti Dievo valią savo gyvenime. Šventąjį Raštą atverčiame slegiami ar keliami visos savo patirties ir gyvenimo įvykių, troškimų ir siekių, sėkmių ir sunkumų, jausdami savo vertę ir laisvės naštą. Gilindamiesi į Dievo žodį, jo šviesoje žvelgdami į įvairiausias situacijas, kontempliuodami Jėzaus paveikslą pamatome, koks pagal Dievo norą turi būti autentiškas žmogaus gyvenimas. Tada maldoje kreipiamės į Viešpatį prašydami jėgų gyventi pagal šį žodį ir grįžtame į kasdienybę su nauju tikėjimu, viltimi bei drąsa.
Idant Dievo žodis perskverbtų visą mūsų gyvenimą, būtina, kad kunigai ir pasirengę pasauliečiai padėtų kitiems skaityti ir klausytis Dievo žodžio. Galima pasinaudoti įvairiais Šventojo Rašto bendruomeninio skaitymo metodais, kurių naudingumą patvirtino Bažnyčios patirtis, organizuoti deramą katechezę ar kursus. Tegul nebūna nė dienos be Dievo žodžio. Tegul nelieka nei šeimos be Šventojo Rašto, nei parapijos be Šventąjį Raštą drauge skaitančios bendruomenės.
Epochoje, kai tiek daug nusivylusių, nematančių prasmės, pasaulyje pasimetusių žmonių, vien Dievo žodis išlieka amžiams, nugali visa ir teikia šviesą. Jėzus skelbia „Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Tegul įsikūnijusio Žodžio Motina Mergelė Marija, „įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45) ir raginusi daryti visą, ką tik Jėzus lieps (plg. Jn 2, 5) moko mus visada teikti pirmenybę Dievo žodžiui ir juo vadovautis.
Lietuvos vyskupai
2006 m. gruodžio 3 d.
I advento sekmadienis
