Minint Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto įkūrimo šimtmetį, jaučiu malonią pareigą pasidalinti keletu minčių, kurios, manau, yra svarbios Bažnyčios kelionei šiais laikais. Tai darau dėkinga širdimi, suvokdamas, jog praeities atminimas, nušviestas tikėjimo ir nuskaistintas meilės, ugdo viltį.
Taika nėra teorija, kurią galima išbandyti laboratorijoje, nei naivi iliuzija, nei dalykas, kurio siekiama dėl savanaudiškų paskatų. Kai taikos siekiama atvira širdimi, ji tampa kasdieniu mūsų gyvenimo įsipareigojimu.
2026 m. gegužės 19 d. Vilniuje vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo arkivyskupai G. Gänsweinas, G. Grušas, K. Kėvalas, L. Virbalas, vyskupai S. Bužauskas, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas.
[Una caro] „Vienas kūnas“ – tokiu pasakymu Biblijoje apibūdinama santuokinė vienybė. O bendrinėje kalboje sakoma „mes abu“ („mudu“), kai norima išreikšti santuokoje esantį stiprų abipusiškumo jausmą, t. y. suvokimą apie išskirtinės meilės grožį, sandorą tarp dviejų žmonių, besidalijančių visu gyvenimu su visais jo sunkumais ir viltimis.
Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, vadinamą Gerojo Ganytojo sekmadieniu, prisikėlusio Jėzaus vedami ir globojami, švenčiame 63-iąją Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną. Tai malonės laikas, suteikiantis progą pasidalinti keliomis mintimis apie pašaukimą vidiniu aspektu: jis suvokiamas kaip nepelnytos Dievo dovanos, išsiskleidžiančios kiekvieno iš mūsų širdies gelmėje, atradimas.
