Viešpats yra vargšų prieglobstis (plg. Ps 14, 6). Psalmininko žodžiai nurodo kelią, kuriuo turime eiti rengdamiesi 10-ajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai. Reikia dar kartą grįžti prie Dievo žodžio, kad įsitikintume, kokie svarbūs Bažnyčios gyvenime yra vargšai.

Susirinkti Bažnyčioje, siekiant kartu iš naujo apsvarstyti tai, kas įvyko, ir pasidalinti Viešpaties padarytais stebuklais, yra tradicija, įsišaknijusi Evangelijoje aprašytoje grįžimo iš misijos patirtyje: po to, kai mokiniai buvo išsiųsti po du, „septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo“ (Lk 10, 17), ką Viešpats per juos padarė.

Minint Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto įkūrimo šimtmetį, jaučiu malonią pareigą pasidalinti keletu minčių, kurios, manau, yra svarbios Bažnyčios kelionei šiais laikais. Tai darau dėkinga širdimi, suvokdamas, jog praeities atminimas, nušviestas tikėjimo ir nuskaistintas meilės, ugdo viltį.
 

Taika nėra teorija, kurią galima išbandyti laboratorijoje, nei naivi iliuzija, nei dalykas, kurio siekiama dėl savanaudiškų paskatų. Kai taikos siekiama atvira širdimi, ji tampa kasdieniu mūsų gyvenimo įsipareigojimu. 

2026 m. gegužės 19 d. Vilniuje vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo arkivyskupai G. Gänsweinas, G. Grušas, K. Kėvalas, L. Virbalas, vyskupai S. Bužauskas, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas.

[Una caro] „Vienas kūnas“ – tokiu pasakymu Biblijoje apibūdinama santuokinė vienybė. O bendrinėje kalboje sakoma „mes abu“ („mudu“), kai norima išreikšti santuokoje esantį stiprų abipusiškumo jausmą, t. y. suvokimą apie išskirtinės meilės grožį, sandorą tarp dviejų žmonių, besidalijančių visu gyvenimu su visais jo sunkumais ir viltimis.