2021 m. sausio 19 d. vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas S. Tamkevičius, arkivyskupai P. Rajič, G. Grušas, K. Kėvalas, L. Virbalas, vyskupai E. Bartulis, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas. Atsižvelgiant į karantino situaciją šalyje, posėdis vyko nuotoliniu būdu.
29-osios Pasaulinės ligonių dienos minėjimas 2021 m. vasario 11-ąją, Lurdo Švč. Mergelės Marijos liturginio minėjimo dieną, yra tinkama proga atkreipti ypatingą dėmesį į ligonius, taip pat jais besirūpinančiuosius tiek sveikatos apsaugos institucijose, tiek šeimose ar bendruomenėse. Mąstau ypač apie tuos, kurie visame pasaulyje kenčia dėl koronaviruso pandemijos padarinių. Visiems, ypač vargingiausiems ir esantiems visuomenės paribiuose, reiškiu dvasinį artumą ir patikinu, kad Bažnyčia juos myli ir jais rūpinasi.
Atsižvelgdami į esamą situaciją, šiandien priėmėme sprendimą dar neatnaujinti viešų pamaldų bažnyčiose, dalyvaujant tikintiesiems. Tai yra, nuo 2020 m. gruodžio 16 d. mūsų bažnyčiose galiojančią tvarką pratęsiame iki 2021 m. sausio 31 d., su galimybe ją švelninti ir anksčiau, jei greičiau būtų sulaukta ryškesnių teigiamų pokyčių. Tuo būdu solidarizuojamės su visais, kuriems šis laikas yra itin sunkus, ypač su ligoniais, gydytojais, slaugytojais.
Lietuvos vyskupai nusprendė nuo pirmadienio, sausio 11 d., atnaujinti viešas pamaldas su tikinčiaisiais, laikantis visų saugumo reikalavimų. Tai reiškia, kad nuo sausio 11 d. vėl galioja visos nuostatos, išdėstytos iki 2020 m. gruodžio 16 d. galiojusioje informacijoje dėl Bažnyčios veiklos (INFO 22), neįvedant jokių naujų normų.
Visi laikini pamaldų tvarkos ir sielovadinių uždavinių vykdymo būdų apribojimai, išvardinti Lietuvos vyskupų kreipimesi (INFO 24), yra pratęsiami iki 2021 m. sausio 10 d. imtinai.
2020 metai buvo paženklinti didžiulės Covid-19 sveikatos krizės, kuri tapo daugiaplaniu ir globaliu reiškiniu, pagilinančiu tokias tarpusavyje susijusias krizes kaip klimato, maisto produktų, ekonomikos ir migracijos krizės, ir tai nulėmė dideles kančias bei sunkumus. Pirmiausia mąstau apie tuos, kurie neteko šeimos nario ar artimojo, taip pat apie žmones, praradusius darbą. Ypač menu gydytojus, slaugytojus, farmacininkus, mokslininkus, savanorius, kapelionus, ligoninių bei sveikatos įstaigų darbuotojus, kurie darė tai, ką pajėgė, ir toliau tai daro dėdami didžiules pastangas ir pasiaukodami – kai kurie iš jų net iki mirties, stengdamiesi būti šalia ligonių, palengvinti jų kančias arba išgelbėti gyvybę.
