Vienydamiesi su popiežiumi Pranciškumi, Lietuvos vyskupai kviečia tikinčiuosius ir visus geros valios žmones pirmadienį, spalio 7 d., pasninkauti ir melstis už taiką Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje.
2024 m. rugsėjo 25 d. Telšiuose vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo arkivyskupai G. Gänsweinas, G. Grušas, K. Kėvalas, vyskupai E. Bartulis, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas.
Brangūs jaunuoliai, kviečiu jus leistis į kelionę, atrasti gyvenimą sekant meilės orientyrais ir ieškoti Dievo veido. Patariu jums: keliaukite ne kaip paprasti turistai, bet kaip piligrimai.
Iš pradžių buvau numatęs šio laiško antraštę, nukreipiančią į kunigų ugdymą, bet paskui pagalvojau, kad analogiški dalykai taikytini ir visų sielovados bendradarbių, taip pat kiekvieno krikščionio ugdymui. Turiu omenyje romanų ir poezijos skaitymo vertę asmeninės brandos kelyje.
„Turėk viltį ir veik su kūrinija“ – tokia rugsėjo 1 d. minėsimos Pasaulinės maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienos tema. Ji siejama su šventojo Pauliaus Laiško romiečiams 8, 19–25 mintimis: apaštalas aiškina, ką reiškia gyventi pagal Dvasią, ir sutelkia dėmesį į patikimą išganymo viltį, kylančią per tikėjimą, kuris reiškia naują gyvenimą Kristuje.
Vargšo malda kyla į Dievą (plg. Sir 21, 5). Maldai skirtais metais, žvelgiant į eilinį 2025 m. Jubiliejų, ši biblinės išminties ištara ypač tinkama pasirengti lapkričio 17 d. minėsimai VIII Pasaulinei vargstančiųjų dienai.
Sinodinio aspekto pabrėžimas įgalina Bažnyčią iš naujo atrasti savąją keliauninkės tapatybę; ji yra per istoriją keliaujanti Dievo tauta, piligrimė, sakytume, „migruojanti“ Dangaus karalystės link (plg. Lumen gentium, 49).
Šventoji Dvasia, trykštanti iš prisikėlusio Kristaus širdies, su dieviška laisve veikia Bažnyčioje ir teikia daug brangių dovanų, kurios padeda mums gyvenimo kelionėje ir skatina dvasiškai bręsti laikantis ištikimybės Evangelijai. Šis Šventosios Dvasios veikimas taip pat apima galimybę paveikti mūsų širdis per tam tikrus antgamtinius įvykius, pavyzdžiui, Kristaus ar Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimus ar regėjimus ir kitus reiškinius.
Dievas niekada neapleidžia savo vaikų, niekada. Net ir tada, kai metų vis daugėja, o jėgos mąžta, kai plaukai pražyla, o socialinis vaidmuo sumenksta, kai gyvenimas tampa mažiau produktyvus ir gali atrodyti beprasmis. Dievas žvelgia ne į išvaizdą (plg. 1 Sam 16, 7) ir nedvejodamas pasirenka tuos, kurie daugeliui atrodo nereikšmingi.
