Kiekviena karta paveldi užduotį formuoti savo laikmetį: brandinti istoriją kaip erdvę, kurioje būtų saugomas kiekvieno žmogaus orumas, skatinamas teisingumas ir įgalinama puoselėti brolystę. Tačiau kiekvienai epochai gresia pavojus sukurti nežmonišką ir dar neteisingesnį pasaulį. Kai žmonijai iškyla grėsmė prarasti savo žmogiškąjį veidą, mes, krikščionys, keliame akis į įsikūnijusį Dievą, žinodami, kad „žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“.
 

2026 m. rugsėjo 25 d. Telšiuose vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo arkivyskupai G. Gänsweinas, G. Grušas, K. Kėvalas, vyskupai S. Bužauskas, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas.

Bažnyčia, dėmesingai rūpindamasi tautomis, siekia ne tik ugdyti katalikybę, bet ir prisidėti prie pilietinių reikalų klestėjimo, kad per per Evangelijos gausiai visiems skleidžiamas gėrybes, iš neišsenkančios Kristaus meilės versmės širdims prisipildžius karšto uolumo, įveikus bet kokį susiskaldymą, žmonių visuomenėje tvirtėtų visos dorybės siekiant atlikti meilės įkvėptą teisingumo darbą.

Viešpats yra vargšų prieglobstis (plg. Ps 14, 6). Psalmininko žodžiai nurodo kelią, kuriuo turime eiti rengdamiesi 10-ajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai. Reikia dar kartą grįžti prie Dievo žodžio, kad įsitikintume, kokie svarbūs Bažnyčios gyvenime yra vargšai.

Susirinkti Bažnyčioje, siekiant kartu iš naujo apsvarstyti tai, kas įvyko, ir pasidalinti Viešpaties padarytais stebuklais, yra tradicija, įsišaknijusi Evangelijoje aprašytoje grįžimo iš misijos patirtyje: po to, kai mokiniai buvo išsiųsti po du, „septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo“ (Lk 10, 17), ką Viešpats per juos padarė.